2021-03-17 Nr. BB-1477-1-05-2-00042-2018-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-976/2021

Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00042-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.4.1; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui (nuotoliniu būdu),

išteisintajam A. J., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

nukentėjusiajam E. L. (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Artūro Karpalovo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 682 straipsnio 1, 2 dalimis, A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.

Nukentėjusiojo E. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. J. nukentėjusiajam E. L. priteista 150 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso – 1150 Eur.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – A. J. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo E. L. civilinis ieškinys dėl 150 Eur turtinės ir 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, t. y. dirbdamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniuoju specialistu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai panaudodamas prieš suimtąjį E. L. fizinį smurtą ir sukeldamas šiam fizinį skausmą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

A. J. 2018 m. sausio 19 d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 14.00 val. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus režiminio gyvenamojo korpuso antrojo aukšto laiptinės aikštelėje, neturėdamas teisėto pagrindo, t. y. suimtajam E. L. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų būtina naudoti prieš jį fizinę prievartą, pastatęs suimtąjį E. L. prie sienos, smogė šiam dešine ranka vieną kartą į kairę akį, vieną kartą į kairę ausį ir į kairįjį smilkinį, po to, suimtajam suklupus ir užsidengus galvą rankomis, smogė jam abiem rankomis apie penkis kartus į galvą, taip sukėlė fizinį skausmą, šiais veiksmais, nesuderinamais su pataisos pareigūno vardu, jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintą draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos žmogui ir valstybei principą, reikalaujantį gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą, reikalaujantį nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia, 4 punkte įtvirtintą padorumo principą, reikalaujantį elgtis nepriekaištingai, 8 punkte įtvirtintą pavyzdingumo principą, reikalaujantį deramai atlikti pareigas, būti nepriekaištingos reputacijos ir pagarbiam, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 261 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą prievartą naudoti tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, bei (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus priežiūros užtikrinimo dieninės pamainos jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1/01-392, 8 punkto reikalavimą atliekant pareigas vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais ir tokiu būdu diskreditavo pataisos pareigūno vardą, sumenkino bausmių vykdymo sistemos prestižą, taip padarė didelę žalą valstybei.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą išvadą dėl A. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo tik byloje esančių duomenų išvardijimu, tačiau nenurodė, kurie byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina A. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir įrodo jo veiksmuose esant nusikalstamos veikos sudėtį, neargumentavo, kodėl nukentėjusiojo E. L. ir liudytojų D. L., A. L., T. K. ir M. Ž. parodymus laiko patikimais ir jais grindžia nuosprendį, o A. J. ir E. A. parodymais nesiremia. Šie BPK pažeidimai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą procesinį sprendimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Karpalovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje padarė tinkamai motyvuotas ir teisingas išvadas, todėl pagrįstai A. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai išanalizavo bei įvertino visus byloje teisėtais būdais gautus duomenis, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, nepagrįstai sumenkino atskirų duomenų svarbą (pripažino juos nepatikimais ar neobjektyviais), todėl, netinkamai pritaikydamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, padarė neteisingas ir įrodymais nepagrįstas išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių. Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK reikalavimų pažeidimais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, jog iš karto po to, kai nukentėjusysis E. L. buvo grąžintas į kamerą, jo veide buvo smurto žymės, padarė neatsižvelgdamas į tai, kad pirminės nukentėjusiojo, liudytojų apklausos (2018 metų sausio mėnesį) buvo atliktos formaliai, neišsamiai ir net tendencingai, galimai siekiant, kad įvykis nebūtų tiriamas ir įvykio aplinkybės nebūtų nustatytos. Kaip matyti iš apklausų protokolų, (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistė R. D., tirdama (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 4-os pamainos specialisto V. J. 2018 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodytas galimo E. L. sužalojimo aplinkybes, 2018 m. sausio 26 d. atlikusi D. L. apklausą, o 2018 m. sausio 30 d. – liudytojo T. K. apklausą, pastarųjų apklausų protokoluose parodymus nurodė beveik identiškai, t. y. kad 2018 m. sausio 19 d. apie 13.15 val. jie su E. L. buvo vedami žaisti teniso iš režiminio korpuso į pastatą, esantį kieme, kad išėjus į lauką kažkuris asmuo iš pirmo aukšto kameros pašaukė „zdarova, L.“, E. L. pasisveikino, o tik įėjus į teniso salę prižiūrėtojas patempė E. L. už rankos ir grąžino juos atgal į kamerą, daugiau dėl šio įvykio jie nieko paaiškinti negali, nes nematė. Liudytojo D. L. apklausos protokole taip pat užfiksuota, kad jis nepastebėjo, jog būtų sugadintos E. L. materialinės vertybės (drabužiai). Prieš apklausiant šiuos liudytojus, 2018 m. sausio 26 d., buvo apklaustas nukentėjusysis E. L., jo parodymai taip pat užfiksuoti formaliai, tyrėjos surašytame tekste nenurodoma apie E. L. patirto sumušimo aplinkybes, bet apklausos protokole yra paties E. L. prierašas ranka, kad „buvau nuvestas iki kameros, tačiau į kamerą įleido D. L. ir T. K., o mane išsitempė į laiptinę, kur buvau sumuštas, ir tik tada parvedė į kamerą. Ko pasėkoje ir kreipiausi į medikus.“

3.3. Kito liudytojo V. J., pagal kurio tarnybinį pranešimą buvo pradėtas įvykio tyrimas, apklausos protokole nurodyta tik tai, kad 14.00 val. suimtasis E. L. pabeldė į kameros Nr. (duomenys neskelbtini) duris ir paprašė jį nuvesti į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą, tačiau nė žodžiu neužsimenama apie pastebėtą patinimą E. L. skruoste, dėl kurio ir buvo surašytas tarnybinis pranešimas. Be to, esant duomenų, kad A. J. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, jis 2018 m. sausio 30 d. tyrėjos R.

D. buvo apklaustas kaip liudytojas, apklausos protokole užfiksuojant tik tai, kad vedamas į teniso salę suimtasis E. L. šūkavo, bendravo su kitais suimtaisiais (nuteistaisiais), nuvestas į teniso salę kartu su suimtaisiais D. L. ir T. K. E. L. toliau replikavo ir buvo pasipiktinęs dėl to, kad nebuvo leista bendrauti su kitais asmenimis, todėl suimtieji buvo grąžinti atgal į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. parodymuose taip pat neužfiksuota, kad dėl netinkamo elgesio jis vedė E. L. į režiminį kabinetą.

Atlikusi tokias nukentėjusiojo, liudytojų apklausas, nesiėmusi priemonių, kad būtų išreikalauti ir išsaugoti izoliatoriaus koridoriaus patalpų kamerų vaizdo įrašai, tyrėja R. D. 2019 m. sausio 19 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl E. L. sužalojimo, šis nutarimas buvo panaikintas, o tyrėjai už netinkamą tyrimo veiksmų atlikimą buvo skirta drausminė nuobauda. Vėlesnės papildomos apklausos metu nukentėjusysis E. L. teigė, kad pirminę apklausą atlikusi tyrėja R.

D. jam reiškė priekaištus dėl to, kad šis parašė skundą, o surašius apklausos protokolą ir jam pareiškus, kad užrašyta ne viskas, R. D. nurodė, kad tai ne paskutinė apklausa, kad parodymus jis galės duoti ir vėliau, ir liepė pasirašyti protokolą. Prieš pasirašydamas protokolą, E. L. į protokolą stengėsi įrašyti tai, ko neužrašė tyrėja. Beje, ir liudytojas T. K. 2018 m. balandžio 11 d. atliktos papildomos apklausos metu nurodė, kad pirmos apklausos metu jis pastebėjo, jog jo parodymai užrašyti neišsamiai, nors jis pareigūnei buvo davęs detalius parodymus, tačiau pareigūnei pastabų nepareiškė, tiesiog pasirašė protokolą, o antrą kartą jį apklausęs pareigūnas surašė detalesnius jo parodymus.

Liudytojas D. L. 2018 m. balandžio 3 d. papildomos apklausos metu nurodė, kad pirmoje apklausoje pareigūnė R. jį bandė įtikinti, kad jis neduotų parodymų prieš E. L. galimai sumušusį pareigūną, tvirtindama, jog E. L. jam nėra draugas. Minėti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirminių nukentėjusiojo E. L., liudytojų D. L., T. K. parodymų, nesilaikydama BPK nuostatų, tinkamai neužrašė jų apklausas atlikusi tyrėja R. D.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo E. L., liudytojų D.

L. ir T. K. parodymus, į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, detaliai išanalizavęs neatitikimus nukentėjusiojo E. L., liudytojų D. L., A. L., T. K. ir M. Ž. parodymuose, taip detaliai neanalizavo išteisintojo A. J. ir kitų apklaustų (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus pareigūnų parodymų, galimų jų prieštaravimų ar nenuoseklumo. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė tuo, kad per 15–30 sekundžių išteisintasis A. J. nebūtų spėjęs atlikti smurtinio pobūdžio veiksmų prieš E. L.. Apie tai, kad E. L. vedimas iki režiminio kabineto ir atgal truko 15–30 sekundžių, A.

J. nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. J. teigė, kad užtruko gal kelias minutes, bet tikrai neilgai. Kamera, iš kurios išvedė suimtąjį, yra antrame aukšte, o režiminis kabinetas yra pirmame aukšte, vedė laiptais. Tokie A. J. parodymai atitinka nukentėjusiojo E. L. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad jo išvedimas iš kameros truko dvi tris minutes. Ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad, A. J. išvedus E. L. į režiminį kabinetą, maždaug po 30 sekundžių pastebėjo juos grįžusius prie kameros, liudytojas E. A. pirmosios instancijos teisme teigė, kad A.

J. su E. L. iš režiminio korpuso grįžo atgal maždaug po pusės minutės ar minutės. Vėliau, atsakydamas į klausimus ir tikslindamas savo atsakymą, liudytojas E. A. nurodė, kad nueiti iki režiminio kabineto ir grįžti užtrunka apie minutę, iš režiminio kabineto jie grįžo labai greitai, gal po minutės. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas M. A., dirbantis (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriuje vyriausiuoju specialistu, kurio darbo vieta yra režiminiame kabinete, parodė, kad nueiti nuo kameros Nr. (duomenys neskelbtini) iki režiminio kabineto gali užtrukti iki minutės. Taigi pagal liudytojo M.

A. parodymus nuėjimas nuo kameros Nr. (duomenys neskelbtini) iki režiminio kabineto ir grįžimas atgal truktų iki dviejų minučių. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, išteisintojo A. J. parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, o apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad A. J., vesdamas E. L. į režiminį kabinetą, užtruko tik 15–30 sekundžių, yra niekuo nepagrįsta. Darytina išvada, kad A. J. vis dėlto turėjo pakankamai laiko, kad nuvestų E. L. į laiptinės aikštelę, atliktų smurtinio pobūdžio veiksmus ir parvestų jį atgal į kamerą.

3.5. Iš (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus teniso salės vaizdo kameros įrašų apžiūros protokolo, surašyto 2018 m. vasario 16 d., matyti, kad E. L. kartu su kitais nuteistaisiais į teniso salę buvo atvestas 2018 m. sausio 19 d. 13.36 val., o išvestas 13.40 val. V. J. 2018 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2018 m. sausio 19 d. 14.00 val. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastebėtas suimtasis E. L. patinusiu skruostu. Nuvedus suimtąjį į Sveikatos priežiūros tarnybos procedūrų kabinetą buvo surašyta sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. 49/10-12; nurodyti liudytojai: M. Ž., A. L., D. L., T. K.. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. J. parodė, kad išgirdęs beldimą į kameros duris nuėjo prie (duomenys neskelbtini) kameros, atidaręs duris pamatė suimtąjį su paraudimu ant skruosto prie akies, suimtasis paprašė nuvesti pas medikus. Pasakęs, kad greitai nuves, jis nuėjo į kabinetą, paskambino medikams, bet tuo metu jų nebuvo, todėl toliau dirbo savo darbus, o po kurio laiko prisiskambinęs medikams nuvedė E. L. pas juos ir parvedė atgal į kamerą. Iš medicininių dokumentų matyti, kad E. L. izoliatoriaus bendrosios praktikos slaugytojo buvo apžiūrėtas 15.45 val. Tokie duomenys paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusiojo E. L. skruosto patinimas ir paraudimas nustatyti nuo įvykio praėjus dviem valandoms, nes smurto žymes E. L. veide V. J. pastebėjo po įvykio praėjus mažiau nei 20 minučių. Šie duomenys patvirtina E. L. parodymus, kad tik parvestas į kamerą, po fizinio smurto panaudojimo prieš jį, jis ėmė belstis į kameros duris, o atėjus V. J. paprašė jį nuvesti pas medikus, tačiau pas medikus buvo nuvestas gal po dviejų valandų.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam nebuvo užfiksuota jokių sužalojimų, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta, nes, remiantis medicininiais duomenimis ir gydytojo A. Č. parodymais, E. L. buvo diagnozuota kairės rankos hematoma. Šio sužalojimo atsiradimo aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė. Tačiau šis sužalojimas patvirtina nukentėjusiojo E. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad kai A. J. sudavė jam smūgius, jis suklupo ir rankomis buvo užsidengęs galvą, veidą.

3.7. Taigi, net ir esant tam tikriems prieštaravimams tarp nukentėjusiojo E. L., liudytojų D. L., T. K. ir M. Ž. parodymų, E. L. parodymai dėl esminių aplinkybių, susijusių su fizinio smurto panaudojimu, buvo nuoseklūs. Nuoseklūs buvo ir liudytojai D. L., M. Ž., T. K., patvirtinę aplinkybę, kad po to, kai buvo išvestas pareigūno A. J., nukentėjusysis E. L. į kamerą grįžo su sužalojimo žymėmis ir sakė, kad buvo sumuštas pareigūno. E. L. parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. L. apklausos protokole užfiksuoti parodymai. Kad 2018 m. sausio 19 d. nukentėjusįjį E. L. matė su sužalojimo žymėmis veide, patvirtino ir teisme apklausti liudytojai V. J., M. K., tai nurodyta ir 2018 m. sausio 19 d. surašytoje medicininėje pažymoje bei V. J. tarnybiniame pranešime.

3.8. Pažymėtina, kad nagrinėjant šią bylą nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl ko E. L. galėtų apkalbėti A. J.. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė prielaidą, kad E. L. sumušimą galėjo patirti kameroje po to, kai į ją buvo parvestas A. J., tokių prielaidų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Bylos duomenys patvirtina, kad tik A. J. parvestas į kamerą nukentėjusysis E. L. pradėjo belsti į kameros duris ir prašyti, kad būtų nuvestas pas medikus. Nors A. J. nuo pat pradžių neigė vartojęs fizinį smurtą prieš E. L., jo parodymų apie tai, kad E. L. jis nuvedė iki režiminio kabineto, o ne į antro aukšto laiptinės aikštelę, taip pat niekas nepatvirtina.

Ikiteisminio tyrimo metu A. J. parodė, kad, atvedus suimtuosius iš teniso salės prie kameros Nr. (duomenys neskelbtini), jis du iš jų įleido į kamerą Nr. (duomenys neskelbtini), o E. L. paliko prie kameros, kadangi norėjo jį nuvesti į režiminį kabinetą. Atvedus suimtuosius prie kameros, E. A. kažkur nuėjo ir jo A. J. daugiau nematė. A. J. taip pat parodė, kad E. L. nesakė, jog ves jį į režiminį kabinetą, tačiau jam pasakius eiti E. L. pats nuėjo iki režiminio kabineto. Apklaustas teisme A. J. parodė, kad tai, jog jis vedė suimtąjį E. L.

į režiminį kabinetą, galėjo matyti kiti darbuotojai, tačiau jis niekam nesakė, kur jį veda. Tuo tarpu liudytojas E. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad, parvedus suimtuosius iš nutraukto teniso užsiėmimo, suimtajam E. L. A. J. liepė pasilikti prie kameros ir, jam paklausus, kodėl neleido E. L. į kamerą, A. J. atsakęs, jog ves E. L. į režiminį kabinetą. Tuomet, kaip nurodė E. A., jis pervedė E. L. į kitą koridoriaus pusę ir šiek tiek prilaikė ranka, kol priėjo A. J. ir nusivedė E. L. į kitą koridoriaus pusę ir žemyn.

E. A. taip pat parodė, kad netrukus, maždaug po 30 sekundžių, jis pastebėjo, kad A. J. su E. L. grįžo, ir suprato, kad jie iki režiminio kabineto pirmame aukšte nebuvo nuėję, nes per tokį trumpą laiką iki kabineto nueiti praktiškai neįmanoma, tačiau nei A. J., nei E. L. nesakė nei kur buvo, nei ką veikė. Pirmosios instancijos teisme E. A. patvirtino savo parodymus, kad prieš išvesdamas E. L. A. J. sakė, jog veda jį į režiminį kabinetą, kad jis liko antrame aukšte, kol A. J. parvedė E. L., kad nueiti iki režiminio kabineto ir grįžti užtrunka gal 60 sekundžių.

Kaip nurodė nukentėjusysis E. L., kai A. J. naudojo prieš jį fizinį smurtą, E. A. buvo šalia ir ramino A. J.. Taigi, atsižvelgiant į aptartus A. J. ir E. A. parodymus, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. A. patvirtino A. J. parodymus. Laikytina, kad A. J. parodymai prieštarauja E. A. parodymams, o išteisintojo teiginiai, kad pats E. L. ėjo į režiminį kabinetą A. J. net nenurodžius, kur eiti, yra nelogiški.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl asmens teisės nebūti kankinamam ir nepatirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio apsaugos

5. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje remiamasi atitinkama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, pabrėžiami specifiniai tiek materialaus, tiek procesinio pobūdžio reikalavimai byloms, susijusioms su galimai netinkamu valstybės pareigūnų elgesiu, kurį patiria sulaikyti, suimti ar įkalinti asmenys, tirti ir nagrinėti. Tai susiję su valstybės pozityviąja pareiga užtikrinti asmenų, kurių laisvė suvaržyta, orumą.

6. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-489/2020 išdėstytos aktualios nagrinėjamai bylai EŽTT jurisprudencijos nuostatos dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio arba būti taip baudžiamas, taikymo. Draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą nustatytas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje.

7. Iš EŽTT sprendimų bylose prieš Lietuvą dėl policijos pareigūnų netinkamo (žiauraus) elgesio su asmenimis ir šio elgesio tyrimo (baudžiamojo proceso) (2011 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Iljina ir Sarulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32293/05; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Gedrimas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21048/12; 2016 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Yusiv prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55894/13; 2019 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74305/17; 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Znakovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32715/17) matyti, kad esminis vaidmuo, vykdant iš Konvencijos 3 straipsnio išplaukiančią valstybės pareigą tinkamai paaiškinti asmens, kuriam atimta laisvė ar kuris susidūrė su teisėsaugos pareigūnais, kūno sužalojimų atsiradimą, iš dalies tenka patiems pareigūnams, kurių žinioje būdamas (ar susidūręs su kuriais) asmuo patyrė sužalojimus, taip pat tokių veiksmų tyrimą atliekantiems, ypač baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems, subjektams. Vadinasi, atitinkami valstybės pareigūnai ir institucijos savo veikloje, potencialiai patenkančioje į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, privalo kiek įmanoma – baudžiamajame procese laikydamiesi jame galiojančių principų, be kita ko, kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos ir įrodinėjimo taisyklių, – pagal kompetenciją imtis visų reikiamų priemonių nurodytai valstybės įrodinėjimo pareigai įvykdyti, t. y. patikimai ir įtikinamai nustatyti valstybės pareigūnų žinioje esančio asmens kūno sužalojimo priežastis.

8. Taigi tais atvejais, jei asmuo pagrįstai skundžiasi, kad policijos pareigūnai ar kiti panašūs valstybės atstovai su juo elgėsi pažeisdami Konvencijos 3 straipsnį, valstybė turi atlikti veiksmingą oficialų tyrimą. Tam, kad tyrimas būtų veiksmingas, už jo atlikimą atsakingi asmenys pirmiausiai turi būti nepriklausomi nuo asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas. Tai reiškia ne tik jų tarpusavio hierarchinių ar institucinių ryšių nebuvimą, bet ir faktinį (realų) nepriklausomumą (pvz., sprendimas byloje Iljina ir Sarulienė prieš Lietuvą, 42–44 punktai; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Mihhailov prieš Estiją, peticijos Nr. 64418/10, 107 punktas).

9. Be to, rimtų kaltinimų netinkamu elgesiu tyrimas turi būti operatyvus ir išsamus, atliktas panaudojus racionalias priemones, siekiant užtikrinti su įvykiu susijusių įrodymų objektyvų surinkimą, įskaitant, be kita ko, liudininkų parodymus ir teismo medicinos duomenis (pvz., Didžiosios kolegijos 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Mocanu ir kiti prieš Rumuniją, peticijų Nr. 10865/09, 45886/07 ir 32431/08; Gedrimas prieš Lietuvą, 79 punktas).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad, bylą nagrinėjant teisme, iš Konvencijos 3 straipsnio išplaukianti pareiga tinkamai patikrinti ir įvertinti, ar asmuo, kuris yra suimtas, tardymo izoliatoriuje patyrė kūno sužalojimus, atsižvelgiant į EŽTT suformuotus principus dėl Konvencijos 3 straipsnio procesinio aspekto, tenka būtent bylą nagrinėjančiam teismui.

Dėl BPK nuostatų esminių pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

11. Kasaciniame skunde nurodomi apeliacinės instancijos teisme padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai, kasatoriaus nuomone, nulėmę nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, ir prašoma, juos pripažinus esminiais, palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

12. Apeliacinio bylų nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

13. Kitas svarbus reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Šioje dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-216-489/2020). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).

14. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019).

15. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

16. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde pagrindinis argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo ir neteisėtumo yra tas, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo sureikšminti nukentėjusiojo bei liudytojų, patvirtinančių jo versiją, parodymų, duotų skirtingose apklausose, netikslumai, o išteisintojo parodymų ir kitų liudytojų parodymų analizei nebuvo skirta dėmesio. Todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, bylos neišnagrinėjo visapusiškai, išteisinamajame nuosprendyje nenurodė aiškių, neprieštaraujančių bylos medžiagai argumentų, kodėl suimtojo nukentėjusiojo E. L. nurodyta įvykio versija dėl jo sumušimo tardymo izoliatoriuje yra nepatikima, o išteisintojo A. J. tvirtinimas, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, yra pagrįstas.

17. Šioms skirtingoms versijoms patikrinti ir įvertinti būtina abi įvykių versijas ir kiekvieną jų pagrindžiančius bylos duomenis pirmiausiai palyginti tarpusavyje, įskaitant ir specialiąsias žinias (taip pat ir teismo medicinos), ir iš palyginimo rezultatų daryti atitinkamas išvadas dėl tikrųjų bylos aplinkybių. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepašalinęs prieštaravimų, nepateikęs motyvų, kodėl vienus duomenis laiko patikimais, kitus – ne.

17.1. Apeliacinės instancijos teismas skyrė itin didelį dėmesį tam tikrų nesutapimų nukentėjusiojo E. L. ir kartu su juo vienoje kameroje buvusių kitų asmenų parodymuose atskleidimui (nurodydamas, kad nesutampa jų parodymai dėl A. J. veiksmų įėjus į sporto salę, taip pat kad skiriasi jų parodymai, kurioje konkrečioje E. L. veido vietoje buvo sužalojimai jam grįžus į kamerą, ir pan.), tačiau nemotyvavo, kodėl tokie nesutapimai dėl liudytojų parodymų detalių lemia ir jų iš esmės sutampančių parodymų dėl esminių bylos aplinkybių – dėl nukentėjusiojo grąžinimo į kamerą su paraudusiu skruostu ir jam skundžiantis, kad buvo sumuštas pareigūno, – nepatikimumą. Nustatant nukentėjusiojo veido sužalojimo faktą, veido paraudimo (sumušimo) atsiradimo laiką ir kitas aplinkybes, liko neįvertinti pareigūno V. J., kuris matė nukentėjusįjį netrukus po incidento, medikės M. K., kuri pirma apžiūrėjo nukentėjusįjį, parodymai ir jų surašytuose dokumentuose fiksuoti duomenys (2018 m. sausio 19 d. medicininė pažyma ir V. J. tarnybinis pranešimas).

17.2. Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė naujas aplinkybes, susijusias su galimu nukentėjusiojo sužalojimu, t. y. kad gydytojo apžiūros metu buvo konstatuota ne kairės akies hematoma, o kairės rankos hematoma. Tačiau šios aplinkybės teismas nesiaiškino ir netyrė, taip pat nesusiejo su kita bylos medžiaga ir nepadarė išvados, kokią reikšmę turi šie duomenys vertinant, buvo ar nebuvo naudotas smurtas prieš nukentėjusįjį.

17.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išteisintojo A. J. ir liudytojo E. A. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų – ypač apie tai, dėl kokios priežasties, kokiu tikslu ir kaip ilgai užtruko išteisintasis A. J., vesdamas E. L. pasikalbėti į režiminį kabinetą, o pokalbis neįvyko, išsamiai neanalizavo, negretino jų su kitais duomenimis dėl E. L. nebuvimo kameroje trukmės, lakoniškai konstatavęs, kad minėti parodymai yra patikimi. Tuo tarpu išvada dėl šio laiko tarpo trukmės yra svarbi vertinant skirtingas nukentėjusiojo ir išteisintojo versijas dėl to, kas įvyko tuo metu.

17.4. Gretindamas pirmose nukentėjusiojo, liudytojų apklausose duotus parodymus su vėlesniais ir konstatuodamas prieštaravimus tarp jų, teismas nevertino tokių parodymų gavimo aplinkybių – pirmose nukentėjusiojo, liudytojų apklausose, tiriant (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 4-os pamainos specialisto V. J. 2018 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodytas galimo E. L. sužalojimo aplinkybes, nukentėjusiojo ir kai kurių liudytojų parodymai apie detalias įvykio aplinkybes neužfiksuoti arba, kaip nukentėjusiojo apklausos atveju, reikšminga įvykio tyrimui informacija fiksuota tik paties apklausiamojo padarytame prieraše.

18. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kad jokie sužalojimai nukentėjusiajam jo nurodomo įvykio metu nebuvo padaryti; dėl to, kad nukentėjusiojo E. L. skruosto patinimas ir paraudimas nustatyti nuo įvykio praėjus dviem valandoms; dėl to, kad A. J., vesdamas E. L. į režiminį kabinetą, užtruko 15–30 sekundžių, padarytos neįvertinus kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų visumos, nepašalinus prieštaravimų tarp jų. Kaip jau minėta, tai, kad nėra tiesioginių įvykio liudytojų, nėra išskirtinė situacija nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas reikalingas įrodinėjimo priemones, kad būtų padarytos pagrįstos išvados dėl baudžiamajam įstatymui taikyti teisiškai reikšmingų aplinkybių.

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, šis teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), taip pat pirmiau minėtais atvejais nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis jis atmetė ar kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė