2021-04-28 Nr. AB-9153-3-62-3-00164-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-186-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00164-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę Alytaus PN problemos prasidėjo, kai 2016 m. gruodžio mėnesį į Alytaus PN buvo atvežtas kitas nuteistasis – G. Ž.. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. atsisakė gyventi jam paskirtoje vietoje – 20-to būrio 5-tame miegamajame, be kita ko, dėl to, kad jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus iš kito nuteistojo pusės, kuris buvo paskirtas gyventi su juo į vieną patalpą. 2018 m. balandžio 10 d., jam būnant laikino sulaikymo kameroje, kuri yra 20-to būrio 3-oje kameroje, apie 15 val. pareigūnas jį paleido į drausmės grupės komisiją. Tuo metu drausmės grupėje esantys nuteistieji vaikščiojo lauke. Prižiūrėtojas išleido jį iš kameros ir liepė eiti į 3-ią kontrolės ir praleidimo punktą (toliau – ir KPP), tačiau pareigūnai jo nelydėjo. Jam išėjus iš koridoriaus į lauką, jį užpuolė nuteistasis G. Ž., dėl ko pareiškėjas patyrė galvos traumą, jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), jis tris kartus buvo praradęs sąmonę. Iš Kriminalinės žvalgybos skyriaus filmuotos medžiagos matyti, kad nuteistasis pareiškėjui spardė galvą ir tik praėjus 5 min. ar daugiau kažkas jam padėjo nueiti į 4-tą KPP, tik tada pareigūnai nuvedė jį į Sveikatos priežiūros tarnybą, kur jį apžiūrėjo gydytojas, po to, jis buvo nugabentas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai neužtikrino jo saugumo, nors pagal įstatymą jie privalėjo tai padaryti. Dėl tokių pareigūnų veiksmų jam buvo laikinai sužalota sveikata, jis patyrė (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjo teigimu, jam atsisakius paskirto būrio ir būnant 20-tame būryje, 3-oje kameroje, Alytaus PN administracija privalėjo nepalikti jo vieno, turėjo palydėti iki 3-io KPP, kur turėjo vykti drausmės grupės komisija. Pareiškėjo manymu, pareigūnai sudarė galimybę kitam nuteistajam jį sumušti, be to, pareiškėjas už tai dar buvo nubaustas administracine nuobauda. Pareiškėjas teigė ne kartą raštu kreipęsis į Alytaus PN administraciją ir į Departamentą, kad būtų užtikrintas jo saugumas, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas, kuris yra atsakingas už 4-tą lokalinį sektorių, 20-tą būrį, atsisakė atlikti tyrimą, tik liepė pasirašyti, kad surašyta teisingai.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 10 d., 15 val., 9-ame KPP, vaizdo stebėjimo monitoriuje buvo pastebėtas ant grindinio gulintis nuteistasis M. A.. Pareigūnai, nubėgę į 4-to lokalinio sektoriaus kiemą, jo veide pamatė sumušimo žymes. Pareiškėjas buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą, po medikų apžiūros iškviesta greitoji medicinos pagalba, pareiškėjas konvojuotas į viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Priėmimo skyrių. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra atliko ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo nustatyta, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog kieme grumiasi nuteistieji M. A. ir G. Ž., M. A. nukrenta ant kiemo grindinio, nuteistieji toliau mušasi, po kurio laiko G. Ž. nueina į šalį. Pareiškėjui padarytas kūno sužalojimas specialisto išvadoje įvardintas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kadangi pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pareiškėjas nepasinaudojo teise apskųsti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas niekada nenurodė asmenų, kurie keltų grėsmę jo saugumui. Atsakovo manymu, pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

6. Pareiškėjas M. A. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nurodė, kad Alytaus PN reikalavo, jog jis atsisakytų rašyti pareiškimą, nekreipė dėmesio į jo rašytinius kreipimusis dėl saugumo užtikrinimo, specialiai sudarė konfliktinę situaciją. Pareiškėjas tvirtino, kad atsisakė rašyti pareiškimą tik dėl minėtų priežasčių. Pareiškėjo manymu, tarp valstybės institucijos neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, kadangi jis ne kartą nuo 2016 m. gruodžio 21 d. kreipėsi dėl saugumo užtikrinimo, tačiau atsakovų atstovai į tai nekreipė dėmesio, jo skundus ignoravo beveik tris metus. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnas, dirbantis poste, matė visas muštynes nuo pradžios, tačiau nesiėmė veiksmų ir laukė 5 min., kol kas nors ateis ir jį išgelbės.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. balandžio 10 d. Departamentui pateikė daug skundų, tačiau dėl grėsmės savo saugumui nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

8. Pareiškėjas M. A. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pabrėžė, kad Departamentas neteisingai nurodė, kad pareiškėjas į jį nesikreipė su skundais dėl grėsmės savo saugumui, kadangi jis dėl to kreipėsi į Departamentą, skundą pateikdamas per Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą, kuri jį persiuntė Departamentui. Pareiškėjas teigė, kad skundą dėl savo saugumo jis pateikė 2016 m. gruodžio 21 d., taip pat skundus teikė 2017 ir 2018 metais. Pareiškėjas nesutiko su Departamento teiginiu, kad jam tiesioginės pasekmės kilo ne dėl Departamento, o dėl Alytaus PN veiksmų (neveikimo), teigdamas, kad Departamento paskirtis yra vadovauti ir kontroliuoti laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą, todėl Departamentas, gavęs jo skundą (prašymą) dėl saugumo užtikrinimo, privalėjo imtis visų priemonių, kad pareiškėjas fiziškai nenukentėtų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, neištyrė, ar Alytaus PN pareigūnai tinkamai atliko savo pareigas. Pareiškėjas darė išvadą, kad Departamentas nesiėmė ir nesiima jokių veiksmų, kad užtikrintų pareiškėjo saugumą.

II. 9. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad 2018 m. balandžio 10 d., apie 15 val., pareiškėjui būnant 4-to lokalinio sektoriaus laikino sulaikymo kameroje, pareigūnas atrakino kameros duris ir pasakė, kad pareiškėjas turi nueiti į drausmės komisiją, tad pareiškėjas, išėjęs iš kameros, ėjo į 4-to lokalinio sektoriaus kiemą, per kurį turėjo patekti į 3-ą KPP, kieme vaikščiojo kiti nuteistieji, pareigūnai jo nelydėjo. Teismas pažymėjo, kad nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei atsakovo atstovų atsiliepimuose nėra ginčijamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad joks pareigūnas pareiškėjo nepalydėjo iki 3-io KPP (į kurį nueiti reikėjo per kiemą), ir kad tuo metu, kai pareiškėjas turėjo ten nueiti, kieme vaikščiojo kiti nuteistieji. Atsakovo atstovai atsiliepimuose į skundą taip pat neginčijo aplinkybės, kad Alytaus PN 2018 m. balandžio 10 d. apie 15 val. pareiškėjas ir nuteistasis G. Ž. grūmėsi ir kad pareiškėjas šių grumtynių metu buvo sužalotas.

11. Teismas, siekdamas išsiaiškinti aplinkybę, ar atsakovo atstovai dar iki pareiškėjo sužalojimo žinojo ar turėjo žinoti, jog pareiškėjo saugumui grėsė pavojus, nustatė, kad pareiškėjas pateikė Seimo kontrolieriui 2016 m. gruodžio 21 d. skundą, prašydamas jį tarpininkauti, kad pareiškėjas būtų perkeltas atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę į kitus pataisos namus, arba perkeltas iš 18-to būrio į darbo zoną, kadangi toliau atlikti bausmę 18-tame būryje jis negali dėl iškilusio pavojaus jo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas šiame skunde teigė, kad jis 2014 m. birželio 3 d. buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės PN dėl nuteistojo G. Ž., kuris jį sumušė. Teigė, kad sužinojęs, jog 2016 m. lapkričio ar gruodžio mėn. nuteistasis G. Ž. taip pat buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės PN, jis nuėjo pas Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotoją ir jam paaiškino esamą situaciją, tačiau pareigūnai pradėjo juoktis ir pareiškė, kad nuteistieji bus apklausti, ir jį išvarė, nors pareiškėjas prašė, kad jis būtų perkeltas į kitą būrį.

12. Seimo kontrolierius, 2017 m. sausio 5 d. raštu atsakydamas į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. skundus, nurodė, kad yra tikslinga, jog pareiškėjo skundą pirmiausia išnagrinėtų Departamento direktorius ir dėl jo priimtų sprendimą, todėl pareiškėjo skundus persiuntė nagrinėti Departamentui pagal kompetenciją. Teismas nustatė, kad Alytaus PN direktorius 2017 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 8-584 ir 2017 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 8-762 vykdydamas žodinį nurodymą, be kita ko, informavo Departamento Kriminalinės žvalgybos skyrių, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 21 d. skunde teigė, jog 2014 m. birželio 3 d. jis buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės pataisos namų dėl nuteistojo G. Ž., kuris jį sumušė, tačiau 2014 m. balandžio 28 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-45 dėl pareiškėjo perkėlimo į Alytaus PN tokių duomenų nėra. Teismas nustatė, kad Marijampolės pataisos namų 2014 m. balandžio 28 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-45 nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės pataisos namų dėl kilusios grėsmės jo sveikatai ir gyvybei iš nuteistojo G. Ž. pusės.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 18 d. pareiškime Alytaus PN nurodė, jog jis atsisako atlikti bausmę būryje, kadangi yra pažeidžiamos jo teisės. Alytaus PN direktorius, 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 363-642 atsakydamas į šį pareiškimą, teigė, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi duomenų, jog pareiškėjui grėstų pavojus sveikatai ir gyvybei. Taip pat paaiškino, kad jei pareiškėjas negali atlikti bausmės Alytaus PN, privalo raštu nurodyti konkrečias priežastis (asmenis, nuo kurių gali nukentėti ar pan.), kurios bus ištirtos, įvertintos ir priimtas sprendimas. Alytaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistas 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 7.20-360 ir 2018 m. kovo 12 d. pažymoje Nr. 7.20-3811 nurodė, jog su pareiškėju buvo kalbėtasi, siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jis atsisakė būti jam paskirtame būryje; pareiškėjas teigė, kad nuteistųjų tarpe yra priešų, tačiau jų pavardes nurodyti atsisakė.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-456-756/2017, vadovavosi Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punktu ir darė išvadą, jog Departamentas, gavęs iš pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. skundą, kurį jam persiuntė Seimo kontrolierius, ėmėsi veiksmų tirti, ar pareiškėjo saugumui grėsė pavojus, t. y. įpareigojo Alytaus PN ištirti ir pranešti Departamentui su tuo susijusius reikšmingus duomenis. Alytaus PN pažymose Departamentui nurodė, jog negauta tokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui grėstų bet kokio pobūdžio pavojus sveikatai ir gyvybei, ir sprendė, jog pareiškėjas gali atlikti tolimesnę bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas pats į Departamentą su skundais dėl savo saugumo iki sužalojimo daugiau nebesikreipė. Teismas sprendė, kad Departamentas neturėjo pagrindo netikėti Alytaus PN išvadomis, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo saugumui Alytaus PN gresia pavojus, todėl Departamentas neturėjo pagrindo perkelti pareiškėją į kitą pataisos įstaigą, todėl nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo Departamento veiksmų (neveikimo) – būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas pažymėjo, kad, nustačius, jog Departamentas neturėjo pagrindo netikėti Alytaus PN duomenimis dėl pareiškėjo saugumo Alytaus PN, pareiškėjo argumentai, jog Departamentas nekontroliavo, ar Alytaus PN pareigūnai tinkamai atliko savo pareigas ir nesiėmė veiksmų tam, kad pareiškėjas fiziškai nenukentėtų, yra nepagrįsti, o Departamento veiksmai (neveikimas) nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo sužalojimo faktu. Nesant būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, teismas darė išvadą, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą, kiek tai susiję su Departamento veiksmais.

15. Teismas nurodė, kad Alytaus PN turėjo duomenų, jog pareiškėjui galimai grėsė pavojus, kai į Alytaus PN buvo perkeltas nuteistasis G. Ž.. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 21 d. skunde Seimo kontrolieriui nurodė, jog jis, sužinojęs apie tai, kad 2016 m. lapkričio ar gruodžio mėn. nuteistasis G. Ž. buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės PN, nuėjęs pas Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotoją, paaiškino jam esamą situaciją ir prašė perkelti jį į kitą būrį. Alytaus PN direktorius 2017 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 8-584 ir 2017 m. sausio 18 d. pažymoje Nr. 8-762, vykdydamas žodinį nurodymą, be kita ko, informavo Departamento Kriminalinės žvalgybos skyrių, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 21 d. skunde teigė, jog 2014 m. birželio 3 d. jis buvo perkeltas į Alytaus PN iš Marijampolės pataisos namų dėl nuteistojo G. Ž., kuris jį sumušė. Nors pareiškėjas pokalbio metu su Alytaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistu ir neįvardino konkrečių jo priešų nuteistųjų pavardžių, teismas sprendė, kad Alytaus PN pareigūnai iki kilusių muštynių ir pareiškėjo sužalojimo visgi turėjo informaciją, kad pareiškėjui grėsmę kelia į Alytaus PN perkeltas nuteistasis G. Ž., todėl, būdami rūpestingi ir atidūs, galėjo imtis veiksmų, kad nebūtų sudarytos sąlygos, sukėlusios grėsmę pareiškėjo saugumui. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo sužalotas muštynėse, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo sužalojimo nenulėmė Alytaus PN neveikimas.

16. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Tautkus prieš Lietuvą, rėmėsi BVK 114 straipsnio 1 dalimi, 112 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, kad vienas iš BVK 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pataisos įstaigų režimo reikalavimų yra būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra. Teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija), kuri yra privaloma pataisos namams (Instrukcijos 3.3 p.) 4, 6, 7, 11-12, 53-54 punktais, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendė, kad Alytaus PN, vykdydami BVK 114 straipsnio 1 dalies ir Instrukcijos 7 punkto reikalavimus ir užtikrindami laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę. Teismas nurodė, kad Alytaus PN teismui nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad Alytaus PN pareigūnas išleido pareiškėją vieną eiti į 3-ią KPP ir jo nelydėjo ir kad pareigūnas laiku nesureagavo į situaciją, kai pareiškėjas buvo mušamas.

17. Teismas konstatavo, kad muštynės 2018 m. balandžio 10 d., kurių metų buvo sužalotas pareiškėjas, nebūtų įvykusios, jeigu Alytaus PN pareigūnai būtų ėmęsi pakankamų priemonių pareiškėjo saugumui užtikrinti, t. y. jei jie būtų reagavę į pareiškėjo skundus dėl saugumo, pateiktus iki sužalojimo. Teismas taip pat sprendė, kad Alytaus PN pareigūnai pareiškėją galėjo apsaugoti nuo sužalojimo, jeigu būtų operatyviai sureagavę į vykstančias muštynes. Teismas darė išvadą, kad Alytaus PN pareigūnai pažeidė BVK 114 straipsnio 1 dalies, Instrukcijos 7 punkto reikalavimus, todėl konstatavo neteisėtą Alytaus PN pareigūnų neveikimą (CK 6.271 str.). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus būtinus viešosios deliktinės civilinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį. Nustatęs civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.) visumą, teismas konstatavo, kad valstybei kyla prievolė atlyginti žalą, kiek tai susiję su Alytaus PN.

18. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl kilusių muštynių jis buvo nubaustas, tačiau skundo pagrindą sudarančių aplinkybių pagrindu teismas nustatė, kad pareiškėjas neteisėtus atsakovo atstovų veiksmus ir neturtinę žalą siejo su jo saugumo neužtikrinimu ir sužalojimu, o ne su nuobaudos paskyrimu. Be to, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas paskirtą nuobaudą nuginčijo. Todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės, susijusios su nuobaudos pareiškėjui skyrimu, klausimo.

19. Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį dėl to, kad Alytaus PN pareigūnai nekreipė dėmesio į pareiškėjo rašytinius prašymus (skundus) užtikrinti jo saugumą, išleido jį vieną eiti į 3-ią KPP ir jo nelydėjo (ir vienas eidamas pareiškėjas buvo sumuštas), laiku nesureagavo į situaciją, kai pareiškėjas buvo mušamas, teismas atsižvelgė į pareiškėjo patirtus sužalojimus, jo patirtas fizines ir dvasines kančias, nepatogumus, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei sprendė, kad šiuo atveju 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III. 20. Pareiškėjas M. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti pilnutinai.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo tik 2018 m. balandžio 10 d. pažeidimą, tačiau nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. balandžio 10 d., t. y. visą laiką atlikdamas bausmę Alytaus PN – beveik tris metus, turėjo gyventi jausdamas baimę, kad nenukentėtų nuo nuteistojo G. Ž.. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo konstatuoti Alytaus PN tyčinius ir specialiai piktybiškus veiksmus, teikiant neteisingą informaciją, jog Kriminalinės žvalgybos skyrius negavo duomenų apie pareiškėjui gresiantį pavojų sveikatai ar gyvybei.

Pareiškėjas tvirtina kreipęsis žodžiu į Alytaus PN administraciją dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai ir gyvybei, taip pat nurodo, jog kreipėsi į Seimo kontrolierių su prašymu tarpininkauti nagrinėjant jo skundą dėl saugumo užtikrinimo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neišreikalavo iš atsakovo paaiškinimų, koks tyrimas ir veiksmai buvo atlikti, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo saugumo, neįvertino, jog pateikta filmuota medžiaga yra iškarpyta, nes neatitinka ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai vertino tik 2018 m. balandžio 10 d. įvykį ir atsisakė vertinti pareiškėjo prašymus atsakovui dėl saugumo užtikrinimo, pateiktus po jo sužalojimo, neatsižvelgė į tai, kad jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos dėl to, kad atsakovas negali užtikrinti pareiškėjo saugumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl Departamento veiksmų, remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir daro išvadą, kad Departamentas neteisėtai persiuntė jo skundą Alytaus PN, vietoj to, kad išreikalautų duomenis iš Alytaus PN apie tai, kokie veiksmai buvo atlikti, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes.

Pareiškėjo manymu, Departamentas netinkamai atliko savo pareigas, neturėjo vadovautis Alytaus PN pateikta informacija, todėl teismas turėjo konstatuoti Departamento neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo manymu, Departamentas galėjo įpareigoti Alytaus PN nesudaryti galimybių pareiškėjui pakliūti į tą sektorių, kuriame yra nuteistasis G. Ž., tačiau to nepadarė. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovai negerbė teismo, pateikė neteisingus duomenis, siekdami teismą suklaidinti. Pareiškėjo manymu, priteista neturtinės žalos suma yra per maža, kadangi teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtus išgyvenimus, nepagrįstai vertino tik 2018 m. balandžio 10 d.

įvykį. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo įvertinti, kad pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už tai, jog jis buvo užpultas ir sumuštas, ne vertinant nuobaudos pagrįstumą, bet konstatuoti, kad skirta nuobauda yra psichologinio spaudimo atmaina, nes skirta už tai, kad atsakovas specialiai neatliko savo pareigų.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, savo teiginių apie padarytą žalą nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, atsakovo teigimu, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Atsakovo nuomone, nėra tiesioginio ryšio tarp atsakovo veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

24. Atsakovo manymu, teismas netinkamai įvertino Marijampolės pataisos namų 2014 m. balandžio 28 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-45 „Dėl nuteistojo M. A. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Alytaus pataisos namus“ nustatytų pareiškėjo perkėlimo į kitą įstaigą priežasčių, kadangi šioje išvadoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kitą įstaigą dėl galimų konfliktų ar kilusios grėsmės sveikatai ir gyvybei iš nuteistojo G. Ž. pusės. Atsakovo teigimu, teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė iniciatyvos išreikalauti papildomų duomenų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, apie tai, kad tiek pareiškėjas, tiek nuteistasis G. Ž. ir toliau atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, netgi tam tikru laikotarpiu buvo laikomi viename būryje. Kadangi pareiškėjo skundai dėl saugumo, pateikti Alytaus PN iki sužalojimo buvo tinkamai išnagrinėti, atsakovo manymu, pareigūnams nebuvo tikslinga vykdyti papildomų saugumo priemonių pareiškėjo atžvilgiu. Pats 2018 m. balandžio 10 d. įvykis, kurio metu pareiškėjas buvo sužalotas 4 lokalinio sektoriaus kieme, buvo užfiksuotas būtent pareigūno per vaizdo stebėjimo kamerą ir pareiškėjui skubiai suteikta medicininė pagalba. Dėl šio fakto Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra atliko ikiteisminį tyrimą, kurį 2018 m. gegužės 15 d. nutraukė, nes nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Atsakovo manymu, teismas netinkamai įvertino tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pareiškėjas parodė, kad pretenzijų niekam neturi ir pareiškimą rašyti atsisakė, taip pat jis turėjo galimybę apskųsti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau to nepadarė, šio ikiteisminio tyrimo metu Alytaus PN pareigūnų neveikimas nebuvo užfiksuotas.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, nurodo, kad prisideda prie apeliacinio skundo ir palaiko visus jame išdėstytus argumentus bei reikalavimus.

26. Pareiškėjas M. A. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo argumentais, kad nebuvo įrodyta patirta neturtinė žala, pažymi, jog tiek skunde, tiek atsilipimuose į atsakovų atsiliepimus į skundą pareiškėjas detaliai paaiškino kuo ir kaip grindė savo skundą, pateikė visus reikalingus įrodymus. Pareiškėjo manymu, teismas neturėjo reikalauti jokių papildomų dokumentų iš atsakovo, nes pats atsakovas juos turėjo pateikti. Pareiškėjas tvirtina, kad niekada neatliko bausmės viename būryje su G. Ž., ir paaiškina, kad Alytaus PN specialiai paskirdavo jį į būrį, kuriame buvo G. Ž., todėl pareiškėjui tekdavo atsisakyti paskirto būrio, už ką jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos, tačiau atsakovas šios informacijos nepateikė. Pareiškėjas tvirtina, kad Alytaus PN, po pareiškėjo sumušimo paskirdami jį į tą patį būrį, kuriame buvo ir G. Ž., specialiai kėlė grėsmę pareiškėjo saugumui. Pareiškėjas tvirtina, kad Alytaus PN jo skundų visai nenagrinėjo. Pareiškėjas pabrėžia, kad prižiūrėtojai turėjo pareigą jį palydėti. Pareiškėjas pažymi, kad pretenzijų neturi nuteistajam, bet ne pareigūnams, neužtikrinusiems jo saugumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl to, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo nustatytas Alytaus PN pareigūnų neveikimas, pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne dėl pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tarnybinio patikrinimo dėl pareigūnų veiksmų atlikimą.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tapačiais argumentais, išdėstytais atsakovo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus PN ir Departamento neteisėtų veiksmų neužtikrinus jam saugumo, dėl ko jis buvo sumuštas kito nuteistojo ir jam buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

30. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Alytaus PN pareigūnai, neužtikrindami pareiškėjo saugumo, pažeidė BVK 114 straipsnio 1 dalies, Instrukcijos 7 punkto reikalavimus, todėl turėjo pagrindą konstatuoti neteisėtą Alytaus PN pareigūnų neveikimą (CK 6.271 str.) ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Atsakovo atstovas Alytaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat pateikė apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo Departamentas.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovų apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas taisykles, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo ir atsakovo atstovų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, juos papildo.

33. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

34. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, nustatydamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

36. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Instrukcija. Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, įstatymų nustatyto suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas; nuteistųjų, kuriems leista išvykti be sargybos arba be palydos, bei asmenų, laikomų pusiaukelės namuose, elgesio kontrolė; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos; laisvės atėmimo vietų inžinerinių ir techninių įrenginių būklės ir požeminių komunikacijų sistemų blokavimo patikrinimai; transporto priemonių laisvės atėmimo vietų teritorijose, pagamintos produkcijos bei krovinių krovimo darbų kontrolė; pašto ir perduodamų siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, priėmimo ir įteikimo bei pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis kontrolė; laisvės atėmimo vietų personalo teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių su asmenimis, laikomais šiose įstaigose, laikymosi kontrolė, nustatyta tvarka įeinančių į laisvės atėmimo vietas (išeinančių iš jų), kuriose laikomi asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat į įmonių teritorijas, kuriose dirba suimtieji ar nuteistieji, asmenų ir jų daiktų patikrinimas; įstatymu nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymo, užtikrinimas; budinčioji priežiūros pamaina (Instrukcijos 7 p.).

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

38. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

39. Atsižvelgiant į BVK 114 straipsnio 1 dalyje, Instrukcijos 7 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Alytaus PN, užtikrindama laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę ir jų patikrinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad Alytaus PN netinkamai reagavo į pareiškėjo skundus dėl saugumo, pateiktus iki sužalojimo, be to, operatyviai nesureagavo į vykstančias muštynes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Alytaus PN pareiškėjo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje vykdymu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, nustatydamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo Alytaus PN neteisėtų veiksmų. Įvertinus nustatytus atsakovo atstovo Alytaus PN neteisėtus veiksmus pagrįstai buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp šių veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos.

40. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino tiek aplinkybę, ar atsakovo atstovai Alytaus PN ir Departamentas dar iki pareiškėjo sužalojimo, įvykusio 2018 m. balandžio 10 d., žinojo ar turėjo žinoti, jog pareiškėjo saugumui grėsė pavojus, tiek ir aplinkybes, susijusias su 2018 m. balandžio 10 d. pareiškėjo sužalojimu, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas vertino tik 2018 m. balandžio 10 d. įvykį. Kritiškai vertintini ir pareiškėjo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies, draudusios persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami, pažeidimo, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, Departamentas, gavęs iš Seimo kontrolieriaus persiųstus pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. skundus, ne persiuntė juos nagrinėti Alytaus PN, o kreipėsi į Alytaus PN dėl informacijos suteikimo apie pareiškėją. Gavęs Alytaus PN 2017 m. sausio 18 d. pažymą Nr. 8-762, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad nėra gauta duomenų, jog M. A. grėstų bent kokio pobūdžio pavojus sveikatai ir gyvybei, Departamentas 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 2S-379 atsakė į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. skundus.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, kad perkeliant pareiškėją į Alytaus PN atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namai nenurodė jokių aplinkybių dėl galimų konfliktų ar kilusios grėsmės sveikatai ir gyvybei iš nuteistojo G. Ž. pusės, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotų Alytaus PN neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN pareigūnai iki kilusių muštynių ir pareiškėjo sužalojimo visgi turėjo informaciją, kad pareiškėjui grėsmę kelia į Alytaus PN perkeltas nuteistasis G. Ž., remdamasis pareiškėjo 2016 m. gruodžio 21 d. skunde Seimo kontrolieriui pateikta informacija bei Alytaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. kovo 12 d. pažyma, todėl atmestini atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino Marijampolės pataisos namų 2014 m. balandžio 28 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 36/06-45 „Dėl nuteistojo M. A. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Alytaus pataisos namus“ bei pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl filmuotos medžiagos iškarpymo.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai neišsireikalavo iš Alytaus PN papildomų duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad tiek pareiškėjas, tiek nuteistasis G. Ž. ir toliau atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, tam tikru laikotarpiu buvo laikomi viename būryje. Kritiškai vertintini ir atsakovų apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą, dėl ko buvo priimtas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2018 m. gegužės 15 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nepašalina valstybinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esant nustatytai būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumai.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma, t. y. 500 Eur, yra pakankama, pagrįsta ir proporcinga pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Minėtos sumos nėra pagrindo keisti. Nei pareiškėjas, nei atsakovai jokių pagrįstų argumentų, kurie galėtų paneigti šią išvadą, apeliaciniame skunde nenurodė.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjui atlygintiną neturtinę žalą, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo ir atsakovų apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė