2017-08-10 Nr. AB-15151-3-65-3-00430-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1683-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00430-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną Panevėžio AVPK areštinėje praleistą dieną.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 9 ir Nr. 20, kurios buvo perpildytos. Šiose kamerose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele, todėl naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Be to, šalia tokio neatitverto sanitarinio mazgo stovėjo stalas. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, dėl to patyrė depresiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras ir jų plotus bei kartu su pareiškėju laikomus asmenis. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė būti laikomam visus teisės aktais keliamus reikalavimus atitinkančiose kamerose nebuvo pažeista. Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 20 punktu dėl reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui areštinių kamerose bei nurodė, kad kapitaliai neremontuojamoms areštinėms minėta higienos norma kitokio sanitarinio mazgo įrengimo nenustato. Pareiškėjo pretenzijos, kad jis gamtinius reikalus atliko matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims ar pareigūnams, yra nepagrįstos. Asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kameroje, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi kamerų Nr. 9 ir Nr. 20 sanitariniuose mazguose yra įrengti kabliukai. Be to, pareigūnai pro stebėjimo langelį mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus, kuriuose ir yra įrengti sanitariniai mazgai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų gyvenamąjį plotą kameroje Nr. 20) nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d.

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės), kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Remiantis atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas: nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. kameroje Nr. 20 buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 20 buvo laikomas su vienu asmeniu; nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d. kameroje Nr. 9 buvo laikomas vienas. Atsižvelgdamas į nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje su pertrauka iš viso buvo laikomas 4 paras, iš jų – 1 parą nežymiai pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 3 paras pareiškėjas buvo laikomas šio reikalavimo nepažeidžiant. Taigi pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu vieną parą buvo laikomas nežymiai pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniame mazge įrengtu tualetu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad rašytiniai bylos duomenys patvirtina, jog areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios 120 cm aukščio pertvaros. Toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK teiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Atsakovės atstovo teigimu, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes apie sanitarinio mazgo uždengimą audeklu, sanitariniame mazge įrengtus kabliukus patvirtina Panevėžio AVPK pateikti duomenys. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reiklaus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Be to, nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį, o pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnas mato tik dalį sanitarinio mazgo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Taigi dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinęs tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, viena vertus, Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, 2015 m. balandžio 20 d. patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, o buvimas kameroje, neatitinkančioje teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis buvo laikomas tik vieną parą, ploto normos pažeidimas buvo nežymus, areštinės kameroje pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Panevėžio AVPK areštinėje turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje. Teismo manymu, pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Panevėžio AVPK areštinėje pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdyje nurodytas aplinkybes, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo įrengtos perteklinės miegamosios vietos, dėl kurių kameroje sumažėjo gyvenamasis plotas ir žmogui teko tik apie 1 kv. m. Sanitarinis mazgas įrengtas taip, kad juo naudojantis nėra jokio privatumo, be to, šalia jo stovi stalas, prie kurio valgoma. Panevėžio AVPK areštinės kameros įrengtos taip, kad jose laikomi asmenys patirtų kančias, nepatogumus bei būtų žeminamas jų orumas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. priimtu sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kurios turėtų įtakos teismo priimtam sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK veiksmų nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. ir nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 10 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Panevėžio AVPK areštinėje praleistą dieną. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas bei naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, kad nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., t. y. 1 parą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą, pripažino šios pareiškėjo teisės pažeidimą, tačiau šį pažeidimą laikė nesukėlusiu tokių išgyvenimų, kad būtų pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės, teigia, kad teismas neįvertino jo skunde bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, susijusių su vienam asmeniui ginčo laikotarpiu tenkusiu Panevėžio AVPK areštinės kamerų Nr. 9 ir Nr. 20 plotu bei sanitarinių mazgų įrengimu bei naudojimu (privatumo neužtikrinimu), todėl nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos įstaigų areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmeniu turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos higienos normą HN 37:2009 (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Atitinkamai, remiantis Veiklos taisyklių 80 punkto nuostatomis, apskaičiuojant vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dydį, kuris turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m, neįskaitomas tik sanitarinio mazgo užimamas plotas. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Panevėžio AVPK kamerose Nr. 9 ir Nr. 20 buvo įrengtos perteklinės miegamosios vietos, dėl kurių kameroje sumažėjo gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK areštinėje, pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų Veiklos taisyklėse nustatytas 5 kv. m kameros plotas, nežymiai buvo pažeista tik 1 parą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus bei kad atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas šiuo klausimu objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2017 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-457-442/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017 ir kt.).

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su Panevėžio apygardos administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu sutinka ir jo papildomai nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog dėl to, kad pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., t. y. 1 parą, nebuvo užtikrintas Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas minimalus 5 kv. m plotas, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis minėtu laikotarpiu buvo pažeista.

Nagrinėjamu atveju, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, o netenkindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, atsižvelgė į nustatyto pažeidimo trukmę bei tai, kad ploto normos pažeidimas buvo nežymus, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo laikymas Panevėžio AVPK areštinėje būtų turėjęs neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus ar įstaigos administraciją. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė