2020-02-05 Nr. AB-2520-3-61-3-00216-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-204-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00216-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. IN/8013/88/LT/17 (toliau – Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – Įstatymas) numatytos baudos; 3) atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo reikalavimas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (PNR, angl., name records) (toliau – ir PNR duomenis) yra perteklinis, prieštaraujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/82/EB „Dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis” (toliau – ir Direktyva, API direktyva), nes Direktyvoje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti direktyvos tekste. Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Todėl tokiu reguliavimu pagrįstas Nutarimas naikintinas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog vežėjas Ryanair yra didžiulė įmonė, todėl siunčiant pranešimus tik oficialiuoju Ryanair registracijos adresu, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti tinkamai informuotu. Nors posėdžio metu buvo prašoma paskirti mažesnę nei vidutinė baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakovas į jas neatsižvelgė. Pareiškėjo manymu, jam paskirta bauda yra per didelė. Vežėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą. Atsakovas niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal Direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, saugus duomenų perdavimas, vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie tinkamų sistemų.

4. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas buvo priimtas vykdant Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą (toliau – ir Įstatymas), kuris įgyvendina ne tik pareiškėjo nurodytą API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios ES direktyvos, kurios visos yra tarpusavyje susijusios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik API direktyvos nuostatomis ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Dėl to įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas yra pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų nuostatų sistemiškai.

6. Atsakovo teigimu, pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomi, palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Tačiau pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų.

7. Procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad protokolas su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti oficialios pareiškėjo buveinės registracijos adresu, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

8. Dėl paskirtos baudos dydžio atsakovas pažymėjo, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo, priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

9. API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemoms pritaikyti, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams buvo išplatintos atmintinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą tenkino iš dalies – pakeitė Nutarimo dalį ir Nutarimu paskirtąją baudą sumažino iki minimalios 3 186 Eur baudos.

11. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba (toliau – ir Valdyba) 2017 m. lapkričio 13 d. Įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, kad vežėja Ryanair 2017 m. lapkričio 9 d. į Kauno oro uostą atskraidino 169 keleivius iš Tel Avivo oro uosto, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir taip pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Policijos departamentas 2017 m. lapkričio 13 d. Pranešimu dėl bylos nagrinėjimo informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, pasiūlė iki 2017 m. gruodžio 8 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus. Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 21 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriame nustatė, kad Ryanair pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą 4 200 Eur baudą.

12. Teismas pažymėjo, kad iš esmės pareiškėjas fakto, jog jis nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, neginčija, tačiau atsakovo reikalaujamus pateikti duomenis vertina kaip perteklinius, o paskirtą baudą tokio pobūdžio pažeidimui, kaip per didelę.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, nurodė, kad aktualūs Įstatymo 1 priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti. Teismas, analizuodamas, ar Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, yra nepertekliniai ir atitinka API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, pastebėjo, kad Įstatymu yra įgyvendinama tiek API direktyva, tiek PNR direktyva. Taigi Įstatymo įtvirtinti reikalavimai dėl bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų pateikimo gali apimti abiejose nurodytose direktyvose įtvirtintus keleivių duomenis. Pagal PNR direktyvos I priedą „Oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys“, atsakovas turėjo teisę reikalauti visų Įstatymo 1 priede nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų. Teismas pažymėjo, kad PNR direktyvos I priede nurodyti privalomi pateikti duomenys apima ir tą informaciją, kurią vežėjai privalo pateikti pagal API direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, todėl teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis, nėra teisinio pagrindo.

14. Teismo teigimu, nors pareiškėjas teigė, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje, todėl Nutarimas šiuo aspektu taip pat laikytinas neteisėtu, teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutiko. Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais.

Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Teismas akcentavo, kad pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) duomenų apsaugos nuostatas.

Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Kaip matyti, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Teismas pastebėjo, kad pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, valstybės narės užtikrina, jog PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui.

Tuo metu pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Teismo teigimu, iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, jog vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

15. Teismas, pagal byloje esančią medžiagą nustatė, kad valdyba 2017 m. lapkričio 13 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-10687 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/8013/88/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Šis pranešimas išsiųstas pareiškėjui adresu Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas apie Įstatymo reikalavimų pažeidimų bylos Nr. IN/8013/88/LT/17 nagrinėjimą, pridedant Įstatymo pažeidimo protokolo kopiją, 2017 m. lapkričio 17 d. taip pat išsiųstas elektroninio pašto adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo atstovo T. V. 2017 m. gruodžio 20 d. gautas elektroninis laiškas, kuriuo atstovas prašo visus su pareiškėjo nagrinėjamomis bylomis susijusius dokumentus siųsti adresu A. M. P., (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti jos kontaktinius duomenis, nes ji yra atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai išsiuntė bylos Nr. IN/8013/88/LT/17 medžiagą pareiškėjo registruotos buveinės adresu, o taip pat pareiškėjo atstovės A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką. Todėl teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą nėra teisinio pagrindo.

16. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. IN/8013/88/LT/17, kuriuo nustatyta, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir vežėjui Ryanair paskirta 4 200 Eur bauda, toje apimtyje, kurioje konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie bylos dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėjimą, atsakovas pagrįstai iš pareiškėjo reikalavo pateikti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas šiuos duomenis ketino turėti savo žinioje per ilgai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo teiginius dėl ginčijamo Nutarimo teisėtumo šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

18. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas 2017 m. spalio 18 d. elektroniniu paštu priminė pareiškėjui apie Lietuvos teisinį reguliavimą, pagal kurį visi oro vežėjai įpareigojami perduoti keleivių duomenis į Lietuvos keleivių duomenų informacinę sistemą. Atsakovas 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. 5-S-9821 informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus jokių veiksmų, jis bus priverstas taikyti Įstatymo 20 straipsnyje numatytą atsakomybę. Atsakovas papildomai 2017 m. spalio 27 d. el. paštu informavo pareiškėją apie privalomus pateikti duomenis, nes Ryanair nuo 2017 m. spalio 29 d. pradės vykdyti išorinius skrydžius į Izraelį. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas duomenis, kuriuos jį pateikti įpareigoja Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis pateikė atsakovui tik 2018 m. kovo 2 d. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas įvykdė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir vykdydamas skrydžius į Izraelį nepateikė privalomų duomenų apie keleivius bei bilietus, vis dėlto vertintinas paskirtos baudos dydžio teisėtumo klausimas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo atstovė A. M. P. buvo paskirta kaip atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais, ji reguliariai bendradarbiavo su atsakovu dėl nurodytų duomenų teikimo, tačiau vis tik duomenys laiku pateikti nebuvo. Tarp vežėjo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu. Pareiškėjo teigimu, jai nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Policijos departamentas kontaktavo su pareiškėju dėl API ir PNR duomenų teikimo techninių galimybių vaizdo konferencijos būdu 2017 m. gruodžio 13 d., pokalbio metu buvo sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo. Teismas šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip siekį bendradarbiauti su institucija ir tai vertina kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurios pagrindu paskirta bauda turėtų būti mažinama nuo vidurkio iki minimalios baudos dydžio.

19. Teismas, išanalizavęs aktualų Transporto veiklos pagrindų įstatymo įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat pareiškėjo pozityvius veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, teisingumo ir proporcingumo principus, konstatavo, jog atsakovo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. IN/8013/88/LT/17 yra pagrįstas, tačiau juo paskirta 4 200 Eur dydžio bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Todėl pareiškėjo Ryanair DAR skundo dalį tenkino iš dalies ir pakeitė Nutarimo dalį, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos dėl nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismo vertinimu, toks baudos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismą) priimti prejudicinį sprendimą dėl duomenų apimties pagal Direktyvą 2004/82/EB ir Direktyvą 95/46/EB, taip pat dėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų ilgesnių duomenų saugojimo terminų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad iš nurodytų teisės normų matyti, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Teisingumo Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikomos Europos Sąjungos teisės aiškinimo). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą. Nagrinėjamos bylos atveju teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

21. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui dėl išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

III. 22. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, atsakovo veiksmų informuojant pareiškėją dėl nustatyto Įstatymo pažeidimo buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje (Policijos departamentui) nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja, todėl didesnio kiekio nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino.

24. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ir vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) 6 straipsnyje. Transporto veiklos pagrindų įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

25. Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ESTT yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Skundžiamo sprendimo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl API direktyvos įgyvendinimo.

26. Vykstant deryboms ir vežėjui Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, o ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamento įgaliotas padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas, saugus duomenų pateikimas laiku su atsakovo suderintomis techninėmis priemonėmis. Prieš skirdamas baudą atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją pareiškėjui apie reikiamus duomenis, suteikti laiko techniškai pasiruošti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, naikintinas.

28. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, pagal Įstatymą privalomų teikti duomenų saugojimo laikotarpiu, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas, ir, kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

30. Atsakovas pripažįsta, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Transporto veiklos pagrindų įstatymu. PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

31. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d, kadangi PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., Briuselyje, ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, t. y. „užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d.“. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

32. Pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau negu dešimtmetį, todėl pastarasis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Tuo labiau, pareiškėjas vykdydavo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją ir neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Žinodamas, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas visais įmanomais būdais komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus ir jų ypatumus.

33. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui. Policijos departamentas dėl procesinių dokumentų pareiškėjui įteikimo iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs atsiliepime pirmosios instancijos teismui ir akcentuoja, jog kitas korespondencijos pristatymo adresas ((duomenys neskelbtini), t. y. nurodytas apeliaciniame skunde) buvo pateiktas raštu vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d.

34. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, ir pagrįstai sutiko su Policijos departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą, kad Ryanair paskirta bauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimo Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/8013/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai kad, vežėjas, nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pareiškėjo Ryainair DAC apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, nenustatė priežasčių, dėl kurių neturėtų vadovautis teismo išaiškinimais minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje.

39. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, vykdytas 2017 m. lapkričio 9 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

40. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2483 16 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad Įstatymo 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Kadangi skrydis vykdytas 2017 m. lapkričio 9 d., pareiškėjas turėjo pateikti 1.1.–1.5., 1.8. ir 2.1.–2.4. papunkčiuose nurodytus duomenis.

41. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties, nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

42. Pareiškėjas teigia, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Dėl 2006 m. rugsėjo 28 d. Nuomonės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, minėta darbo grupės nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), o pareiškėjas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

43. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

44. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tinkamai tam pasiruošti. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju ­– pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, byloje įrodyta, kad atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys