2021-02-03 Nr. AB-2645-3-61-3-03816-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-102-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03816-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.15; 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybė mokesčių inspekcija), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. L. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2018 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 68-119; 2) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2018 m. liepos 19 d. pranešimą Nr. (17.16-40) RES-234213; 3) netenkinus pareiškėjo skundo dėl sprendimų panaikinimo – įpareigoti VMI pašalinti padarytus pažeidimus – surinkti nesurinktus duomenis apie PVM sumokėjimo aplinkybes Prancūzijoje vykdant ūkines operacijas su jo įsigytu automobiliu (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti, jog pareiškėjui nebūtų skaičiuojami delspinigiai tolimesnio tyrimo metu, o nuo 2018 m. liepos 30 d. paskaičiuotus delspinigius įpareigoti panaikinti; 4) priteisti iš atsakovės 72,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu 2018 m. liepos 19 d. sprendimu Vilniaus AVMI įpareigojo pareiškėją už Prancūzijoje įsigytą automobilį (duomenys neskelbtini) sumokėti 2 520 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM). Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo nurodymu, teikė Vilniaus AVMI paaiškinimus, pateikdamas argumentus, kodėl nereikia mokėti PVM bei prašydamas automobilio apmokestinimo (neapmokestinimo) klausimą spręsti vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. VMI pareiškėjo paaiškinime pateiktų argumentų nevertino, o 2018 m. liepos 31 d. pateiktame atsakyme į pareiškėjo paaiškinimus apsiribojo argumentu, kad įsigytas automobilis atitinka naujos transporto priemonės kriterijus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. sprendimu ir 2018 m. liepos 31 d. atsakymu, apskundė juos VMI, kuri ginčijamu 2018 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodydama, kad pareiškėjo įsigytas automobilis pagrįstai apmokestintas PVM, nes pareiškėjas Prancūzijoje PVM nesumokėjo.

3. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriai remiasi iš valstybės įmonės „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“) gauta Prancūzijos įmonės (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. išrašyta sąskaita faktūra Nr. 172757, tačiau nevertina aplinkybės, kad šioje sąskaitoje nurodyta pareiškėjo sumokėta automobilio kaina – 12 000 Eur su PVM. Pareiškėjui ši aplinkybė tapo žinoma 2018 m. lapkričio 5 d., gavus minėtos sąskaitos vertimą iš prancūzų kalbos. Dėl to nagrinėjamu atveju įvyko dvigubas automobilio apmokestinimas PVM, nes pareiškėjas už tą patį automobilį yra priverstas mokėti PVM du kartus, kadangi pareiškėjas Lietuvoje yra apmokestintas PVM nuo Prancūzijoje sumokėto PVM sumos ir turi sumokėti PVM už Prancūzijoje sumokėtą PVM.

4. Pareiškėjas nurodo neginčijantis, jog Prancūzijoje įsigytas automobilis formaliai atitinka naujo automobilio sąvoką, kaip tai numato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 2 straipsnio 16 dalis. Tačiau teigia, jog VMI tik formaliai vadovaudamasi šia įstatymine nuostata ignoruoja Europos Bendrijos Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, LVAT praktiką, paremtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) jurisprudencija, pati prieštarauja savo padarytoms išvadoms dėl dvigubo apmokestinimo. Pabrėžia, kad nurodytos direktyvos vienas iš tikslų – sureguliuoti, jog nebūtų piktnaudžiaujama PVM tarp Europos Sąjungos valstybių, kai naujų automobilių pardavimo salonai ir kiti pardavėjai, pardavę naują automobilį, jį išsiunčia ar išgabena į kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Tuomet toks sandoris jo sudarymo šalyje neapmokestinamas PVM, o apmokestinamas pirkėjo šalyje, t. y. to paties daikto dvigubo apmokestinimo PVM nebūna. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo vadovautis LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018, nes šios bylos aplinkybės yra panašios. Mokesčių administratorius taip pat nesiaiškino ar pareiškėjo įsigytas automobilis buvo viešai demonstruojamas ar demonstravimo metu buvo eksploatuojamas (išbandomas). Ši aplinkybė svarbi, nes nauja transporto priemonė laikoma ta, kurios tiekimas įvyko per šešis mėnesius nuo eksploatavimo pradžios arba transporto priemonė yra nuvažiavusi ne daugiau kaip 6000 km.

5. Pažymi, kad centrinis mokesčių administratorius įrodinėjimo naštą dėl apmokestinimo pagrįstumo, nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, klausimo dėl automobilio (duomenys neskelbtini) apmokestinimo (neapmokestinimo) PVM išsprendimui iš esmės reikalingi duomenys, kurie susiję su asmens duomenų apsauga arba jais disponuoja Prancūzijos kompetentingos valstybinės institucijos. Pareiškėjui turint teisę per 20 dienų apskųsti sprendimus, pareiškėjas tokių duomenų surinkti nespėtų, netgi esant Prancūzijos subjektų valiai juos pateikti. Remiantis LVAT praktika mano, kad mokesčių administratorius turėjo padėti pareiškėjui gauti aptariamą informaciją bei pats ją surinkti, kad būtų priimtas pagrįstas ir teisingas sprendimas dėl pareiškėjo apmokestinimo (neapmokestinimo) PVM už minėto automobilio įsigijimą.

6. Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Paaiškino, kad mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas įsigijo naują transporto priemonę, nuo kurios turėjo sumokėti PVM. Atsakovė nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. iš Prancūzijos apmokestinamojo asmens (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 12 000 Eur, pirmoji nurodyto automobilio registracijos Prancūzijoje data buvo 2017 m. kovo 21 d., t. y. nuo pirmosios registracijos datos iki įsigijimo datos nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. PVM tikslais nustatant, ar transporto priemonė yra nauja, svarbūs du kriterijai – rida arba eksploatavimo pradžia. Pareiškėjo įsigytas automobilis (duomenys neskelbtini) atitinka vieną iš naują transporto priemonę apibrėžiančių sąlygų, t. y. nuo pirmosios registracijos datos iki įsigijimo datos nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai, todėl automobilis laikytinas nauju. Atkreipė dėmesį, kad PVM reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog 6 mėn. laikotarpyje kelis kartus perparduotas automobilis nustoja būti nauja transporto priemone, taip pat PVM įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose nėra išimties dėl automobilio techninės būklės. Be to, naujų transporto priemonių įsigijimas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės visada yra PVM objektas Lietuvoje, nesvarbu, koks asmuo naujas transporto priemones įsigyja: fizinis ar juridinis, vykdantis ekonominę veiklą ar nevykdantis ekonominės veiklos, taip pat nepriklausomai iš kokio asmens šios transporto priemonės įsigyjamos: fizinio ar juridinio, PVM mokėtojo ar ne PVM mokėtojo.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl jam taikomo dvigubo apmokestinimo PVM. Teigė, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog pirmasis automobilį (duomenys neskelbtini) Prancūzijoje 2017 m. gegužės 24 d. įsigijęs fizinis asmuo M. A. galimai buvo sumokėjęs PVM, iš esmės nekeičia apmokestinimo PVM pagrindo. Nurodė, kad dvigubo apmokestinimo atveju sutampa ir mokesčio objektas (turtas), ir mokesčio subjektas (asmuo, kuris moka mokesčius), taigi to paties mokesčio objekto (automobilio) apmokestinimas, kai mokesčius moka skirtingi asmenys, nėra laikytinas dvigubu apmokestinimu. Be to, į perkamo automobilio kainą nebuvo įtrauktas PVM, taigi jo Prancūzijoje pareiškėjas nesumokėjo. Papildomai pastebėjo, kad pareiškėjo nurodomos LVAT administracinės bylos Nr. A-277-438/2018 aplinkybės su nagrinėjama byla nėra tapačios, todėl į šią teismo nutartį nėra pagrindo atsižvelgti.

9. Atsakovas nurodė, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Pastebi, kad dėl tos priežasties, jog pareiškėjas nesumokėjo jam 2018 m. liepos 19 d. pranešimu apie iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytos naujos transporto priemonės PVM apskaičiavimą Nr. (17.16-40)-RES-234213 suformuotos mokestinės prievolės, jam taip pat pagrįstai skaičiuojami delspinigiai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo L. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo ir pranešimo, kuriuo pareiškėjui pranešta apie apskaičiuotą iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytos naujos transporto priemonės PVM mokestį, teisėtumo bei pagrįstumo, t. y. ar pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai apskaičiuotas 2 520 Eur PVM už motorinės transporto priemonės įsigijimą.

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. pareiškėjo atžvilgiu surašė pranešimą apie iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigytos naujos transporto priemonės pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimą Nr. (17.16-40) RES-234213, kuriuo informavo pareiškėją, kad jam apskaičiuotas 2 520 Eur PVM už motorinės transporto priemonės įsigijimą. Pareiškėjas , nesutikdamas su šiuo pranešimu, pateikė Vilniaus AVMI savo paaiškinimus, tačiau Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 31 d. atsakyme pareiškėjui nurodė, kad skundžiamas pranešimas yra pagrįstas. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į VMI, prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (17.16-40) RES-234213 ir pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, iki naujo sprendimo priėmimo dienos neskaičiuoti delspinigių, bet VMI 2018 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 68-119 patvirtino Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. pranešimą.

13. Teismas pažymėjo, kad VMI, patvirtindama Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. pranešimą Nr. (17.16-40) RES-234213, nustatė, kad pareiškėjo įsigyta motorinė transporto priemonė (duomenys neskelbtini) atitinka teisės aktuose įtvirtintus naujumo kriterijus. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis neginčija aplinkybės, jog įsigyta transporto priemonė formaliai atitinka naujo automobilio sąvoką, pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, tačiau mano, jog mokesčių administratorius nesiaiškino ar pareiškėjo įsigytas automobilis buvo viešai demonstruojamas ar demonstravimo metu buvo eksploatuojamas, t. y. iš esmės neatliko savo funkcijų siekiant išsiaiškinti pareiškėjo įsigyto automobilio apmokestinimo pagrįstumą, be to, nukrypo nuo LVAT bei ESTT formuojamos praktikos ir Europos Bendrijos Tarybos direktyvos 2006-112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos tikslų. Todėl teismas, vertindamas pareiškėjui apskaičiuoto mokėtino PVM pagrindą taip pat analizavo, ar mokesčių administratoriaus turimi duomenys buvo pakankami pareiškėjo įsigyto automobilio apmokestinimui pagrįsti, ar ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai atitiko taikytinus teisės aktus ir nagrinėjamu klausimu suformuotą teismų praktiką.

14. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Transporto priemonių eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijai, patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1K-066 (toliau – ir Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijai), Naują transporto priemonę iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsigijusio fizinio asmens dokumentų pateikimo ir pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. VA-44 (toliau – ir Dokumentų pateikimo ir PVM apskaičiavimo taisyklės).

15. Teismas vadovavosi PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, apibrėžiančiu PVM objektą, šio įstatymo 2 straipsnio 16 punktu, apibrėžiančiu naują transporto priemonę, ir 33 punktu, apibrėžiančiu šalies teritoriją, bei Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijų 2 punktu, apibrėžiančiu transporto priemonių eksploatavimo pradžios momentą.

16. Teismas pažymėjo, kad PVM įstatymo nuostatos suderintos su 2006 m. lapkričio 28 d Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva dėl PVM mokesčio bendros sistemos, PVM direktyva, Direktyvos 2006/112/EB) nuostatomis, su atitinkamais šios direktyvos pakeitimais, kurios 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii) papunktis įtvirtina, kad vienas iš PVM objektų yra toks sandoris, kai įsigyjamos naujos transporto priemonės, kai tokią naują transporto priemonę valstybės narės teritorijoje įsigyja neapmokestinamasis asmuo. Teismas taip pat atsižvelgė į Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos 138 straipsnio 2 dalies a punktą, numatantį, kad valstybės narės neapmokestina naujų transporto priemonių tiekimo, kai jas pardavėjas arba įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje, apmokestinamiesiems asmenims ar neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, kai šių asmenų prekių įsigijimai Bendrijos viduje nėra PVM objektas pagal 3 straipsnio 1 dalį, ar kitiems neapmokestinamiesiems asmenims, arba tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

17. Teismas atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus taikant minėtas Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos nuostatas (2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo C 84/09 X prieš Skatteverket, 24 punktas; 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Twoh International, C‑184/05, 23 punktas; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Mecsek-Gabona, C‑273/11, EU:C:2012:547, 59 punktas; 2017 m. birželio 14 d. sprendimas byloje C‑26/16, Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lda prieš Autoridade Tributária e Aduaneira, 40-41 punktai ir kt.).

18. Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini), modelio metai: 2017 m. kovo 21 d., sąskaitoje automobilio rida nenurodyta. Iš pareiškėjo pateiktos sąskaitos teismas konstatavo, kad automobilį pareiškėjas įsigijo už 12 000 Eur, PVM sąskaitoje nenurodoma. Pagal transporto priemonės perleidimo deklaraciją nustatė, kad automobilio pardavėjas yra (duomenys neskelbtini), Prancūzijos Respublikos subjektas. Iš pareiškėjo pateiktų pirkimo-pardavimo pažymų teismas nustatė, kad pareiškėjas nėra pirmasis transporto priemonės savininkas, ginčo automobilį Prancūzijoje fizinis asmuo M. A. 2017 m. gegužės 24 d. perleido juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), o pastarasis 2017 m. birželio 13 d. perleido ginčo automobilį juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), iš kurio pareiškėjas jį ir įsigijo. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą VĮ „Regitra“ įregistruoti užsienyje registruotą transporto priemonę.

19. Nurodytų aplinkybių bei teisinio reglamentavimo kontekste, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pareiškėjui PVM už 2017 m. birželio 20 d. iš užsienio valstybės (Prancūzijos) subjekto įsigytą ir atgabentą transporto priemonę apskaičiavo pagrįstai. Pagal nurodytus duomenis teismas sprendė, kad transporto priemonės pirmoji registracijos tada yra 2017 m. kovo 21 d., o pareiškėjas įsigijo transporto priemonę 2017 m. birželio 20 d., taigi nuo pirmosios registracijos nepraėjus 6 mėnesiams, o tai atitinka transporto priemonės naujumo kriterijus, nurodytus PVM įstatymo 2 dalies 16 punkte ir Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijų 2 punkte. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodomus argumentus, jog mokesčių administratorius turėjo išsiaiškinti ar transporto priemonė nebuvo viešai demonstruojama, o demonstravimo metu eksploatuojama. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1-2 dalimis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismas konstatavo, kad VMI pagrindė savo sprendimą ir pareiškėjui Vilniaus AVMI apskaičiuotą PVM sumą remdamasi tuo kriterijumi, jog nuo pirmosios transporto priemonės registravimo datos iki tos datos, kai pareiškėjas įsigijo šią transporto priemonę, nepraėjo 6 mėnesių laikotarpis, o pareiškėjas, siekdamas paneigti šią aplinkybę turėjo pateikti kitus duomenis pagrindžiančius, jog toks kriterijus negali būti taikomas, nes egzistuoja ankstesnis Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijų 2 punkte nurodytas įvykis – viešas transporto priemones demonstravimas ir eksploatavimas – tačiau jokių tokius savo nesutikimo su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis išdėstytus argumentus paneigiančių įrodymų nepateikė.

20. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijų 3 punktu, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus rašytinius duomenis, kad sąskaitos už ginčo automobilį išrašymo data yra 2017 m. birželio 20 d., sprendė, kad mokesčių administratoriaus nustatyta transporto priemonės pirmoji registracijos data 2017 m. kovo 21 d. yra tinkamas atskaitos taškas transporto priemonės naujumui konstatuoti, o transporto priemonės eksploatavimo pradžią laikant 2017 m. birželio 20 d., ši aplinkybė automobilio naujumo kriterijaus nekeičia.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas VMI sprendimas bei pranešimas dėl PVM sumokėjimo atitinka Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos tikslus bei ESTT formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, bei nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus pranešimas sumokėti PVM mokestį tokią teismų praktiką atitinka ir Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos tikslų nepažeidžia, nes būtent toje valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), į kurią atgabenamas iš Prancūzijos įsigytas automobilis, naujam transporto priemonės savininkui (šiuo atveju pareiškėjui) tenka pareiga sumokėti PVM mokestį.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad jo atžvilgiu taikomas dvigubas apmokestinimas PVM. Teismas, įvertinęs 2017 m. birželio 20 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonės perleidimo deklaracijos turinį, nustatė, kad nurodyta ginčo automobilio įsigijimo kaina yra 12 000 Eur, nei viename iš šių ar kitų byloje esančių dokumentų nėra nurodyta, koks konkretus į šią kainą įskaičiuotas PVM mokestis (2017 m. birželio 20 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini)nurodyta, jog bendra su PVM mokama suma už automobilį yra 12 000 Eur, skiltyje „PVM“ neįrašyta nieko), taigi iš pareiškėjo pateiktų duomenų teismas nenustatė, kokį konkretų PVM mokestį jis sumokėjo už įsigyjamą automobilį ir ar toks mokestis apskritai buvo sumokėtas.

23. Teismas atsižvelgė į Prancūzijos mokesčių administratoriaus pateiktą paaiškinimą, kad, pagal Prancūzijos taikytiną teisę, PVM už įsigytą naują transporto priemonę turi sumokėti būtent neapmokestinamasis asmuo transporto priemonės paskirties šalyje, tai yra Lietuvoje, gali būti susiklosčiusi situacija, jog tiekėjas parduodamas prekes apmokestino, nes nebuvo tenkinamos neapmokestinimo sąlygos, pavyzdžiui, transporto priemonė buvo nenauja. Bet kokiu atveju įsigyjant naują transporto priemonę Lietuvos fiziniai asmenys negalėjo atskaityti PVM. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir pats sutiko su aplinkybe, kad ginčo transporto priemonė atitiko naujumo kriterijus, teismas sprendė, kad Prancūzijos mokesčių administratoriaus išdėstyta pozicija patvirtina, kad Prancūzijos subjektai, kurie pardavė pareiškėjui ginčo automobilį, turėjo sąskaitą faktūrą įsigyjančiam asmeniui išrašyti be PVM, o PVM turi būti sumokėtas transporto priemonės paskirties vietoje, t. y. Lietuvoje.

24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog PVM už transporto priemonę galėjo būti sumokėjęs pirmasis jos savininkas M. A. nagrinėjamu atveju nepanaikina pareiškėjo pareigos mokėti PVM mokestį, kadangi pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, būtent išgabenimo į kitą valstybės narės teritoriją atveju PVM mokestį tenka pareiga mokėti paskirties šalyje. Aplinkybė, kad transporto priemonė Prancūzijoje, t. y. vienos šalies teritorijoje, buvo perleista kitiems savininkams nuo pirmo įsigijimo momento, ginčo teisinio santykio ir pareiškėjo pareigos mokėti PVM nekeičia.

25. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomų argumentų dėl LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018 suformuotų taisyklių taikymo, nurodė, kad iš pareiškėjo skunde nurodytos LVAT nutarties matyti, kad toje byloje naujos transporto priemonės apmokestinimo PVM klausimas buvo nagrinėtas atsižvelgiant į Vokietijos teisę, taip pat į aplinkybę, kad pagal Vokietijos teisę ginčo transporto priemonė nebuvo priskiriama PVM objektui. Be to, pagal LVAT 2013 m. kovo 6 d. nutartyje Nr. P-261-76/2013 pateiktą išaiškinimą, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomoje LVAT byloje ginčas kilo ne tik dėl dvigubo apmokestinimo PVM, bet ir dėl to, kad įsigytas automobilis nebuvo naujas (buvo daužtas) ir jis nebuvo PVM objektu pagal Vokietijos teisę, todėl sprendė, kad pagrindo taikyti analogišką sprendimo būdą kaip ir pareiškėjo nurodytoje byloje, nėra.

26. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami VMI ir Vilniaus AVMI sprendimai buvo priimti tinkamai pritaikius tiek nacionalinės teisės aktų nuostatas, tiek Europos Sąjungos teisę, atitinka ESTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir šių sprendimų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo netenkintas, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti VMI pašalinti padarytus pažeidimus – surinkti nesurinktus duomenis apie PVM sumokėjimo aplinkybes Prancūzijoje vykdant ūkines operacijas su jo įsigytu automobiliu (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti, jog pareiškėjui nebūtų skaičiuojami delspinigiai tolimesnio tyrimo metu, o nuo 2018 m liepos 30 d. paskaičiuotus delspinigius įpareigoti panaikinti.

27. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti 72,43 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl, atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl tokio prašymo netenkino.

III. 28. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 68-119 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (17.16-40) RES-234213 bei perduoti mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo – įpareigojant neskaičiuoti delspinigių tolimesnio tyrimo metu, o nuo 2018 m. liepos 30 d. paskaičiuotus delspinigius panaikinti. Pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. birželio 20 d. iš Prancūzijoje veikiančios įmonės (duomenys neskelbtini) jis įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini). Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (17.16-40) RES-234213 pareiškėją L. L. įpareigojo už Prancūzijoje įsigytą automobilį (duomenys neskelbtini) sumokėti 2 520 Eur PVM. Nesutikdamas su minėtu Vilniaus AVMI sprendimu, vadovaudamasis LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018, kurioje, pareiškėjo teigimu, buvo nagrinėjama analogiška situacija, pateikė Vilniaus AVMI papildomus paaiškinimus, tačiau Vilniaus AVMI 2018 m. liepos 31 d. atsakyme Nr. (7.2) 46-MPD-9107 nurodė, jog įsigytas automobilis atitinka naujos transporto priemonės kriterijus. Nesutikdamas su šiuo Vilniaus AVMI sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VMI, kuri 2018 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 68-119 atmetė pareiškėjo skundą, ir patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą dėl PVM mokėjimo. Pareiškėjas minėtus VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus apskundė teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu mano skundą atmetė.

28.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai šioje byloje nesivadovavo LVAT praktika, suformuota nagrinėjant analogiškas bylas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog LVAT suformuotų taisyklių taikymas kaip precedentas šioje byloje negalimas, kadangi ginčas kitoje byloje kilo ne tik dėl dvigubo apmokestinimo PVM, bet ir dėl to, kad įsigytas automobilis nebuvo naujas (buvo daužtas) ir jis nebuvo PVM objektu pagal Vokietijos teisę.

28.3. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčas taip pat kyla dėl dvigubo apmokestinimo, pareiškėjo įsigytas automobilis taip pat buvo daužtas ir nevažiuojantis, taip pat buvo tokio paties senumo, kaip ir minimoje byloje. Pažymi, jog nesupranta, kodėl teismas, pasisakydamas dėl LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018 nustatytų aplinkybių, konstatavo, kad kitoje byloje automobilis nebuvo naujas (pareiškėjas teigia, kad iš bylos matyti, jog automobilis ne tik kad nebuvo 6 mėnesių senumo, bet ir nebuvo nuvažiavęs 6000 km, ir tai atitiko naujo automobilio kriterijus), bei kodėl teismas išskyrė Vokietijos teisę, kai abu automobiliai pagal amžiaus kriterijų formaliai atitinka PVM objektui keliamus reikalavimus Lietuvoje ir abu automobiliai yra įsigyti Europos Sąjungos valstybėse narėse, kurių nacionalinė teisė derinama su Bendrijos direktyvomis PVM srityje.

28.4. Pareiškėjo nuomone, LVAT 2018 m. balandžio 3 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018 nurodomos bylos aplinkybės (asmuo Vokietijoje įsigijo apgadintą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, nuo kurio pirmos registracijos momento nebuvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai ir kuris nebuvo nuvažiavęs daugiau kaip 6000 km., automobilio pirmas savininkas jį įsigijo iš automobilių pardavimo salono, bei pirkimo metu galimai sumokėjo PVM. Automobiliui patekus į eismo įvykį, savininkas už jį gavo draudimo išmoką, o automobilį pardavė), bei pareiškėjo automobilio įsigijimo aplinkybės (pareiškėjas Prancūzijoje įsigijo apgadintą automobilį (duomenys neskelbtini), nuo kurio pirmos registracijos momento nebuvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai; šio automobilio pirmas savininkas buvo fizinis asmuo M. A., kuris pirkimo metu galimai sumokėjo PVM, vėliau šį automobilį pardavė juridiniam asmeniui, kuris šį automobilį pardavė antram juridiniam asmeniui (duomenys neskelbtini), iš kurio jį įsigijo pareiškėjas), laikytinos labai arba esminiai panašiomis, abiejų bylų nagrinėjimui taikytina ta pati teisė. Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT, šio teismo suformuotos taisyklės nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-277-438/2018, taikytinos ir šios bylos nagrinėjime.

28.5. Pareiškėjas pažymi, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018 konstatavo, kad byloje yra svarbūs duomenys apie PVM sumokėjimo aplinkybes, vykdant Vokietijoje ūkines operacijas su šia transporto priemone, o būtent, ar pirmasis šios transporto priemonės savininkas, perleidęs šį automobilį kitam asmeniui, įgijo teisę į PVM atskaitą, bei ar juridinis asmuo, pardavęs automobilį pareiškėjui, įgijo teisę į PVM atskaitą, ar šia teise pasinaudojo ir susigrąžino iš biudžeto pirkimo PVM, ar į Vokietijos biudžetą yra sumokėtas pardavimo PVM už ūkines operacijas su šiuo automobiliu ir pan. Todėl, vadovaudamasis šiomis teismo išvadomis, pareiškėjas prašė centrinio mokesčių administratoriaus išsiaiškinti tikrąją situaciją, t. y. gauti duomenis apie PVM sumokėjimo aplinkybes Prancūzijoje, vykdant ūkines operacijas su šia transporto priemone, o būtent ar pirmasis šios transporto priemonės savininkas ir paskesni pardavėjai sumokėjo PVM, ar perleidę šį automobilį kitam asmeniui įgijo teisę į PVM atskaitą, ar šia teise pasinaudojo ir susigrąžino iš biudžeto pirkimo PVM, ar į užsienio valstybės biudžetą yra sumokėtas pardavimo PVM už ūkines operacijas su šiuo automobiliu ir pan., bet to nebuvo padaryta.

28.6. Pareiškėjas iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kad pagal ESTT praktiką bei Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii) papunkčio ir 138 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas, tas apmokestinamas ar neapmokestinamas asmuo, kuris tiekia naują automobilį į kitą valstybę narę, yra atleidžiamas nuo PVM mokėjimo, o tokią pareigą įgyja transporto priemonės pirkėjas, kuriam tenka pareiga sumokėti PVM už įsigytą naują automobilį valstybės narės teritorijoje, į kurią ši transporto priemonė yra atgabenama, padarė išvadą, kad tiek teismas, tiek mokesčių administratorius šį atvejį vertina taip, tarsi pareiškėjas naują automobilį Prancūzijoje būtų įsigijęs iš pardavimų salono, ir visai nevertina tų aplinkybių, kad automobilis jau buvo nupirktas kelis kartus prieš tai. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad Prancūzijos įmonės (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. išrašytoje sąskaitoje faktūroje Nr. 172757 nurodyta pareiškėjo sumokėta automobilio kaina – 12 000 Eur su PVM, taigi, įvyko dvigubas automobilio apmokestinimas PVM. Pareiškėjo nuomone, tiek teismas, tiek mokesčių administratoriai, spręsdami šį mokestinį ginčą, aklai vadovavosi PVM įstatymo 92 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad tais atvejais, kai naują transporto priemonę iš kitos valstybės narės įsigyja fizinis asmuo, kuris nėra ir pagal šį įstatymą neprivalo būti PVM mokėtoju, jis privalo ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po naujos transporto priemonės įsigijimo, 25 dienos pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytus dokumentus, susijusius su šiuo sandoriu.

28.7. Pareiškėjas pabrėžia neginčijantis, jog Prancūzijoje jo įsigytas automobilis formaliai atitinka naujo automobilio sąvoką, kaip tai numato PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalis, bet teigia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, tik formaliai vadovaudamasi šia įstatymine nuostata, visiškai ignoruoja LVAT praktiką, paremtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, pati prieštarauja savo padarytoms išvadoms dėl dvigubo apmokestinimo.

28.8. Nurodo, kad tiek teismas, tiek mokesčių administratoriai visiškai nevertino aplinkybės, jog į PVM įstatymą buvo perkelta Europos Bendrijos Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kurios vienas iš tikslų – sureguliuoti, jog nebūtų piktnaudžiaujama PVM tarp Europos Sąjungos valstybių, kai naujų automobilių pardavimo salonai ir kiti pardavėjai, pardavę naują automobilį, jį išsiunčia ar išgabena į kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Tuomet toks sandoris jo sudarymo šalyje neapmokestinamas PVM (Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos 138 str. 2 d. a p.), o apmokestinamas pirkėjo šalyje, t. y. to paties daikto dvigubo apmokestinimo PVM nebūna. Nurodo, kad Lietuvos mokesčių administratoriai nenori ir nesutinka aiškintis PVM sumokėjimo Prancūzijoje aplinkybių ir siekia, jog pareiškėjo įsigytas automobilis bendrijos viduje būtų apmokestintas PVM kelis kartus, o tai prieštarauja Direktyvos dėl PVM mokesčio bendros sistemos esmei.

28.9. Pareiškėjas pažymi, kad tiek teismas, tiek centrinis mokesčių administratorius savo sprendimuose apsiribodami iš VĮ „Regitra“ gauta informacija apie automobilio pirkimo faktą Prancūzijoje, ignoruodami LVAT praktiką, įrodinėjimo naštą dėl apmokestinimo pagrįstumo deleguoja pareiškėjui. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratoriai neatliko savo funkcijų, tam, kad išsiaiškinti automobilio apmokestinimo pagrįstumą. Pažymi, jog klausimo išsprendimui dėl automobilio (duomenys neskelbtini) apmokestinimo / neapmokestinimo PVM, iš esmės reikalingi duomenys, kurie susiję su asmens duomenų apsauga arba kuriais disponuoja Prancūzijos kompetentingos valstybinės mokesčių institucijos, todėl tokių duomenų gavimas gali užtrukti ganėtinai ilgą laiką, o pareiškėjas, turėdamas ribotą terminą apskųsti mokesčių administratorių sprendimus, tokių duomenų surinkti nespėtų, todėl prašė šiuos duomenis surinkti mokesčių administratorių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartyje buvo akcentuotas mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus bendradarbiavimas, mokesčių administratoriui padedant mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis, tame tarpe ir gaunant reikiamą informaciją iš kompetentingų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų.

28.10. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimas turėtų būti panaikintas, o Valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota pašalinti padarytus pažeidimus, o būtent surinkti duomenis apie PVM sumokėjimo aplinkybes Prancūzijoje vykdant ūkines operacijas su pareiškėjo įsigytu automobiliu, bei įpareigota neskaičiuoti delspinigių tolimesnio tyrimo metu, o nuo 2018 m. liepos 30 d. apskaičiuotus delspinigius panaikinti.

29. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su juo nesutinka. Savo nesutikimą atsakovas grindžia šiais motyvais:

29.1. Pažymi, kad mokestinis ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas įsigijo naują transporto priemonę, nuo kurios turėjo apskaičiuoti PVM. Nurodo, kad naujų automobilių, kaip PVM objektų, sąvoką apibrėžia PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, bei Eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijai, nurodantys transporto priemonių eksploatavimo pradžios momentus, o Dokumentų pateikimo ir PVM apskaičiavimo taisyklės nustato PVM mokėjimo tvarką asmenims, įsigijusiems naują transporto priemonę iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės. Atsakovas pažymi, kad pagal Direktyvą dėl PVM mokesčio bendros sistemos, bei pagal ESTT suformuotą praktiką dėl šios direktyvos nuostatų taikymo, prekės įsigijimas Bendrijos viduje įvyksta ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perduodama teisė disponuoti prekėmis kaip savininkui, o tiekėjas įrodo, kad prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kai po išsiuntimo arba išgabenimo ji fiziškai paliko tiekėjo valstybės narės teritoriją. Būtent tokiu būdu apmokestinant valstybėje, kurioje įvyko įsigijimas Bendrijos viduje, yra užtikrinama, kad prekes įsigyjantis asmuo sumokės tokio pat dydžio mokestį, neatsižvelgiant į tai, iš kurios valstybės narės jis įsigyja transporto priemonę (ESTT 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje C84/09, 34 punktas).

29.2. Nurodo, kad pagal byloje esančius dokumentus, pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. iš Prancūzijos apmokestinamojo asmens (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 12 000 Eur, bei, kad pirmoji nurodyto automobilio registracijos Prancūzijoje data buvo 2017 m. kovo 21 d., t. y. nuo pirmosios registracijos datos iki įsigijimo datos nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai.

29.3. Pabrėžia, kad pagal minėtas PVM įstatymo nuostatas, naujų transporto priemonių įsigijimas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės visada yra PVM objektas Lietuvoje, nesvarbu, koks asmuo naujas transporto priemones įsigyja: fizinis ar juridinis, vykdantis ekonominę veiklą ar nevykdantis ekonominės veiklos, taip pat nepriklausomai iš kokio asmens šios transporto priemonės įsigyjamos: fizinio ar juridinio, PVM mokėtojo ar ne PVM mokėtojo. Akcentuoja, kad PVM tikslais nustatant, ar transporto priemonė yra nauja, svarbūs du kriterijai – rida arba eksploatavimo pradžia. Kadangi pareiškėjo įsigytas automobilis (duomenys neskelbtini) atitinka vieną iš naują transporto priemonę apibrėžiančių sąlygų, t. y. nuo pirmosios registracijos datos iki įsigijimo datos nepraėjo daugiau kaip 6 mėnesiai, todėl automobilis laikytinas nauju. Pažymi, kad apmokestinimą PVM reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad 6 mėnesių laikotarpyje kelis kartus perparduotas automobilis nustoja būti nauja transporto priemone, taip pat PVM įstatyme ir jį lydinčiose teisės aktuose nėra išimties dėl automobilio techninės būklės.

29.4. Pažymi, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog pirmasis automobilį (duomenys neskelbtini) Prancūzijoje įsigijęs fizinis asmuo galimai buvo sumokėjęs PVM, iš esmės nekeičia apmokestinimo PVM pagrindo. Nurodo, kad PVM mokamas kiekvieno prekių tiekimo atveju, be to, dvigubo apmokestinimo atveju sutampa ir mokesčio objektas (turtas), ir mokesčio subjektas (asmuo, kuris moka mokesčius), o to paties mokesčio objekto (automobilio) apmokestinimas, kai mokesčius moka skirtingi asmenys, nėra laikytinas dvigubu apmokestinimu. Akcentuoja, kad iš bylos dokumentų matyti, jog į perkamo automobilio kainą nebuvo įtrauktas PVM, taigi jo Prancūzijoje pareiškėjas nesumokėjo.

29.5. Pasisakydamas dėl pareiškėjo siūlymo vadovautis LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018, atsakovas pažymi, jog tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y., kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė, bei nurodo, kad iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad jos nėra tapačios minėtos LVAT 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018 išnagrinėtoms aplinkybėms, dėl ko nėra pagrindo atsižvelgti į minėtą teismo precedentą.

29.6. Pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kad jos yra neteisingos (67 str. 2 d.), taigi, pagal minėtas nuostatas, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nurodo, kad pagal LVAT formuojamą teismų praktiką, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, ir palaiko VMI atsiliepime nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo L. L. skundas dėl VMI ir Vilniaus AVMI priimtų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.

32. Vilniaus AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. iš Prancūzijos apmokestinamojo asmens (duomenys neskelbtini) įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 12000 Eur, bei, kad pirmoji nurodyto automobilio registracijos Prancūzijoje data buvo 2017 m. kovo 21 d.

33. Vilniaus AVMI pranešė pareiškėjui apie pareigą mokėti 2520 Eur PVM už iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įgytą naują transporto priemonę. VMI patvirtino šį pranešimą. Vilniaus AVMI ir VMI sprendimas skaičiuoti pareiškėjui mokėtiną PVM priimtas PVM įstatymo 92 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, mokesčio mokėjimo pagrindas PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

34. Pareiškėjas nesutinka su sprendimais, kuriuose paskaičiuotas PVM už iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įgytą naują transporto priemonę. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius privalo išsiaiškinti aplinkybes dėl PVM sumokėjimo Prancūzijoje, neišsiaiškinus šių aplinkybių, galimas dvigubas apmokestinimas.

V. 35. PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 dalies redakcija) nustatyta, kad nauja transporto priemonė – keleiviams ir (arba) kroviniams vežti skirta transporto priemonė, atitinkanti vieną iš šių sąlygų: 1) motorinė kelių ar kita sausumos transporto priemonė, kurios variklio cilindrų darbinis tūris yra didesnis kaip 48 kubiniai centimetrai arba variklio galia didesnė kaip 7,2 kilovato, patiekta praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams nuo eksploatavimo pradžios (pagal Lietuvos Respublikоs Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus eksploatavimo pradžios nustatymo kriterijus) arba nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų; <...>.

36. PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 dalies redakcija) nustatyta, kad PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo.

37. PVM įstatymo 92 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai naują transporto priemonę iš kitos valstybės narės įsigyja fizinis asmuo, kuris nėra ir pagal šį Įstatymą neprivalo būti PVM mokėtoju, jis privalo ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po naujos transporto priemonės įsigijimo, 25 dienos pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytus dokumentus, susijusius su šiuo sandoriu. Šių dokumentų pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius. Mokestį už įsigytą iš kitos valstybės narės naują transporto priemonę apskaičiuoja mokesčio administratorius. Mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kurią fizinis asmuo buvo informuotas apie apskaičiuotą mokesčio sumą.

38. PVM įstatymo normos perkeltos iš PVM direktyvos, taigi PVM įstatymas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112/EB tikslus, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

39. PVM direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Taip pat yra tikslinga, kad pereinamuoju laikotarpiu tam tikros vertės įsigijimo Bendrijos viduje sandoriai, kuriuos sudarė atleisti nuo mokesčio asmenys arba neapmokestinamieji juridiniai asmenys, taip pat tam tikra nuotolinė prekyba ir naujų transporto priemonių tiekimas Bendrijos viduje privatiems asmenims arba atleistiems nuo mokesčio ar neapmokestinamiesiems asmenims turėtų būti apmokestinami paskirties valstybėje narėje taikant tos valstybės narės nustatytus mokesčių tarifus ir tos valstybės narės nustatytomis sąlygomis, jeigu tokie sandoriai, nesant specialių nuostatų, gerokai iškreiptų konkurenciją tarp valstybių narių.“

40. PVM direktyvos 2 straipsnyje nustatyta: „1. PVM objektas yra šie sandoriai: <…> b) prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje, kai jas valstybės narės teritorijoje įsigyja: <…> ii) kai įsigyjamos naujos transporto priemonės – apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kurio kiti įsigijimai nėra PVM objektas pagal 3 straipsnio 1 dalį, arba kitas neapmokestinamasis asmuo; <…>“.

41. PVM direktyvos 3 straipsnyje numatyta: „1. Nukrypstant nuo 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio, šie sandoriai nėra PVM objektas: <…> b) a punkte ir 4 straipsnyje nenurodytų prekių ir kitų prekių, išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamus produktus, įsigijimas Bendrijos viduje, kai juos apmokestinamasis asmuo įsigyja savo veiklos žemės ūkyje, miškininkystės ar žuvininkystės ūkyje tikslais, kuriam taikoma ūkininkams skirta vienodo tarifo schema, arba apmokestinamasis asmuo, tiekiantis tik tas prekes ar teikiantis tik tas paslaugas, kurioms PVM atskaita negalima, arba neapmokestinamasis juridinis asmuo. <…>“.

42. PVM direktyvos 2 straipsnyje numatyta: „2. a) Taikant 1 dalies b punkto ii papunktį „transporto priemonės“, jei jos skirtos keleivių arba prekių gabenimui, yra apibrėžiamos taip: i) motorinės sausumos transporto priemonės, kurių variklio cilindrų darbinis tūris yra didesnis kaip 48 kubiniai centimetrai arba variklio galia didesnė kaip 7,2 kilovatai; <...> b) Transporto priemonės laikomos „naujomis“ šiais atvejais: i) motorinės sausumos transporto priemonės, kai jų tiekimas įvyksta per šešis mėnesius nuo eksploatavimo pradžios arba transporto priemonė yra nuvažiavusi ne daugiau kaip 6 000 kilometrų; <...>.

43. PVM direktyvos 20 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta: „Prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ – teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.“

44. Pagal 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės 16 straipsnį įsigijus prekes Bendrijoje, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 20 straipsnyje, valstybė narė, į kurią buvo išsiųstos arba nugabentos prekės, naudojasi apmokestinimo teise neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma valstybėje narėje, kurioje prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas.

45. Pirmiausia reikia priminti, kad prekybai Bendrijos viduje taikoma PVM pereinamojo laikotarpio schema, sukurta 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, papildančia bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą ir iš dalies keičiančia Direktyvą 77/388/EEB, siekiant panaikinti fiskalines sienas (OL L 376, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 160), yra pagrįsta naujo apmokestinimo momento, t. y. prekių įgijimo Bendrijos viduje, nustatymu, leidžiančiu mokestines pajamas priskirti valstybei narei, kurioje vyksta galutinis vartojimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Teleos ir kt., C‑409/04, Rink. p. I‑7797, 21, 22 ir 36 p.) (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09, 22 p.).

46. Schema, kurią sudaro, pirma, valstybės narės, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdomas atleidimas nuo mokesčio ir su tuo susijusi tos valstybės narės taikoma sumokėto pirkimo PVM atskaita ar grąžinimas, ir, antra, valstybės narės, į kurią atgabenamos prekės, vykdomas įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas, siekiama užtikrinti aiškų valstybių narių mokestinio suvereniteto atskyrimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo EMAG Handel Eder, C‑245/04, Rink. p. I‑3227, 40 p.) (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09, 23 p.).

47. Kalbant konkrečiai apie naujų transporto priemonių įsigijimo apmokestinimą reglamentuojančias normas, pažymėtina, jog iš Direktyvos 2006/112 vienuoliktos konstatuojamosios dalies, kurios turinys yra toks pats kaip Direktyvos 91/680 vienuoliktos konstatuojamosios dalies, matyti, kad jomis, be mokestinės kompetencijos padalijimo, dar siekiama užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams tarp valstybių narių, kurie gali atsirasti taikant skirtingus mokesčio tarifus. Akivaizdu, kad nesant pereinamojo laikotarpio priemonių naujų transporto priemonių pardavimas būtų sukoncentruotas valstybėse narėse, kuriose yra mažas PVM tarifas, taip darant žalą kitoms valstybėms narėms ir jų mokestinėms pajamoms. Kaip savo išvados 34 punkte pažymėjo generalinė advokatė, Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčiu apmokestino ne tik apmokestinamųjų asmenų ir neapmokestinamųjų juridinių asmenų, bet ir privačių asmenų įsigijimus Bendrijos viduje ypač dėl to, kad šios prekės yra didelės vertės ir lengvai transportuojamos (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09, 24 p.).

48. Vadinasi, jei valstybė narė apmokestina PVM operaciją, kuri tenkina objektyvias tiekimo Bendrijos viduje sąlygas dėl to, kad yra nesilaikoma jos nacionalinėje teisėje numatyto gabenimo termino, ji turi grąžinti sumokėtą mokestį, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo paskirties valstybei narei įgyvendinant savo kompetenciją. Pagal 2005 m. spalio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1777/2005, nustatančio Direktyvos 77/388/EEB dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos įgyvendinimo priemones (OL L 288, p. 1), 21 straipsnį valstybė narė, į kurią buvo išsiųstos arba nugabentos prekės ir kurioje atliktas įsigijimas Bendrijos viduje, naudojasi apmokestinimo kompetencija neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma valstybėje narėje, kur prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09, 38 p.).

49. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su sandorio dėl naujos transporto priemonės kvalifikavimu kaip įsigijimo Bendrijos viduje pažymima, kad iš tiesų atsižvelgdamas į tokio sandorio ypatingumą Teisingumo Teismas nusprendė, kad norint jį kvalifikuoti kaip „įsigijimą Bendrijos viduje“ būtina visapusiškai įvertinti visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama. Tarp aplinkybių, kurios, be prekės gabenimo procedūros, dar gali turėti reikšmės, yra jos registravimo ir įprasto naudojimo vieta, įgijėjo nuolatinė gyvenamoji vieta bei įgijėjo ryšys su tiekimo valstybe nare ar kita valstybe nare arba jo nebuvimas (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo X, C‑84/09, EU:C:2010:693, 41–45 ir 50 p.) (ESTT 2017 m. birželio 14 d. sprendimas Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lda prieš Autoridade Tributária e Aduaneira byloje Nr. C-26/16, 47 p.).

VI. 50. Mokesčių administratorius skundžiamais sprendimais apmokestino PVM prekės įsigijimą Bendrijos viduje. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad įvyko prekės įsigijimas Bendrijos viduje. Pareiškėjas įgijo teisę disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkas, kai prekė buvo pareiškėjui kaip įsigyjančiam asmeniui išsiųsta ar išgabenta iš vienos valstybės narės į kitą (iš Prancūzijos į Lietuvą).

51. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo taip pat dėl to, kad prekė įsigyta Bendrijos viduje už atlygį.

52. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo taip pat dėl to, kad pareiškėjas įsigijo transporto priemonę, kuri laikytina nauja, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnį ir PVM įstatymo 2 straipsnio 16 dalį.

53. Pareiškėjo sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas.

54. Remiantis minėta Teisingumo Teismo jurisprudencija prekybai Bendrijos viduje taikoma PVM pereinamojo laikotarpio schema, leidžiančia mokestines pajamas priskirti valstybei narei, kurioje vyksta galutinis vartojimas. Būtent, valstybės narės, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdomas atleidimas nuo mokesčio ir su tuo susijusi tos valstybės narės taikoma sumokėto pirkimo PVM atskaita ar grąžinimas, ir, valstybės narės, į kurią atgabenamos prekės, vykdomas įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas. Kalbant konkrečiai apie naujų transporto priemonių įsigijimo apmokestinimą, papildomai pažymima, kad dar siekiama užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams tarp valstybių narių, kurie gali atsirasti taikant skirtingus mokesčio tarifus. ESTT pažymi, kad nesant pereinamojo laikotarpio priemonių naujų transporto priemonių pardavimas būtų sukoncentruotas valstybėse narėse, kuriose yra mažas PVM tarifas, taip darant žalą kitoms valstybėms narėms ir jų mokestinėms pajamoms. <...> (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09).

55. Remiantis minėtu PVM įstatymo reguliavimu aiškinant jį kartu su PVM direktyva ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, spręstina, kad mokesčių administratorius nagrinėjamoje byloje visapusiškai įvertinęs visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama, teisingai kvalifikavo pareiškėjo sudarytą sandorį kaip „įsigijimą Bendrijos viduje“. Taigi pareiškėjo sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas, šio PVM surinkimas yra įsigijimo valstybės narės, t. y. šiuo atveju Lietuvos kompetencija.

56. Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai dėl to, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, nors ir nustatęs, kad pareiškėjo sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra PVM objektas Lietuvoje, turėtų prieš apmokestindamas pareiškėją, papildomai aiškintis dėl apmokestinimo PVM tvarkos, kuri sandoriui buvo taikoma tiekimo valstybėje narėje – Prancūzijoje. Minėta, kad, įsigijus prekes Bendrijoje, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB 20 straipsnyje, valstybė narė, į kurią buvo išsiųstos arba nugabentos prekės, naudojasi apmokestinimo teise neatsižvelgdama į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma valstybėje narėje, kurioje prasidėjo prekių išsiuntimas ar gabenimas (2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės 16 str.).

57. Apibendrinant spręstina, kad mokesčių administratorius vertindamas sandorį dėl naujos transporto priemonės ir spręsdamas dėl jo kvalifikavimo kaip įsigijimo Bendrijos viduje, privalo visapusiškai įvertinti visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama. Mokesčių administratorius įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir padaręs pagrįstą išvadą, kad yra sudarytas sandoris – naujos transporto priemonės įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį, kuris yra PVM objektas pagal 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, priima sprendimą dėl asmens apmokestinimo PVM, neatsižvelgiant į apmokestinimo PVM tvarką, kuri sandoriui buvo taikoma tiekimo valstybėje narėje.

58. Atsižvelgiant į tai, kas minėta šio baigiamojo teisės akto 57 punkte, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjo argumentai dėl galimo dvigubo apmokestinimo, kurie susiję su apmokestinimo PVM tvarka, kuri sandoriui buvo taikoma tiekimo valstybėje narėje. Be to, minėtoje ESTT jurisprudencijoje atkreipiamas dėmesys į dvigubą apmokestinimą kalbant apie atvejus, kai valstybė narė apmokestina PVM operaciją, kuri tenkina objektyvias tiekimo Bendrijos viduje sąlygas, tačiau nustatoma pareiga mokėti PVM (ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas X prieš Skatteverket byloje Nr. C-84/09, 38 p.). Taigi dvigubas apmokestinimas minimas, aptariant nuo PVM atleisto (0 proc.) tiekimo Bendrijos viduje atvejus ir tiekimo valstybės narės kompetenciją, kas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

59. Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimai prieštarauja LVAT praktikai, būtent yra nesuderinami su 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-277-438/2018. Nurodytoje byloje LVAT neužbaigė mokestinio ginčo nagrinėjimo, grąžino bylą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. LVAT nepasisakė galutinai dėl esminių naujos transporto priemonės įsigijimo Bendrijos viduje taikymo sąlygų, todėl šios ir minėtos bylų aplinkybės nėra analogiškos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė