2016-06-01 Nr. AB-11962-3-63-3-01652-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-116-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01652-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šilutės rajono savivaldybės administracijos, ir Šilutės rajono savivaldybės administracijai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. T. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šilutės rajono savivaldybės administracijos, ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos jai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 2 d. ji dirba Šilutės rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) (A lygio, 8 kategorijos pareigybė), jai paskirta trečia kvalifikacinė klasė ir 10 procentų dydžio pareiginės algos priedas. Teigė, kad taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (Žin., 2009, Nr. 91-3918), jai laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. už suteiktą trečią kvalifikacinę klasę buvo mokamas sumažintas priedas, tai yra ne 15 procentų, o 10 procentų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja teigė, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jai buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą

Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 11–13) nurodė, kad ginčą palieka spręsti teismo nuožiūrai. Argumentavo, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjai neišmokėjimą sąlygojo ne Šilutės rajono savivaldybės administracijos veiksmai, o Lietuvos valstybė, nustačiusi Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėja negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio, todėl mano, kad atsakovu turėtų būti Lietuvos valstybė. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas atitinkamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarkai parengti, tai yra atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Nurodė, kad jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu prašymas būtų patenkintas, priteistos sumos sumokėjimas turėtų būti išdėstytas dalimis, tai yra tokiam laikui, kiek truko prieštaraujančiomis pripažintų įstatymo nuostatų taikymas pareiškėjos atžvilgiu, nes visi įstaigos valstybės tarnautojai turi vienodą interesą susigrąžinti negautas lėšas, todėl staigus vienų valstybės tarnautojų skundų patenkinimas, sudarytų finansinių nepatogumų įstaigai ir apsunkintų atsiskaitymą su kitais valstybės tarnautojais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos V. T. skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos 712,98 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti), įpareigojo Šilutės rajono savivaldybės administraciją V. T. priteistą darbo užmokesčio nepriemoką išmokėti per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Reikalavimą darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šilutės rajono savivaldybės administracijos, atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Vadinasi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Šilutės rajono savivaldybės administracija, kurioje pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini). Šilutės rajono savivaldybės administracijai taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėja patyrė praradimus. Nors pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama tik dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, kad tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teismas sprendė, kad už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent Šilutės rajono savivaldybės administracija. Todėl reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šilutės rajono savivaldybės administracijos, atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į aplinkybę, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, vertindamas valstybės (savivaldybės) biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų sampratą, priteistinos sumos dydį, konstatavo, kad teismo sprendimas gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1699-583/2013, kuriuo analogiškas prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, buvo atmestas. Kita Klaipėdos apygardos administracinio teismo byla Nr. I-158-162/2014, kurioje ginčo dalykas yra analogiškas skundžiamo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalykui, buvo sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4646-121/2013. Tai rodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas skirtingai vertina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo taikymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, reikalaudama priteisti iš atsakovo tą dalį darbo užmokesčio, kuri jai 2013 metais buvo neišmokama įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiami tuo, kad atsakovas vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjai turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. T. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė