2018-01-31 Nr. AB-2202-3-61-3-03329-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-764-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03329-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 22 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo laikomas baudos izoliatoriaus (toliau – ir BI) ir kamerų tipo patalpose (toliau – ir KTP), kuriose buvo ankšta, nebuvo galimybės naudotis kirpykla, kurioje būtų vanduo, kadangi ji įrengta kratų kambaryje. Pareiškėjas nurodė, jog uždarant jį į kamerų tipo patalpas jis nebūdavo apžiūrimas gydytojų, taip pat paprašius iš bibliotekos atnešti knygas, jam jos nebūdavo atnešamos, be to, kamerose neveikdavo iškvietimo mygtukas. Teigė, kad kamerose buvo tamsu. Kamerose buvo laikoma tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų. Teigė, kad baldai ir sanitarinis mazgas neturėtų būti įskaičiuoti į bendrą plotą. Taip pat pareiškėjas patyrė nepatogumus dėl to, kad jį uždarant į baudos izoliatoriaus kameras iš jo būdavo paimti jo asmeniniai daiktai, kurie jam būdavo grąžinami tik einant maudytis. Pareiškėjui nepatogumus kėlė ir tai, kad virtuvėlėje nebuvo įrengta kriauklė su vandeniu. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Nurodė, jog karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 109 pareiškėjas gyveno nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus PN antrojo būrio 202 ir 203 gyvenamosiose patalpose, trečiojo būrio 205 gyvenamojoje patalpoje, šeštojo būrio 414 gyvenamojoje patalpoje. Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiamasi, kad būtų užtikrintas teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė–poilsio kambarys. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Akcentavo, kad lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, esant potencialiam pavojui nuteistųjų saugumui, pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius. Nurodė, kad nuteistieji, prieš juos uždarant į baudos izoliatoriaus kameras, susideda savo asmeninius daiktus, kuriuos turėti kamerose draudžiama (taip pat ir higienos priemones) į rakinamas laikino saugojimo spinteles. Vedant nuteistuosius praustis, jie gali pasiimti savo asmeninius daiktus. Nurodė, kad visi nuteistieji pagal patvirtintą grafiką turi galimybę gauti kirpėjo paslaugas. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose) ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose. Byloje esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėjui gyvenant baudos izoliatoriaus kamerose visais laikotarpiais buvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m plotą. Taip pat iš byloje esančių duomenų, matyti, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m).

7. Kadangi atsakovo atstovas atsiliepime neneigė, kaip tik atvirkščiai, patvirtino, jog tik nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos, kaip HN 134:2015 numatyta, kirpyklos sąlygos, todėl teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kirpyklos sąlygas atliekant jam paskirtas nuobaudas BI ar KTP.

8. Atsižvelgiant į tai, kad kameros yra uždaros, todėl akivaizdu, kad susisiekimo su personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Atsakovo atstovui nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodyta, ar pareiškėjo kameroje buvo įrengtas veikiantis pareigūno iškvietimo mygtukas, ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai, pripažįstant jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje kurioje įrengtas veikiantis pareigūno iškvietimo mygtukas.

9. Pareiškėjas nurodė, jog jam atliekant nuobaudas BI ir KTP nebuvo užtikrinama teisė į tinkamą apšvietimą. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pranešimo matyti, jog buvo nustatyti pažeidimai dėl BI kamerų Nr. 3, 5 ir 18 apšvietimo atitikimo HN 134:2015. Todėl teismas pripažino, jog pareiškėjui kalint šiose kamerose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą kamerų apšvietimą.

10. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 5.11. punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėms gali būti įrengiamos virtuvėlės (kiekvienam būriui). Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, teismo vertinimu, Vilniaus PN neturėdami techninių galimybių ir neįrengę kriauklės virtuvėlėje, neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

11. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo uždaromas į baudos izoliatoriaus kameras nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo matyti, jog pareiškėjas būdavo gydytojo apžiūrėtas ir gydytojas arba slaugytojas ant Vilniaus PN direktoriaus nutarimų pažymėdavo, ar pareiškėjas gali atlikti jam paskirtą nuobaudą baudos izoliatoriaus kameroje. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis būdavo uždaromas į BI kameras neapžiūrėtas gydytojo, atmestos kaip nepagrįstos.

12. Įvertinus tai, kad pareiškėjo skunde nurodyti daiktai – šampūnas, dušo želė, skutimosi putos, skutimosi peiliukai, dezodorantas, veidrodis, laikrodis, nėra nurodyti kaip galimi su savimi turėti Taisyklių 210 punkte daiktai, atsakovo atstovui neatlikus neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo argumentai dėl jo pažeistų teisių turėti su savimi visus savo daiktus BI kamerose atmesti kaip nepagrįsti.

13. Vilniaus PN nurodė, jog nuteistiesiems atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus patalpose, bibliotekoje knygos nuteistiesiems išduodamos tik jiems parašius prašymą, tačiau apie išdavimo faktą jokios kortelės nėra pildomos. Knygos išduodamos nenurodant jokio termino. Nurodė, jog gali pasitaikyti tokių atvejų, kad Vilniaus PN bibliotekininkas gali iš karto neišduoti prašomų knygų, tačiau tik tuo atveju, jei tuo metu prašomų knygų bibliotekoje nėra, o kitam nuteistajam jas grąžinus į biblioteką, pastarosios nedelsiant būna išduodamos nuteistajam, kuris jų prašė. Pabrėžė, jog bibliotekoje knygų kiekis nėra didelis ir jas išduoti tuo pačiu metu keliems nuteistiesiems yra neįmanoma. Taip pat, papildomai informavo, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. su pareiškėju apie tai kalbėjo Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas, pareiškėjas buvo supažindintas su administracijos atliktais veiksmais, jam paaiškintas bibliotekininko darbo grafikas, po to pats pareiškėjas nurodė, kad pretenzijų niekam neturi. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti, pridėjo pareiškėjo prašymą dėl prašymo, pasiūlymo, pareiškimo, peticijos, skundo nagrinėjimo procedūros nutraukimo, iš kurio matyti, jog pareiškėjas prašo jo 2016 m. rugpjūčio 22 d. skundą dėl bibliotekininko neatneštų knygų nenagrinėti. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl knygų neišdavimo ir nereagavimo į jo pastabas atmesti kaip nepagrįsti.

14. Byloje nebuvo duomenų, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos gydymosi sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde. Byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. Teismas pripažino, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą BI kamerų apšvietimą, iškvietimo mygtuko įrengimą, tinkamas kirpyklos sąlygas ir tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

15. Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžta, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažinta, kad atskirais laikotarpiais nuo 2014 gegužės mėn. iki 2016 m. gegužės 1 d., pareiškėjui atliekant nuobaudas BI kamerose, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą BI kamerų apšvietimą, iškvietimo mygtuko įrengimą, tinkamas kirpyklos sąlygas), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas T. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, kadangi jis prašė priteisti 22 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad Vilniaus PN pažeidimai nemažareikšmiai ir tęsiasi ilgą laiką. Pareiškėjas pakartojo skunde nurodytus pažeidimus. Teigia, kad teismas turėjo neskaičiuoti atskiros tualeto patalpos į asmeniui skiriamą gyvenamąjį plotą.

18. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Mano, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymi, jog apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, patirtos atliekant bausmę Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., atlyginimo.

21. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

23. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą pareiškėjo nurodytų aplinkybių, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) atskirais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kirpyklos sąlygas atliekant jam paskirtas nuobaudas BI ar KTP, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje įrengtas veikiantis pareigūno iškvietimo mygtukas, taip pat pažeista jo teisė į tinkamą BI kamerų apšvietimą; kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nusprendė, kad buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kuriuos įrodymus teismas, jo manymu, vertino netinkamai. Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

26. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, turėjo atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nebuvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

28. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų sąlygų Vilniaus PN patyręs nepatogumus, depresiją, įtampą, baimę. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl ginčo laikotarpiu patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų patyręs sveikatos sutrikimus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

31. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys