2016-01-15 Nr. AB-1139-3-61-3-05330-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-74-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05330-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Rausa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Rausa“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė uždaroji akcinė bendrovė „Rausa“ (toliau – ir UAB „Rausa“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-6052 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nutraukta 2015 m. balandžio 14 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-1921, sudaryta tarp VMI ir UAB „Rausa“ dėl akcizo mokesčio mokėjimo išdėstymo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti minėto Sprendimo vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir priimto sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog VMI vykdant ginčijamą Sprendimą, bus nutraukta UAB „Rausa“ veikla, didės formaliai skaičiuojami mokesčiai valstybei, įmonė negalės atsiskaityti su darbuotojais, normaliai vykdyti turto realizavimo procedūrų, o patenkinus pareiškėjo reikalavimą, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kadangi vykdant nurodytą Sprendimą, UAB „Rausa“ gali tiesiog nebelikti. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad nutraukta mokestinė paskolos sutartis užtikrinta sutartine nekilnojamojo turto hipoteka. Be to, suderinus su VMI buvo skelbiamas minėto turto pardavimas, tačiau dėl didelės turto vertintojo nustatytos kainos turto pardavimas pirkėjų nesudomino. Tuo tarpu VMI, nutraukusi mokestinės paskolos sutartį, iš karto pradėjo akcizo mokesčio išieškojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 35–37) priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog šioje byloje kilo ginčas dėl sprendimo nutraukti 2015 m. balandžio 14 d. mokestinės paskolos sutartį, kuria UAB „Rausa“ buvo išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas laikotarpiui nuo 2015 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d., teisėtumo, o pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, kad išieškojimas trikdo bendrovės veiklą, dėl to iki bus išnagrinėta byla ir priimtas galutinis sprendimas bendrovė gali bankrutuoti.

Nors skunde pareiškėjas nurodo, kad nutraukus mokestinės paskolos sutartį VMI pradėjo akcizo mokesčio išieškojimą, teismas atkreipė dėmesį, kad šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizavo (nenurodė, kokie konkretūs išieškojimo veiksmai atlikti) ir jai pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu aplinkybė, kad mokestinės paskolos sutartis nutraukta, pati savaime nereiškia, jog pradėtas išieškojimo procesas, o pareiškėjas jokių mokesčių administratorius sprendimų dėl išieškojimo iš turto nepateikė. Be to, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės įvykdymas užtikrinimas sutartine hipoteka.

Hipotekos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), pagal kurio nuostatas išieškojimas iš įkeisto daikto pradedamas notarui išdavus vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo ir jį pateikus vykdyti antstoliui (CK 4.192 str.). Tačiau pagal pareiškėjo pateiktus nekilnojamojo turto registro duomenis, šiuo atveju nėra įregistruotų juridinių faktų apie vykdomojo įrašo atlikimą ar įkeisto turto areštą. Teismas kartu akcentavo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog pageidauja VMI naudai įkeistą turtą parduoti ir sumokėti apskaičiuotus mokesčius, o priverstinis išieškojimas iš hipoteka užtikrinto turto vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, todėl net bylos nagrinėjimo metu prasidėjus realiam priverstinio išieškojimo procesui iš hipoteka užtikrinto turto, pareiškėjas (skolininkas / įkaito davėjas) turės teisę aktyviai dalyvauti šiame procese ir siūlyti realizuojamo turto pirkėją CPK 704 straipsnyje nustatytomis sąlygomis bei tvarka.

Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad grėsmės teismo sprendimo vykdymui šioje proceso stadijoje nėra, todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikinimo priemones atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Rausa“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 73–74), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-6052, kuriuo nutraukta 2015 m. balandžio 14 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-1921, sudaryta tarp VMI ir UAB „Rausa“ dėl akcizo mokesčio mokėjimo išdėstymo, vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir priimto sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimo užtikrinimo priemones, nuostatas ir tik formaliai konstatavo, jog užtikrinimo priemonių taikymas siejamas su teismo sprendimo vykdymu. Pareiškėjas pažymi, kad skunde teismui nurodė aplinkybes, kodėl šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. kodėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, jo prašymas yra pagrįstas ir motyvuotas, todėl tenkintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011 ir kt.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.). Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010 ir kt.). Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutraukta įmonės veikla, didės formaliai skaičiuojami mokesčiai valstybei, įmonė negalės atsiskaityti su darbuotojais, normaliai vykdyti turto realizavimo procedūrų, o vykdant ginčijamą VMI Sprendimą, įmonės gali tiesiog nebelikti, t. y. ji bankrutuos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Atitinkamai pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011 ir kt.).

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė apibendrintus įmonės buhalterinės apskaitos duomenis apie turimą ilgalaikį turtą, atsargas, išankstinius apmokėjimus, pirkėjų įsiskolinimus ir kt. (b. l. 7–10), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad minėti duomenys nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pažymėtina, jog galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl pačios mokestinės nepriemokos nėra (kaip skunde teismui nurodė pats pareiškėjas, ginčas dėl akcizo mokesčio, kurio mokėjimas buvo išdėstytas skundžiamu Sprendimu, jau buvo išnagrinėtas administraciniuose teismuose), o šioje byloje pareiškėjas iš esmės tik siekia, kad būtų palikta galioti 2015 m. balandžio 14 d. tarp VMI ir UAB „Rausa“ sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-1921 dėl akcizo mokesčio mokėjimo išdėstymo. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, jog pritaikius pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad ginčijami mokesčių administratoriaus priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-190/2012 ir kt.).

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių surinkimą yra pripažinęs viešuoju interesu (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-1088/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007 ir kt.). Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog šiuo konkrečiu atveju, nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutraukta įmonės veikla, didės formaliai skaičiuojami mokesčiai valstybei, įmonė negalės atsiskaityti su darbuotojais, normaliai vykdyti turto realizavimo procedūrų, įmonė gali bankrutuoti, t. y., kad teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, jo įvykdymas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės remiasi prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir, jo manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Tačiau mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Juolab kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, jog VMI ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų mokestinei nepriemokai iš pareiškėjo turto priverstinai išieškoti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Rausa“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius