7ee31eb3-13d3-4f06-bf0b-bbae9c340429 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-1021-407/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21643-2015-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.4; 2.4.2.3; 2.4.2.6 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. rugsėjo 5 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal A.

I. (A. I.) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. I. ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Start Vilnius“ (teisių ir pareigų perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“), T. P., S. P. dėl nuosavybės teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų, atsakovų pusėje – Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notaras Edgaras Normantas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, G.

Š., J. Š.. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė 1. Ieškovas A. I. 2018 m. vasario 5 d. patikslintame ieškinyje prašė:

1) pripažinti Å«kinį pastatÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Ūkinis pastatas), buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), priklausiniu;

2) pripažinti ieÅ¡kovui A. I. nuosavybės teisę į Ūkinį pastatÄ ;

3) pripažinti 1992 m. rugpjūčio 31 d. Buto privatizavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. III notarinės kontoros, registro Nr. 4-1978, papildymÄ galiojančiu;

4) pripažinti 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 2143-01 dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, negaliojančia;

5) pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 1-1978 dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“ negaliojančia;

6) pripažinti atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ 2014 m rugsėjo 12 d. sudarytÄ akcijų pasiraÅ¡ymo sutartį negaliojančia;

7) pripažinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. rugsėjo 30 d. akto dėl turto perdavimo ir priėmimo Nr. A403-51/14(2.2.6.23-FN4) dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančia;

8) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 30-3155 dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato pardavimu vieÅ¡o konkurso bÅ«du, ir Å¡io vieÅ¡o konkurso rezultatÄ , pagal kurį atsakovas T. P. buvo pripažintas konkurso laimėtoju, negaliojančiais;

9) pripažinti atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytÄ Åªkinio pastato 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 10959, negaliojančia;

10) pripažinti Ūkinio pastato 2014 m. sausio 8 d. priėmimo–perdavimo aktÄ , sudarytÄ tarp atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P., registro Nr. 124, negaliojančiu;

11) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2. IeÅ¡kovas nurodė, kad jo prosenelė R. M. 1992 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Buto privatizavimo sutartį, kurios pagrindu nuosavybės teise įgijo ButÄ . Per klaidÄ Ä¯ privatizavimo sutartį nebuvo įtrauktas priklausinys – Ūkinis pastatas, kuriuo R. M. naudojosi nuo jo pastatymo momento. R. M. sumokėjo valstybės nustatytÄ kainÄ už Ūkinį pastatÄ ir toliau jį valdė bei naudojosi juo, tačiau nebuvo pakviesta atvykti pasiraÅ¡yti privatizavimo sutarties papildymo. Po R. M. mirties nuosavybės teises į ButÄ ir dalį žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas bei Ūkinis pastatas, paveldėjo ieÅ¡kovo senelė J. I., kuri 2012 m. birželio 19 d. padovanojo šį turtÄ ieÅ¡kovui.

3. IeÅ¡kovo teigimu, Ūkinio pastato kainos sumokėjimas ir Å¡ių pinigų negrÄ Å¾inimas R. M. patvirtina, kad privatizavimo sandorio papildymas buvo sudarytas ir įvykdytas. Å io sandorio papildymo, kuris atskirai nebuvo įformintas notarine tvarka, pagrindu R. M. įgijo nuosavybės teisę į Ūkinį pastatÄ . Dėl to tiek 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto dalis, susijusi su Ūkinio pastato perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, tiek kiti juridinę reikÅ¡mę turintys dokumentai, kurių pagrindu buvo perleidžiama nuosavybės teisė į ginčo pastatÄ ir priimami sprendimai dėl Å¡ios teisės perleidimo turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais, kadangi nuosavybės teisę pagal Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo.

4. Ūkinio pastato perdavimas nuosavybės teise savivaldybei neteisėtas dar ir dėl to, kad tuo metu galiojusiame Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme nebuvo numatyti tokio pobÅ«džio pastatai, t. y. gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio Å«kio paskirties pastatai, jų dalys. Nuo 2008 m. spalio 19 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 1 dalis papildyta, įtraukiant į turto, perduodamo savivaldybių nuosavybėn , sÄ raÅ¡Ä ginčo pastato pobÅ«džio pastatus.

Å ios įstatymo nuostatos papildymo tikslas buvo suteikti savivaldybėms teisę parduoti visose gyvenamųjų namų valdose iki Å¡iol neprivatizuotus pagalbinio Å«kio pastatus Å¡ių namų savininkams. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė ignoravo šį įstatymo tikslÄ ir perdavė Ūkinį pastatÄ ne gyvenamojo namo, kurio valdoje Å¡is pastatas yra, savininkui, o kitam asmeniui – UAB „Start Vilnius“. Tokiu atveju, kuomet vieÅ¡ojo administravimo subjektas priima administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymuose nustatyta, tikslų, jis piktnaudžiauja valdžios principu (VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas).

Dėl to pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ yra pagrindas vieÅ¡ojo administravimo subjekto aktÄ pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu. Be to, UAB „Start Vilnius“ savivaldybės turtas buvo perduotas kaip apmokėjimas už atsakovės UAB „Start Vilnius“ akcijas. Tokius anksčiau atliktus mokėjimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs neteisėtais, kadangi sprendimai dėl savivaldybės nuosavybės teise priklausančio turto investavimo nebuvo ekonomiÅ¡kai ir socialiai pagrįsti, dėl to atitinkamai savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudarytos akcijų pasiraÅ¡ymo sutartys pripažintos negaliojančiais.

Ginčijama Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias CK 6.394 straipsnio nuostatas, nes sutartyje konkrečiai neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypÄ , kurio dalis priklauso ieÅ¡kovui, o kita dalis – valstybei. Sudarant Å¡iÄ sutartį nebuvo gautas nei ieÅ¡kovo, nei Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas parduoti nekilnojamÄ jį daiktÄ .

5. Atsakovai su ieškovo reikalavimais nesutiko, taip pat prašė ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Buto privatizavimo sutarties papildymas niekuomet nebuvo suraÅ¡ytas ir pasiraÅ¡ytas. Be to, toks sandoris per tris mėnesius nebuvo įregistruotas registre, kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 255 straipsnį. Todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti šį sutarties papildymÄ galiojančiu. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog R. M. yra sumokėjusi už Ūkinį pastatÄ Ä¯kainojimo dokumentuose nurodytas sumas, neįrodo, jog sandoris įvyko, nes po pinigų sumokėjimo jos valia ir tikslas pirkti Å«kinį pastatÄ galėjo pasikeisti. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nėra pateiktÄ Ä¯rodymų, jog R. M. sumokėjo 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodytÄ mokestį už dokumentų rengimÄ ir įforminimÄ , be kurio Privatizavimo sutartis negalėjo bÅ«ti sudaroma.

8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl Ūkinio pastato privatizavimo buvo derinamas papildomas susitarimas prie privatizavimo sutarties, darė iÅ¡vadÄ , jog Ūkinis pastatas yra savarankiÅ¡kas daiktas dėl kurio Å¡alys tarėsi atskirai. Teismas nustatė, kad Buto privatizavimo metu Ūkinio pastato plotas į Buto bendrÄ jį (naudingÄ jį) plotÄ nebuvo įtrauktas. Pagal inventorizacinius duomenis Ūkinis pastatas nepriskirtas bÅ«tent ieÅ¡kovo Butui, bet priskirtas visam namui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Teismas išvažiuojamojo posėdžio metu nustatė, kad Ūkiniame pastate yra pastatytas ne stacionarus, bet nešiojamas biotualetas, kuris gali būti perkeliamas ir pastatomas laisvai bet kurioje vietoje. Ūkiniame pastate nėra duobės, vandens, kanalizacijos, todėl negalima teigti, jog visuomet tualetas buvo įrengtas ūkiniame pastate ir jie susiję funkciniais ryšiais. Ūkiniame pastate yra sandėliuojamos malkos ir ūkinis inventorius, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, neįrodo, kad funkcinis ryšys yra nuolatinio pobūdžio ir pasižymėjo ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

Ūkinis inventorius yra skirtas daržui ir aplinkai prižiÅ«rėti, bet ne pagrindiniam daiktui – Butui aptarnauti. IeÅ¡kovas malkas ir Å«kinį inventorių gali sandėliuoti bet kurioje jam nuosavybės tiese priklausančioje vietoje. Teismas pažymėjo, kad vien naudojimosi fakto nepakanka, asmuo turi įrodyti naudojimosi teisėtumo faktÄ , kurio ieÅ¡kovas neįrodė. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Ūkinį pastatÄ Buto priklausiniu ir pripažinti ieÅ¡kovo nuosavybės teises į šį daiktÄ .

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei ieÅ¡kovo prosenelė R. M., nei jos paveldėtoja J. I., savo ruožtu ir ieÅ¡kovas nuosavybės teisių į ginčo pastatÄ neįgijo ir jų neturėjo, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamÄ 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 2143-01 dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, negaliojančia.

10. Teismas pažymėjo, kad Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 dalies 2 punkte ginčijamo akto sudarymo metu buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodami „pastatai, jų dalys ir atskiros patalpos, kuriuose yra savivaldos institucijos arba kurie reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti, išskyrus pastatus ir patalpas, kuriuos nuomoja ar kitaip teisėtai naudoja valdžios ir valdymo institucijos bei jų padaliniai, teismai, kitos teisminės valdžios institucijos bei jų padaliniai, periodinių leidinių (laikraščių, žurnalų) leidyklų, periodinių leidinių redakcijų nuomojamas ar kitaip teisėtai naudojamas patalpas, politinių partijų ir politinių organizacijų nuomojamas ar kitaip teisėtai naudojamas patalpas“.

Todėl teismas sprendė, kad Vyriausybės įgaliotas atstovas turėjo teisę perduoti savivaldybių nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar jų dalis, įskaitant ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus.

11. Teismas, nustatęs, kad ieškovas Ūkinio pastato nuosavybės teisių neįgijo, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ir kitų ieškovo ginčijamų sprendimų, sandorių ir aktų negaliojančiais.

12. Teismas nurodė, kad savivaldybės taryba neturi civilinio procesinio teisnumo, todėl ji negali būti atsakove šioje byloje. Dėl to ieškinio reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teismas atmetė kaip pareikštus netinkamam atsakovui.

13. Teismas nustatė, kad ginčo pastato perdavimo UAB „Start Vilnius“ metu ieškovas nebuvo vienintelis gyvenamojo namo, kurio valdoje yra ginčo pastatas, savininkas. Žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas turi du atskirus butus, vienas iš kurių nuosavybės teise tuo metu priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Pasak teismo, ieškovas nepagrindė, kodėl Ūkinis pastatas turėjo būti perduotas tik ieškovui, kuris buvo tik vienas iš dviejų gyvenamojo namo savininkų.

Teismas pažymėjo, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo sÄ lygas ir tvarkÄ reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kuriame nėra numatyta galimybė tiesiog perleisti savivaldybei priklausantį turtÄ fiziniam asmeniui. PrieÅ¡ingai, minėtas teisės aktas nurodo, kad savivaldybės turtas, kaip vieÅ¡osios nuosavybės teisės objektas, turi bÅ«ti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus vieÅ¡uosius interesus. Dėl to teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas investuoti į UAB „Start Vilnius“, padidinant įmonės įstatinį kapitalÄ turtiniu įnaÅ¡u, buvo teisėtas ir ekonomiÅ¡kai bei socialiai pagrįstas.

Be to, teismas pažymėjo, kad Å¡ie ieÅ¡kovo argumentai yra labiau susiję su vieÅ¡o intereso, nei su jo paties interesų gynimu, todėl atmestini kaip reiÅ¡kiami subjekto, neturinčio procesinės teisės ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnis).

14. Po Å«kinio pastato perdavimo, atsakovė UAB „Start Vilnius“ tapo teisėta jo savininke ir įgijo teisę Å¡iuo turtui disponuoti. Nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. 1-1978 „Dėl UAB „Start Vilnius“ įstatinio kapitalo didinimo“, nei 2014 m. rugsėjo 12 d. UAB „Start Vilnius“ Akcijų pasiraÅ¡ymo sutartyje nebuvo numatyta apribojimų ar draudimų atsakovei UAB „Start Vilnius“ parduoti jai perduotÄ turtÄ , todėl teismas sprendė, kad Å¡i atsakovė teisėtai perleido Ūkinį pastatÄ atsakovui T. P..

15. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, kuriame yra Ūkinis pastatas, šio pastato pardavimo atsakovui T. P. metu atsakovei UAB „Start Vilnius“ nuosavybės teise nepriklausė. Atsakovų pirkimo–pardavimo 3.1 punkte yra aptartas žemės klausimas. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad Ūkinio pastato pardavimas prieštarauja įstatymo ar sutarties nuostatoms.

16. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kinio senaties terminas baigėsi 1998 m. liepos 14 d., t. y. praėjus trims metams po to, kai R. M. buvo informuota apie tai, jog ginčo statinio privatizavimas nėra įvykdytas. IeÅ¡kovas pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį, praleidęs senaties terminÄ net 17 metų, todėl reikalavimams pripažinti nuosavybės teises į Ūkinį pastatÄ , pripažinti Ūkinį pastatÄ priklausiniu ir pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ galiojančiu yra pasibaigę senaties terminai, todėl Å¡iuos reikalavimus teismas, be kita ko, atmetė ir Å¡iuo pagrindu (tuo metu galiojusio CK 90 straipsnio 1 dalis).

Pagrindų atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ teismas nenustatė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai 17. IeÅ¡kovas A. I. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Nurodo Å¡iuos argumentus: 17.1. Teismas klaidingai iÅ¡aiÅ¡kino pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymÄ reglamentuojančias teisės normas, todėl atitinkamai padarė ir klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo prosenelė nesudarė ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutarties.

Å iuo atveju Å¡alių veiksmai patvirtina, kad buvo sudarytas toks sandoris, o jo įforminimÄ gali atlikti ir teismas savo sprendimu, kuomet pripažįsta, kad sandorio Å¡alys įvykdė savo susitarimÄ . IeÅ¡kovo prosenelė sumokėjo daikto kainÄ . Dokumentų įforminimo mokestis nepatenka į daikto kainos sÄ vokÄ , dėl to Å¡i aplinkybė neturi įtakos juridiniam sandorio Å¡alių veiksmų įvertinimui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jeigu sutarties papildymas bÅ«tų pasiraÅ¡ytas, Å¡is papildymas vis tiek bÅ«tų negaliojantis, nes jis per tris mėnesius nebuvo įregistruotas registre (1964 m.

CK 255 straipsnis). Tai yra tik prielaida. NeaiÅ¡ku, kodėl teismas nusprendė, kad ieÅ¡kovo prosenelė atsisakytų registruoti ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu tokia sutartis bÅ«tų buvusi įforminta. Be to, teisinės registracijos terminas gali bÅ«ti atnaujintas. 17.2. Teismas ignoravo teisės normas, reglamentuojančias valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkÄ . Ūkinio pastato perdavimo nuosavybės teise savivaldybei metu galiojusiame Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme nebuvo numatyti tokio pobÅ«džio pastatai, t. y. gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio Å«kio paskirties pastatai, jų dalys.

Atitinkamas įstatymo papildymas įsigaliojo tik nuo 2008 m. spalio 19 d. Teismas Å¡iuos ieÅ¡kovo argumentus ignoravo. 17.3. Teismas taip pat ignoravo įstatymo nustatytÄ tikslÄ , dėl kurio valstybės turtas buvo perduotas savivaldybių nuosavybėn. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos papildymo tikslas buvo suteikti savivaldybėms teisę parduoti visose gyvenamųjų namų valdose iki Å¡iol neprivatizuotus pagalbinio Å«kio pastatus Å¡ių namų savininkams.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė ignoravo šį įstatymo tikslÄ ir perdavė Ūkinį pastatÄ ne gyvenamojo namo, kurio valdoje Å¡is pastatas yra, savininkui, o kitam asmeniui – atsakovei UAB „Start Vilnius“ (UAB „Vilniaus vystymo kompanija“). Tokiu atveju, kuomet vieÅ¡ojo administravimo subjektas priima administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymuose nustatyta, tikslų, jis piktnaudžiauja valdžios principu (VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Dėl to pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ yra pagrindas vieÅ¡ojo administravimo subjekto aktÄ pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu. 17.4.

Savivaldybės turtas buvo perduotas kaip apmokėjimas už atsakovės UAB „Start Vilnius“ akcijas. Tokius anksčiau atliktus mokėjimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs neteisėtais, kadangi sprendimai dėl savivaldybės nuosavybės teise priklausančio turto investavimo nebuvo ekonomiÅ¡kai ir socialiai pagrįsti, dėl to atitinkamai savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudarytos akcijų pasiraÅ¡ymo sutartys pripažintos negaliojančiais. Aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. 1-1978 dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo nebuvo ekonomiÅ¡kai ir socialiai pagrįstas, patvirtina atsakovų pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 4 d. raÅ¡tas Nr. A51-7209/14 (2.14.1.6-EK5), kuris buvo priimtas dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 29 ir 2015 m. kovo 6 d. nutarčių priėmimo, dėl ko atitinkamai Å¡iame raÅ¡te negalėjo ir nebuvo aptarti tie kasacinio teismo nutartyse iÅ¡sakyti aspektai, kurie galėtų patvirtinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo ekonominį ir socialinį pagrįstumÄ .

Ä®vykių eiga patvirtina, kad savivaldybė iÅ¡ anksto planavo nurodytÄ turtÄ parduoti, o ne jį investuoti. 17.5. Teismas klaidingai iÅ¡aiÅ¡kino teisės normas, reglamentuojančias privalomÄ pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties turinį. Ginčijama Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias CK 6.394 straipsnio nuostatas, nes sutartyje konkrečiai neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypÄ , kurio dalis priklauso ieÅ¡kovui, o kita dalis – valstybei.

Sudarant Å¡iÄ sutartį nebuvo gautas nei ieÅ¡kovo, nei Nacionalinės žemės tarnybos sutikimas parduoti nekilnojamÄ jį daiktÄ . 17.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Ūkinis pastatas nebuvo ir nėra Buto priklausinys. Teismas ignoravo aplinkybę, kad valstybė šį pastatÄ pripažino Buto priklausiniu, kai nusprendė jį parduoti ieÅ¡kovo prosenelei. Ginčo pastato priklausinio statusÄ patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys apie žemės sklype esančius statinius, pagal kuriuos žemės sklype yra gyvenamasis namas su priklausiniais.

Teismas sprendime nepasisakė dėl Å¡io ieÅ¡kovo argumento. Be to, ieÅ¡kovo prosenelei buvo parduota valstybinės žemės sklypo dalis, esanti po Ūkiniu pastatu, o tai taip pat patvirtina ginčo pastato kaip priklausinio statusÄ . 17.7. Teismas klaidingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ , todėl atitinkamai padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ . IeÅ¡kovo prosenelė nežinojo, kad ji neįgijo nuosavybės teisės į Ūkinį pastatÄ , kadangi ji visiÅ¡kai įvykdė savo sandorio dalį, t. y. sumokėjo pastato kainÄ , kuriÄ nustatė valstybė, kuomet siekė iÅ¡taisyti savo klaidÄ dėl Å¡io pastato neįtraukimo į Buto privatizavimo sutartį; po kainos sumokėjimo ieÅ¡kovo prosenelė toliau valdė ir naudojo Ūkinį pastatÄ ir nereikalavo, kad valstybė grÄ Å¾intų už jį sumokėtus pinigus. 17.8.

Teismas priteisdamas iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, J. Š. ir G. Š. naudai, neatsižvelgė į tai, kad jie yra sutuoktiniai, todėl galėjo išsiversti ir su vieno advokato pagalba. Todėl šios išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus ir ekonomiškumo principo.

18. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, T. P. ir S. P. bei trečiasis asmuo J. Å . atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti, skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo Å¡iuos atsikirtimus: 18.1. IeÅ¡kovo apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo, nes jame nenurodytas nė vienas materialinės ar proceso teisės normos pažeidimas, kurį pirmosios instancijos teismas galimai padarė priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , t. y. apeliantas nepagrindžia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Skunde iÅ¡ esmės perraÅ¡ytas ieÅ¡kovo patikslinto ieÅ¡kinio turinys. 18.2. Lietuvos Aukščiausiais Teismas analogiÅ¡kose byloje jau yra konstatavęs, kad „ne visos gyvenamojo namo rÅ«sio ar pagalbinės patalpos galėjo bÅ«ti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamÄ sias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko vieÅ¡osios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. Faktinio pobÅ«džio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iÅ¡ privatizavimo sandorio“.

Apelianto prosenelė pasirašė tokiÄ privatizavimo sutartį, kurioje aiÅ¡kiai nurodyta, kad be buto ir rÅ«sio joks kitas pastatas nėra privatizuojamas. Ä®kainojimo aktas nėra privatizavimo sutarties papildymas. Privatizavimo sutarties papildymas niekuomet nebuvo suraÅ¡ytas ir pasiraÅ¡ytas. 18.3. IeÅ¡kovas neįrodė, kad Ūkinis pastatas yra funkciniais ryÅ¡iais susijęs su Butu ir ieÅ¡kovas juo naudojasi teisėtai. Todėl teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ pripažinti Ūkinį pastatÄ privatizuoto Buto priklausiniu. 18.4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas atstovas turėjo teisę perduoti savivaldybių nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ar jų dalis, įskaitant ir pagalbinio Å«kio paskirties pastatus – tokia teisė yra įtvirtinta ir iÅ¡samiai detalizuota Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme, kuris nustato valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarkÄ (2 str. 1 d., 3 str. 2 d.). 18.5. Apelianto minimame Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2675(2) aiÅ¡kinamajame raÅ¡te aptariamos problemos, kurias buvo siekiama iÅ¡spręsti minėto įstatymo pakeitimu, yra visiÅ¡kai nesusijusios su ieÅ¡kovo (jo prosenelės ir senelės) atveju. 18.6.

Jokia pareiga, įskaitant ir pareigÄ parduoti pagalbinio Å«kio paskirties pastatus savininkui gyvenamojo namo, kurioje valdoje yra Ūkinis pastatas, savivaldybei nėra įtvirtina nei Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme, nei pačiame perdavimo–priėmimo akte. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo sÄ lygos ir tvarka yra aptartos kitame – Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme. Nė vienas iÅ¡ Å¡iame įstatyme numatytų savivaldybės turto naudojimo bÅ«dų nenumato galimybės tiesiog perleisti ar parduoti savivaldybei priklausantį turtÄ fiziniam asmeniui. 18.7.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimuose į ieÅ¡kinį ir patikslintÄ ieÅ¡kinį iÅ¡samiai pasisakyta dėl ieÅ¡kovo argumentų apie turto investavimo pagrįstumo tariamo nebuvimo, kurie kartojami apeliaciniame skunde (taip pat ir apie tai, kodėl Å¡is turto investavimas nėra tapatus investavimui, apie kurį ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde cituojamoje nutartyje pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas). 18.8. IeÅ¡kovas nėra Ūkinio pastato savininkas ar teisėtas naudotojas, todėl neturi teisės reikÅ¡ti reikalavimo dėl UAB „Start Vilnius“ ir T.

P. 2014 m. gruodžio 29 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apelianto nurodyta CK 6.394 straipsnio 2 dalies imperatyvÅ«s reikalavimai taikomi tik tuo atveju, jeigu nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas. Teismas pagrįstai vadovavosi to paties straipsnio 3 dalimi, pagal kuriÄ be žemės sklypo savininko sutikimo Ūkinio pastato nebÅ«tų buvę galima parduoti tik tuo atveju, jeigu tai prieÅ¡tarautų įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sÄ lygoms.

Tokių aplinkybių apeliantas neįrodė. 18.9. Teismas, įvertinęs bylai reikÅ¡mingas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, susijusius su ieÅ¡kovo (jo Å¡eimos) aplaidumu, pagrįstai konstatavo, kad reikalavimas pripažinti ieÅ¡kovo nuosavybės teises į Ūkinį pastatÄ pareikÅ¡tas suėjus nustatytam bendrajam ieÅ¡kinio senaties terminui. Be to, R. M. turto paveldėtoja (kuri vėliau šį turtÄ padovanojo ieÅ¡kovui) bei pats ieÅ¡kovas jau nuo 2003 m. vasario 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo iÅ¡davimo dienos žinojo arba turėjo žinoti, kad R.

M. Ūkinio pastato neprivatizavo, t. y. net ir tokiu atveju, pirminis ieÅ¡kinys (kuris teismui buvo pareikÅ¡tas tik 2015 m. birželio 22 d.) buvo pareikÅ¡tas daugiau nei 2 metais praleidus naujos redakcijos Civiliniame kodekse nustatytÄ 10 metų senaties terminÄ .

19. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta. Teisėjų kolegija konstatuoja: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Å ioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Dėl Ūkinio pastato privatizavimo sandorio sudarymo ir nuosavybės teisės pripažinimo 21.

IeÅ¡kovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į Ūkinį pastatÄ grindžiamas 1992 m. rugpjūčio 31 d. jo prosenelės sudaryta Buto privatizavimo sutartimi, pagal kuriÄ kaip priklausinys buvo privatizuotas ir Ūkinis pastatas. IeÅ¡kovo teigimu, jo prosenelė 1995 m. birželio 2 d. sumokėjo visÄ nustatytÄ kainÄ už Ūkinį pastatÄ , tačiau nebuvo pakviesta atvykti pasiraÅ¡yti Buto privatizavimo sutarties papildymo. Po prosenelės mirties jos turtÄ paveldėjo ieÅ¡kovo senelė, kuri jam padovanojo ButÄ kartu su privatizuota žemės sklypo dalimi, kurioje yra Ūkinis pastatas.

22. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 168 straipsnyje nustatyta, kad sutartis laikoma sudaryta, kada Å¡alys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymÄ arba yra bÅ«tini tos rÅ«Å¡ies sutartims, taip pat visi tie punktai, dėl kurių, vienos iÅ¡ Å¡alių pareiÅ¡kimu, turi bÅ«ti susitarta.

23. Buto su priklausiniais privatizavimo sutartis pagal savo esmę yra pirkimo–pardavimo sandoris. CK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtÄ pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtÄ ir sumokėti už jį nustatytÄ pinigų sumÄ . Pagal CK 255 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi bÅ«ti notariÅ¡kai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Tokia pati sandorio forma įtvirtinta ir tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 10 straipsnyje.

24. Pagal CK 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jÄ taisyklę, įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Tačiau pažymėtina, kad to paties straipsnio 5 dalyje numatyta iÅ¡imtis – jeigu viena iÅ¡ Å¡alių visiÅ¡kai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam bÅ«tinas notarinis patvirtinimas, o antroji Å¡alis vengia sandorį notariÅ¡kai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį Å¡alies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Å iuo atveju sandorį po to notariÅ¡kai įforminti nebereikia. AnalogiÅ¡kos nuostatos įtvirtintos atitinkamai ir Å¡iuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 3 dalyje bei 4 dalyje.

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. M. 1992 m. rugpjūčio 31 d. sudarė sutartį, kurios pagrindu privatizavo ButÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 76–77). Sutarties 1 punkte, kuriame įraÅ¡ytas perkamas–parduodamas Butas, laukelyje „ir kitus pastatus“ įraÅ¡yta „nėra“. Byloje pateiktas Vilniaus miesto Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. raÅ¡tas patvirtina apelianto teiginį, kad privatizuojant ButÄ , Ūkinis pastatas kaip Buto priklausinys neprivatizuotas per klaidÄ (1 t., b. l. 19). Å iame raÅ¡te dėl tos priežasties Vilniaus miesto Žvėryno seniÅ«nijos seniÅ«no buvo praÅ¡oma įforminti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ . Byloje pateiktas Buto privatizavimo sutarties papildymo egzempliorius, kuriame nurodyta, kad pirkėja R. M. perka ButÄ ir Ūkinį pastatÄ , tačiau Å¡is dokumentas Å¡alių nėra pasiraÅ¡ytas ir notaro nėra patvirtintas (1 t., b. l. 20).

26. Vilniaus miesto Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. vasario 7 d. raÅ¡tas patvirtina, kad Privatizavimo tarnyba leido privatizuoti Buto priklausinį – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ir dėl to prašė inventorizuoti minėtÄ patalpÄ bei iÅ¡duoti įkainojimo aktÄ (1 t., b. l. 18). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad 1995 m. gegužės 24 d. patvirtintas Ūkinio pastato įkainojimo aktas, o 1992 m. rugpjūčio 14 d. patvirtintame Buto įkainojimo akte jokių priklausinių kaina atskirai nėra nurodyta (1 t., b. l. 50–53). Pagal tuo metu galiojusių Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Privatizavimo taisyklės) 7 punktÄ , privatizuojamų butų priklausiniai turi bÅ«ti įkainojami atskirai.

27. Taip pat nustatyta, kad 1992 m. rugpjūčio 14 d. Buto įkainojimo akte R. M. pasirašė, jog su Buto kaina susipažino ir sutinka. 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte R. M. paraÅ¡o nėra. Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo praneÅ¡imu R. M. informuota, kad prieÅ¡ pasiraÅ¡ydama pirkimo–pardavimo sutartį, turi sumokėti 0,06 Lt valstybinį mokestį ir 12,04 Lt kainÄ (1 t., b. l. 79). Byloje pateikti kvitai patvirtina, kad tÄ pačiÄ dienÄ , t. y. 1995 m. birželio 2 d. R. M. sumokėjo minėtame praneÅ¡ime nurodytas sumas už Ūkinį pastatÄ (1 t., b. l. 12–15). R. M. sumokėta 12,04 Lt suma atitinka 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodytÄ Å¡io turto kainÄ .

28. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad R. M., sumokėdama visÄ nustatytÄ Åªkinio pastato kainÄ , taip sutiko su jos dydžiu ir iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ pirkti Ūkinį pastatÄ (CPK 185 straipsnis). Pardavėja nustatydama kainÄ , o pirkėja jÄ sumokėdama faktiÅ¡kai susitarė dėl esminių Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutarties sÄ lygų, todėl Å¡i sutartis laikytina sudaryta (CK 168 straipsnis). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog R.

M. ar jos teisių perėmėjai kreipėsi į savivaldybės ar valstybės kompetentingÄ institucijÄ dėl sumokėtos Ūkinio pastato privatizavimo kainos sugrÄ Å¾inimo. Taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. M. ar jos teisių perėmėjams pardavėja pranešė apie susitarimo dėl Ūkinio pastato privatizavimo nutraukimÄ , ir kad grÄ Å¾ino pinigų sumÄ , kuri buvo sumokėta už Ūkinį pastatÄ . Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad po pinigų sumokėjimo R.

M. valia ir tikslas pirkti Ūkinį pastatÄ galėjo pasikeisti. Pažymėtina ir tai, kad R. M. sumokėjus nustatytÄ Åªkinio pastato kainÄ , po to nuosavybės teisė į šį turtÄ buvo perduota savivaldybei ir Ūkinis pastatas parduotas atsakovams T. P. ir S. P., taigi, faktiÅ¡kai tas pats daiktas buvo parduotas du kartus skirtingiems pirkėjams.

29. Skundžiamame sprendime atsižvelgta ir į tai, kad nėra pateikta įrodymų, jog R. M. sumokėjo 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodytÄ mokestį už dokumentų rengimÄ ir įforminimÄ . Å i aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia minėtos iÅ¡vados dėl R. M. veiksmais iÅ¡reikÅ¡tos valios pirkti Ūkinį pastatÄ . Apeliantas teisingai nurodo, kad mokestis už dokumentų rengimÄ ir įforminimÄ nėra privatizuojamo turto kainos dalis. Tai patvirtina tiek 1995 m. gegužės 24 d.

Ūkinio pastato įkainojimo akto turinys, iÅ¡ kurio matyti, kaip buvo apskaičiuota ir nustatyta Ūkinio pastato kaina, tiek Privatizavimo taisyklės, kuriose reglamentuotas parduodamų gyvenamųjų namų, butų ir jų priklausinių įkainojimas. Kaina yra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sÄ lyga. R. M. sumokėjo visÄ nustatytÄ Åªkinio pastato kainÄ , todėl faktiÅ¡kai įvykdė savo, kaip pirkėjos, prievoles pagal ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartį.

30. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad R. M. turėjo žinoti apie jos prievolę sumokėti už dokumentų rengimÄ ir įforminimÄ , nes tokį mokestį jau mokėjo prieÅ¡ sudarydama Buto privatizavimo sutartį. Kaip minėta, paties 1995 m. gegužės 24 d. Ūkinio pastato įkainojimo akto, kuriame nurodytas Å¡io mokesčio dydis, R. M. nepasirašė. Minėtame Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. birželio 2 d. mokėjimo praneÅ¡ime, adresuotame R. M., nenurodyta pirkėjos pareiga prieÅ¡ pasiraÅ¡ant pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti ir dokumentų rengimo bei įforminimo mokestį.

31. Gyvenamojo namo ar buto su priklausiniais privatizavimo sandorio kaip specifinės pirkimo–pardavimo sutarties pobÅ«dis pasižymi tuo, kad asmuo, teisėtai valdantis ir naudojantis valstybei ar savivaldybei priklausantį nekilnojamÄ jį daiktÄ , šį turtÄ Ä¯sigyja asmeninės nuosavybės teise. IÅ¡ to galima daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmiausia pirkėjas turi iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ Ä¯sigyti jo valdomÄ ir naudojamÄ turtÄ , o jam tai padarius, tuomet valstybė ar savivaldybė kaip pardavėja per atitinkamas institucijas, atsakingas už privatizavimo sandorių sudarymÄ , turi inicijuoti konkretaus pirkimo–pardavimo sandorio įforminimo procedÅ«rÄ . Jeigu asmuo, sumokėjęs perkamo daikto kainÄ , nėra tinkamai informuojamas apie tai, kada ir kur jis turi atvykti pasiraÅ¡yti ir notariÅ¡kai įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, tokiu atveju laikytina, kad kita Å¡alis (t. y. pardavėja) vengia sandorį įforminti notariÅ¡kai.

32. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad R. M. buvo tinkamai informuota apie Buto privatizavimo sutarties papildymo (dėl Ūkinio pastato įsigijimo) įforminimÄ (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra duomenų, kad R. M. ar jos teisių perėmėjams buvo grÄ Å¾inta pinigų suma, kuriÄ ji sumokėjo už Ūkinį pastatÄ . Pirmosios instancijos teismas neįvertino nurodytų aplinkybių, todėl netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumÄ , Å¡iuo atveju taikytina ne minėto straipsnio 3 dalis, pagal kuriÄ Ä¯statymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, o 4 dalis, pagal kuriÄ teismas įvykdžiusios sandorį Å¡alies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį, kurį kita Å¡alis vengia įforminti notarine tvarka, galiojančiu.

33. Kol ginčo atveju sandoris dėl Ūkinio pastato įsigijimo nebuvo pasirašytas ir notaro patvirtintas, tol šis sandoris negalėjo būti įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kaip buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnio 1 dalį. Teismui pripažinus ginčo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, negali būti taikoma jau nebegaliojančio CK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, kad notaro nepatvirtinta ir per tris mėnesius neįregistruota nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis).

34. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto ieÅ¡kinio reikalavimus pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ galiojančiu ir pripažinti ieÅ¡kovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatÄ . Dėl Ūkinio pastato pripažinimo Buto priklausiniu 35. Priklausiniais laikomi savarankiÅ¡ki pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Privatizavimo sandorio sudarymo metu galiojusio CK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iÅ¡ esmės analogiÅ¡ka nuostata – priklausinį, tai yra daiktÄ , skirtÄ tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra Å«kine paskirtimi, iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sÄ sajos su pagrindiniu daiktu pasireiÅ¡kia per bendrÄ Å«kinę paskirtį. Nustatant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas sÄ sajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryÅ¡ys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra Å«kine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryÅ¡ys bÅ«tų pripažįstamas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu, jis turi bÅ«ti nuolatinio pobÅ«džio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).

37. Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat praÅ¡o pripažinti Ūkinį pastatÄ Buto priklausiniu. Apelianto teigimu, jo Å¡eimos nariai naudojasi Ūkiniu pastatu nuo jo pastatymo momento. IÅ¡ byloje pateiktų kadastro duomenų nustatyta, kad Ūkinis pastatas pastatytas 1980 m., jo paskirtis – pagalbinio Å«kio (2 t., b. l. 5). VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto iÅ¡raÅ¡e nurodyta, kad Butas Å¡ildomas krosnimi (1 t., b. l. 49). Antstolio M. Dabkaus 2015 m. lapkričio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad kito Å¡ildymo Bute nėra, o Ūkiniame pastate yra sandėliuojamos malkos bei kiti Å«kio reikmėms skirti daiktai; protokole taip pat užfiksuota, kad viena iÅ¡ Ūkinio pastato patalpų naudojama kaip tualetas, joje stovi ekologinis klozetas (2 t., b. l. 63–75).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas Å¡ias nustatytas faktines aplinkybes, kurios pagrindžia funkcinio ryÅ¡io tarp Buto ir Ūkinio pastato egzistavimÄ â€“ Å¡ios (gyvenamosios ir negyvenamosios) patalpos yra susijusios bendra Å«kine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti Buto savininko poreikius. Patys atsakovai nenurodo kitos Å¡ių patalpų paskirties.

38. Vien ta aplinkybė, kad dėl Ūkinio pastato privatizavimo turėjo bÅ«ti pasiraÅ¡ytas Buto privatizavimo sutarties papildymas, nesudaro pagrindo pripažinti ginčo pastatÄ savarankiÅ¡ku daiktu. Visų pirma, iÅ¡ jau minėto Vilniaus miesto Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. raÅ¡to, kuriame nurodyta, kad privatizuojant ButÄ , per klaidÄ nebuvo privatizuotas jo priklausinys – Ūkinis pastatas (1 t., b. l. 19), matyti, kad abi sandorio Å¡alys ginčo pastatÄ laikė bÅ«tent Buto priklausiniu, o ne savarankiÅ¡ku daiktu, kurį reikėtų privatizuoti atskira sutartimi.

Antra, kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip Å¡is yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiÅ¡kiai įtvirtinta iÅ¡lyga, kad priklausinio neiÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 27 punktÄ ).

Nagrinėjamu atveju Buto privatizavimo sutartyje nėra tokios iÅ¡lygos, kuri aiÅ¡kiai patvirtintų Å¡alių atsisakymÄ privatizuoti Ūkinį pastatÄ . Nustatytos aplinkybės suponuoja iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju Ūkinis pastatas kaip priklausinys į pagrindinio daikto – Buto privatizavimo sutartį per klaidÄ nebuvo įtrauktas dėl abiejų sandorio Å¡alių kaltės.

39. Teismas nepagrįstai vadovavosi Privatizavimo taisyklių 7 punkto 5 pastraipa, kurioje nustatyta, kad buto bendrÄ jį (naudingÄ jį) plotÄ sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kÅ«rybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrÄ funkcinį ryšį, plotas. Teismas nustatė, kad Buto privatizavimo metu Ūkinio pastato plotas į Buto bendrÄ jį (naudingÄ jį) plotÄ nebuvo įtrauktas. Tačiau Å¡i aplinkybė nepaneigia nustatyto Ūkinio pastato funkcinio ryÅ¡io su Butu. Pačios sutarties Å¡alys pripažino, kad Ūkinis pastatas į Buto privatizavimo sandorį neįtrauktas dėl klaidos.

40. Pirmosios instancijos teismas išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatė, kad Ūkiniame pastate yra pastatytas ne stacionarus, bet nešiojamas biotualetas; kad šiame pastate nėra duobės, vandens, kanalizacijos. Todėl teismas sprendė, kad tokio tualeto 1992 m. Ūkiniame pastate galėjo nebūti. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad ūkinis inventorius yra skirtas daržui ir aplinkai prižiūrėti, bet ne pagrindiniam daiktui – butui aptarnauti. Ieškovas malkas ir ūkinį inventorių gali sandėliuoti bet kurioje jam nuosavybės tiese priklausančioje vietoje.

Teisėjų kolegija nepritaria šiems argumentams, nes tai yra tik prielaidos, kad Ūkinis pastatas gali būti naudojamas kaip savarankiškas daiktas. Tačiau tokios prielaidos nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina faktiškai egzistuojantį nuolatinio pobūdžio funkcinį ryšį tarp Buto ir Ūkinio pastato. Be to, kaip minėta, tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl Ūkinio pastato paskirties.

41. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi antstolio V. Milevičiaus 2016 m. sausio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kaip įrodymu, kad Ūkinis pastatas nebuvo valdomas ir naudojamas Buto savininkų (2 t., b. l. 152–156). Šiame protokole užfiksuota Ūkinio pastato būklė konkrečiu momentu, priešingai nei nurodė teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo daiktas nėra naudojamas. Juolab kad tokia išvada prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, įskaitant ir paties teismo išvažiuojamojo teismo posėdžio metu nustatytoms aplinkybėms.

42. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Ūkinis pastatas (ar jo dalis) buvo naudojamas kitiems, ne su Buto naudojimu susijusiems poreikiams tenkinti. Teismas pagal inventorizacinius duomenis nustatė, kad Ūkinis pastatas, kurio adresas yra (duomenys neskelbtini), priskirtas prie tuo pačiu adresu esančio viso dvibučio gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovo Butas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad be ieškovo ir ankstesnių Buto savininkų, Ūkiniu pastatu (ar jo dalimi) naudojosi ir kaimyninio buto savininkai. Taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad iki Buto privatizavimo sandorio sudarymo Ūkinis pastatas buvo naudojamas kaip savarankiškas daiktas kitų nuomininkų poreikiams tenkinti.

43. Byloje nustatyta, R. M. turėjo teisę privatizuoti Ūkinį pastatÄ kaip Buto priklausinį. Å ioje nutartyje jau konstatuota, kad R. M. faktiÅ¡kai įvykdė savo, kaip pirkėjos, prievoles pagal ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, todėl yra pagrindas pripažinti šį sandorį galiojančiu. Esant tokioms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad tiek R. M., tiek jos palikimÄ paveldėjusi J. I., tiek ir ieÅ¡kovas, kuriam J. I. dovanojimo sutarties pagrindu perleido ButÄ su žemės sklypu, teisėtai naudojosi Ūkiniu pastatu. Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieÅ¡kovas neįrodė ginčo pastato naudojimosi teisėtumo fakto.

44. Byloje nustatyti visi bÅ«tini kriterijai Ūkinį pastatÄ pripažinti Buto priklausiniu, todėl teismas nepagrįstai atmetė ir šį apelianto ieÅ¡kinio reikalavimÄ . Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo 45. Atsakovai, be kita ko, prašė atmesti ieÅ¡kinį dėl praleisto ieÅ¡kinio senaties termino.

46. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrÄ jÄ taisyklę, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). IeÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismÄ , praÅ¡ant apginti pažeistÄ teisę, tačiau, ginčo Å¡aliai pareikalavus taikyti ieÅ¡kinio senatį, tai yra savarankiÅ¡kas pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad Å¡is terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Analogiškos ieškinio senaties termino taikymo, eigos pradžios ir pasibaigimo pasekmių taisyklės buvo įtvirtintos ir ginčo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 85, 86 ir 90 straipsniuose.

47. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ tÄ pačiÄ dienÄ , kai Å¡i buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimÄ asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie Å¡ios teisės pažeidimÄ diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistÄ teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto Å eÅ¡kinės seniÅ«nijos valdybos 1995 m. liepos 14 d. raÅ¡tu R. M. buvo informuota apie tai, jog ginčo statinio privatizavimas nėra įvykdytas. Minėtame raÅ¡te informuojama apie tai, kad dėl per klaidÄ neprivatizuoto priklausinio – Ūkinio pastato, reikia padaryti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ ; Vilniaus miesto Žvėryno seniÅ«nijos seniÅ«no, kuriam adresuotas Å¡is raÅ¡tas, praÅ¡oma įforminti sutarties papildymÄ , nes Buto privatizavimas buvo įformintas Žvėryno seniÅ«nijoje (1 t., b. l. 19).

Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad R. M. buvo pakviesta atvykti pasiraÅ¡yti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ . Ji įvykdė savo prievoles, t. y. sumokėjo nustatyto dydžio Ūkinio pastato kainÄ ir valstybinį mokestį, Å¡ie pinigai R. M. nebuvo grÄ Å¾inti, pardavėja nepranešė pirkėjai, kad nutraukia susitarimÄ privatizuoti Ūkinį pastatÄ , ir R. M. toliau Å¡iuo daiktu naudojosi kaip Buto priklausiniu, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad Ūkinis pastatas liko neprivatizuotas.

Atitinkamai ir J. I., kuri po R. M. mirties paveldėjo jos turtÄ , bei ieÅ¡kovas, kuriam Å¡is turtas vėliau buvo perleistas, pagrįstai manė, kad kartu su Butu jiems perėjo ir nuosavybės teisė į priklausinį – Ūkinį pastatÄ .

49. Atsakovai teigia, kad R. M. turto paveldėtoja jau nuo 2003 m. vasario 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos žinojo arba turėjo žinoti, kad R. M. Ūkinio pastato neprivatizavo. Šis argumentas atmestinas dėl tos pačios priežasties – Ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sandoris faktiškai buvo įvykdytas ir pradinė įgijėja šiuo daiktu naudojosi kaip jai nuosavybės teise priklausančio Buto priklausiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, kad Ūkinis pastatas nėra nurodytas paveldėjimo teisės liudijime, nepakanka konstatuoti, kad J.

I. žinojo arba turėjo žinoti, jog nuosavybės teisės į Ūkinį pastatÄ ji neįgijo. Byloje nustatyta, kad Ūkiniu pastatu naudojosi tik Buto savininkai. Be to, Ūkinis pastatas yra žemės sklype, kurio 515/911 dalį R. M. taip pat privatizavo. Jokie kiti asmenys teisių į Ūkinį pastatÄ nebuvo įgiję nei iki 2003 m. vasario 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo iÅ¡davimo, nei iki 2012 m. birželio 19 d. dovanojimo sutarties, kuria ieÅ¡kovui buvo perleistas iÅ¡ R. M. paveldėtas nekilnojamasis turtas, sudarymo.

50. Apeliantas pradiniame ieÅ¡kinyje nurodė, kad VÄ® Registrų centro 2012 m. rugpjūčio 24 d. raÅ¡tu buvo informuotas, jog Ūkinis pastatas ir daiktinės teisės į jį teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. 2015 m. gegužės 1 d. apeliantas iÅ¡ VÄ® Registrų centro gavo dokumentus, iÅ¡ kurių sužinojo, kad nuosavybės teises į Ūkinį pastatÄ 2015 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu yra įregistravę T. P. ir S. P.. IeÅ¡kinio reikalavimams pripažinti Ūkinį pastatÄ Buto priklausiniu, pripažinti ieÅ¡kovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatÄ , pripažinti Buto privatizavimo sutarties papildymÄ galiojančiu taikomas bendrasis deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Å is terminas, jį skaičiuojant tiek nuo 2015 m. gegužės 1 d., tiek ir nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d., bet kuriuo atveju nėra praleistas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios momentÄ , todėl nepagrįstai atmetė minėtus apelianto ieÅ¡kinio reikalavimus dėl praleisto senaties termino. Dėl kitų ieÅ¡kovo reikalavimų 51. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį, perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

Sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant Å¡iÄ imperatyviÄ Ä¯statymo nuostatÄ , yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

52. Pripažinus, kad Å¡alių sudarytas susitarimas papildyti Buto privatizavimo sutartį dėl nuosavybės teisės į Ūkinį pastatÄ Ä¯gijimo yra teisėtas ir galiojantis sandoris, ir dėl to pripažinus, kad R. M. turto paveldėtoja teisėtai nuosavybės teisę į šį turtÄ perleido ieÅ¡kovui, yra teisinis pagrindas tenkinti ir kitus iÅ¡vestinius apelianto pareikÅ¡to ieÅ¡kinio reikalavimus, t. y. pripažinti negaliojančiais: 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto dalį, pagal kuriÄ Åªkinis pastatas perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn;

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį dėl Ūkinio pastato perdavimo UAB „Start Vilnius“; Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ 2014 m rugsėjo 12 d. akcijų pasiraÅ¡ymo sutarties ir 2014 m. rugsėjo 30 d. akto dėl turto perdavimo ir priėmimo atitinkamas dalis, susijusias su Ūkinio pastato perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo dalį, susijusiÄ su Ūkinio pastato pardavimu vieÅ¡o konkurso bÅ«du, ir Å¡io vieÅ¡o konkurso rezultatÄ , pagal kurį atsakovas T.

P. buvo pripažintas konkurso laimėtoju; UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytÄ Åªkinio pastato 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir pasiraÅ¡ytÄ 2014 m. sausio 8 d. priėmimo–perdavimo aktÄ .

53. PastarÄ jį sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytina vienaÅ¡alė restitucija, priteisiant iÅ¡ atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (UAB „Start Vilnius“ teisių ir pareigų perėmėjos) atsakovui T. P. jo sumokėtÄ 20 000 Lt, t. y. 5 792,40 Eur sumÄ už Ūkinį pastatÄ (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 2 dalis).

54. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad dėl nurodytų materialinės teisės ir įrodinėjimÄ bei įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimų ir netinkamo jų taikymo pirmosios instancijos teismas neteisingai iÅ¡sprendė šį ginÄÄ , todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – apelianto ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų 55. Naujas sprendimas priimamas ieÅ¡kovo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos priteistinos iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

56. Pagal byloje pateiktus dokumentus, apeliantas sumokėjo 316 Eur žyminio mokesčio už ieÅ¡kinį ir po 316 Eur žyminio mokesčio už byloje pateiktus du apeliacinius skundus (iÅ¡ viso 948 Eur). Taip pat sumokėjo 1 900 Eur už advokatės teisines paslaugas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmÄ jį kartÄ ir 3 935 Eur už advokato padėjėjo teisines paslaugas bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iÅ¡ naujo (iÅ¡ viso 5 835 Eur). Pastarosios iÅ¡laidos yra detalizuotos, jų dydis iÅ¡ esmės atitinka bylos sudėtingumÄ , apelianto atstovų darbo ir laiko sÄ naudas, nevirÅ¡ija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d.

įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų užmokesčio dydžių, todėl visÄ Å¡ių iÅ¡laidų suma priteistina iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis ieÅ¡kovo naudai (CPK 98 straipsnio 2 dalis). IÅ¡ viso ieÅ¡kovui iÅ¡ kiekvieno atsakovo priteistina po 1 356,60 Eur (948 Eur + 5 835 Eur ÷ 5) bylinėjimosi iÅ¡laidų.

57. IÅ¡ atsakovų taip pat lygiomis dalimis priteistinos teismo patirtos 44,22 Eur iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 8,84 Eur iÅ¡ kiekvieno atsakovo (CPK 96 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendžia: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai.

Pripažinti Å«kinį pastatÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Pripažinti ieÅ¡kovui A. I. nuosavybės teisę į Å«kinį pastatÄ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pripažinti 1992 m. rugpjūčio 31 d. Buto privatizavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. III notarinės kontoros, registro Nr. 4-1978, papildymÄ galiojančiu. Pripažinti 2004 m. lapkričio 9 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo akto Nr. 2143-01 dalį, susijusiÄ su Å«kinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, negaliojančia.

Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. 1-1978 dalį, susijusiÄ su Å«kinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“ negaliojančia. Pripažinti atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Start Vilnius“ 2014 m rugsėjo 12 d. sudarytÄ akcijų pasiraÅ¡ymo sutarties dalį ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. rugsėjo 30 d. akto dėl turto perdavimo ir priėmimo Nr. A403-51/14(2.2.6.23-FN4) dalį, susijusias su Å«kinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perdavimu atsakovei UAB „Start Vilnius“, negaliojančiomis.

Pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 30-3155 dalį, susijusiÄ su Å«kinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu vieÅ¡o konkurso bÅ«du, ir Å¡io vieÅ¡o konkurso rezultatÄ , pagal kurį atsakovas T. P. buvo pripažintas konkurso laimėtoju, negaliojančiais. Pripažinti atsakovų UAB „Start Vilnius“ ir T. P. sudarytÄ Å«kinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 10959, ir 2014 m. sausio 8 d. priėmimo–perdavimo aktÄ negaliojančiais.

Taikyti restitucijÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (juridinio asmens kodas 120750163) 5 792,40 Eur (penkis tÅ«kstančius septynis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt du eurus 40 ct) atsakovui T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Priteisti iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas 188602370), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061), uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ (juridinio asmens kodas 120750163), T.

P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 356,60 Eur (vienÄ tÅ«kstantį tris Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus 60 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų ieÅ¡kovo A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai. Priteisti iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas 188602370), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061), uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ (juridinio asmens kodas 120750163), T.

P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 8,84 Eur (aÅ¡tuonis eurus 84 ct) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Å i suma turi bÅ«ti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ , įmokos kodas 5660. Teisėjai Romualda Janovičienė Gintaras Pečiulis Vigintas ViÅ¡inskis