2017-07-13 Nr. AB-13967-3-61-3-03116-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-42-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03116-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. U. (L. U.) ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ dalyje dėl 1 138,45 Eur kompleksinio paramos susiejimo sankcijos; 2) panaikinti Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą Nr. 2314620, nurodančius mokėtinas išmokų sumas ir taikomas sankcijas, dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijos; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 1 138,45 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsakovai Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA prie ŽŪM, Agentūra) ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NMA prie ŽŪM (toliau – ir atsakovai) pateiktame atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo L. U. skundą atmetė.

Pareiškėjas L. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Atsakovai NMA prie ŽŪM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NMA prie ŽŪM, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. nutartimi pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą pakeitė, panaikino atsakovo NMA prie ŽŪM 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ ir įpareigojo atsakovą NMA prie ŽŪM paramos išmoką pareiškėjui pagal 2014 m. birželio 16 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 14-1011441121-1 išnagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas L. U. nesutiko su Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimu jam taikyti kompleksinio paramos susiejimo sankciją ir visiškai neskirti paramos pagal 2014 m. paraišką.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatos prieštarauja teisės aktams, o pakartotinis tyčinis pažeidimas jo atžvilgiu nustatytas nepagrįstai.

Teisėjų kolegija dėl vertinant 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas taikytinų teisės normų pažymėjo, kad, siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Pažymėjo, kad šis teisės principas turi išimtį – lex benignior retro agit (lot. – teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal), – tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad paramos mažinimas dėl asmens, siekiančio gauti tokią paramą, įsipareigojimų neįvykdymo nėra atsakomybė. Asmuo, siekdamas paramos, savanoriškai įsipareigoja veikti pagal nustatytus paramos teikimo kriterijus ir tik juos įvykdęs gali pretenduoti į paramos išmoką arba, priešingai, jų neįvykdęs ar neatitikdamas, netenka tokios paramos arba ji atitinkamai mažinama. Dalyvavimas paramos teikimo programoje nėra pareiga, o įsipareigojimų nevykdymas šio ginčo apimtyje nėra atsakomybės pagrindas. Todėl paramos mažinimas ar jos neskyrimas nėra atsakomybės rūšis, kuriai turėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas. Parama 2012 m. ir 2013 m. pareiškėjui buvo sumažinta remiantis teisės aktais, galiojusiais atitinkamų sprendimų priėmimo metu, todėl Agentūra pagrįstai netaikė po šių sprendimų priėmimo įsigaliojusio teisės akto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškos pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1437-261/2016).

Dėl Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų atitikimo pareiškėjo nurodytiems reglamentams teisėjų kolegija pabrėžė, jog Europos Sąjungos teisės normos (Tarybos reglamentai) yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str., Lietuvos Respublikos konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje str.). Pagal Europos Sąjungos steigimo sutarties 288 straipsnio 2 dalį (anksčiau, Europos Bendrijos sutarties 249 straipsnio 2 dalis), reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracini teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I556-18/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2482/2014).

Akcentavo, kad nors dėl savo pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-113/02, EU:C:2004:616, 16 punktą ir 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C-316/10, EU:C:2011:863, 41 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-502/2015).

Nagrinėjamu atveju aktualus Reglamentas (EB) Nr. 73/2009, panaikintas nuo 2015 m. sausio 1 d. taikomu Reglamentu (ES) Nr. 1307/2013. Pagal Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad bus išlaikoma visos žemės ūkio paskirties žemės, ypač gamybai nebenaudojamos žemės, gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė; valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos būklę ir klimato sąlygas, esamas ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūras, nacionaliniu ar regioniniu lygiu nustato būtiniausius privalomus gerai agrarinei ir aplinkosaugos būklei taikomus reikalavimus, nustatytus III priede; valstybės narės negali nustatyti minimalių reikalavimų, kurie nėra numatyti toje sistemoje.

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 73/2009 buvo parengtos Taisyklės (2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 redakcija), kurių tikslas – nustatyti reikalavimus žemės ūkio veiklos subjektams, norintiems gauti inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, ir paramos administravimo bei kontrolės tvarką (Taisyklių 2 p.). Taisyklių II skyriuje yra pateikti reikalavimai tiesioginėms išmokoms gauti, be kita ko, pareiškėjo pareiga laikytis kompleksinės paramos reikalavimų, kurie apima Valdymo reikalavimus ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimus, nurodytus Valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, ir Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimus, nurodytus Reikalavimų apraše (Taisyklių 9 p.).

Reikalavimų aprašo (2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 3D-251 redakcija) 7 punktas numatė, kad pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas („Ganyklos (pievos) iki 5 m.“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau“, „Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas (nuo 2012 m.)“, „Programa „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ (nuo 2012 m.)“, „Ganyklos (pievos) iki 5 m. (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“), turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre, o vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turi sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), 2013 m. – ne mažiau nei 0,2 SG, nuo 2014 m. – ne mažiau nei 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Ūkiniai gyvūnai, registruoti individualiai, turi būti išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d., o registruotų bandomis ūkinių gyvūnų skaičius prilyginamas atitinkamų metų liepos 1 d. Ūkinių gyvūnų registre nustatyta tvarka registruotam ūkinių gyvūnų skaičiui. Šio punkto reikalavimas netaikomas pareiškėjams, kurie nelaiko gyvūnų, tačiau jų deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudaro ne daugiau nei 30 proc., 2013 m. – ne daugiau nei 20 proc., nuo 2014 m. – ne daugiau nei 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų. Pastebėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priede, siekiant užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo, kaip neprivalomas standartas yra nustatytas minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas. Taigi valstybės narės gali nustatyti minimalaus gyvulių tankumo standartą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1098-442/2016). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad skundžiamu Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjui buvo taikyta sankcija – nuspręstą neskirti paramos pagal einamųjų metų (2014 m.) paraišką ir už kitus kalendorinius metus (2015 m.). Sankcija skirta pareiškėjo atžvilgiu nustačius pakartotinį tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimą. Pažeidimas pripažintas tyčiniu, nes visi deklaruoti pievų ir ganyklų plotai, neturintys ūkinių gyvūnų, sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoti ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto (Metodikos 17.4 p.), o pakartotiniu, nes tas pats tyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimas buvo nustatytas pagal 2012 m. paraišką Agentūros 2013 m. kovo 28 d. sprendimu (Metodikos 2 p.).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. Agentūrai pateikė 2012 m. paraišką, kurioje deklaravo 16,41 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas, pasirašydamas šią paraišką, patvirtino, kad buvo susipažinęs su Taisyklėmis (III sk. 1 p.), ir įsipareigojo laikytis Reikalavimų aprašo nuostatų (III sk. 8 p.), taigi pareiškėjas žinojo (privalėjo žinoti) apie Reikalavimų aprašo 7 punkte įtvirtintą reikalavimą laikyti minimalų ūkinių gyvulių kiekį. Iš skundžiamo Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 2082725 matyti, jog pareiškėjui pagal 2012 m. paraišką taikytos sankcijos. Šiuo pranešimu pareiškėjas informuotas, kad, norėdamas gauti sprendimą dėl mokėtinos išmokos sumos bei taikomų sankcijų, jis turėtų Agentūrai pateikti parašu patvirtiną prašymą, o, nesutikdamas su sprendimu, pareiškėjas gali jį apskųsti jame nurodyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio pranešimo tekstas yra aiškus ir nedviprasmiškas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo aišku, kurį aktą – Agentūros 2013 m. kovo 28 d. sprendimą ar pranešimą – jis galėjo skųsti, laikytini nepagrįstais. Be to, pareiškėjas neskundė nei sprendimo, kuriuo jam taikyta sankcija pagal 2012 m. paraišką, nei pranešimo, kuriuo jis apie šią sankciją buvo informuotas. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam taikyta sankcija pagal 2012 m. paraišką, ėmėsi kokių nors veiksmų šiam nesutikimui išreikšti arba susipažinti su minėto sprendimo turiniu. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sankcija pagal 2012 m. paraišką jam buvo skirta nepagrįstai, t. y. kad jis laikė nustatytą kiekį ūkinių gyvulių (0,1 SG) (Reikalavimų aprašo 7 p.), arba, kad pažeidimas buvo mažesnio masto nei nustatyta ir todėl negali būti laikomas tyčiniu pažeidimu, t. y. laukų, kuriuose nustatytas Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, plotas sudarė mažiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto arba bendras tokių tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai pievų ir ganyklų plotas neviršijo 10 ha (Metodikos 17.4 p.). Teisėjų kolegija sprendė, kad Agentūra pagrįstai nustatė tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2012 m. paraišką.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 15 d. Agentūrai pateikė 2013 m. paraišką, kurioje deklaravo 9,90 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas šioje paraiškoje prisiėmė analogiškus 2012 m. paraiškai įsipareigojimus. Skundžiamu Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. pranešimu Nr. 2314620 pareiškėjui pranešta, kad jam pagal 2013 m. paraišką buvo taikyta sankcija, ir kad pareiškėjas, norėdamas gauti sprendimą dėl mokėtinos išmokos sumos bei taikomų sankcijų, turėtų Agentūrai pateikti parašu patvirtiną prašymą, o, nesutikdamas su sprendimu, gali jį apskųsti jame nurodyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl šio pranešimo neaiškumo yra nepagrįsti, o pareiškėjas nenurodė ėmęsis veiksmų skirtai sankcijai panaikinti ar sumažinti (apskundęs Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriuo jam taikytos sankcijos pagal 2013 m. paraišką), domėjęsis pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar siekęs išsiaiškinti, kokia tvarka jam skirta sankcija galėtų būti apskųsta. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių Reikalavimų 7 punkto nuostatų pažeidimas galėtų būti pripažintas nustatytu nepagrįstai. Priešingai, pareiškėjas skunde patvirtino 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. neturėjęs ūkinių gyvūnų.

Teisėjų kolegija, remdamasi ginčui aktualiomis Metodikos nuostatomis, nurodė, kad Agentūra 2013 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo atžvilgiu nustatė tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2012 m. paraišką. Kadangi Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimo pagal 2013 m. paraišką mastas sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto (sudarė 100 proc.), tačiau bendras šių pievų ir ganyklų plotas buvo mažesnis nei 10 ha (deklaruota 9,90 ha), toks pažeidimas negali būti laikomas tyčiniu pagal Metodikos 17.4 punktą ir todėl pripažintinas netyčiniu. Iš šių aplinkybių sprendė, kad Agentūra 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pagal 2013 m. paraišką padarė pakartotinį netyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą.

Teisėjų kolegija nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. Agentūrai pateikė 2014 m. paraišką, kurioje deklaravo 7,84 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas šioje paraiškoje prisiėmė analogiškus 2012 m. ir 2013 m. paraiškoms įsipareigojimus. 2014 m. paraiškos tikrinimo metu Agentūra nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatas ir, vadovaudamasi Metodikos (2014 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) 22 punktu, 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. BR6-6 pareiškėjui taikė sankciją – neskirti paramos pagal 2014 m. paraišką ir už 2015 metus. Pareiškėjas neneigė, kad 2014 m. jo ūkinių gyvūnų tankumas buvo 0 SG/ha, t. y. pažeidimo mastas buvo 100 proc. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-206 Metodikos 17.4 punktas buvo pakeistas pašalinant nuostatą, jog Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas pripažįstamas tyčiniu, jei bendras tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai pievų ir ganyklų plotas viršija 10 ha. Nepaisant to, kad pareiškėjo 2014 metais padarytas pažeidimas buvo tapatus padarytam 2013 metais, Agentūra 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pagrįstai šį pažeidimą pripažino tyčiniu.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Agentūra savo iniciatyva panaikino 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, ir 2015 m. liepos 27 d. priėmė naują sprendimą, iš esmės tapatų pirmajam, tačiau papildytą argumentais dėl Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimo pripažinimo pakartotiniu. Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimas dėl pareiškėjui taikytinų sankcijų buvo priimtas nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojus Metodikos pakeitimams (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405), kuriais, be kita ko, Metodikos 18 ir 18-1 punktai buvo pripažinti netekusiais galios, o 17 punkto nuostatos pakeistos. Metodikoje nebeliko nuostatų, tiesiogiai nurodančių į Reikalavimų aprašo 7 punktą, inter alia nuostatų, pagal kurias Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas galėtų būti pripažintas tyčiniu. Vadinasi, Agentūra, skundžiamame 2015 m. liepos 27 d. sprendime remdamasi Metodikos 2014 m. balandžio 12 d. redakcija, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais ir pažeidimą pagal 2014 m. paraišką nepagrįstai pripažino tyčiniu pagal Metodikos 17.4 punktą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tyčinis reikalavimų pažeidimas pagal Metodikos (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405 redakcija) 2.10 punktą – tai pareiškėjo veika siekiant neteisėtai gauti paramą, kai jis sąmoningai neužtikrina net būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros arba daro žalą aplinkai, kelia pavojų žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai; pakartotinis netyčinis reikalavimų pažeidimas Metodikoje nustatytu atveju ir tvarka taip pat laikomas tyčiniu reikalavimų pažeidimu. Metodikos 16 punkte numatyta, kad, jeigu už pakartotinį reikalavimo pažeidimą sankcijos dydis pasiekia 15 proc., pareiškėjas informuojamas, kad dar kartą nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas ankstesnės sankcijos dydį, kuris buvo apskaičiuotas už šio reikalavimo pažeidimą ankstesniaisiais metais netaikant ribojimo pagal Metodikos 15 punktą, dauginant iš 3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už pakartotinį netyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2013 m. paraišką buvo taikyta 15 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija (Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 2314620; Agentūros 2015 m. liepos 31 d. atsiliepimas į pareiškėjo skundą). Taigi pareiškėjo pažeidimas pagal 2014 m. paraišką laikytinas tyčiniu, tačiau negali būti pripažintas pakartotiniu.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad, nustačius pakartotinį tyčinio reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija – išmokos suma sumažinama 100 proc., be to, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (Metodikos 22 p.). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu pagal 2012 m. paraišką nustatytas tyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, pagal 2013 m. paraišką – pakartotinis netyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, tačiau Agentūra skundžiamame 2015 m. liepos 27 d. sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pagal 2014 m. paraišką padarė pakartotinį tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą. Taigi pareiškėjui 2015 m. liepos 27 d. sprendimu taikyta sankcija buvo nepagrįsta ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. Metodikos 5.3 punkte įtvirtinto reikalavimo apskaičiuojant sankcijų dydį įvertinti, ar pažeidimas yra pakartotinis.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotos mokėtina išmokų pagal 2014 m. paraišką suma ir taikyta sankcija, panaikino. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis teismas nėra kompetentingas nustatyti pareiškėjui skirtinos paramos ir taikytinos sankcijos dydžius ir kad šios funkcijos yra numatytos Agentūrai (Taisyklių 63 p. ir Metodikos 4 p.), Agentūrą įpareigojo priimti naują sprendimą dėl pareiškėjui mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą Nr. 2314620, kadangi pareiškėjo pretenzijos dėl šių aktų turinio yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą turtinę žalą siejo išimtinai su jam neišmokėta išmoka pagal 2014 m. paraišką ir kaip turtinės žalos dydį nurodė išmokėtinos paramos dydį – 1 138,45 Eur. Teisėjų kolegija nurodė, kad Agentūra yra įpareigota iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui skirtinos paramos ir taikytinos sankcijos dydžius bei, atitinkamai, pareiškėjui išmokėti apskaičiuotą sumą, taip patenkindama pareiškėjo siekį gauti paramą pagal 2014 m. paraišką, kiek ši paraiška atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis tuo, konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nustačius vienos iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neegzistavimą, pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmetė. Kaip išvestinį atmetė ir pareiškėjo reikalavimą iš Agentūros priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo L. U. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 ir patenkinti pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą.

Pareiškėjas prašyme prašo atnaujinti procesą remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo.

Pareiškėjas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimo nurodo, kad teisėjų kolegija nutartyje pažymėjo, jog Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priede, siekiant užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo, kaip neprivalomas standartas yra nustatytas minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas. Taigi valstybės narės gali nustatyti minimalaus gyvulių tankumo standartą (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1098-442/2016), todėl sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms, yra nepagrįsti. Pareiškėjas mano, kad šioje byloje remtis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1098-442/2016 negalima, kadangi joje pareiškėjas labiau akcentavo, kad neturėjo galimybės įsigyti reikiamo kiekio galvijų, tačiau Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priedo turinys byloje nebuvo aiškinamas ar atskleistas.

Reglamente (EB) Nr. 73/2009 turima omenyje žemės gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė ir ypač gamybai nebenaudojamos žemės. Būtent tokios žemės užtikrinimo procesą reglamentavo Reglamentas (EB) Nr. 73/2009. Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 73/2009 turėjo būti parengti žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 (toliau – ir GAAB). Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priede yra nustatytas reikalavimas užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo. Šiam reikalavimui įvykdyti yra nustatytas privalomas standartas – Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas, įskaitant tam tikrais atvejais gyvatvorių, tvenkinių, griovių, medžių eilių išsaugojimą grupėmis ir atskirai, taip pat laukų ribų išsaugojimą. Taip pat yra nustatytas neprivalomas standartas – Minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas. Akivaizdu, kad minimalus, turi būti suprantamas kaip mažiausias kiek tik įmanoma, gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas yra reikalingi užtikrinant daugiamečių pievų ir ganyklų tinkamą ekosistemos būklę. Nustatytas privalomas standartas - „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas, įskaitant tam tikrais atvejais gyvatvorių, tvenkinių, griovių, medžių eilių išsaugojimą grupėmis ir atskirai, taip pat laukų ribų išsaugojimą“ reikalauja riboti agropriemonės – ganymo naudojimą, kadangi naminiai kanopiniai gyvuliai pakeičia kraštovaizdį. Paleisti ganytis jie sulygina žemės reljefą, sukelia vandens telkinių, esančių ganykloje užpelkėjimo ir išnykimo procesą, išnaikina gyvatvores, lauko ribas, griovius, sugadina medžius.

Pareiškėjo teigimu, neprivalomo standarto – Minimalaus gyvulių tankumo ir (arba) atitinkamo režimo – pagalba valstybei narei suteikiama galimybė reikalauti iš žemės naudotojų, skatinti žemės naudotojus mažinti iki minimumo gyvulių tankumą, taip užtikrinant minimalų priežiūros lygį ir išvengiant buveinių būklės blogėjimo, tuo metu kai GAAB nustato pareigą laikyti ne mažiau kaip 0,3 SG/ha, t. y. 0,3 SG/ha ir daugiau. Tokiu GAAB reikalavimu yra sukeliamas visiškai priešingas nei gyvulių tankumo mažinimo efektas – gyvulių tankumas didinamas (iš ūkininko laikančio pvz. 0,2 SG/ha reikalaujama laikyti 0,3 SG/ha ir daugiau), skatinama didinti gyvulių tankumą ir šių veiksmų rezultatas - žemės gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė nėra užtikrinama bei pažeistas privalomas standartas - „Kraštovaizdžio ypatumų išsaugojimas, įskaitant tam tikrais atvejais gyvatvorių, tvenkinių, griovių, medžių eilių išsaugojimą grupėmis ir atskirai, taip pat laukų ribų išsaugojimą“. Taip pat žemės naudotojui užkertamas kelias tiesiogiai vadovautis Reglamentu (EB) Nr. 73/2009. Tokiam naudotojui GAAB nustato draudimą mažinti iki minimumo jo laikomų gyvulių kiekį, kai tuo metu GAAB paskirtis yra žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės užtikrinimas. Kitoks Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priedo aiškinimas, pareiškėjo teigimu, yra neįmanomas.

Pareiškėjas pažymi, kad valstybės narės negali nustatyti minimalių kitokių reikalavimų, kurie nėra numatyti nurodytoje sistemoje (Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas sprendžia, kad Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnis ir jo III priedas nenustato reikalavimo laikyti SG ir jį nustatyti draudžia. Priešingai, iš ūkininkų, kurie laiko gyvulius, reikalauja mažinti jų tankumą. Nustačius GAAB 1.2. ir 7 punktuose reikalavimą laikyti ūkinius gyvūnus, Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalies tiesioginis taikymas, šio teisės akto nuostatos, prigimtis ir tiesioginio taikymo taisyklė yra pažeistos. Taigi akivaizdu, kad padarytas esminis materialiosios teisės Reglamento (EB) Nr. 73/2009 normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį administracinėje byloje eA-566-662/2017.

Pažymi, kad 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013, dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008, 94 straipsnyje yra nustatytos su gera agrarine ir aplinkosaugos būkle susijusios valstybių narių pareigos. Šis punktas nustato, kad valstybės narės užtikrina, kad būtų išlaikoma visos žemės ūkio paskirties žemės, įskaitant gamybos tikslais nebenaudojamą žemę, gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė. Valstybės narės, remdamosi II priedu ir atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos būklę ir klimato sąlygas, taikomas ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo praktiką ir ūkių struktūras, nacionaliniu arba regionų lygiu nustato būtiniausius paramos gavėjams taikomus geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės standartus. Valstybės narės nenustato būtiniausių reikalavimų, kurie nėra nustatyti II priede. Iš šio reglamento 94 punkto ir II priedo matyti, kad jame reikalavimai laikyti SG nėra nustatyti ir juos nustatyti šis reglamentas draudžia. Šiuo atveju atsakovas, reikalaudamas iš pareiškėjo laikyti ne mažiau kaip 0,3 SG/ha, pažeidė Reglamento (EB) Nr. 73/2009 ir Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatas.

Pareiškėjas nesutinka su teismo nutartyje nurodytais teiginiais, kad iš skundžiamo atsakovo 2013 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 2082725, kurio tekstas yra aiškus ir nedviprasmiškas, aišku, kurį aktą – atsakovo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą ar pranešimą – jis galėjo skųsti. LVAT teisėjų kolegija atsakovo 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 vadina tik pranešimu ir konstatuoja, kad pareiškėjas nei pranešimo, nei sprendimo neskundė. Tačiau nurodytas sprendimas į bylą pateiktas nebuvo, nors pareiškėjas jo reikalavo. Posėdžio teisme metu atsakovių atstovas nurodė, kad sprendimais yra 2013 m. kovo 28 d. pranešimas Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 2314620, todėl yra visiškai neaišku, kam, šiuose atsakovo įvardintuose kaip sprendimai informaciniuose pranešimuose nurodoma, kad norint gauti sprendimą reikia su prašymu kreiptis į atsakovą. Jeigu pranešimai, kaip teigia atsakovo atstovas, yra sprendimai, kuriais buvo pritaikytos sankcijos pareiškėjui, tai iš jų matyti, kad jie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), nes iš jų neįmanoma suprasti pažeidimų turinio, su pažeidimu susijusių faktinių aplinkybių (kada įvyko pažeidimas, kuo jis pasireiškė ir kt.) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) (LVAT 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2630/2011).

Pareiškėjo teigimu, LVAT teisėjų kolegija neįvertino, jog pareiškėjas elektroniniu būdu 2013 m. vasario 25 d. gavo atsakovo pranešimą, kuriame pareiškėjas aiškiai, nedviprasmiškai informuojamas, kad Agentūra 2013 m. sausio 18 d. atliko pareiškėjo 2012 m. pateiktos paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos Nr. 12-1011441121 patikrą vietoje/nuotolinę patikrą, kurios metu pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė tyčinį GAAB aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2012 m. paraišką. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad pareiškėjas neskundė nei sprendimo, kuriuo jam taikyta sankcija pagal 2012 m. paraišką, nei pranešimo, kuriuo jis apie šią sankciją buvo informuotas. Pareiškėjas pagrįstai, remdamasis atsakovo atstovo atsakymu posėdžio metu, daro prielaidą, kad sprendimas dėl 2012 m. pateiktos paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiškos Nr. 12-1011441121, nurodytas 2013 m. kovo 28 d. pranešime Nr. 2082725, neegzistuoja. Įvertinus atsakovo 2013 m. vasario 25 d. pranešimą pareiškėjui, kuriame nurodoma, kad pažeidimų nenustatyta, teigia, kad pareiškėjas buvo klaidinamas ir neturėjo galimybės priimti tinkamo sprendimo dėl atsakovo veiksmų apskundimo. Analogiška situacija yra ir dėl 2014 m. balandžio 16 d. pranešimo Nr. 2314620, tik 2014 metais pareiškėjas negavo pranešimo, kad buvo atlikta patikra vietoje/nuotolinė patikra, kurios metu pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, teisėjų kolegija taip pat nepagrįstai sprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė tyčinius GAAB aprašo 7 punkto pažeidimus pagal 2012 m. ir 2013 m. paraiškas, kadangi nėra žinoma ką būtent nustatė atsakovas, nes sprendimai dėl 2012 m. ir 2013 m. paraiškų nėra pateikti į bylą, o 2013 m. kovo 28 d. pranešimas Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 2314620 nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais).

Teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl pranešimo neaiškumo yra nepagrįsti, o pareiškėjas nenurodė ėmęsis veiksmų skirtai sankcijai panaikinti ar sumažinti (apskundęs Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriuo jam taikytos sankcijos pagal 2013 m. paraišką), domėjęsis pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar siekęs išsiaiškinti, kokia tvarka jam skirta sankcija galėtų būti apskųsta. Pareiškėjo teigimu, jis buvo suklaidintas siunčiamais atsakovo pranešimais (tai yra pažeidimas, tai nėra) ir mano, kad jam negali būti perkeltos atsakovo funkcijos nustatinėti pažeidimų aplinkybes ir pan.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. liepos 27 d. sprendimų priėmimo metu nesivadovavo ir GAAB aprašu (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 3D-932 redakcija), tačiau vadovavosi ankstesnės redakcijos, netekusiu galios teisės aktu - GAAB aprašu ir tokiu būdu viršijo savo įgaliojimus. Kaip jau ne kartą yra pažymėta administracinių teismų praktikoje, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų (intra vires/ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (LVAT 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/07), tačiau teisėjų kolegija į šias aplinkybes neatkreipė dėmesio.

Įsakyme dėl GAAB aprašo (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 3D-932 redakcija) aiškiai nurodyta, kad šis įsakymas įsigalioja 2015 m. sausio 1 d., todėl akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. liepos 27 d. sprendimus vadovavosi GAAB nuostatomis, kurios neturėjo teisinės galios. GAAB apraše (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 3D-932 redakcija) nėra nustatytų reikalavimų dėl laikymo ne mažiau kaip 0,3 SG/ha.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad patirtą turtinę žalą siejo ir su atsakovo neteisėtais kaltais veiksmais, kuriuos nurodė apeliacinio skundo 5.1 punkte. Teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo, kad jau galima laikyti, jog atsakovas apskaičiuotą sumą pareiškėjui išmokėjo ir todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Kaip matyti iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą, atsakovas nenori ar negali įvykdyti LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutarties. Atsakovo jam padaryta turtinė žala geruoju iki šiol nėra atlyginta, todėl ši turtinė žala ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos priteistinos.

Pasisakydamas dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktas) pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus ir teigia, kad teismas nukrypo nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos. LVAT bylose dėl atsakovo sprendimų yra aiškiai suformulavęs, kad pritaikant sankcijas, be kitų svarbių klausimų, turi būti užtikrinamas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui laikymasis (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (LVAT 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2630/2011; LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2886/2011 ir kt.). Pareiškėjo teigimu, kaip nurodė atsakovų atstovas teismo posėdyje, kad pranešimai yra sprendimai, todėl akivaizdu, kad jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui (jie nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos; nėra suformuluotos nustatytos ar suteikiamos teisės ir pareigos ir nėra nurodyta akto apskundimo tvarka). Pranešimai dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijų naikintini, tačiau teisėjų kolegija nesilaikė suformuotos teisminės praktikos ir pareiškėjo prašymo panaikinti nurodytus pranešimus dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijų netenkino.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad LVAT nutartyje visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Reglamentas (EB) Nr. 73/2009, panaikintas nuo 2015 m. sausio 1 d. taikomu Reglamentu (ES) Nr. 1307/2013. Pagal Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad bus išlaikoma visos žemės ūkio paskirties žemės, ypač gamybai nebenaudojamos žemės, gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė; valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos būklę ir klimato sąlygas, esamas ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūras, nacionaliniu ar regioniniu lygiu nustato būtiniausius privalomus gerai agrarinei ir aplinkosaugos būklei taikomus reikalavimus, nustatytus III priede; valstybės narės negali nustatyti minimalių reikalavimų, kurie nėra numatyti toje sistemoje. Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 73/2009 buvo parengtos Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) (2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 redakcija), kurių tikslas – nustatyti reikalavimus žemės ūkio veiklos subjektams, norintiems gauti inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, ir paramos administravimo bei kontrolės tvarką (Taisyklių 2 p.). Taisyklių II skyriuje yra pateikti reikalavimai tiesioginėms išmokoms gauti, be kita ko, pareiškėjo pareiga laikytis kompleksinės paramos reikalavimų, kurie apima Valdymo reikalavimus ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimus, nurodytus Valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, ir Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimus, nurodytus Reikalavimų apraše (Taisyklių 9 p.).

Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų patvirtinimo“ (toliau – Reikalavimų aprašas) (2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 3D-251 redakcija) 7 punktas numatė, kad pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas („Ganyklos (pievos) iki 5 m.“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau“, „Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas (nuo 2012 m.)“, „Programa „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ (nuo 2012 m.)“, „Ganyklos (pievos) iki 5 m. (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“), turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre, o vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turi sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), 2013 m.

– ne mažiau nei 0,2 SG, nuo 2014 m. – ne mažiau nei 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Ūkiniai gyvūnai, registruoti individualiai, turi būti išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d., o registruotų bandomis ūkinių gyvūnų skaičius prilyginamas atitinkamų metų liepos 1 d. Ūkinių gyvūnų registre nustatyta tvarka registruotam ūkinių gyvūnų skaičiui. Šio punkto reikalavimas netaikomas pareiškėjams, kurie nelaiko gyvūnų, tačiau jų deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudaro ne daugiau nei 30 proc., 2013 m.

– ne daugiau nei 20 proc., nuo 2014 m. – ne daugiau nei 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų. Pastebėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priede, siekiant užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo, kaip neprivalomas standartas yra nustatytas minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas. Todėl LVAT padarė pagrįstą išvadą, jog valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose gali nustatyti minimalaus gyvulių tankumo standartą, o pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms, yra nepagrįsti.

Pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas, patvirtino

(2012 m., 2013 m. ir 2014 m. Paraiškų III dalies 1 punktas), kad yra susipažinęs su Taisyklėmis, kurių 9 punkte nustatyta, jog pareiškėjas, be kitų kompleksinės paramos reikalavimų, privalo laikytis reikalavimų, nurodytų GAAB apraše. Agentūrai pateikdamas 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas, pareiškėjas įsipareigojo laikytis GAAB aprašo nuostatų (2012 m., 2013 m. ir 2014 m. Paraiškų III dalies 8 punktas), t. y. pareiškėjas patvirtino, kad žino, jog privalo laikytis ne tik GAAB aprašo 1.2 papunkčio reikalavimo, bet ir visų kitų GAAB aprašo nuostatų, kurios reglamentuoja įsipareigojimus, kuriuos privalo atitikti ne tik pareiškėjo deklaruoti laukai. Akcentuoja, kad pareiškėjas pripažino, jog nurodytu laikotarpiu (2012–2014 m.) gyvulių nelaikė laisva valia, nors ir žinojo, kad reikalavimas laikyti gyvulius yra privalomas teikiant paraiškas ir deklaruojant ganyklų-pievų plotus.

Agentūros manymu, vertindama pareiškėjo 2014 m. Paraišką nepažeidė nė vieno teisės akto ar nustatytų procedūrų, kitų teisės aktų reikalavimų, todėl visiškai sutinka su LVAT nutartyje nurodytais motyvais, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, nes LVAT nutartimi Agentūra yra įpareigota iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui skirtinos paramos ir taikytinos sankcijos dydžius bei, atitinkamai, pareiškėjui išmokėti apskaičiuotą sumą, taip patenkindama pareiškėjo siekį gauti paramą pagal 2014 m. paraišką, kiek ši paraiška atitinka teisės aktų reikalavimus.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Agentūros prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 ir pareiškėjo L. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo.

Agentūra dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo nurodo, kad Metodika (2014 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) reglamentavo sankcijų taikymą už Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – GAAB reikalavimų aprašas) reikalavimų nesilaikymo, taikymo tvarką 2014 m. paraiškoms. Šiuo atveju pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. Paraišką, patvirtino (2014 m. Paraiškos III dalies 1 punktas), kad yra susipažinęs su Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 „Dėl Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad pareiškėjas, be kitų kompleksinės paramos reikalavimų, privalo laikytis reikalavimų, nurodytų Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 „Dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-950 redakcija) (toliau – ir GAAB aprašas). Agentūrai pateikdamas 2014 m. Paraišką, pareiškėjas įsipareigojo laikytis GAAB aprašo nuostatų (2014 m. Paraiškos III dalies 8 punktas).

GAAB aprašo (2014 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 3D-179 redakcija) 7 punkte nustatytas žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – GAAB) reikalavimas dėl ūkinių gyvūnų laikymo. Pareiškėjas pateikdamas 2014 m. Paraišką patvirtino, kad žino, jog privalo laikytis GAAB 7 punkto reikalavimo. Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2014 m. nustatyto sąlyginio gyvulių skaičiaus nelaikė ir neatitiko GAAB 7 reikalavimo nėra, todėl Agentūra, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pakartotinai pažeistas GAAB 7 reikalavimas, nes pareiškėjo deklaruoti plotai 2014 m. sudarė daugiau kaip 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai skirti žemės ūkio naudmenų, o pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. savo valdoje SG nelaikė, todėl pareiškėjo 1 deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2014 m. buvo 0 SG, o turėjo būti ne mažesnis kaip 0,3 SG. Taigi 2014 m. Paraiškoje deklaruotas plotas, kuriame nustatytas minėtas pažeidimas, sudarė daugiau kaip 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto, t. y. GAAB reikalavimo pažeidimas sudarė 100 proc. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagal 2014 m. Paraišką buvo pritaikyta 100 proc. kompleksinės paramos susiejimo sankcija, vadovaujantis Metodikos (2014 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) (kuri galiojo pažeidimo metu) 17.4 papunkčiu. Pagal pareiškėjo 2012 m. Paraišką pritaikyta 50 proc. sankcija už tyčinį reikalavimo pažeidimą, o 2014 m. Paraiškoje pakartotinai nustatytas tyčinis to paties GAAB 7 reikalavimo pažeidimas, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, kuriame nurodyta, kad, nustačius pakartotinį tyčinį reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija – išmokos suma sumažinama 100 proc., be to, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus, pagal 2014 m. Paraišką pritaikyta 100 proc. sankcija. Be to, parama nebus skirta ir pagal 2015 m. pateiktą paraišką.

Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. lapkričio 30 d. Europos komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą, taikomo nuo 2010 m. sausio 1 d. pateiktoms paraiškoms, 72 straipsnis „Išmokų sumažinimas ir jų neskyrimas už tyčinius reikalavimų pažeidimus“ taip pat nustatė sankcijų taikymą už tyčinius pažeidimus. Mano, kad Agentūra visiškai teisėtai ir pagrįstai pritaikė pareiškėjui sankcijas 2014 m. Paraiškai, vadovaudamasi tomis Metodikos nuostatomis, kurios galiojo pažeidimo padarymo metu ir buvo aktualios taikant sankcijas už 2014 m. paraiškų administravimo metu nustatytus pažeidimus.

Agentūra pažymi, kad pasibaigus 2007 – 2013 m. paramos skyrimo laikotarpiui, nuo 2015 m. nebeliko pareiškėjams reikalavimo laikyti sąlyginius gyvulius. Prasidedant naujam 2014–2020 m. paramos laikotarpiui buvo priimtas 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 640/2014 kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai, kuris taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d. pateiktoms paraiškoms. Todėl Žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3D-306, buvo pakeista Metodika ir joje nurodyta, kad ji reglamentuoja sankcijų taikymą už Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, taikomų nuo 2015 metų, aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-932 „Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, taikomų nuo 2015 metų, aprašo patvirtinimo (toliau – 2015 m. GAAB reikalavimų aprašas), reikalavimų nesilaikymo, taikymo tvarką 2015 m. paraiškoms. Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. GAAB reikalavimų apraše nebeliko reikalavimo laikyti sąlyginius gyvulius (buvęs GAAB aprašo 7 punkto reikalavimas), o 2015 m. GAAB reikalavimų apraše įtvirtintas naujas 7 GAAB reikalavimas „valstybės saugomi botaniniai gamtos paveldo objektai – medžiai ir krūmai, augantys deklaruotuose plotuose, negali būti iškertami, išskyrus atvejus, jei medžiai, krūmai yra nulaužti ar išversti vėjo ar sniego, taip pat nudžiūvę medžiai, krūmai, keliantys grėsmę žmonėms, pastatams, eismui“. Priėmus naują 2015 m. GAAB aprašą, Žemės ūkio ministro 2015 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3D-306, buvo pakeistos ir Metodikos nuostatos, Metodikos 18 ir 181 punktus pripažįstant netekusiais galios ir pakeičiant Metodikos 17 punkto nuostatas, 17 punkte nurodant, kad tyčiniams reikalavimų pažeidimams priskiriami atvejai, kai pareiškėjo valdoje nustatomas GAAB reikalavimų apraše (patvirtinto 2014 gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-932) nurodytas 3 GAAB ar 7 GAAB reikalavimo pažeidimas (Metodikos 17.1 papunktis).

Taigi 2015 m. GAAB aprašas yra taikomas 2015 m. paraiškoms, o nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojusi Metodika yra skirta taikyti sankcijas už 2015 m. paraiškų vertinimo metu nustatytus pažeidimus. Agentūra mano, kad LVAT nutartyje nepagrįstai nurodė, jog Agentūra, priimdama 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais ir pažeidimą pagal Metodikos 17.4 p. nepagrįstai pripažino pakartotiniu tyčiniu, nes nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojusi Metodika yra skirta taikyti sankcijas už 2015 m. paraiškų vertinimo metu nustatytus pažeidimus, o pareiškėjui 2015 m. liepos 27 d. sprendimu buvo taikomos sankcijos už 2014 m. Paraiškoje nustatytus pažeidimus.

Atsakovas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo pažymi, kad LVAT nurodydamas, jog Agentūra priimdama 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo.

LVAT praktikoje yra nurodoma Agentūrai priimant sprendimus, kuriais pareiškėjams taikomos sankcijos už nustatytus pažeidimus, turėtų būti taikomos pažeidimo nustatymo/padarymo (jei galima identifikuoti) dieną (pvz., patikros vietoje užbaigimo data, paraiškos/mokėjimo prašymo/kasmetinio prašymo ir kitų dokumentų vertinimo užbaigimo data) galiojusios sankcijos (LVAT 2013 m. kovo 28 d. nutartis Nr. A438-497/2013). Taigi LVAT laikosi nuomonės, kad įsipareigojimai ir sankcijos pagal atitinkamą priemonę turėtų būti taikomos pareiškėjams nuo paraiškos pateikimo momento, t. y. nuo tada, kai tarp Agentūros ir pareiškėjo susiklosto teisiniai santykiai ir pareiškėjas įsipareigoja laikytis prisiimtų įsipareigojimų (Pavyzdžiui, <...> išmoka sumažinama ar neskiriama (sankcijos de facto skyrimo pagrindas), kai inter alia nesilaikoma teisės aktais nustatytų valdymo arba geros žemės ūkio bei aplinkosaugos būklės reikalavimų, ir reikalavimų buvo nesilaikoma dėl veiksmų arba neveikimo, kurie tiesiogiai priskiriami ūkininkui, pateikusiam paraišką paramai gauti atitinkamais kalendoriniais metais <...> (LVAT 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-2766/2011; LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A858-2886/2011). Taigi Agentūros nuomone, teisės subjekto (pareiškėjo) veiksmai turi būti vertinami ir sankcijos nustatomos pagal teisės aktus galiojančius tuo metu, kai jis pažeidimą padarė, o ne kai toks pažeidimas užfiksuojamas ar priimamas atitinkamas sprendimas.

Agentūra nurodo, kad negali įvykdyti LVAT nutarties, nes Agentūros nuomone, pareiškėjo 2014 m. paraiškai negali būti taikomos Metodikos (2015 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3D-306 redakcija) nuostatos, reglamentuojančios sankcijų taikymą už 2015 m. paraiškų vertinimo metu nustatytus pažeidimus.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime pareiškėjas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo nurodo, kad LVAT pagrįstai sprendė, jog atsakovo 2015 m. liepos 27 d. sprendimas dėl pareiškėjui taikytinų sankcijų buvo priimtas nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojus Metodikos, pakeitimams (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405), kuriais, be kita ko, Metodikos 18 ir 18-1 punktai buvo pripažinti netekusiais galios, o 17 punkto nuostatos pakeistos. Metodikoje nebeliko nuostatų, tiesiogiai nurodančių į GAAB aprašo 7 punktą. LVAT kolegija pagrįstai nurodė, kad atsakovas, skundžiamame 2015 m. liepos 27 d. sprendime, remdamasis Metodikos 2014 m. balandžio 12 d. redakcija, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturi pagrindo teigti, kad Metodika (2014 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) galiojo 2014 m. paraiškoms, kadangi Metodikoje nėra ir nebuvo nustatytas jos taikymas konkrečioms paraiškoms. Metodikos nuostatos įsigalioja nuo jos paskelbimo, nes kitaip joje nėra nustatyta. Todėl atsakovas 2015 m. liepos 27 d. sprendimo priėmimo metu privalėjo vadovautis Metodikos (2015 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. 3D-405) nuostatomis. Ankstesnė Metodikos redakcija tuo metu jau neturėjo teisinės galios.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Metodika 2014 m. buvo keičiama ne tik 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-206, tačiau dar ir 2014 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 3D-613. Šiuo atveju atsakovas savo nuožiūra pasirenka kurios redakcijos Metodika vadovautis. Atsakovas nėra įgaliotas nustatinėti Metodikos ir GAAB nuostatų, jų nenustato ir nėra įgaliotas aiškinti nurodytų teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad atsakovas 2015 m. liepos 27 d. sprendimo priėmimo metu taip pat nesivadovavo ir GAAB aprašu (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 3D-932), tačiau vadovavosi ankstesnės redakcijos, netekusiu galios teisės aktu - GAAB aprašu. Atsižvelgiant į tai teigia, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo savo įgaliojimus. Kaip jau ne kartą yra pažymėta administracinių teismų praktikoje, viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų (intra vires/ultra vires) kriterijų. Viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo (valstybės valdymo) subjektui viršijus savo kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas (LVAT 2007-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/07).

Pareiškėjas iš atsakovo teiginių sprendžia, kad atsakovas nustatė galimus pažeidimus 2012 m. bei 2014 m. ir laiko juos pakartotiniais, tačiau siekiant nustatyti pažeidimų pakartotinumą, pažeidimai turėjo būti padaryti daugiau negu vieną kartą per trejus metus iš eilės (Metodikos 2.5 punktas). Atsakovo nurodyti galimi 2012 m. ir 2014 m. pažeidimai nelaikytini pakartotiniais, nes turėjo būti užfiksuoti arba 2012 m. ir 2013 m. arba 2013 m. ir 2014 m.

Pareiškėjo nuomone, įsakyme dėl GAAB (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 3D-932) nurodyta, kad yra tvirtinamas Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų taikomų nuo 2015 metų, aprašas (įsigalioja 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, GAAB (2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 3D-932 redakcija) taikytinas ne 2015 m. paraiškoms, bet 2015 metais ir vėliau atsakovo priimamiems sprendimams.

Pareiškėjas dėl atsakovo nurodyto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog LVAT nurodydamas, kad atsakovas priimdamas 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, kadangi atsakovo nurodytomis LVAT nutartimis suformuota teisminė praktika negali būti laikoma kaip atitinkanti šios bylos aplinkybes. Priešingai, ji gali būti taikoma prieš patį atsakovą, kad būtent jo veiksmai, kaip viešojo administravimo subjekto, turi atitikti teisės aktų reikalavimus galiojančius tuo metu, kai jis priėjęs prie atitinkamos paraiškos administravimo pabaigos, ją įvertina pagal galiojančius teisės aktus, o ne pagal anksčiau galiojusius. Taigi atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl šalių nurodytų aplinkybių, kurias jos įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris prašyme nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo L. U. ir atsakovo Agentūros prašymai yra grindžiami ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Pareiškėjo manymu, teismas padarė esminį materialiosios teisės normos taikymo pažeidimą, t. y. netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 73/2009 normas, ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį.

Atsakovo manymu, teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad Agentūra, priimdama 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais ir pažeidimą pagal Metodikos 17.4 p. nepagrįstai pripažino pakartotiniu tyčiniu, nes nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojusi Metodika yra skirta taikyti sankcijas už 2015 m. paraiškų vertinimo metu nustatytus pažeidimus, o pareiškėjui 2015 m. liepos 27 d. sprendimu buvo taikomos sankcijos už 2014 m. Paraiškoje nustatytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Pareiškėjas ir atsakovas prašymuose dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, o tiesiog pateikė savo samprotavimus dėl Reglamento ir Metodikos nuostatų aiškinimo, tačiau tai negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas atitinkamai kiekvienos šalies naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu teigia, kad teismas nepagrįstai nepanaikino pranešimų dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijų, tokiu būdu nesilaikė suformuotos teisminės praktikos, kadangi pranešimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Atsakovas, pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu nurodo, kad teisės subjekto (pareiškėjo) veiksmai turi būti vertinami ir sankcijos nustatomos pagal teisės aktus galiojančius tuo metu, kai jis pažeidimą padarė, o ne kai toks pažeidimas užfiksuojamas ar priimamas atitinkamas sprendimas, todėl Metodikos (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-306 redakcija) nuostatos, reglamentuojančios sankcijų taikymą už 2015 m. paraiškų vertinimo metu nustatytus pažeidimus, pareiškėjo atveju negali būti taikomos.

Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjo ir atsakovo nurodomų administracinių bylų individualias aplinkybes, darytina išvada, kad šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, todėl negalima spręsti, kad skirtingų procesinių sprendimų priėmimas patvirtina skirtingą teisės normų aiškinimą. Pareiškėjas ir atsakovas nenurodė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjo ir atsakovo prašymuose atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, pareiškėjas ir atsakovas nagrinėjamu atveju nepagrindė aplinkybės, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo šiuo atveju aktualios administracinių teismų praktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymuose atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo ir atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo ir atsakovo prašymų atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jie iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir atsakovas įtikinamai nepagrindė.

Atsakovas prašyme atnaujinti procesą taip pat prašo, netenkinus prašymo, išaiškinti teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo išaiškinimo procedūra yra nustatyta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai pranešama proceso šalims.

Šiuo atveju nagrinėjami pareiškėjo ir atsakovo prašymai dėl proceso atnaujinimo byloje. Kadangi sprendimo išaiškinimui ABTĮ nustatyta atskira procedūra, šioje byloje sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, šis klausimas negali būti sprendžiamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šia nutartimi neribojama atsakovo teisė kreiptis į teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo ir atsakovo prašymai atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 atmetami ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakytina (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. U. (L. U.) ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymus atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017 pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gagys Dainius Raižys