7edec82077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1297/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01307-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 34.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams J. B. ir G. R.,

atsakovo atstovams D. K., E. V. ir J. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai (teisių perėmėjas – Lietuvos bankas) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „MP Pension Funds Baltic“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2K-98 dalį, kuria pareiškėjui UAB „MP Pension Funds Baltic“ paskirtas įspėjimas dėl Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (toliau – ir KISĮ) 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Komisijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43 punkto ir Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir PKĮ) 4 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo, ir rezoliucinės dalies 3 punkto nurodymus ištaisyti šiuos pažeidimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad įmonė yra įgyvendinusi visas organizacines ir technines priemones, reikalingas užtikrinti tinkamą KISĮ ir PKĮ reikalavimų vykdymą. Komisija tyrimą atliko neobjektyviai ir neišsamiai. Tyrimo metu buvo neteisingai vertinamos arba ignoruojamos tam tikros faktinės aplinkybės, tendencingai ir plečiamai aiškinamos KISĮ ir PKĮ nuostatos. Į įmonės paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Komisija nepagrįstai konstatavo, kad įmonė nevykdė dalies pavestų funkcijų, susijusių su investicinių sprendimų priėmimu ir vykdymu, vienetų savininkų registro ir jų asmeninių sąskaitų tvarkymu ir šių funkcijų vidaus kontrole, stebėjimo bei priežiūros, t. y. veikė nerūpestingai, neprofesionaliai ir neatsargiai, tokiu būdu pažeisdama KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Taisyklių 43 punkto reikalavimus.

Pareiškėjo nuomone, Taisyklių nuostatos šiuo atveju negalėjo būti taikomos. Taisyklės buvo priimtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) reikalavimus. KISĮ 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valdymo įmonei, be savo pagrindinės veiklos – kolektyvinio investavimo subjektų valdymo – turinčiai teisę teikti papildomas paslaugas, t. y. valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius, valdyti pensijų fondų finansinių priemonių portfelius, konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais bei saugoti ir tvarkyti kitų valdymo įmonių valdomų investicinių fondų investicinius vienetus ar investicinių bendrovių akcijas, mutatis mutandis taikomi FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys Komisijos teisės aktai.

UAB „MP Pension Funds Baltic“ turima licencija suteikia jai teisę teikti tokias papildomas paslaugas, tačiau įmonė iš tikrųjų šių paslaugų neteikia. Valdymo įmonių pagrindinė veikla – kolektyvinio investavimo subjektų (investicinių fondų) valdymas – vadovaujantis FPRĮ 2 straipsnio 13 dalimi, nėra investicinė paslauga ar investicinė veikla. Aukščiau nurodytos papildomos paslaugos yra susijusios ne su pačios valdymo įmonės kolektyvinio investavimo subjektų valdymu, bet su kitų asmenų finansinių priemonių portfelių valdymu, konsultavimu investavimo klausimais ir vertybinių popierių saugojimu bei administravimu, t. y. tokios investicinės paslaugos, kuriais paprastai teikia finansų maklerio įmonės. Todėl nei FPRĮ 13 straipsnio, nei Taisyklių reikalavimai įmonei negalėjo būti taikomi.

FPRĮ, kurio atitinkamus reikalavimus detalizuoja Taisyklės, į Lietuvos teisę perkelia 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID). Direktyvos preambulės 15 punkte nurodoma, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka kolektyvinio investavimo subjektai ir pensijų fondai, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla koordinuojama Bendrijos mastu, ar ne, kadangi jie turi laikytis konkrečių taisyklių, tiesiogiai pritaikytų jų veiklai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir MiFID 2 straipsnio h punkte.

Ši MiFID nuostata yra perkelta ir į FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punktą, numatantį, kad įstatymo II ir III skyriuose nustatyti reikalavimai netaikomi kolektyvinio investavimo subjektams ir pensijų fondams, taip pat jų depozitoriumams ir valdytojams. MiFID reikalavimus detalizuoja 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyva 2006/73/EB (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva). Įgyvendinimo direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad kai kurios Įgyvendinimo direktyvos nuostatos pagal Direktyvos 85/61 l/EEB 5 straipsnio 4 dalį taikomos ir valdymo įmonėms. 1985 m. gruodžio 20 d.

Tarybos direktyvos 85/611/ EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (toliau – ir Direktyva 85/611/EEB) 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad MiFID 2 straipsnio 2 dalis, 12, 13 (kurį būtent ir atkartoja FPRĮ 13 straipsnis) ir 19 straipsniai taikomi ir valdymo įmonėms, tačiau tik tuo atveju, kai jos teikia to paties straipsnio 3 dalyje nurodytas paslaugas, t. y.: investicijų portfelio valdymo paslaugas, įskaitant pensinių fondų investicijų portfelių valdymą pagal investuotojų išduotus įgaliojimus (savo nuožiūra ar kiekvieno konkretaus kliento prašymu); kaip nepagrindines paslaugas teikia investicinius patarimus dėl vienos ar daugiau finansinių priemonių; ir/arba saugo ir administruoja kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus.

Sistemiškai aiškinant šiuos Europos Sąjungos teisės aktus, akivaizdu, kad MiFID ir Įgyvendinimo direktyva taikomos valdymo įmonėms tik siaura apimtimi, t. y. tik tada, kai valdymo įmonės teikia išskirtas investicines paslaugas. Nagrinėjamu atveju įmonė delegavo MP bank hf. (dabartinis pavadinimas – EA fjarfestingarfėlag hf.), veikiančiam per MP Bank hf. filialą Baltijos šalyse (dabartinis pavadinimas - EA fjarfestingarfėlag hf. filialas, toliau – ir Filialas), su kolektyvinio investavimo subjekto – investicinio fondo MP ETF Strategy Fund (toliau – ir Fondas) ir jo subfondų valdymu susijusias funkcijas.

Kadangi įmonės deleguotos funkcijos yra susijusios su investicinių fondų valdymo veikla, MiFID nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

Komisija nepagrįstai konstatavo, kad įmonė pažeidė KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį, kad pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonės ar investicinės bendrovės vadovai gali bet kuriuo metu stebėti įgaliotinio veiklą. Tokią išvadą Komisija padarė atsižvelgdama į tai, kad vienintelis įmonėje dirbantis finansų makleris yra ir Filialo darbuotojas, ir Fondo valdytojas, todėl šis asmuo negali stebėti savo paties atliekamų funkcijų vykdymo tinkamumo. Tokia Komisijos išvada yra nepagrįsta. Įmonėje dirbantis finansų makleris nevykdo ir neprivalo vykdyti deleguotų funkcijų vykdymo stebėjimo. Vadovaujantis KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktu, deleguotų funkcijų vykdymo stebėjimą turi atlikti būtent valdymo įmonių vadovai, kaip šią sąvoką apibrėžia teisės aktai. Pagal KISĮ 6 straipsnio 4 dalį, valdymo įmonės vadovai yra administracijos vadovas, valdybos nariai ir stebėtojų tarybos nariai. Taigi, deleguotų funkcijų stebėjimą vykdo ne įmonėje dirbantis finansų makleris, o įmonės vadovai, kurie atitinka visus KISĮ ir Komisijos 2008 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 1K-6 patvirtintų Valdymo įmonės ir investicinės bendrovės veiklos licencijų išdavimo, keitimo ir jų galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) nustatytus kvalifikacinius ir patirties reikalavimus. Komisija yra pritarusi visų įmonės vadovų kandidatūroms. Todėl Komisijos išvada, kad įmonėje nėra kompetentingo asmens, galinčio stebėti deleguotų funkcijų vykdymą, yra nepagrįsta. Iš ginčijamo sprendimo galima suprasti, kad, Komisijos nuomone, deleguotų funkcijų vykdymo priežiūrą atliekančiam asmeniui turėtų būti keliami identiški reikalavimai, kaip ir pačiam funkcijas vykdančiam asmeniui. Tačiau įmonės vadovai neprivalo turėti finansų maklerio licencijos tam, kad galėtų užimti vadovų pareigas ir atlikti savo pareigas, iš jų – ir deleguotų funkcijų vykdymo stebėjimą. Joks teisės aktas nenumato reikalavimo valdymo įmonės vadovui turėti finansų maklerio licenciją.

Komisija taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonė privalo nuolatos stebėti deleguotų funkcijų atlikimą. Vadovaujantis KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuomet, kai valdymo įmonės vadovai gali bet kuriuo metu (o ne nuolat) stebėti įgaliotinio veiklą. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas turėtų būti suprantamas kaip reikalaujantis turėti priemonių rinkinį, kuris leistų valdymo įmonės vadovams bet kuriuo pasirinktu konkrečiu metu įgyvendinti šiame punkte numatytą teisę ir pareigą. Nagrinėjamu atveju įmonės ir Filialo sudaryta funkcijų delegavimo sutartis užtikrina įmonės ir jos vadovų teisę bet kuriuo metu vykdyti deleguotų funkcijų stebėjimą. Įmonė tokį stebėjimą vykdo tinkamai. Funkcijų delegavimo sutarties 3, 10 ir kitų straipsnių nuostatos detaliai nustato informacijos teikimo ir deleguotų funkcijų vykdymo kontrolės mechanizmus, leidžiančius įmonei gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su deleguotų funkcijų vykdymu ir sudarančią sąlygas šių funkcijų vykdymui stebėti. Ši sutartis, vadovaujantis KISĮ 9 straipsnio 1 dalimi, buvo pateikta Komisijai dar prieš jos sudarymą, ir įmonė nebuvo sulaukusi iš Komisijos jokių pastabų ar prieštaravimų nei dėl sutarties sudarymo, nei dėl funkcijų delegavimo. Įmonė pati vykdo Fondo grynųjų aktyvų skaičiavimą, kas leidžia įmonei kiekvieną dieną gauti ir tikrinti Fondą sudarančio turto vertę bei Fondo finansinius įsipareigojimus, stebėti priimamų investicinių sprendimų atitikimą Fondo investavimo strategijai ir nustatytų diversifikavimo reikalavimų laikymąsi, stebėti Fondo turto vertės bei įsipareigojimų pokyčius bei nedelsiant reaguoti kreipiantis į Filialą dėl papildomos informacijos ar kt. Be to, įmonė ir Filialas priklauso tai pačiai įmonių grupei. Įmonės valdybos pirmininkas kartu yra ir Filialo vadovas. Todėl įmonė gali daryti reikiamą įtaką Filialo veiksmams, nuolat gauti visą reikalingą informaciją ir stebėti deleguotų funkcijų vykdymą.

Komisijos sprendime teigiama, jog įmonė privalo užtikrinti, kad, prireikus, bus pasirengusi nedelsiant perimti deleguotų funkcijų vykdymą, sugebės jas tinkamai vykdyti, t.y . turės reikiamą personalą bei infrastruktūrą, imsis priemonių apsaugoti investuotojų interesus. Toks Komisijos aiškinimas yra grindžiamas Taisyklių 43.4 ir 43.7 punktais. Tačiau Taisyklės ir jų reikalavimai nagrinėjamu atveju įmonei apskritai negali būti taikomi. Be to, teisės aktai nenumato reikalavimo valdymo įmonei būti pasirengusiai perimti deleguotų funkcijų vykdymą.

Tokių reikalavimų nenustato ir Taisyklės. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punktas reikalauja, kad valdymo įmonė galėtų bet kuriuo metu, kai to reikalauja kolektyvinio investavimo subjekto dalyvių interesai, duoti įgaliotiniui papildomų nurodymų arba panaikinti įgaliojimą, tačiau nereikalauja, panaikinus šį įgaliojimą, pačiai perimti deleguotų funkcijų vykdymą. Nagrinėjamu atveju įmonės ir Filialo sudaryta funkcijų delegavimo sutartis, kaip to reikalauja teisės aktai, suteikia įmonei teisę be atskiro įspėjimo nutraukti sutartį, jei tai reikalinga dėl Fondo vienetų savininkų interesų (sutarties 12.2 punktas).

Kitos funkcijų delegavimo sutarties nuostatos (3, 10 punktai) užtikrina, kad įmonei būtų nuolat teikiama visa su deleguotų funkcijų vykdymu susijusi informacija, kad, esant reikalui, deleguotų funkcijų perėmimas ir perdavimas kitam įgaliotiniui būtų efektyvus, o funkcijos būtų vykdomos nenutrūkstamai. Komisijos reikalavimas, kad įmonė būtų nuolat pasirengusi perimti deleguotų funkcijų vykdymą, sąlygotų deleguotų funkcijų vykdymo dubliavimą ir paneigtų pačią funkcijų delegavimo prasmę. Pagal KISĮ 9 straipsnio 1 dalį ir Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 21 d.

Direktyvos 2001/107/EB preambulės 12 punktą, funkcijų delegavimu yra siekiama efektyvesnės valdymo įmonės veiklos ir veiksmingesnio turto valdymo. Funkcijų delegavimo institutas sudaro valdymo įmonėms, neturinčioms ar nepajėgiančioms sukurti reikalingos infrastruktūros, galimybę vykdyti valdymo įmonių veiklą. Komisijos pozicija, kad įmonė privalo nuolat turėti personalą ir infrastruktūrą, įgalinantį įmonę perimti deleguotų funkcijų vykdymą, paneigia funkcijų delegavimo paskirtį bei tikslus ir iš esmės gali būti aiškinama kaip reiškianti funkcijų delegavimo draudimą.

Išvadą, kad įmonė nebūtų pajėgi perimti deleguotų funkcijų vykdymo, Komisija daro atsižvelgdama tik į tai, kad įmonėje dirba vienas finansų makleris, kuris tuo pačiu yra ir Filialo darbuotojas, atliekantis Filialui deleguotas funkcijas. Tačiau teisės aktai nenumato, kad valdymo įmonėje turi būti mažiausiai du finansų makleriai. Vien ta aplinkybė, kad įmonėje dirba tik vienas finansų makleris, negali lemti įmonės nepajėgumo perimti deleguotų funkcijų vykdymą. Be to, įmonėje yra sudarytas investicinis komitetas, kurio nariai yra didelę patirtį ir kvalifikaciją investavimo srityje turintys asmenys.

Komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonė nevykdo dalies pavestų funkcijų stebėjimo. Komisijos nuomone, įmonė tapatina funkcijų delegavimo stebėseną ir vidaus kontrolę. Tačiau įmonėje vidaus kontrolė nėra tapatinama su deleguotų funkcijų vykdymo stebėsena. Deleguotų funkcijų vykdymo stebėsena įmonėje atliekama vadovų lygmenyje, kaip to ir reikalauja KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Pareiga atlikti vidaus kontrolę nustatyta KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Šią kontrolę vykdo įmonės vidaus kontrolierius, vadovaudamasis įmonės valdybos 2009 m. rugsėjo 19 d. patvirtintomis UAB „MP Pension Funds Baltic“ vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklėmis. Deleguotų funkcijų stebėsenos ir vidaus kontrolės objektai yra skirtingi: vienu atveju įmonės vadovas stebi įgalioto asmens atliekamą veiklą, kitu atveju įmonė privalo stebėti savo funkcijų tinkamą vykdymą. Įmonėje šios dvi funkcijos vykdomos atskirai. Deleguotų funkcijų vidaus kontrolė vykdoma netgi griežčiau, nei to reikalauja teisės aktai. Įmonė į savo vidaus kontrolės patikrinimus įtraukė ir Filialą, kiek tai susiję su jam deleguotų funkcijų vykdymu. Papildomai įgaliotiniui deleguotų funkcijų vidaus kontrolė yra deleguota ir pačiam įgaliotiniui (Filialui). Vien ta aplinkybė, kad įmonės vidaus kontrolierius, vykdydamas vidaus kontrolės funkciją, papildomai (nors neprivalo to daryti) tikrina Filialo veiklą, kiek tai susiję su deleguotų funkcijų vykdymu, nereiškia, kad atitinkamos deleguotų funkcijų stebėsenos nevykdo įmonės vadovai. Todėl Komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonė pažeidė KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

Komisijos sprendime nepagrįstai konstatuota, jog įmonė neužtikrino, kad pensijų kaupime ketinantys dalyvauti asmenys būtų pasirašytinai supažindinti su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu, ir tuo pažeidė PKĮ 4 straipsnio 4 dalį. PKĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalo pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu. Tačiau nei PKĮ, nei kiti teisės aktai šios pareigos nedetalizuoja. Nesant konkrečių reikalavimų, kaip turėtų būti vykdomas ir fiksuojamas pensijų kaupime dalyvaujančių asmenų supažindinimas su visų pensijų fondų rizikos palyginimu, įmonė gali pasirinkti jai priimtiniausią supažindinimo būdą. Ketinantiems dalyvauti pensijų kaupime asmenims įmonė yra sudariusi visas sąlygas susipažinti su visų įmonės valdomų pensijų fondų rizikos palyginimu:

1) klientai pirmiausia yra konsultuojami žodžiu apsilankymų metu;

2) ketinantiems dalyvauti pensijų kaupime asmenims visuomet įteikiama spausdinta medžiaga su informacija apie skirtingų pensijų fondų rizikas ir jų palyginimą;

3) klientams papildomai nurodoma, kur informaciją apie rizikų palyginimą galima rasti internete. Tiek spausdintoje, tiek internete prieinamoje medžiagoje yra detaliai ir suprantamais terminais paaiškinama apie pensijų fondų investavimo rizikas, pensijų fondų tinkamumą pagal kliento amžių ir kt. Prieš klientams pasirašant pensijų kaupimo sutartį, jiems pateikiama spausdinta medžiaga apie pensijų fondų investavimo rizikų palyginimą, o klientai, sudarantys pensijų kaupimo sutartis internetu, taip pat privalo, naudodamiesi elektroniniu parašu, patvirtinti, jog susipažino su visų įmonės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu ir kitais dokumentais.

Supažindinimo su rizikų palyginimu faktą įmonė fiksuoja pasirašytinai pensijų kaupimo sutartyse. Sakinys apie susipažinimą su rizikomis yra pateiktas specialiojoje pensijų kaupimo sutarties dalyje, išskirtas į atskirą punktą, atspausdintas paryškintu ir iš viso sutarties konteksto išsiskiriančiu šriftu bei pateiktas prieš pat parašo eilutę. Vadovaujantis PKĮ 6 straipsnio 5 dalimi, įmonė priežiūros institucijai turi pateikti pensijų kaupimo sutarties projektą. Todėl įmonės naudojamos pensijų kaupimo sutarties turinys Komisijai buvo žinomas, tačiau Komisija nebuvo pareiškusi jokių pastabų dėl šios sutarties turinio ar formos.

Iki kreipimosi į teismą dienos įmonėje, turinčioje daugiau nei 30 000 klientų, nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl būtent tokio supažindinimo su pensijų fondų rizikų palyginimu.

Komisija 2011 m. gegužės 15 d. pažeidimo protokole Nr. 12K-3 nurodė, kad įmonė galėjo pažeisti KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 8 punktų ir PKĮ 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o ginčijamame Komisijos sprendime įmonė kaltinama pažeidusi ir Taisyklių 43 punkto reikalavimus, kas protokole nebuvo nurodyta. Tokiu būdu Komisija pažeidė Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 patvirtintų Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38 ir 48 punktus. Dėl tokio Komisijos padaryto procedūrinio pažeidimo įmonė negalėjo pateikti savo paaiškinimų dėl Taisyklių 43 punkto reikalavimų, kuriais remdamasi Komisija motyvavo savo sprendimo pirmąją dalį.

II. Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad Taisyklių reikalavimai negalėjo būti jam taikomi, yra nepagrįstas. Taisyklių 1 punkte nustatyta, kad jose nustatyti reikalavimai, jei nenurodoma kitaip, mutatis mutandis taikomi valdymo įmonėms, veikiančioms pagal KISĮ ar PSPKĮ. Vadovaujantis KISĮ 4 straipsnio 1 dalimi, valdymo įmonė turi teisę verstis pagrindine veikla – įstatymo nustatytų investicinių fondų ir (ar) investicinių bendrovių valdymu bei teikti papildomas paslaugas, jeigu jos numatytos jai išduotoje licencijoje ir jeigu ji verčiasi pagrindine veikla.

KISĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valdymo įmonei, turinčiai teisę verstis šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyta veikla, mutatis mutandis taikomi FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys Vertybinių popierių komisijos teisės aktai. FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatytus reikalavimus įgyvendina Komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės (toliau – ir Investicinių paslaugų teikimo taisyklės).

Taisyklės ir Investicinių paslaugų teikimo taisyklės į nacionalinę teisę perkelia 2006 m. rugpjūčio 10 d. Europos Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB, nuostatas. Direktyvos netaikomos kolektyvinio investavimo subjektams ir jų valdymo įmonėms (t. y. ES neįpareigoja Lietuvos Respublikos taikyti šiose direktyvose nustatytų reikalavimų Lietuvoje įsteigtiems kolektyvinio investavimo subjektams ir jų valdymo įmonėms, o tuo pačiu neleidžia reikalauti, kad šių reikalavimų laikytųsi kitoje valstybėje narėje įsteigti kolektyvinio investavimo subjektai ir jų valdymo įmonės, ketinantys vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje), tačiau tai neužkerta kelio Lietuvos Respublikai taikyti ES teisėje nustatytus pažangius reikalavimus Lietuvoje įsteigtiems ir čia veiklą vykdantiems subjektams (kolektyvinio investavimo subjektams ir jų valdymo įmonėms), kas ir buvo padaryta Komisijos nutarimais patvirtinus minėtas taisykles ir įtvirtinus jų reikalavimų taikymą mutatis mutandis valdymo įmonėms.

Tiek KISĮ, tiek PSPKĮ nustatyti reikalavimai valdymo įmonių veiklai yra pernelyg bendro pobūdžio, kad ūkio subjektams būtų visiškai aišku, kaip jų turi būti laikomasi praktikoje. Todėl atitinkamų pareigų detalizavimas Komisijos tvirtinamose taisyklėse yra būtinas. Tokią teisę Komisijai suteikė įstatymų leidėjas (pvz., KISĮ 8 straipsnio 2 punktas, PSPKĮ 6 straipsnio 7 punktas). Tą aplinkybę, kad atitinkami reikalavimai detalizuojami (o ne nustatomi nauji) tame pačiame teisės akte, kuris taikomas ir kitiems panašią veiklą vykdantiems subjektams (finansų maklerio įmonėms), sąlygojo siekis mažinti administracinę naštą verslui ir formuoti vienodą Komisijos praktiką dėl tų pačių teisės institutų aiškinimo(pvz., reikalavimo vykdyti vidaus kontrolę tinkamo supratimo ir įgyvendinimo).

Taisyklių nuostatos yra taikomos visoms valdymo įmonėms, veikiančioms pagal KISĮ, kadangi šios nuostatos reglamentuoja bendruosius įmonių veiklos organizavimo aspektus. O valdymo įmonėms, turinčioms teisę verstis KISĮ 4 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyta papildoma veikla (t. y. investicinių paslaugų teikimu), taikomos dar ir Investicinių paslaugų teikimo taisyklių nuostatos, kurios nėra taikomos vien tik kolektyvinio investavimo subjektų valdymu besiverčiančioms valdymo įmonėms. Pareiškėja teikė vieną iš KISĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų papildomų paslaugų, t. y. vykdė pensijų fondų finansinių priemonių portfelių valdymą, kadangi patikrinimo metu valdė 5 pensijų fondus.

Be to, KISĮ 4 straipsnio 6 dalis nereikalauja, kad įmonė būtinai vykdytų šios straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytą veiklą, pakanka, kad ji turėtų teisę verstis tokia veikla. Todėl pareiškėjui mutatis mutandis turi būti taikomi FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatytus reikalavimus įgyvendinantys Komisijos teisės aktai, t. y. Taisyklės. Pareiškėjas neteisingai aiškina KISĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos papildomos paslaugos turinį. Pensijų fondų finansinių priemonių portfelių valdymas, jeigu įmonė atitinka PSPKĮ ir PKĮ reikalavimus, yra tiesiog pensijų fondų valdymas.

Ši KISĮ formuluotė neturi būti tapatinama su kitų asmenų finansinių priemonių portfelių valdymu. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis neteikė papildomų paslaugų, yra nepagrįstas.

Atsakovas nurodo, kad KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta pareiga valdymo įmonės vadovams stebėti įgaliotinio veiklą. Pagal Taisyklių 43.5 punktą įmonė privalo prižiūrėti, kaip vykdomos perduotos funkcijos ir valdyti su funkcijų perdavimu susijusią riziką. Šiuo tikslu įmonė turi palaikyti reikiamą personalo kvalifikaciją. Reikiamos kvalifikacijos turėjimas siejamas ne su vadovo, kuriam nustatyta pareiga stebėti įgaliotinio veiklą, kvalifikacija, o su kitų valdymo įmonės darbuotojų, kuriems kyla pareiga prižiūrėti perduotos funkcijos vykdymą, reikiama kvalifikacija.

Taisyklėse yra nustatyta, kad investicinius sprendimus priimantis asmuo turi turėti finansų maklerio licenciją arba kitokį tinkamą kvalifikaciją patvirtinantį Komisijos pripažintą dokumentą. Finansų maklerio licencija yra tik vienas iš tinkamos kvalifikacijos įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad kvalifikacijos reikalavimas nustatytas valdymo įmonės darbuotojams, prižiūrintiems, kaip vykdomos perduotos funkcijos, o ne vadovams, kurie privalo stebėti įgaliotinio veiklą, Komisija nereikalauja, kad vadovai turėtų finansų maklerio licenciją, kaip teigia pareiškėjas.

KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas reikalauja turėti priemonių rinkinį, kuris leistų valdymo įmonės vadovams bet kuriuo metu įgyvendinti KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pareigą. Pareiškėjo teiginys, kad tarp įmonės ir Filialo sudaryta delegavimo sutartis užtikrina įmonės ir jos vadovų teisę vykdyti deleguotų funkcijų stebėjimą, yra nepagrįstas. Vien tik sutartyje numatyta teisė gauti informaciją neužtikrina tinkamo įgaliotinio veiklos stebėjimo. Toks rašytinis teisės gauti informaciją nustatymas sutartyje nereiškia, kad įmonė realiai naudojasi šia teise.

Informacija, kurią gali gauti įmonė, sudaro sąlygas funkcijų vykdymui stebėti, tačiau neįrodo realaus tokios veiklios vykdymo. Be to, funkcijų delegavimo sutartyje nėra aptariama KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta pareiga ir jos vykdymo priemonės. Pareiškėjo teigimu, funkcijų delegavimo sutartis, vadovaujantis KISĮ 9 straipsnio 1 dalimi, buvo pateikta Komisijai dar prieš jos sudarymą, bet Komisija nebuvo pareiškusi jokių pastabų. Tačiau, pagal KISĮ 9 straipsnio 1 dalį, Komisija nereikalauja pateikti konkrečios funkcijų delegavimo sutarties ir neduoda jokio sutikimo ar pritarimo dėl pateiktos sutarties turinio.

Komisijai šiuo atveju yra svarbus tik perduodamų funkcijų sąrašas ir subjektas, perimantis funkcijų vykdymą. Grynųjų aktyvų vertės skaičiavimas ir turto pokyčių stebėjimas taip pat neturi būti tapatinamas su investicinių sprendimų priėmimo ir vykdymo stebėjimu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad skaičiuojant grynųjų aktyvų vertę būtų stebima, ar investiciniai sprendimai atitinka Fondo investavimo strategiją, ar laikomasi nustatytų diversifikavimo reikalavimų ir pan. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skaičiuodamas fondo grynųjų aktyvų vertę jis tuo pačiu vykdo perduotų funkcijų vykdymo stebėjimą.

Be to, už grynųjų aktyvų vertės skaičiavimą atsakinga įmonės buhalterė neturi tinkamos kvalifikacijos investicinių sprendimų priežiūros funkcijai vykdyti.

Pareiškėjo teiginys, kad teisės aktas nenumato reikalavimo valdymo įmonei būti pasirengusiai perimti deleguotų funkcijų vykdymą, yra nepagrįstas. Vadovaujantis KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonė gali bet kuriuo metu, kai to reikalauja kolektyvinio investavimo subjekto dalyvių interesai, duoti įgaliotiniui papildomų nurodymų arba panaikinti įgaliojimą. Taisyklių 43.4 punkte taip pat numatyta, kad įmonė privalo imtis tinkamų veiksmų, jei paaiškėja, kad paslaugų teikėjas negali perduotų funkcijų vykdyti profesionaliai ir laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo teiginys, kad funkcijų perėmimas yra tik vienas iš galimų veiksmų, tačiau ne vienintelis, yra nepagrįstas, kadangi kita galimybė – funkcijų perdavimas trečiajam asmeniui – negali būti realiai įvykdoma staiga, atsiradus tam tikroms nenumatytoms aplinkybėms (prieš tai turi būti įvykdytos KISĮ 9 straipsnyje nurodytos sąlygos). Todėl įmonė turi būti pasirengusi pati perimti deleguotų funkcijų vykdymą. Pagal Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (ESMA) gaires, valdymo įmonės turi imtis atitinkamų veiksmų, įskaitant delegavimo sutarties nutraukimą, kai to reikia, taip pat įmonės turi imtis protingų veiksmų, užtikrinančių deleguotų funkcijų vykdymo tęstinumą sutarties nutraukimo atvejais.

Funkcijų vykdymo tęstinumas ir reiškia veiklos nepertraukiamumą, kurį privalo užtikrinti valdymo įmonė. Veiklos tęstinumo užtikrinimas svarbus sutarties nutraukimo atvejais, tačiau atitinkamų veiksmų, užtikrinančių veiklos nepertraukiamumą, įmonė turi imtis perduodama funkcijų vykdymą kitai įmonei. Minėtų gairių 22 punkte nustatyta, kad įmonės privalo imtis reikiamų veiksmų, siekiant užtikrinti, kad įgaliotinis tenkintų nustatytus reikalavimus sutarties sudarymo metu bei nuolat (angl. on an ongoing basis). 2011 m. birželio 8 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr. 1060/2009 ir (ES) Nr. 109, (AIFMD).

Ši direktyva bus taikoma valdymo įmonėms, valdančioms alternatyvaus investavimo fondus, skirtus profesionaliesiems investuotojams. Nepaisant to, kad profesionaliesiems investuotojams paprastai taikoma mažesnė apsauga nei neprofesionaliesiems investuotojams, šios direktyvos 20 straipsnyje nustatyti pakankamai išsamūs reikalavimai dėl funkcijų perdavimo. Minėtos direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai fondo valdytojas privalo nuolat tikrinti kiekvieno funkcijų perėmėjo teikiamas paslaugas. Be to, siekiant aiškesnio reguliavimo, Europos Komisija numato priimti papildomas priemones, kuriose bus nustatytos su funkcijų delegavimu susijusių reikalavimų įvykdymo sąlygos.

Europos Sąjungos teisės aktų ir ESMA rengiamų dokumentų nuostatos iš esmės reguliuoja tokius pačius santykius, todėl aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į siekiamus reguliavimo tikslus – investuotojų apsaugą ir sisteminės rizikos mažinimą. AIFMD nebus tiesiogiai taikoma valdymo įmonėms, valdančioms kitokius, o ne alternatyvaus investavimo kolektyvinio investavimo subjektus, tačiau vienodų nuostatų detalus įtvirtinimas ir aiškinimas tiek Europos Sąjungos priimamų teises aktų lygiu, tiek ESMA rengiamuose dokumentuose pagrindžia Komisijos šiuo metu galiojančių nuostatų sisteminį aiškinimą.

Pareiškėjo teiginys, kad reikalavimas perimti deleguotų funkcijų vykdymą iš esmės sąlygotų deleguotų funkcijų vykdymo dubliavimą ir paneigtų pačią delegavimo prasmę, nėra pagrįstas. Funkcijų delegavimas paprastai vykdomas tuomet, kai įgaliotinis gali pasiekti siekiamą rezultatą pigiau, greičiau, produktyviau. Tačiau funkcijų delegavimas negali būti atliekamas vien tam, kad būtų išvengta įmonei nustatytų pareigų laikymosi ar dirbtinai būtų sumažinti resursai, būtini įmonės veiklai vykdyti tais atvejais, kai visas funkcijas vykdytų ji pati ir pan. Atsisakyti tam tikrų pareigų įmonė gali tik mažindama savo licencijos apimtį, t. y. atsisakydama tų licencijuojamų veiklos sričių, kurių ji nepajėgi vykdyti (dėl žmogiškųjų, materialinių ir kitokių resursų trūkumo ir pan.). Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad valdymo įmonėje dirbtų du finansų maklerio licenciją turintys asmenys. To nereikalauja ir Komisija. Tačiau ta aplinkybė, kad asmuo, turintis finansų maklerio licenciją, dirba ir įmonėje, ir Filiale, neužtikrina funkcijų vykdymo tęstinumo. Jei dėl staiga susiklosčiusių nepalankių aplinkybių minėtas asmuo negalėtų dirbti Filiale (liga, atostogos ir pan.), jis negalėtų dirbti ir įmonėje. Vien ta aplinkybė, kad vienas iš įmonės investavimo komiteto, kuris investicinius sprendimus priima dėl pensijų fondo turto, turi finansų maklerio licenciją, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad toks investavimo komiteto narys galės priimti investicinius sprendimus dėl investicinio fondo turto valdymo.

Pareiškėjas netinkamai aiškina PKĮ 4 straipsnio 4 dalies normą. Rizikos aprašymas ir palyginimas yra svarbūs dokumentai investuotojui, nes lemia dalyvio apsisprendimą dalyvauti viename ar kitame pensijų fonde. Pasirašydamas sutartį klientas patvirtina, kad perskaitė, suprato ir sutinka su pasirašomos sutarties nuostatomis. Tačiau toks parašas negali būti laikomas patvirtinančiu susipažinimą su tokiomis sutarties sąlygomis, kurių pačioje sutartyje nėra. PKĮ nustato dvi pareigas: 1) pasirašyti pensijų kaupimo sutartį; 2) pasirašytinai supažindinti su pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu. Šios dvi pareigos neturėtų būti tapatinamos ir turi būti įgyvendintos nepriklausomai viena nuo kitos. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepareiškė pastabų dėl jai įmonės pateikto pensijų kaupimo sutarties projekto. Tačiau Komisija neturi pareigos vertinti valdymo įmonių pensijų kaupimo sutarties projektų. PKĮ 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad standartines pensijų kaupimo sutarties sąlygas tvirtina priežiūros institucijos bendru teisės aktu. Pensijų kaupimo bendrovė privalo priežiūros institucijai pateikti jos naudojamos tipinės pensijų kaupimo sutarties ir jos pakeitimo projektą. Vadovaudamasi PKĮ 6 straipsnio 5 dalimi, Komisija kartu su Draudimo priežiūros komisija yra parengusi ir bendru nutarimu (2005 m. sausio 4 d. Nr. N-6/2005 m. sausio 13 d. Nr. 1) patvirtinusi Standartines pensijų kaupimo sutarties sąlygas. Įmonė privalo pateikti Komisijai tipinės pensijų kaupimo sutarties ir jos pakeitimo projektą, tačiau Komisija neturi pareigos vertinti tokių sutarčių turinį ir jų atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Surašant pažeidimo protokolą ir priimant skundžiamą sprendimą Nuostatų reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažeidimo protokolas yra surašomas dėl įstatymo nuostatų pažeidimų. Tai, kad Komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendime yra papildomai minimos Taisyklių nuostatos, nekeičia nustatyto pažeidimo ir jo kvalifikavimo. Tiek protokole, tiek sprendime nurodytos tokios pat įstatymų nuostatos, kurios buvo pažeistos nagrinėjamu atveju. Sprendime nebuvo kvalifikuota naujų įstatymo pažeidimų, nes Taisyklių nuostatos detalizuoja KISĮ reikalavimus, todėl pažeidimo esmė išliko ta pati.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad pagal Komisijos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 2K-298 ir 2010 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 2K-38 įmonei išduotą Valdymo įmonės, veikiančios pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą, veiklos licenciją Nr. VĮP-004 įmonė turi teisę: 1) verstis šia pagrindine veikla: valdyti papildomo savanoriško pensijų kaupimo pensijų fondų finansinių priemonių portfelius; valdyti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondų finansinių priemonių portfelius; valdyti suderintuosius kolektyvinio investavimo subjektus; valdyti nekilnojamojo turto kolektyvinio investavimo subjektus; valdyti privataus kapitalo kolektyvinio investavimo subjektus; valdyti kolektyvinio investavimo subjektus, investuojančius į kitus kolektyvinio investavimo subjektus; valdyti kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektus; valdyti alternatyvaus kolektyvinio investavimo subjektus; valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius; 2) verstis šia papildoma veikla: konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais; saugoti ir tvarkyti kitų valdymo įmonių valdomų investicinių fondų investicinius vienetus ar investicinių bendrovių akcijas (t. I, b. l. 189). Iš patikrinimo akto matyti, kad įmonė valdė (2010 m. rugsėjo 30 d.): 1) vieną sudėtinį specialųjį investicinį fondą „MP ETF Strategy Fund“, sudarytą iš 2 subfondų – MP ETF Strategy - Asset Allocation Fund ir MP ETF Strategy - Equity Fund, kurių grynųjų aktyvų vertė (toliau – ir GAV) nurodytą dieną sudarė atitinkamai 806 694 ir 742 672 Lt (savo lėšas šiuose subfonduose kaupė atitinkamai 18 ir 16 dalyvių; 2) tris II pakopos pensijų fondus, kurių GAV buvo atitinkamai 29 707 203 Lt ir 49 147 731 Lt, o dalyvių skaičius – 6 661 ir 21 869 (konservatyvaus investavimo fonde dalyvių kol kas nėra); 3) du III pakopos pensijų fondus, kurių GAV buvo 535 848 Lt ir 1 744 307, o dalyvių skaičius – 199 ir 745. Bendra valdomo turto vertė – 82,68 mln. Lt (t. I, b. l. 106-112).

KISĮ 2 straipsnio 36 punkte nustatyta, kad valdymo įmonė yra bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra investicinių fondų ar investicinių bendrovių valdymas. KISĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valdymo įmonė turi teisę verstis pagrindine veikla – šio įstatymo nustatytų investicinių fondų ir (ar) investicinių bendrovių valdymu bei teikti šias papildomas paslaugas, jeigu jos numatytos jai išduotoje licencijoje ir jeigu ji verčiasi pagrindine veikla:

1) valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius;

2) valdyti pensijų fondų finansinių priemonių portfelius, jeigu įmonė atitinka Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo ir Pensijų kaupimo įstatymo reikalavimus;

3) konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais;

4) saugoti ir tvarkyti kitų valdymo įmonių valdomų investicinių fondų investicinius vienetus ar investicinių bendrovių akcijas. UAB „MP Pension Funds Baltic“ yra valdymo įmonė (ne kolektyvinio investavimo subjektas), valdanti kolektyvinio investavimo subjektus (pensijų fondus). MiFID preambulės 15 punktas, FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punktas, kuriais remiasi pareiškėja, yra taikomi kolektyvinio investavimo subjektams. KISĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valdymo įmonei, turinčiai teisę verstis šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodyta veikla (pareiškėjas verčiasi tokia veikla), mutatis mutandis taikomi FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys Vertybinių popierių komisijos teisės aktai.

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/39/EB preambulės 15 punkte nustatyta, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka kolektyvinio investavimo subjektai ir pensijų fondai, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla koordinuojama Bendrijos mastu, ar ne, bei depozitoriumai ar tokių įmonių valdytojai, kadangi jie turi laikytis konkrečių taisyklių, tiesiogiai pritaikytų jų veiklai. MiFID 2 straipsnio 1 dalies h punkte nustatyta, kad ši direktyva netaikoma kolektyvinio investavimo subjektams, pagal valstybės narės įstatymus turintiems teisę pardavinėti savo išleistus vertybinius popierius viešai, ir tokių įmonių vadovams.

FPRĮ 13, 22 straipsniai įtvirtinti FPRĮ II skyriuje „Finansų maklerio įmonių licencijavimas ir jų veiklai keliami reikalavimai“. FPRĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato reikalavimus, kurių turi laikytis finansų maklerio įmonės ir reguliuojamos rinkos. FPRĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo II ir III skyriuose nustatyti reikalavimai netaikomi inter alia kolektyvinio investavimo subjektams ir pensijų fondams, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla reguliuojama Europos Bendrijos mastu, taip pat jų depozitoriumams ir valdytojams (8 punktas).

Taisyklių 2 punkte (2007 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1K-33 redakcija) nustatyta, kad šių Taisyklių teisinis pagrindas – FPRĮ 18 straipsnis, KISĮ 4 straipsnio 6 dalis ir 7 straipsnis, Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 6 straipsnis. Šios Taisyklės detalizuoja FPRĮ 13 straipsnyje nustatytus organizacinius reikalavimus. Rengiant šias Taisykles, atsižvelgta į 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvą 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai.

Taisyklių 1 punkte nustatyta, kad finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklės nustato organizacinius reikalavimus, kurių privalo laikytis finansų maklerio įmonės, teikiančios investicines ir (arba) papildomas paslaugas ar vykdančios investicinę veiklą. Šiose Taisyklėse nustatyti reikalavimai, jei nenurodyta kitaip, mutatis mutandis taikomi ir licencijuotoms kredito įstaigoms, teikiančioms investicines ir (arba) papildomas paslaugas ar vykdančioms investicinę veiklą, bei valdymo įmonėms, veikiančioms pagal KISĮ ar Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą.

Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad pareiškėjas nėra nei kolektyvinio investavimo subjektas, nei pensijų fondas, o yra kolektyvinio investavimo subjektų bei kelių pensijų fondų valdytojas. Jam taikomi tiek MiFID preambulės 15 punktas, tiek FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punkto, 13, 12 straipsnių nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys Vertybinių popierių komisijos teisės aktai, inter alia Taisyklės.

Pareiškėjas inter alia nubaustas už tai, kad nevykdė KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Taisyklių 43 punkto nustatytų reikalavimų. KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad valdymo įmonė ar tokia investicinė bendrovė, kurios turto valdymas neperduotas valdymo įmonei, privalo veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu. Taisyklių 43 punktas nustato, kad finansų maklerio įmonė, sudarydama, tvarkydama ar nutraukdama bet kokią sutartį ar susitarimą su paslaugų teikėju dėl esminių ar svarbių veiklos funkcijų vykdymo arba investicinių paslaugų teikimo ar investicinės veiklos vykdymo perdavimo, privalo veikti profesionaliai, rūpestingai ir kruopščiai.

Paslaugų teikėjas privalo profesionaliai teikti jam pavestas paslaugas, o finansų maklerio įmonė turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar paslaugų teikėjas efektyviai vykdo jam pavestas funkcijas (43.2 punktas). Paslaugų teikėjas turi tinkamai prižiūrėti jam perduotų funkcijų vykdymą ir kompetentingai valdyti riziką, susijusią su funkcijų vykdymo perdavimu (43.3 punktas). Finansų maklerio įmonė privalo imtis tinkamų veiksmų, jei paaiškėja, kad paslaugų teikėjas negali perduotų funkcijų vykdyti profesionaliai ir laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (43.4 punktas).

Finansų maklerio įmonė privalo prižiūrėti, kaip vykdomos perduotos funkcijos ir valdyti su funkcijų perdavimu susijusią riziką – šiuo tikslu finansų maklerio įmonė turi palaikyti reikiamą personalo kvalifikaciją (43.5 punktas). Paslaugų teikėjas turi atskleisti finansų maklerio įmonei informaciją apie visus pasikeitimus, galinčius daryti esminę įtaką paslaugų teikėjo gebėjimui jam perduotas funkcijas vykdyti veiksmingai ir laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (43.6 punktas). Finansų maklerio įmonė turi turėti galimybę prireikus nutraukti susitarimą dėl funkcijų perdavimo nepablogindama klientams teikiamų paslaugų tęstinumo ir kokybės (43.7 punktas).

Paslaugų teikėjas turi bendradarbiauti su finansų maklerio įmonės priežiūros institucija, kiek tai susiję su jam perduotų funkcijų vykdymu (43.8 punktas). Finansų maklerio įmonė ir paslaugų teikėjas turi patvirtinti ir įgyvendinti nenumatytų atvejų planą, skirtą veiklos sutrikimų padariniams šalinti ir naudojamoms atsarginėms priemonėms periodiškai tikrinti, kiek tai yra būtina atsižvelgiant į perduotas funkcijas, paslaugas ar veiklą (43.11 punktas). KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra blanketinė norma, nes, norint taikyti atsakomybę už jos nevykdymą, reikia nustatyti, kad įmonė nevykdė bent vieno reikalavimo, nustatyto Taisyklių 43 punkte.

Pažeidimo protokole nurodyta, kad įmonė nevykdė dalies pavestų funkcijų, susijusių su investicinių sprendimų priėmimu ir vykdymu, vienetų savininkų registro ir jų asmeninių sąskaitų tvarkymu ir šių funkcijų vidaus kontrole, stebėjimo, kas atitinka Taisyklių 43.3, 43.5, 43.7 punktus. Todėl nėra pagrindo teigti, jog įmonė buvo nubausta už pažeidimą, dėl kurio nebuvo surašytas pažeidimo protokolas ir nebuvo pareikštas kaltinimas.

Nagrinėjamu atveju KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nevykdymas įrodinėjamas per KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą. KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad valdymo įmonė ar tokia investicinė bendrovė, kurios turto valdymas neperduotas valdymo įmonei, privalo vykdyti vidaus kontrolę, kontroliuoti savo administracijos vadovo, jo pavaduotojo, valdybos narių ir darbuotojų sudaromus finansinių priemonių sandorius. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonės ar investicinės bendrovės vadovai gali bet kuriuo metu stebėti įgaliotinio veiklą. Pareiškėja dalį funkcijų 2010 m. gegužės 31 d. tarpininkavimo sutartimi perdavė MP Bank hf filialui Baltijos šalyse, kuris su UAB „MP Pension Funds Baltic“ susitarė dėl išskirtinių platinimo paslaugų, atliekant sandorius su vienetais (Vienetai – Fondo išleisti vertybiniai popieriai, įrodantys jų savininko teisę į Fondo turto dalį). MP Bank hf, veikiantis per MP Bank hf filialą Baltijos šalyse, įsipareigojo platinti vienetus, priimdamas vienetų įsigijimo paraiškas iš klientų, o įmonė įsipareigojo išleisti vienetus bei sumokėti MP Bank hf sutartyje nustatytą atlyginimą (t. I, b. l. 156-163). Tarp įmonės ir MP Bank hf filialo Baltijos šalyse 2010 m. gegužės 31 d. sudaryta Funkcijų delegavimo sutartimi buvo nustatytos valdymo įmonės funkcijos, kurias įmonė pavedė vykdyti MP Bank hf, veikiančiam per MP Bank hf filialą Baltijos šalyse, ryšium su specialiuoju sudėtinio kolektyvinio investavimo fondu MP ETF Strategy Fund ir kiekviena atskirai valdoma fondo turto dalimi, t. y. subfondais, kuriuos įmonė valdo pagal KISĮ.

KISĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuo atveju, jeigu:

1) tai netrukdys prižiūrėti valdymo įmonę ar investicinę bendrovę, taip pat jeigu tai nepakenks investuotojų interesams;

2) Vertybinių popierių komisija su atitinkama ne valstybės narės, kurioje licencijuotai valdymo įmonei yra pavedama atlikti dalį funkcijų, priežiūros institucija yra sudariusi susitarimą dėl keitimosi informacija;

3) valdymo įmonės ar investicinės bendrovės vadovai gali bet kuriuo metu stebėti įgaliotinio veiklą;

4) valdymo įmonė ar investicinė bendrovė gali bet kuriuo metu, kai to reikalauja kolektyvinio investavimo subjekto dalyvių interesai, duoti įgaliotiniui papildomų nurodymų arba panaikinti įgaliojimą; 5) įgaliotinis turi Vertybinių popierių komisijos nustatytą kvalifikaciją ir gali atlikti nurodytas funkcijas;

6) investicinio fondo ar investicinės bendrovės prospekte nurodyta, kokias funkcijas leista pavesti atlikti kitai įmonei. FPRĮ 13 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti tinkamą veiklos organizavimo politiką ir procedūras, kurios užtikrintų, kad finansų maklerio įmonė, jos vadovai, darbuotojai ir agentai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, ir taisykles, reglamentuojančias finansų maklerio įmonės vadovų, darbuotojų ir agentų sandorių sudarymą savo sąskaita. FPRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti jos klientų interesus.

FPRĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo imtis tinkamų priemonių užtikrinti nuolatinį ir nenutrūkstamą investicinių paslaugų teikimą. Šiuo tikslu finansų maklerio įmonė privalo pasitelkti ir naudoti tinkamas sistemas, išteklius ir procedūras. FPRĮ 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, patikėdama trečiajam asmeniui atlikti tokias įmonės funkcijas, kurios turi ypatingą reikšmę užtikrinant nuolatinį ir kokybišką investicinių paslaugų teikimą ir investicinės veiklos vykdymą, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta papildomos nepateisinamos veiklos rizikos.

Svarbių įmonės funkcijų vykdymas negali būti perduodamas kitiems asmenims, jei tai galėtų iš esmės pabloginti finansų maklerio įmonės vidaus kontrolės kokybę ar Vertybinių popierių komisijos galimybes vykdyti veiksmingą priežiūrą. FPRĮ 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo turėti patikimas administravimo ir apskaitos procedūras, vidaus kontrolės mechanizmą, veiksmingas rizikos vertinimo procedūras, veiksmingas informacijos apdorojimo sistemų kontrolės ir apsaugos priemones. FPRĮ 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo užtikrinti suteiktų investicinių paslaugų ir sudarytų sandorių dokumentų saugojimą, kad Vertybinių popierių komisija galėtų vykdyti veiksmingą priežiūrą – ypač tais atvejais, kai reikia įsitikinti, kad finansų maklerio įmonė laikosi šiame įstatyme nustatytų pareigų įmonės klientams ir potencialiems klientams.

FPRĮ 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias finansines priemones, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą, ypač finansų maklerio įmonės nemokumo atveju. Finansų maklerio įmonė privalo atskirai įtraukti į apskaitą savo ir kiekvieno kliento finansines priemones. Finansų maklerio įmonė neturi teisės naudotis klientui priklausančiomis finansinėmis priemonėmis, jei nėra gautas aiškiai išreikštas kliento sutikimas. FPRĮ 13 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias pinigines lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių kelią neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis piniginėmis lėšomis.

Draudimas naudotis kliento lėšomis netaikomas licencijuotoms kredito įstaigoms. Finansų maklerio įmonė klientų pinigines lėšas kredito įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų piniginės lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų piniginės lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas. FPRĮ 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kai investicines paslaugas teikia kitoje valstybėje narėje įsteigtos finansų maklerio įmonės filialas, Vertybinių popierių komisija prižiūri, kaip filialas laikosi šio straipsnio 6 dalyje nustatytų pareigų, kartu nepažeisdama įmonės buveinės valstybės narės priežiūros institucijos teisės tiesiogiai gauti šio straipsnio 6 dalyje nurodytus dokumentus.

FPRĮ 13 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai įgyvendinami laikantis 2006 m. rugpjūčio 10 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1287/2006 nustatytų taisyklių. FPRĮ 13 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai licencijuotoms kredito įstaigoms taikomi mutatis mutandis. FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Europos parlamento ir Tarybos 2011 m. birželio 8 d. direktyvos 2011/61/ES dėl alternatyvaus investavimo fondų valdytojų, kuria iš dalies keičiami direktyvos 2003/41/EB ir 2009/65/EB bei reglamentai (EB) Nr.1060/2009 ir (ES) Nr.1095/2010, (toliau – ir AIFMD) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad alternatyvaus investavimo fondų valdytojai (toliau – ir AIFV), ketinantys perduoti trečiosioms šalims užduotį AIFV vardu atlikti jų pačių vykdomas funkcijas, praneša apie tai savo buveinės valstybės narės kompetentingoms institucijoms prieš įsigaliojant susitarimui dėl perdavimo. Turi būti tenkinamos šios sąlygos: a) AIFV privalo sugebėti pagrįsti savo bendrą funkcijų perdavimo struktūrą objektyviomis priežastimis; b) funkcijų perėmėjas privalo turėti pakankamai išteklių atitinkamoms užduotims atlikti, o faktiškai perėmėjo veiklą vykdantys asmenys privalo būti pakankamai geros reputacijos ir pakankamai patyrę; c) kai perduodamos su portfelio arba rizikos valdymu susijusios funkcijos, įgaliojimai turi būti suteikti tik toms įmonėms, kurios turi leidimą arba yra įregistruotos turtui valdyti ir kurioms taikoma priežiūra; ar, kai tos sąlygos negalima patenkinti, funkcijos gali būti perduodamos tik jeigu gautas išankstinis AIFV buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų pritarimas; d) kai perduodamos su portfelio valdymu arba rizikos valdymu susijusios funkcijos ir jos perduodamos trečiosios valstybės įmonei, turi būti ne tik įvykdyti c punkto reikalavimai, bet ir užtikrintas AIFV buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų ir įmonės priežiūros institucijos bendradarbiavimas; e) funkcijų perdavimas neturi užkirsti kelio veiksmingai AIFV priežiūrai, o svarbiausia tai turi netrukdyti AIFV veikti arba AIF būti valdomam siekiant kuo didesnės jų investuotojų naudos; f) AIFV privalo sugebėti įrodyti, kad funkcijų perėmėjas yra kompetentingas ir pajėgus prisiimti atitinkamas funkcijas, kad jis buvo visapusiškai atidžiai atrinktas ir kad AIFV gali veiksmingai nuolatos stebėti perduotos veiklos vykdymą, bet kada funkcijų perėmėjui pateikti papildomus nurodymus ir nedelsiant atšaukti funkcijų perdavimą, kai tai atitinka investuotojų interesus. AIFV nuolatos tikrina kiekvieno funkcijų perėmėjo teikiamas paslaugas.

Tiek nacionaliniai, tiek ES teisės aktai kelia organizacinius ir kvalifikacijos reikalavimus valdymo įmonėms (jų darbuotojams), jiems vykdant perduotų funkcijų vykdymo stebėjimą. Todėl laikytina pagrįsta atsakovo pozicija, kad reikiamos kvalifikacijos turėjimas siejamas ne su vadovo, kuriam nustatyta pareiga stebėti įgaliotinio veiklą, kvalifikacija, o su kitų valdymo įmonės darbuotojų, kuriems kyla pareiga prižiūrėti perduotos funkcijos vykdymą, reikiama kvalifikacija. Taisyklėse yra nustatyta, kad investicinius sprendimus priimantis asmuo turi turėti finansų maklerio licenciją arba kitokį tinkamą kvalifikaciją patvirtinantį Komisijos pripažintą dokumentą. Finansų maklerio licencija yra tik vienas iš tinkamos kvalifikacijos įrodymų. Kvalifikacijos reikalavimas nustatytas valdymo įmonės darbuotojams, prižiūrintiems, kaip vykdomos perduotos funkcijos, o ne vadovams, kurie privalo stebėti įgaliotinio veiklą. Pareiškėjo teiginys, kad tarp jo ir Filialo sudaryta delegavimo sutartis visapusiškai užtikrina pareiškėjo ir jos vadovų teisę vykdyti deleguotų funkcijų stebėjimą, yra nepagrįstas. Vien tik sutartyje numatyta teisė gauti informaciją neužtikrina tinkamo įgaliotinio veiklos stebėjimo. Tai turėtų būti priemonių rinkinys, leidžiantis užtikrinti tinkamą KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos pareigos vykdymą, kuris neturėtų apsiriboti vien tik teisės gauti informaciją įtvirtinimu. Sutartyje nėra aptariama KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta pareiga ir jos vykdymo priemonės. Pareiškėjas neneigė patikrinimo akto teiginio, kad įmonėje dirba tik vienas finansų maklerio licenciją turintis asmuo ir kad jis dirba įmonės kontroliuojamame (stebimame) Filiale. Skundžiamo Komisijos sprendimo 1 punktas yra teisėtas, nes atitinka tiek nacionalinį, tiek ES teisinį reglamentavimą.

PKĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad dalyvavimas pensijų kaupime prasideda sudarius pensijų kaupimo sutartį ir ją įregistravus pensijų kaupimo sutarčių registre. Pareiškėjas nubaustas inter alia už PKĮ 4 straipsnio 4 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-972 redakcija) reikalavimų nevykdymą. Vadovaujantis PKĮ 4 straipsnio 4 dalimi, sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalo pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu, reikalavimų nevykdymą.

Įmonės pensijų kaupimo sutarties blanko bei 2009 m. vasario 2 d. sudarytos pensijų kaupimo sutarties dėl valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo formos Nr. PKS-2007 8 punkte įrašyta: „Pasirašydamas šią sutartį Dalyvis patvirtina, kad bendrovė jį supažindino su visomis šios sutarties sąlygomis, įskaitant ir konkretaus pensijų fondo taisykles, prieš pasirašant šią sutartį, šios sutarties sąlygos buvo su dalyviu individualiai aptartos. Dalyvis visas šios sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia dalyvio valią.

Pasirašydamas šią sutartį Dalyvis taip pat patvirtina, kad bendrovė jį supažindino su visų bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu bei informavo apie galimybę kaupti pensiją konservatyvaus investavimo pensijų fonde“ (t. I, b. l. 75-78,169-170). Įmonė, 2010 m. spalio 18 d. atsakydama į Komisijos paklausimą, nurodė, kad ji klientui pateikia raštišką medžiagą, kartu išsamiai žodžiu paaiškina apie investavimo riziką, pensijų fondo tinkamumą pagal kliento amžių. Klientas, pasirašydamas pensijų kaupimo sutartį, kartu patvirtina, kad yra supažindintas su II pakopos pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu (t.

I, b. l. 165). Pareiškėjo atstovai teismo posėdyje paaiškino, kad ta rašytinė medžiaga yra bylos 74-me lape pateikta nepilno A4 formato lapo informacija „Kokį pensijų fondą pasirinkti?“ Atsakovo atstovo teigimu, tikrintojai šios informacijos tinkamumo (pilnumo) įvertinti negalėjo, nes ji tikrintojams nebuvo pateikta. Pagal minėtą reglamentavimą, raštu supažindinama su įmonės tam reikalui parengtais dokumentais (bukletais, lankstinukais ir pan.), kurie vidutiniam vartotojui suprantama forma atskleistų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimą.

Dalyvis privalo pasirašyti šiame dokumente (dokumentų rinkinyje), o ne sutarties punkte. Todėl Komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nevykdė PKĮ 4 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Skundžiamos atsakovo sprendimo dalys atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 patvirtintų Nuostatų reikalavimus, todėl nėra pagrindo jas naikinti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 ir (ar) 3 dalimi.

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „MP Pension Funds Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų ir reikalavimų. Teismas pažeidė draudimą plečiamai aiškinti teisės aktus nustatant administracinę atsakomybę ir ignoravo principą, kad, taikant administracinę atsakomybę, pareiga įrodyti pažeidimą tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai teisės pažeidimo bylą. Teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjas nurodo, kad nei FPRĮ 13, 22 straipsnių, nei Taisyklių reikalavimai nagrinėjamu atveju apskritai negali būti taikomi. Teismas netinkamai aiškino MiFID preambulės 15 punktą, 2 straipsnio h punktą ir FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punktą. MiFID preambulės 15 punkte nustatyta, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka kolektyvinio investavimo subjektai ir pensijų fondai, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla koordinuojama Bendrijos mastu, ar ne, bei depozitoriumai ar tokių įmonių valdytojai, kadangi jie turi laikytis konkrečių taisyklių, tiesiogiai pritaikytų jų veiklai.

Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad į MiFID reguliavimo apimtį nepatenka ne tik patys kolektyvinio investavimo subjektai, bet ir jų valdytojai (t. y. valdymo įmonės). Analogiška taisyklė įtvirtinta ir MiFID 2 straipsnio h punkte, numatančiame, kad direktyva netaikoma kolektyvinio investavimo subjektams ir pensijų fondams, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla koordinuojama Bendrijos mastu, ar ne, ir depozitoriumams bei tokių įmonių vadovams. Nors šio direktyvos straipsnio nuostatos kiek skiriasi nuo preambulės nuostatų (terminas „manager“ anglų kalba preambulėje verstas kaip „valdytojas“, o straipsnyje išverstas kaip „vadovas“) ir ne visiškai atitinka direktyvos tekstą oficialia anglų kalba, vis tiek galima aiškiai suprasti, kad išimtis taikoma ir kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonėms, kas yra perkelta ir į FPRĮ.

FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punkte nustatyta, kad šio įstatymo II ir III skyriuose nustatyti reikalavimai (apimantys 13 ir 22 straipsnius) netaikomi kolektyvinio investavimo subjektams ir pensijų fondams, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla reguliuojama Europos Bendrijos mastu, taip pat jų depozitoriumams ir valdytojams. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos teisinį reguliavimą, nei kolektyvinio investavimo subjektai, nei pensijų fondai objektyviai negali būti FPRĮ 2 straipsnio 4 dalies 8 punkte numatytos išimties subjektais, kadangi jie nėra juridiniai asmenys, neturi teisinio teisnumo ir veiksnumo, o valdymo įmonės veikia jų vardu ir naudai.

Todėl bet koks kolektyvinio investavimo subjektų ir pensijų fondų atskyrimas nuo jų valdymo įmonių yra dirbtinis ir nepagrįstas. Teismas netinkamai taikė KISĮ 4 straipsnio 6 dalį, kuri turėtų būti taikoma tik valdymo įmonėms, kurioms licencijos išduodamos būtent pagal KISĮ. Tik tai valdymo įmonei, kuriai licencija yra išduota pagal KISĮ, pensijų fondų finansinių priemonių portfelių valdymas yra papildoma, o ne pagrindinė veikla. Pareiškėjui valdymo įmonės licencija yra išduota ne pagal KISĮ, o pagal Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą (toliau – ir PSPKĮ).

PSPKĮ 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal šį įstatymą išduota valdymo įmonės licencija suteikia teisę verstis pensijų kaupimo veikla, valdyti investicinius fondus, investicines kintamojo kapitalo bendroves, kitų asmenų finansinių priemonių portfelius (kas ir yra pagrindinė tokios valdymo įmonės veikla) ir, jei numatyta išduotoje licencijoje, teikti šias papildomas paslaugas: konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais; saugoti ir tvarkyti investicinių fondų investicinius vienetus ar investicinių kintamojo kapitalo bendrovių akcijas.

Vadovaujantis PSKPĮ 3 straipsnio 4 dalimi, FPRĮ reikalavimai pareiškėjui galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jei jis teiktų šias papildomas paslaugas – konsultuotų investavimo į finansines priemones klausimais arba saugotų ir tvarkytų investicinių fondų investicinius vienetus ar investicinių kintamojo kapitalo bendrovių akcijas. Be to, vien tai, kad pareiškėjo veiklos licencija leidžia jam verstis tam tikra veikla (teikti papildomas paslaugas), dar nereiškia, kad tokia veikla pareiškėjas iš tikrųjų verčiasi, ir jam dėl to turėtų būti taikomi MiFID ir atitinkami FPRĮ reikalavimai.

FPRĮ 13 ir 22 straipsnių bei juos detalizuojančių Taisyklių reikalavimai įmonei būtų taikomi tik tada, jei ji iš tikrųjų šias papildomas paslaugas teiktų, o ne tada, kai ji tik turėtų teisę tokias paslaugas teikti. Komisija neįrodė, kad pareiškėjas verčiasi minėta papildoma veikla, o teismas šią aplinkybę apskritai ignoravo. Nagrinėjamu atveju įmonės deleguotos funkcijos yra susijusios su investicinių fondų valdymo veikla, kuri nepriskiriama PSPKĮ 3 straipsnio 4 dalyje nurodytoms paslaugoms, todėl šiuo atveju negali būti taikomos nei MiFID nuostatos, nei FPRĮ 13 straipsnio ar atitinkami Taisyklių reikalavimai.

Nei MiFID, nei Įgyvendinimo direktyvoje valstybėms narėms nėra suteikta teisė plėsti ratą subjektų, kuriems būtų taikomi MiFID ar Įgyvendinimo direktyvos reikalavimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima (pvz., 2004 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N7-1148-04). Be to, kaltinimai Taisyklių pažeidimu Komisijos pateiktame pažeidimo protokole apskritai nebuvo suformuluoti.

Tokiu būdu Komisija pažeidė Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 patvirtintų Nuostatų 38 ir 48 punktus. Dėl tokio Komisijos padaryto procedūrinio pažeidimo įmonė negalėjo pateikti savo paaiškinimų dėl Taisyklių 43 punkto reikalavimų, kuriais remdamasi Komisija motyvavo savo sprendimo pirmąją dalį. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. birželio 8 d. direktyvos 2011/61/ES nuostatomis. Europos Sąjungos direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai. Tik išimtiniais atvejais, kuriuos savo praktikoje yra nurodęs Europos Teisingumo Teismas, galimas sudėtingas tiesioginis direktyvų taikymas. Tam būtina pripažinti egzistuojant šias tris sąlygas: 1) pasibaigęs direktyvos įgyvendinimo terminas; 2) direktyvos norma yra neįgyvendinta arba netinkamai įgyvendinta valstybėje narėje; 3) direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios arba jos apibrėžia teises, kuriomis asmenys gali remtis valstybės atžvilgiu. Minėta direktyva yra priimta tik 2011 m. birželio 8 d., t. y. vėliau, nei priimtas pats Komisijos sprendimas. Vadovaujantis jos 66 straipsnio 1-2 dalimis, į nacionalinę teisę ji turi būti perkelta iki 2013 m. liepos 22 d., o atitinkamus nacionalinius aktus, priimtus įgyvendinant direktyvą, valstybės narės turi taikyti tik nuo 2013 m. liepos 22 d. Šiuo metu Europos Komisija dar tik konsultuojasi su Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (ESMA) dėl antro lygio AIFM direktyvą įgyvendinančių priemonių Europos Sąjungos lygiu. Be to, kaip nurodė Komisija savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, AIFM direktyva bus taikoma valdymo įmonėms, valdančioms alternatyvaus investavimo fondus, skirtus profesionaliems investuotojams. Pareiškėjas nevaldo tokių kolektyvinio investavimo subjektų, kurie patektų į AIFM direktyvos reguliavimo sritį.

Pareiškėjo nuomone, Komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad įmonė pažeidė KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Taisyklių 43 punkto reikalavimus. KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad valdymo įmonė privalo veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu. Ši teisės norma nustato tik bendrąją taisyklę, todėl šios normos pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei yra įrodoma, kad valdymo įmonė vienokiais ar kitokiais savo veiksmais pažeidė savo pareigas elgtis rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytos. Teismo teigimu, įrodžius, kad įmonė pažeidė Taisyklių 43 punkto reikalavimus, laikytina, kad buvo pažeista įmonės pareiga veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu. Tačiau Taisyklės nagrinėjamu atveju įmonei apskritai negali būti taikomos, todėl ji negali būti laikoma pažeidusi Taisyklių reikalavimus. KISĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad valdymo įmonė privalo vykdyti vidaus kontrolę, kontroliuoti savo administracijos vadovo, jo pavaduotojo, valdybos narių ir darbuotojų sudaromus finansinių priemonių sandorius. Komisija padarė išvadą, kad įmonė nevykdė šio reikalavimo, kadangi tapatino funkcijų delegavimo stebėseną ir vidaus kontrolę. Tokia Komisijos išvada yra nepagrįsta. Įmonėje vidaus kontrolė nėra tapatinama su deleguotų funkcijų vykdymo stebėseną. Įmonė savo veikloje šias dvi funkcijas tinkamai atskiria. Deleguotų funkcijų vykdymo stebėsena įmonėje atliekama vadovų lygmenyje, kaip to ir reikalauja KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas. O vidaus kontrolę vykdo įmonės vidaus kontrolierius, remdamasis įmonės valdybos 2009 m. rugsėjo 19 d. patvirtintomis UAB „MP Pension Funds Baltic“ vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonės ar investicinės bendrovės vadovai gali bet kuriuo metu stebėti įgaliotinio veiklą. Šio reikalavimo pažeidimą Komisija ir teismas konstatavo todėl, kad: įmonėje dirba tik vienas finansų makleris, kuris kartu yra ir Filialo darbuotojas bei Fondo valdytojas, todėl negali stebėti savo paties atliekamų funkcijų vykdymo tinkamumo; įmonės su Filialu sudaryta funkcijų delegavimo sutartis neužtikrina įmonės teisės vykdyti deleguotų funkcijų vykdymo stebėjimą;

įmonė negali užtikrinti deleguotų funkcijų vykdymo nepertraukiamumo, t. y. nėra pasirengusi perimti deleguotų funkcijų vykdymo. Tokios Komisijos ir teismo išvados yra nepagrįstos. Teisės aktai nenumato, kad valdymo įmonėje turi būti mažiausiai du finansų makleriai. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas reikalauja, kad galimybę stebėti įgaliotinio veiklą turėtų valdymo įmonės vadovai, kuriais, vadovaujantis KISĮ 6 straipsnio 4 dalimi, yra tik administracijos vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai. Todėl deleguotų funkcijų stebėjimą vykdo ir turi vykdyti ne įmonėje dirbantis finansų makleris, o įmonės vadovai, kuriems taikomi kiti reikalavimai.

Nei KISĮ, nei Komisijos 2008 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 1K-6 patvirtintos Licencijavimo taisyklės nenumato reikalavimo valdymo įmonės vadovui turėti finansų maklerio licenciją, taip pat nenumato, kad tokia licencija yra būtina deleguotų funkcijų stebėsenai vykdyti. Komisija yra pritarusi visų įmonės vadovų kandidatūroms. Įmonės vadovai atitinka KISĮ ir Licencijavimo taisyklių nustatytus kvalifikacinius ir patirties reikalavimus. Komisija niekada nėra išreiškusi abejonių dėl įmonės vadovų patirties ir žinių. Be to, įmonėje yra sudarytas investicinis komitetas, kurio nariai yra didelę patirtį ir kvalifikaciją investavimo srityje turintys asmenys.

Komisijos ir teismo padaryta išvada, kad įmonės su Filialu sudaryta funkcijų delegavimo sutartis tinkamai neužtikrina įmonės teisės vykdyti deleguotų funkcijų vykdymo stebėjimą, taip pat yra nepagrįsta. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas reikalauja, kad valdymo įmonės vadovai turėtų galimybę bet kuriuo metu stebėti įgaliotinio veiklą. Funkcijų delegavimo sutartis tokią galimybę užtikrina (sutarties 3, 10 ir kitų straipsnių nuostatos detaliai nustato informacijos teikimo ir deleguotų funkcijų vykdymo kontrolės mechanizmus, leidžiančius įmonei gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su deleguotų funkcijų vykdymu ir sudarančią sąlygas šių funkcijų vykdymui stebėti).

Kad įmonė tokios stebėsenos realiai nevykdo, byloje nėra nustatyta. Komisija, kuriai buvo pateikti tvirtinti investicinio fondo steigimo dokumentai ir funkcijų delegavimo sutarties projektas, jokių pastabų dėl jų turinio nebuvo pareiškusi. Įmonė pati vykdo Fondo grynųjų aktyvų skaičiavimą, kas leidžia įmonei kiekvieną dieną gauti ir tikrinti Fondą sudarančio turto vertę bei Fondo finansinius įsipareigojimus, stebėti priimamų investicinių sprendimų atitikimą Fondo investavimo strategijai ir nustatyti diversifikavimo reikalavimų laikymąsi, stebėti Fondo turto vertės bei įsipareigojimų pokyčius bei nedelsiant reaguoti kreipiantis į Filialą dėl papildomos informacijos ar kt.

Be to, įmonė ir Filialas priklauso tai pačiai įmonių grupei. Įmonės valdybos pirmininkas kartu yra ir Filialo vadovas, kuris yra atsakingas už visą Filialo veiklą. Todėl įmonė gali daryti reikiamą įtaką Filialo veiksmams, nuolat gauti visą reikalingą informaciją ir stebėti deleguotų funkcijų vykdymą. Tačiau nei Komisija, nei teismas į tai neatsižvelgė. Komisija, vadovaudamasi Taisyklių 43.4 ir 43.7 punktais, padarė išvadą, jog įmonė privalo užtikrinti, kad, prireikus, bus pasirengusi nedelsiant perimti deleguotų funkcijų vykdymą ir sugebės jas tinkamai vykdyti, t. y. turės reikiamą personalą bei infrastruktūrą, imsis priemonių investuotojų interesams apsaugoti.

Tačiau Taisyklės ir jų reikalavimai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Jokie teisės aktai nenumato reikalavimo valdymo įmonei būti pasirengusiai perimti deleguotų funkcijų vykdymą. KISĮ 9 straipsnio 2 dalies 4 punktas reikalauja, kad valdymo įmonė galėtų bet kuriuo metu, kai to reikalauja kolektyvinio investavimo subjekto dalyvių interesai, duoti įgaliotiniui papildomų nurodymų arba panaikinti įgaliojimą, tačiau nereikalauja, panaikinus šį įgaliojimą, pačiai perimti deleguotų funkcijų vykdymą. Komisijos reikalavimas, kad įmonė būtų nuolat pasirengusi perimti deleguotų funkcijų vykdymą, yra nepriimtinas, nes iš esmės sąlygoja deleguotų funkcijų vykdymo dubliavimą ir paneigia pačią funkcijų delegavimo prasmę.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Komisijos išvadą, kad įmonė pažeidė PKĮ 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, teismas pripažino pagrįsta, nurodydamas, kad pagal nustatytą reglamentavimą turi būti raštu supažindinama su įmonės tam reikalui parengtais dokumentais (bukletais, lankstinukais ir pan.), kurie vidutiniam vartotojui suprantama forma atskleistų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimą, t. y. dalyvis privalo pasirašyti šiame dokumente (dokumentų rinkinyje), o ne sutarties punkte. Toks aiškinimas, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas. PKĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalo pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu. Pareiškėjas yra sudaręs visas sąlygas, kad asmenys susipažintų su visų pareiškėjo valdomų pensijų fondų rizikos palyginimu:

1) ketinantiems dalyvauti pensijų kaupime asmenims įteikiama spausdinta medžiaga su informacija apie skirtingų pensijų fondų rizikas ir jų palyginimą;

2) klientams papildomai nurodoma, kur informaciją apie rizikų palyginimą galima rasti internete. Tiek spausdintoje, tiek internete prieinamoje medžiagoje yra detaliai ir suprantamais terminais paaiškinama apie pensijų fondų investavimo rizikas, pensijų fondų tinkamumą pagal kliento amžių ir kt. Dėl informacijos apie skirtingų pensijų fondų investavimo rizikas turinio tinkamumo ginčo nėra. Prieš klientams pasirašant pensijų kaupimo sutartį, jiems pateikiama spausdinta medžiaga apie pensijų fondų investavimo rizikų palyginimą.

Aplinkybę, kad su šia informacija susipažino, klientai patvirtina pasirašydami pensijų kaupimo sutartį. Atitinkamame pensijų kaupimo sutarties punkte, po kuriuo klientas pasirašo, yra aiškiai nurodyta, susipažinimą su kokiu dokumentu klientas turi patvirtinti savo parašu. Klientai, sudarantys pensijų kaupimo sutartis internetu, taip pat privalo, naudodamiesi elektroniniu parašu, patvirtinti, kad susipažino su visų įmonės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu ir kitais dokumentais. Nei PKĮ, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja pareigos supažindinti pensijų fondų dalyvius pasirašytinai su visų įmonės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu, t. y. nenumato, kokiu būdu toks supažindinimas turi būti vykdomas, ir nereikalauja, kad kliento parašas (patvirtinimas apie susipažinimą) būtų pačiame rizikų atskleidimo dokumente.

Nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kur yra įtvirtintas reikalavimas, kad kliento parašas, patvirtinant susipažinimą su pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu, būtų tame pačiame rizikų atskleidimo dokumente. Nesant konkrečių reikalavimų, kaip turėtų būti vykdomas ir fiksuojamas pensijų kaupime dalyvaujančių asmenų supažindinimas su visų pensijų fondų rizikos palyginimu, įmonė galėjo pasirinkti jai priimtiniausią supažindinimo būdą. Be to, įmonės pasirinktas būdas yra plačiai paplitęs ir taikomas praktikoje.

Vadovaujantis PKĮ 6 straipsnio 5 dalimi, Komisijai buvo pateiktas įmonės naudojamos pensijų kaupimo sutarties projektas, tačiau Komisija nebuvo pareiškusi jokių pastabų dėl šios sutarties turinio ar formos. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad įmonė tinkamai vykdo PKĮ 4 straipsnio 4 dalies reikalavimą.

Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas UAB „MP Pension Funds Baltic“ ginčijo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2K-98 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-3“ dalį, kuria nuspręsta įspėti pareiškėją už Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 43 punkto bei Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimus ir nurodyta ištaisyti šiuos pažeidimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ skundą kaip nepagrįstą. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Tačiau bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ atstovė advokatė J. B. patikslino pareiškėjo apeliaciniame skunde pareikštus reikalavimus, nurodydama, kad pareiškėjas atsisako savo reikalavimų, susijusių su Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 43 punkto pažeidimais, ir prašo panaikinti Vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2K-98 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-3“ dalį, kuria pareiškėjui paskirtas įspėjimas dėl Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimo ir nurodyta šį pažeidimą ištaisyti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia (ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis). Teismui pateiktas UAB „MP Pension Funds Baltic“ ir advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ sudarytos atstovavimo sutarties išrašas patvirtina pareiškėjo atstovės advokatės J. B. teisę atlikti atstovaujamojo vardu tokį procesinį veiksmą, kaip visiškas ar dalinis skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymas (t. II, b. l. 16-17). Pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ vardu pateiktas pareiškimas, kuriuo atsisakoma dalies apeliacinio skundo reikalavimų, gautas teismo posėdžio metu iki baigiamųjų kalbų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas nėra apskųstas kitų asmenų. Apeliacinio skundo dalies atsisakymas yra besąlyginis. Apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Todėl, vadovaujantis minėtomis ABTĮ 132 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, pareiškėjo vardu pateiktas apeliacinio skundo dalies atsisakymas priimtinas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalies, susijusios su Vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2K-98 pareiškėjui paskirtu įspėjimu už Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 43 punkto pažeidimus bei nurodymu šiuos pažeidimus ištaisyti, nutrauktinas.

Dėl visų nurodytų priežasčių šioje nutartyje iš esmės pasisakytina tik dėl Vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. 2K-98 konstatuoto Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (šioje byloje yra aktuali 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-972 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalo pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu. Pažymėtina, kad iki 2006 m. gruodžio 12 d. priimto Pensijų kaupimo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 10, 12, 13, 15, 17, 19, 20, 24, 28, straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 131 ir 181 straipsniais įstatymo Nr. X-972 įsigaliojimo, t. y. iki 2007 m. liepos 1 d., Pensijų kaupimo įstatyme nebuvo nustatyta pensijų kaupimo bendrovės pareiga, sudarant pensijų kaupimo sutartį, pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu.

Iš aiškinamojo rašto, pateikto Lietuvos Respublikos Seimui kartu su 2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-972 projektu, matyti, kad šio įstatymo projektas buvo parengtas siekiant užtikrinti sėkmingą ir finansiškai stabilų kaupiamosios pensijų sistemos funkcionavimą, atsižvelgiant į Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Socialinio draudimo sistemos reforma“ pateiktą išvadą bei rekomendacijas parengti pensijų kaupimo dalyvių švietimo sistemą, padedančią asmenims pasirinkti ir keisti investavimo kryptį (pensijų fondą), siekiant kuo efektyviau valdyti investicijų riziką.

R. P. kaupimo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 10, 12, 13, 15, 17, 19, 20, 24, 28, straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 131 ir 181 straipsniais įstatymo projektą, buvo atsižvelgta į pastebėtą nepakankamą visuomenės informavimą apie valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondų investavimo strategijų skirtumus ir šių skirtumų reikšmę į fondus investuotų lėšų saugumui. Minėtame aiškinamajame rašte pažymėta, kad dėl šios priežasties turėtų būti sudaromos sąlygos asmenims pasirenkant pensijų fondą atsižvelgti ne vien į fondo investicijų grąžą (finansinius fondo veiklos rezultatus), bet ir į su investavimu susijusią riziką.

Aiškinamajame rašte taip pat pažymėta, kad kuo pensijų fondo dalyvis yra arčiau senatvės amžiaus, tuo jo dalyvavimas turi būti atsargesnis ir jo kaupiamas pensijų turtas turi būti labiau apsaugotas nuo galimų svyravimų finansų rinkose. Kad žmogus priimtų tinkamą sprendimą artėjant jo senatvės pensijos amžiui, jis turi būti tinkamai informuotas. Iki 2007 m. liepos 1 d. įstatymuose, reglamentuojančiuose valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo santykius, pensijų kaupimo bendrovėms nebuvo numatyta prievolė įspėti priešpensinio amžiaus asmenis apie galimus pavojus jų būsimoms pensinėms teisėms dėl galimų nuosmukių finansų rinkose, kai dalyvaujama rizikingesniuose pensijų fonduose.

Dėl nurodytų priežasčių projekte buvo pasiūlytos priemonės, padėsiančios pensijų kaupimo dalyviams efektyviau kaupti lėšas pensijų fonde, pavyzdžiui, teisės dalyvio vardu keisti lėšų investavimo kryptį perdavimas pensijų kaupimo bendrovei. Dėl išvardintų priežasčių projekte taip pat buvo pasiūlyta nustatyti reikalavimą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu, t. y. atskleistų kiekvieno fondo investavimo riziką ir nurodytų pagrindinius jos valdomų fondų investavimo rizikų skirtumus.

Taigi, pensijų kaupimo bendrovės pareiga pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu buvo atskirai nustatyta Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje siekiant, kad pensijų kaupime ketinantis dalyvauti asmuo galėtų tinkamai įvertinti tiek finansinius fondo veiklos rezultatus, tiek su investavimu susijusią riziką ir, atsižvelgdamas į savo amžių ir (ar) kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės pasirenkant investavimo kryptį, galėtų priimti jam tinkamiausią sprendimą dėl pensijų fondo pasirinkimo.

Todėl akivaizdu, kad, sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovės pateikiama informacija apie jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimą turėtų būti pakankamai aiški ir išsami.

Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai vykdė Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, kadangi pensijų kaupime ketinantys dalyvauti asmenys, prieš pasirašant pensijų kaupimo sutartį, yra konsultuojami žodžiu ir jiems visuomet įteikiama spausdinta medžiaga su informacija apie skirtingų pensijų fondų rizikas ir jų palyginimą. Be to, pareiškėjo teigimu, šiems asmenims papildomai nurodoma, kur informaciją apie rizikų palyginimą galima rasti internete. Kaip nurodo pareiškėjas, asmenys, sudarantys pensijų kaupimo sutartis internetu, taip pat privalo, naudodamiesi elektroniniu parašu, patvirtinti, kad susipažino su visų įmonės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu ir kitais dokumentais.

Iš pirmosios instancijos teismui paduoto pareiškėjo skundo priedų matyti, kad pensijų kaupime ketinantis dalyvauti asmuo, sudarydamas su UAB „MP Pension Funds Baltic“ pensijų kaupimo sutartį, savo parašu sutartyje patvirtindavo ir tai, kad yra supažindintas su visų bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu. Su UAB „MP Pension Funds Baltic“ sudaromos pensijų kaupimo sutarties specialiosios dalies 8 punkte nurodyta, kad: „Pasirašydamas šią sutartį Dalyvis patvirtina, kad bendrovė jį supažindino su visomis šios sutarties sąlygomis, įskaitant ir konkretaus pensijų fondo taisykles, prieš pasirašant šią sutartį, šios sutarties sąlygos buvo su Dalyviu individualiai aptartos. Dalyvis visas šios sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia Dalyvio valią. Pasirašydamas šią sutartį Dalyvis taip pat patvirtina, kad bendrovė jį supažindino su visų bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu bei informavo apie galimybę kaupti pensiją konservatyvaus investavimo pensijų fonde“ (t. I, b. l. 75-78, 169-170). Tačiau pačios pensijų kaupimo sutarties tekste nėra pateikta bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimo. Visų bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimas nėra pateiktas ir kaip pensijų kaupimo sutarties priedas. Todėl šiuo atveju neįmanoma nustatyti, kokia būtent informacija apie bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo riziką buvo pateikiama kiekvienam iš pensijų kaupime ketinančių dalyvauti asmenų, ar ši informacija yra pakankamai aiški ir išsami, kad asmuo galėtų tinkamai įvertinti numatomo pasirinkti fondo riziką, ar pensijų kaupime ketinantys dalyvauti asmenys, prieš pasirašydami pensijų kaupimo sutartis, iš tikrųjų susipažindavo su šia informacija. Taigi, atsižvelgiant į tikslus, kurių buvo siekiama priimant minėtus Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „MP Pension Funds Baltic“, kaip pensijų kaupimo bendrovė, netinkamai vykdė įstatymo nustatytą pareigą, sudarant pensijų kaupimo sutartį, pasirašytinai supažindinti pensijų kaupime ketinantį dalyvauti asmenį su visų bendrovės valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu.

Atsižvelgdama į visus šioje nutartyje pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paliko nepakeistą Vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2K-98 dalį dėl pareiškėjo įspėjimo už Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir įpareigojimo šį pažeidimą ištaisyti. Kartu pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo vertinama tik tai, ar pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo įspėtas dėl netinkamo Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-972 redakcija) nustatytos pareigos vykdymo ir įpareigotas ateityje ištaisyti šį pažeidimą. Šiuo atveju įpareigojimas ištaisyti nustatytą Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimą turėtų būti suprantamas kaip pareiškėjo pareiga ateityje pasirinkti tokį asmenų, ketinančių dalyvauti pensijų kaupime, supažindinimo su pareiškėjo valdomų pensijų fondų investavimo rizikos palyginimu būdą, kuris atitiktų Pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos prasmę ir nutartyje paminėtus šios normos tikslus. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, ši nutartis negali būti taikoma retroaktyviai vertinant iki šioje byloje ginčyto Vertybinių popierių komisijos sprendimo priėmimo sudarytas pensijų kaupimo sutartis. Pareiškėjo su atskirais asmenimis sudarytų pensijų kaupimo sutarčių atitikimas galiojančių teisės aktų nuostatoms nėra šios administracinės bylos dalykas. Kartu taip pat pažymėtina, kad kiekvienas ginčas, kilsiantis dėl sudarytų pensijų kaupimo sutarčių (jei toks kiltų), turės būti sprendžiamas individualiai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1, 2 dalimis, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 2K-98 dalį dėl UAB „MP Pension Funds Baltic“ įspėjimo už Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir įpareigojimo ištaisyti šį pažeidimą, palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo UAB „MP Pension Funds Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalies, susijusios su Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 2K-98 pareiškėjui paskirtu įspėjimu už Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų, 9 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 43 punkto pažeidimus bei nurodymu šiuos pažeidimus ištaisyti, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė