A-525-529-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-529/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00403-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atliki veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. skundu (b. l. 8) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3256 (toliau – Skundžiamas aktas);

2) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. PK-969-718/2012

Taip pat pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pažymėtina, jog skundu pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 54-1860), nuostata – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi skundą šioje dalyje atsisakyta priimti.

Nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-969-718/2012, kurioje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju. 2012 m. rugsėjo 3 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje baudžiamojoje byloje. Prašymas buvo užpildytas pagal specialią formą, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, ir iki šiol analogiškai užpildyti prašymai buvo nagrinėjami. Tačiau Tarnyba Skundžiamu aktu pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu. Pažymėjo, kad Skundžiamame akte nenurodyta, kaip reikia užpildyti prašymą, kad jis Tarnyboje būtų nagrinėjamas. Teigė, kad Skundžiamas aktas pažeidžia jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pastebėjo, kad prašymo nagrinėjimo tvarka bei Tarnybos veiksmai griežtai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas), todėl atsakovas privalėjo juo vadovautis ir dėl prašymo priimti sprendimą, nes atsakovui, žinojusiam, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-969-718/2012 ir susipažinusiam su visomis ginčo aplinkybėmis, nebuvo kliūčių priimti sprendimą nedelsiant ir informuoti apie jį pareiškėją. Skundas taip pat grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalimi, 31 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatomis.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 22−24), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje Nr. PK-969-718/2012. Tarnybos direktorius R. V., siekdamas išvengti interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą ir pavedė Teisės skyriaus vedėjai, o jai nesant – ją pavaduojančiam valstybės tarnautojui, nagrinėti šį pareiškėjo prašymą ir priimti visus su šiuo prašymu susijusius sprendimus.

Skundžiamu aktu Tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jo 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas, nes prašyme pareiškėjas nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Skundžiamu aktu Tarnyba grąžino pareiškėjui prašymo originalą kartu su prie jo pateiktais priedais.

Pažymėjo, kad Skundžiamas aktas pagrįstas Įstatymo ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, remiantis kuriomis, Tarnyba, neturėdama pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad prašymas pagrįstai nenagrinėtas ir grąžintas pareiškėjui. Pažymėjo, kad teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjai privalo į prašyme suformuluotus klausimus atsakyti aiškiai; jeigu prašymo formoje yra nurodyti atsakymų variantai, remtis jais, o ne teikti savo atsakymo variantą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, užuot pasirinkęs vieną iš prašymo formoje pateiktų atsakymo į klausimą variantą „sutinku" arba „nesutinku", savo valią nesutikti išreiškė įsakmiu nurodymu: „Nesutinku, Tarnybą prašau vadovautis galiojančiais teisės aktais“. Taip pat nurodė, jog pareiškėjui pateikus netinkamai užpildyto prašymo, Įstatyme numatytas 3 darbo dienų terminas sprendimui priimti net neprasidėjo, todėl Tarnybos veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 40−41), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Rėmėsi Įstatymo 9 straipsniu ir nurodė, kad šioje byloje teismo priimtas galutinis sprendimas Ministerijos teisėms ir pareigoms įtakos neturės. Taip pat rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, pildydamas nustatytos formos prašymą, buvo supažindintas su jo teise sutikti/nesutikti, kad būtų tvarkomi asmens duomenys, ir tokio sutikimo nedavė. Duomenų subjektui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti J. S. asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys teisingi, todėl pagrįstai paliko jo prašymą nenagrinėtu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 52−59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje turi būti įvertinta, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Tarnyba negali tvarkyti pareiškėjo J. S. asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti, ar pareiškėjas turi teisę į antrinę teisinę pagalbą. Rėmėsi ginčui aktualių teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais tokio pobūdžio bylose ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. S., 2012 m. rugsėjo 3 d. pildydamas nustatytos formos prašymą (reg. Nr. ATP-1587), supažindintas su jo teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „nesutinku“, be to nurodydamas, kad prašo atsakovą vadovautis galiojančiais teisės aktais.

Iš to seka, kad duomenų subjektui (šiuo atveju – pareiškėjui) nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje, renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. rugpjūčio 17 d., kuri nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas. Metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą.

Pažymėjo, kad Teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 3 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. PK-969-718/2012, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas.

Aptartas teisinis reglamentavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 3 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Sprendime taip pat pažymėta, kad konstatavus, jog Tarnyba Skundžiamu aktu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui baudžiamojoje byloje Nr. PK-969-718/2012, nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui pateikus netinkamai užpildytą prašymą, Tarnybos veiksmai negali būti vertinami kaip vilkinimas atlikti veiksmus. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teiginio, kad jo teisės buvo suvaržytos dėl jo socialinės padėties, nepagrindė jokiais įrodymais. Nėra pagrindo išvadai dėl Konstitucijos ar tarptautinių teisės aktų pažeidimo, nes pareiškėjo procesinė padėtis minimoje baudžiamojoje byloje yra ne kaltinamojo, o nukentėjusiojo, be to, bylos nagrinėjimo dalyku yra ne Tarnybos sprendimas, kuriuo būtų atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, o raštas, kuriuo pareiškėjui jo prašymas grąžintas nenagrinėtas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas netenkintas, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61−62), kuriuo prašo:

1) panaikinti 2012 m. spalio 12 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojant Tarnybą priimti sprendimą;

2) ištirti, ar atitinka aukštesnės galios teisės aktą − Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 54-1860), nuostata – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“.

Be skunde pateiktų argumentų, nurodo, kad:

1) teismas neatskleidė ir nepagrindė aplinkybių, kurios galėjo sutrukdyti Tarnybai priimti sprendimą. Pabrėžia, kad prašymas užpildytas, jame atsakyta į visus klausimus. Teismas taip pat neatskleidė klausimo dėl duomenų tvarkymo aplinkybių. Nurodo, kad anksčiau pildant prašymą ir nurodžius, kad nesutinka su aptariamu teiginiu dėl asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba priimdavo sprendimus ir dėl to ginčų nekildavo;

2) teigia, kad pats aptariamas prašymo teiginys yra neaiškus ir nepagrįstas teisės aktais, kelia abejonių dėl atitikties aukštesnės galios teisės aktams, konkrečiai Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui. Teigia, kad iš aptariamos prašyme pateiktos nuostatos nėra aišku, kokios teisinės pasekmės gresia asmenims nesutinkantiems, kad jų duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pažymi, kad Tarnybai nėra suteikta teisė tvarkyti asmenų duomenis, be to, prašoma sutikimo tvarkyti ir panaudoti visus su asmeniu susijusius duomenis savo nuožiūra;

3) nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas išreiškė absoliutų nesutikimą, kad jo duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos suteikimo tikslais. Tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Remiasi Įstatymo 18 straipsnio 13 dalimi ir daro išvadą, kad visos teisės atsakovui buvo suteiktos Įstatymo, kurio jis privalėjo laikytis, todėl kliūčių priimti sprendimą nebuvo.

Atsakovas Tarnyba, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68−70) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų nurodo, kad:

1) gavusi pareiškėjo prašymą Tarnyba veikė išimtinai pagal įstatymų reikalavimus, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo nevilkimo, o apelianto teisės į gynybą, įtvirtintos jo cituojamuose teisės aktuose liko nerealizuotos tik dėl paties pareiškėjo sąmoningai netinkamai pasirinkto elgesio. Pažymi, kad pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi siekdamas antrinę teisinę pagalbą gauti ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio (būtinas gynėjo dalyvavimas), o bendrąja Įstatymo nustatyta tvarka, kai pareiškėjas turi Tarnybai pateikti prašymą ir prašymą bei asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagrindžiančius dokumentus;

2) teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl asmens duomenų teisinės apsaugos teisinio reglamentavimo bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų kompetencijos tvarkyti asmens duomenis administruojant antrinės teisinės pagalbos teikimą, pateikdamas sisteminę aktualių teisės aktų analizę. Apelianto argumentai dėl Tarnybos įgaliojimų tvarkyti asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66−67) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad:

1) sutinka su teismo išvada, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tik Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, o kadangi pareiškėjas nesutiko, kad jo duomenys būtų tvarkomi, atsakovas pagrįstai paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtu;

2) dėl antrojo apelianto reikalavimo, nurodo, kad toks prašymas negali būti tenkinamas, nes grindžiamas ne teisiniais motyvais, o vidiniu pareiškėjo įsitikinimu. Pastebi, kad iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad Tarnyba turi teisę tvarkyti asmens duomenis, ši teisė jai suteikta įstatymais, todėl pareiškėjo nurodytas teisingumo ministro įsakymas nepažeidžia aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo prašomo panaikinti Skundžiamo akto turinio matyti, kad atsakovas pareiškėjo prašymą suteikti teisinę pagalbą pripažino nenagrinėtinu dėl to, jog pareiškėjas, pildydamas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodė, jog nesutinka, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsižvelgiant į tai, teismas turi įvertinti, ar toks atsakovo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustatyti Įstatymo 11−12 straipsniuose. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 18 straipsnis. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas numato, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, be kita ko, turi būti nurodyta: 6) antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai; 7) nustatytas pareiškėjo turto ir pajamų lygis, kai antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 12 straipsnio 6 punkte nurodytiems pareiškėjams. Šio straipsnio 13 dalis numato, kad tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat aktualus ir taikytinas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos nagrinėjamam ginčui aktualios sąvokos: asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (2 str. 1 d.); duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (2 str. 4 d.); sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią (2 str. 12 d.). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą (1 p.); įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys (5 p.); reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (6 p.). Nagrinėjamu atveju aktuali ir šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Duomenų subjektas rašytinį pranešimą apie nesutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo pateikia duomenų valdytojui asmeniškai, paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis. Jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus.

Nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti ar pareiškėjas atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Tam Tarnybai reikalinga Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo prasme tvarkyti asmens duomenis. Tačiau, nors Įstatymo 18 straipsnio 13 dalis ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos Tarnybai numato galimybę sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimui reikalingą informaciją gauti iš valstybės registrų, fizinių ar juridinių asmenų, Asmens duomenų apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis pareiškėjui suteikia teisę išreikšti savo nesutikimą dėl tokio jo asmens duomenų tvarkymo. Pareiškėjui aiškiai išreiškus savo nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba, negali priimti sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo, nes neturi ir negali įvertinti šio klausimo išsprendimui reikalingų duomenų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teise nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi pasinaudojo, kartu atimdamas galimybę Tarnybai vertinti jo pateiktą prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Atitinkamai Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo prašymo ir priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl Skundžiamu aktu pagrįstai jį paliko nenagrinėtu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisingumo ministro patvirtintoje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje, klausimas dėl asmens sutikimo, dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, yra pagrįstas, protingas ir būtinas.

Pastebėtina, jog vien tai, jog kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas atsakovui pateikė turto deklaraciją, nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą ir nepanaikina Tarnybos pareigos vertinti jo atitiktį kitiems asmenų, turinčių teisę į antrinę teisinę pagalbą, kriterijams bei nepašalina būtinybės antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais tvarkyti asmens duomenų. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas deklarantas (2008 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-769/2008). Todėl Tarnyba, pareiškėjui sutinkant, turi ne tik teisę, bet ir pareigą tikrinti pateiktų deklaracijų duomenis ir atitinkamai, atsižvelgiant į tai, priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Aptartų teisės aktų nuostatų analizė taip pat leidžia atmesti pareiškėjo argumentus, jog atsakovui nėra suteikta teisė tvarkyti asmens duomenis. Teisės aktai pareiškėjui tokią teisę suteikia, tačiau teikiant pirmumą asmens duomenų apsaugai, ši teisė gali būti apribota paties asmens, kurio duomenis siekiama tvarkyti sprendimu.

Pastebėtina ir tai, jog skirtingai nei teigia pareiškėjas, Tarnyba neprašo tvarkyti ir naudoti visų su asmeniu susijusių duomenų savo nuožiūra. Pačioje aptariamoje prašymo skiltyje nurodoma: „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“. Be to, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato reikalavimus, kuriuos, rinkdamas asmens duomenis, turi užtikrinti duomenų valdytojas. Šie reikalavimai, be kita ko, numato, kad duomenys turi būti renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis (1 p.); tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus (6 p.).

Pareiškėjo argumentas, kad iki šiol analogiškai užpildyti prašymai buvo nagrinėjami nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas.

Kartu atmestinas ir pareiškėjo argumentas dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikė 2012 m. rugsėjo 3 d. , o atsakovas Skundžiamą aktą parengė jau kitą dieną – 2012 m. rugsėjo 4 d., todėl pagrindo konstatuoti vilkinimą nėra.

Dėl nurodytų argumentų nesant teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Skundžiamą aktą, negali būti tenkinamas ir antrasis išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-969-718/2012.

Dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 54-1860), nuostata – „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, pažymėtina, jog teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011); pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, įvertinusiai minėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą, nekyla abejonių dėl jo prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, jame nustatytos sąlygos dėl asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais pagrįstumo ir protingumo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pradėti šio administracinio akto teisėtumo tyrimą nėra.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė