2024-07-05 Nr. AB-10380-3-61-3-00638-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-561-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00638-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Extorus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Extorus“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Extorus“ (toliau – ir UAB „Extorus“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 410 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2018 m. lapkričio 5 d. Departamentas patikrinimo aktu Nr. P-51 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nustatė, kad 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir VRAAD) sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius, pagal kuriuos buvo sutvarkyta 2014 m. – 1,685 t. atliekų, 2015 – 1,399 t. atliekų. Panaikinus minėtus atliekų sutvarkymo aktus, pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už į vidaus rinką išleista apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas į biudžetą turi sumokėti už 2014 m. – 3 369 Eur, o už 2015 m. – 2 795 Eur, iš viso – 6 164 Eur.

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčo 2018 m. gruodžio 18 d. Sprendimu buvo patvirtintas 2018 m. lapkričio 5 d. Patikrinimo aktas, kuriuo buvo patvirtinta pareiškėjo prievolė sumokėti 6 164 Eur į valstybės biudžetą. Patikrinimo aktas buvo priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. VRAAD sprendimo pagrindu, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas Nr. VR-17.5-82, kuriuo nustatyta, kad VRAAD, atlikęs PTO patikrinimą, surašė 2017 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-54, kuriuo nustatė, kad:

1. VRAAD 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2015 m., kurie buvo išrašyti PTO, viso panaikinta įrodančių dokumentų už 4349,942 t. Remiantis IKS sistemos duomenimis, iš UAB „Metrail“ panaikintų įrodančių dokumentų už 4349,942 t., PTO išrašė patvirtinimus gamintojams ir importuotojams už 3036,278 t. metalinės pakuotės sutvarkymą;

2. VRAAD 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. VR-17.5-63 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kurie buvo išrašyti PTO už 2014 metus, viso panaikinta įrodančių dokumentų už 2365 t. Remiantis IKS sistemos duomenimis, iš UAB „Metrail“ panaikintų įrodančių dokumentų už 2365 t., PTO išrašė patvirtinimus gamintojams ir importuotojams už 2365 t. metalinės pakuotės sutvarkymą;

3. VRAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 panaikinti visi UAB „Metrail“ metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kurie buvo išrašyti PTO už 2013 metus, viso panaikinta įrodančių dokumentų už 1787 t. Remiantis IKS sistemos duomenimis, iš UAB „Metrail“ panaikintų įrodančių dokumentų už 1787 t., PTO išrašė patvirtinimus gamintojams ir importuotojams už 1787 t. metalinės pakuotės sutvarkymą;

4. VRAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 panaikintas UAB „Metrail“ 2013 m. gruodžio 3 d. išrašytas 18,16 t. plastikinės PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas, išrašytas PTO už 2013 metus. Remiantis IKS sistemos duomenimis, PTO remiantis UAB „Metrail“ panaikintu įrodančiu dokumentu už 18,16 t. išrašė patvirtinimą AB „Volfas Engelman“; 5. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui atlikus UAB „Sauduva“ patikrinimą, 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pripažinta, kad UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. išrašytas įrodantis dokumentas Nr. 1615SI0001-4378-5513 (dėl dokumente nurodyto atliekų kiekio dalies 108,908 t.) laikomas netekusiu galios.

4. Pareiškėjas nurodė, kad VRAAD 2017 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo akte Nr. VR-19.2-54 teigiama, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359 „Dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 55 punktu, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš minėto aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai.

5. Pareiškėjas teigė, kad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra tiesiogiai susijusi su pareiga tvarkyti pakuočių atliekas, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymų leidėjo nustatyti ir Aplinkos ministerijos kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai pasitelkiant licencijuotas įmones yra teisėti ir tinkami, bei juos vykdant asmeniui nekils neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. UAB „Extorus“ sudarė sutartį su valstybės licencijuota PTO, mokėjo už teikiamas paslaugas ir galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybė tinkamai kontroliuoja licencijuotus juridinius asmenis, kurie turi teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas. Susidariusi situacija, kai UAB „Extorus“ sumokėjusi PTO už atliekų tvarkymo paslaugas, paaiškėjus, kad ši ar jos pasitelktos įmonės atliekų tinkamai nesutvarkė, yra laikoma nesutvarkiusi konkrečių atliekų ir turi mokėti valstybei mokesčius, akivaizdžiai neatitinka teisėtų lūkesčių principo, kadangi ūkio subjektai negalėjo tikėtis ar numatyti, kad valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus, taip pat neturėjo realaus pasirinkimo ir privalėjo naudotis valstybės licencijuotų įmonių paslaugomis.

6. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas, nulėmęs skundžiamo sprendimo priėmimą, priimtas pažeidžiant lex retro no agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Nei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ), nei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir PPATĮ), nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai apskritai nenumato galimybės (teisės) naikinti organizacijų išduotų patvirtinimų gamintojams ir importuotojams apie atliekų sutvarkymą. VRAAD, priimdamas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl 2013–2015 metais išduotų patvirtinimų panaikinimo, vadovavosi Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55 punkte esančia nuostata, įsigaliojusia tik nuo 2017 m. vasario 15 dienos. Iki tol anksčiau galiojusios redakcijos tokios teisės nenumatė. PTO patvirtinimai UAB „Extorus“, kuriuos skundžiamu sprendimu panaikino VRAAD, buvo išduoti 2014 ir 2015 metais, o UAB „Extorus“ šių patvirtinimų pagrindu jau yra pasinaudojusi mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvata. VRAAD, vadovaudamasis tik nuo 2017 m. vasario 15 dienos įsigaliojusiomis teisės akto nuostatomis, panaikinęs pareiškėjo 2014–2015 metais išduotus patvirtinimus, neteisėtai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius ir grubiai pažeidė lex retro non agit principą.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas yra priimtas 2017 m. gruodžio 18 d. VRAAD sprendimo pagrindu, kuris yra ginčijamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019. 2017 m. gruodžio 18 d. VRAAD sprendimas yra priimtas kitų VRAAD sprendimų pagrindais, kurie yra ginčijami administracinėse bylose Nr. eI-27- 789/2018, eI-36-426/2018, I-100-815/2018. Tai reiškia, kad šioje byloje skundžiamas Sprendimas yra priimtas remiantis ginčijamo sprendimo pagrindu, kuris yra priimtas kitų trijų ginčijamų sprendimų pagrindas. Nepaisant teisme vykstančių bylų, kas lemia, kad minėtuose bylose ginčijami sprendimai nėra įsiteisėję ir galimai bus pripažinti negaliojančiais, jie yra realizuojami, jų pagrindu reikalaujama sumokėti į biudžetą ženklų mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Akivaizdu, kad esant neapibrėžtai ir neaiškiai situacijai, vykstant administraciniams ginčams skundžiamą sprendimą priėmusi institucija agresyviai reikalauja iš pareiškėjo ir galimai kitų analogiškose situacijose esančių asmenų susimokėti mokesčius minėtų dokumentų pagrindu ir toks elgesys neatitinka gero administravimo principo, o valstybės institucijų klaidas siekiama pašalinti privačių asmenų sąskaita. Skundžiamą Sprendimą priėmusios institucijos elgesys žlugdo verslą Lietuvoje, o taikomos priemonės neproporcingos ir neprotingos.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, todėl neturi būti naikintinas. PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 4 punkte, 7 straipsnio 3–5 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas žinojo apie išliekančią jam pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą.

10. Atsakovas teigė, kad Departamento 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. (7.6)-AD5-6267 pareiškėjas buvo informuotas apie planinį mokestinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius. Atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą Departamentas vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais VRAAD ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 str. 1 d.). Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: VRAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-9636 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktas deklaracijas, forma FR0524, bei ataskaitas apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus.

11. Atsakovas nurodė, kad pagal pareiškėjo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2014–2015 m. pareiškėjas į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo. VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-7248, metalinės pakuotės kiekis 1,685 t., 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514V10001-551 3-7248, metalinės pakuotės kiekis 1,399 t. VRAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.) .

12. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1 dalis numato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas <...>: pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Toks pat principas taikomas VMI viršininko ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos užpildymo taisyklių 11 punktas – deklaracija gali būti tikslinama mokesčio mokėtojo iniciatyva arba pagal mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), o pagal taisyklių 12 punktą mokesčio mokėtojas, gavęs mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), privalo klaidas ištaisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją pateikti per pranešime nustatytą terminą. Pareiškėjas pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. spalio 12 d. VRAAD 2017 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 pateikto raginimo neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už 2014–2015 m. pats nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio.

13. Atsakovas teigė, kad Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-1 7.5-82 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo faktiškai įvykdytos užduoties lygis: 2014 m. – 0 proc., 2015 m. – 0 proc., metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduoties, kai patvirtintas užduoties įvykdymas – 54 proc. Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. Dl-370/1 K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 6 164 Eur.

14. Atsakovas pažymėjo, kad po atlikto mokestinio patikrinimo 2018 m. lapkričio 5 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. P-51 ir įteiktas pareiškėjui. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos pareiškėjas pateikė rašytines pastabas, nurodydamas, kad nesutinka su 2018 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akto Nr. P-51 išvadomis. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 4 d. raštu išdėstė, kad už 2014–2015 metus sumokėjo mokesčius PTO ir nėra atsakingas už trečiųjų asmenų (UAB „Metrail“) veikas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis MAĮ 132 straipsniu 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 410 buvo patvirtintas 2018 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr. P-51.

15. Atsakovas paaiškino, kad PTO išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas pareiškėjui buvo pripažinti negaliojančiais vadovaujantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Dokumentų išrašymo tvarkos aprašas), 55 punktu (53 p. redakcija, galiojusi 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-1 7.5-82 priėmimo metu), kuris nustato, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš minėto aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41,46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Taigi, patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto nustatymo. Mokesčio lengvatą, įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotį, suteikia ne PTO išrašyti patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MATĮ nustatyta tvarka.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė ginčijamo Departamento Sprendimo dalį ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metus patvirtintą 6164 Eur mokesčio sumą sumažino iki 2 795 Eur, priteisė pareiškėjui 10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17. Teismas nustatė, kad VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-7248, metalinės pakuotės kiekis 1,685 t., 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-7248, metalinės pakuotės kiekis 1,399 t. VRAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-9547 informavo Bendrovę apie prievolę iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius. Departamento 2018 m. spalio 10 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius. Po atlikto patikrinimo 2018 m. lapkričio 5 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas Nr. P-51. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė 2018 m. gruodžio 4 d. pareiškimą, kuriame nurodė, kad su Patikrinimo akto išvadomis nesutinka. Atsakovas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 410 patvirtino Patikrinimo aktą. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neįvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų VMI ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metus. Tuo pažeidė MATĮ 5 straipsnio 6 dalį. Departamentas sprendė, kad patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai buvo nustatyta mokestinė prievolė – 6 164 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

18. Teismas apžvelgė MAĮ 13 straipsnio 8 punkte, 16 straipsnio 1 dalyje, 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 68 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodytas senaties terminas skaičiuojamas atgal nuo tų kalendorinių metų, kada buvo išrašytas pavedimas tikrinti.

19. Teismas nurodė, kad atsakovas patikrinimą atliko 2018 m. lapkričio 5 d. ir pareiškėjo mokestinę prievolę už 2014–2015 metų laikotarpį (6 164 Eur) patvirtino ginčijamu Sprendimu. Atsakovas pagrįstai 2018 metais apskaičiavo mokestį ir už 2014–2015 metus, nes pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį 2018 metais galėjo būti apskaičiuojami mokesčiai už einamuosius 2018 metus ir už penkerius praėjusius metus. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pakuočių atliekų tvarkymą liudijantys dokumentai panaikinti atbuline data, todėl įpareigojimas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą prieštarauja teisinio tikrumo principui.

20. Teismas pažymėjo, kad 2023 balandžio 28 d. Departamentas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 129.1 papunktį, mokesčio perskaičiavimas atliekamas tik dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Atsakovas pateikė teismui naują 2023 balandžio 28 d. BDR-1497 išvadą, kurioje atlikus perskaičiavimus pareiškėjui suma už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mažinama iki 2 795 Eur.

21. Teismas MATĮ 5 straipsnio 6 dalies kontekste nurodė, kad pagal patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose pareiškėjas 2014–2015 metai į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas pavedė PTO organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl buvo atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

22. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2014–2015 metų mokestiniais laikotarpiais.

23. Teismas vadovavosi Dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 17.2 papunkčiu, PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi bei nurodė, kad pareiškėjo iš PTO gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 1,685 t. 2014 metais, už 1,399 t. 2015 metais nuo sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekę galios, tačiau pareiškėjas nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2014, 2015 metus, todėl mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2014, 2015 metus, vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, apskaičiuotas pagrįstai.

24. Teismas sprendė, kad Departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, kad pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad yra pasinaudojęs šio mokesčio lengvata, kurią patvirtina pareiškėjui PTO išduoti patvirtinimai.

25. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje išnagrinėtas ginčas dėl VRAAD (teisių ir pareigų perėmėjas Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo, panaikinta atsakovo VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikinta atsakovo VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeista atsakovo VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusi atsakovo VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis palikta nepakeista.

26. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2855-624/2021 2013 m. spalio 5 d. pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas Nr. 1314VI005-4994-4994 ir pagal jį 2013 m. spalio 5 d. pakuočių atliekų surinkėjo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas Nr. 1314V10005-4994-5513 paliktas galioti už 37,910 t. Pakuočių atliekų surinkėjo 2013 m. spalio 5 d. išrašytame pakuočių atliekų sutvarkymo dokumente Nr. 1314V10005-4994-5513, kuris buvo išduotas PTO, nurodytas pakuočių atliekų sutvarkymo kiekis – 1 200 t.

27. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, kad PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata (MATĮ 6 str. 4 d.), tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 nurodė, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

28. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje pripažino, jog VRAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais VRAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.

29. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėju apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, valstybė turi pareigą tinkamai kontroliuoti licencijuotus juridinius asmenis, kurie turi teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas, todėl tokia situacija neatitinka teisėtų lūkesčių principo, kadangi ūkio subjektai negalėjo tikėtis ar numatyti, kad valstybės institucijos atgaline data panaikins jos pačios kontroliuojamų ūkio subjektų išduotus dokumentus.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjui priskaičiuotas 2 795 Eur mokestis pagrindžiamas 2023 m. balandžio 28 d. BDR-1497 išvadoje atliktais skaičiavimais. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai. Teismas nenustatė, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, panaudoti netikslūs duomenys apie pareiškėjo į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes ar pritaikyta neteisinga mokesčio apskaičiavimo formulė.

31. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimus. Iš skundžiamo Sprendimo motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti šio Sprendimo esmę ir turinį. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas.

32. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus patvirtinta 6 164 Eur mokesčio suma keistinas, sumažinant mokestį iki 2 795 Eur, kitą skundo dalį atmetant.

III. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria sumažinta pareiškėjo mokėtina suma už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria skundžiamas administracinis aktas nebuvo panaikintas.

35. Pareiškėjas teigia, kad nėra atsakingas už atliekų tvarkytojo veiksmus / neveikimą ar už valstybės paskirtų įstaigų netinkamą priežiūros funkcijų atlikimą. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė. Jeigu PTO nesutvarkė / netinkamai sutvarkė atliekas, kurias turėjo sutvarkyti, būtent jai ir turėtų tekti šių atliekų sutvarkymo kaštai arba, alternatyviai, šie kaštai turėtų tekti valstybei, kuriai tenka pareiga kontroliuoti asmenų veiklą, kurie užsiima gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra tiesiogiai susijusi su pareiga tvarkyti pakuočių atliekas, turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymų leidėjo nustatyti ir Aplinkos ministerijos kontroliuojami pakuočių tvarkymo būdai pasitelkiant licencijuotas įmones yra teisėti ir tinkami bei juos vykdant asmeniui nekils neigiamų padarinių. Asmenys, kurių veikloje susidaro atliekos, privalo naudotis valstybės licencijuotų asmenų paslaugomis dėl susidariusių atliekų tvarkymo. UAB „Extorus“ sudarė sutartį su PTO, mokėjo už teikiamas atliekų tvarkymo paslaugas. PTO yra licencijuota įmonė, įgyvendinanti valstybės funkcijas pakuočių tvarkymo srityje, kurią kontroliuoja Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos. Valstybė sukūrusi tokią atliekų tvarkymo sistema, kad valstybės funkcijos perduodamos privatiems asmenims, todėl privalo užtikrinti, kad jos pačios sukurta sistema funkcionuotų tinkamai. Negalima tokia situacija, jog asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka veikęs valstybės sukurtos sistemos ribose ir vykdęs teisės aktų nustatytas pareigas, negali būti tikras, kad tas pareigas įvykdė. Nagrinėjama situacija akivaizdžiai pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių principą – pareiškėjas, sumokėjęs už atliekų sutvarkymą, neturėtų būti laikomas jų nesutvarkęs.

36. Pareiškėjas pastebi, kad valstybės paskirta įstaiga tik po ketverių metų nustatė daromus pažeidimus, ko pasėkoje netgi dvejus metus pareiškėjo tinkamai sutvarkytos atliekos buvo pripažintos nesutvarkytomis. Jeigu valstybės paskirta institucija būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, tokia situacija neturėjo susidaryti. Tokios situacijos susidarymas laikytinas netinkamu valstybės funkcijų atlikimu arba valstybės klaidomis. Šiuo atveju, valstybės įgaliotai institucijai laiku neįvykdžius savo pareigos prižiūrėti licencijuojamą veiklą ir neužtikrinus, kad ji būtų vykdoma tinkamai, savo netinkamai atliekamų funkcijų rezultato neturėtų perkelti tinkamai savo pareigas atlikusiam gamintojui / importuotojui ir reikalauti antrą kartą mokėti už atliekų sutvarkymą.

37. Pareiškėjas sutinka su teismo motyvais, kad Departamentas turėjo teisę paskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą. Pasak pareiškėjo, pareiškimas nebuvo grindžiamas aplinkybe, kad Departamentas negalėjo paskaičiuoti mokesčio už aplinkos taršą. Buvo keliamas klausimas dėl Departamento teisės panaikinti 2014–2015 metais išduotą patvirtinimą apie atliekų sutvarkymą remiantis teisiniu reguliavimu, kuris įsigaliojo tik nuo 2017 metų. Šį argumentą teismas ignoravo ir dėl jo nepasisakė.

38. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas, nulėmęs skundžiamo Sprendimo priėmimą, priimtas pažeidžiant lex retro no agit principą. Teisės aktai nenumato galimybės (teisės) naikinti organizacijų išduotų patvirtinimų gamintojams ir importuotojams apie atliekų sutvarkymą. VRAAD, priimdamas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl 2013–2015 metais išduotų patvirtinimų panaikinimo, vadovavosi Dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 55 punkte esančia nuostata, įsigaliojusia tik nuo 2017 m. vasario 15 d. Iki tol anksčiau galiojusios redakcijos tokios teisės nenumatė.

39. Pareiškėjas pabrėžia, kad PTO patvirtinimai UAB „Extorus“, kuriuos skundžiamu sprendimu panaikino VRAAD, buvo išduoti 2014 ir 2015 metais, o UAB „Extorus“ šių patvirtinimų pagrindu jau yra pasinaudojusi mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvata. VRAAD, vadovaudamasis tik nuo 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojusiomis teisės akto nuostatomis, panaikinęs pareiškėjo 2014–2015 metais išduotus patvirtinimus, neteisėtai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius.

40. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą nepakeistą.

41. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paneigė pareiškėjo argumentus. Ginčui yra aktualios MAĮ 66 straipsnio 1–2 dalyse, PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos.

42. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo iš PTO gauti patvirtinimai dėl metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo už 1,685 t. 2014 metais, už 1,399 t. 2015 metais nuo sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekę galios, tačiau pareiškėjas nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2014, 2015 metus, todėl mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2014, 2015 metus, vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, apskaičiuotas pagrįstai.

43. Atsakovas teigia, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pagrįstai nusprendė, kad Departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, jog pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad yra pasinaudojęs šio mokesčio lengvata, kurią patvirtina pareiškėjui PTO išduoti patvirtinimai.

44. Atsakovo vertinimu, teismas motyvuotai padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metus patvirtinta 6 164 Eur mokesčio suma, keistinas, atsižvelgiant į Departamento 2023 m. balandžio 28 d. BDR-1497 išvadoje atliktus skaičiavimus, sumažinant mokestį iki 2 795 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 410 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Bylos duomenimis, pareiškėjas, teikęs Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2014-2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ UAB „Extorus“ išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2014-2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo UAB „Extorus“, kad jis turi patikslinti 2014-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus iki 2018 m. vasario 15 d. Ginčas dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuriuo, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Primintina, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.), dėl ko apeliacinio skundo argumentai, susiję 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo neteisėtumu, nepagrįsti.

47. Pareiškėjui nepatikslinus Deklaracijų, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris, atlikęs UAB „Extorus“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo, 2018 m. lapkričio 5 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 5, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 6164 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014–2015 metus. Departamentas ginčijamu 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

48. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad UAB „Extorus“ 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 410 patvirtinta bendra 6 164 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 2 795 Eur mokesčio už 2014–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus patvirtintą 6 264 Eur mokesčio sumą sumažino iki 2 795 Eur.

49. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo skundas, pateikė apeliacinė skundą.

50. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

51.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);

51.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);

51.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr.

Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui.

Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);

51.4. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.);

51.5. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);

51.6. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);

51.7. minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);

51.8. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);

51.9. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);

51.10. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.);

51.11. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);

51.12. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti VRAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);

51.13. pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį.

Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių.

Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi.

Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais.

Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);

51.14. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);

51.15. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);

51.16. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);

51.17. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);

51.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.);

51.19. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);

51.20. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);

51.21. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);

51.22. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);

51.23. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);

51.24. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);

51.25. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);

51.26. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

52. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

53. Pažymėtina, kad kita dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, atsižvelgiant į aptartas taikytino teisinio reguliavimo nuostatas, nėra reikšmingi.

54. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Extorus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė