2022-03-09 Nr. AB-5489-3-61-3-02224-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1278-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02224-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. O. (N. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. O. (N. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. O. (N. O.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 3I-00013 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo asmeniui be pilietybės N. O.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui 1954 m. Konvencijos dėl asmens be pilietybės (toliau – ir Konvencija) 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis gimė Klaipėdoje, jo motina - I. O. iki pat mirties gyveno Lietuvoje. Pareiškėjo duomenimis, abu tėvai buvo asmenys be pilietybės, abiejų tėvų tautybė - rusai. Pareiškėjas nuo gimimo iki šiol gyvena Lietuvoje. Šis juridinę reikšmę turintis faktas yra nustatytas Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2338-887/2019. 1994–1995 m. N. O. baigė Klaipėdos 20-osios vidurinės mokyklos penkias klases. Šeštoje klasėje N. O. pateko į globos namus, o po to į nepilnamečių koloniją, vėliau buvo teistas ir atliko bausmę dėl ko laiku nesikreipė išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Šiuo metu pareiškėjo teisinis statusas yra asmuo be pilietybės. Jam buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Klaipėdoje, kuris negalioja nuo 2021 m. vasario 26 d. Pareiškėjas save laiko Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl prašė išduoti šį faktą patvirtinantį dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Kadangi pareiškėjo seneliai yra lietuvių kilmės, todėl jis pradėjo tvarkyti dokumentus dėl pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka, siekdamas gauti tai patvirtinančius duomenis, pateikė užklausas įvairiems archyvams. Kol bus išspręstas pilietybės klausimas, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, kelionės dokumento išdavimo ir leidimo gyventi Lietuvoje.

3. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas Sprendimu nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, neišdavė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, neišdavė leidimo keliauti. Tiek atsakovas, tiek ir valstybės institucijos pripažįsta faktą, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, tačiau tuo pačiu pareiškėją laiko ir užsieniečiu, atvykusiu iš kitos valstybės, neišduoda leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ar kito asmens pažymėjimo, nepagrįstai grasina, kad gali išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, laiko, kad pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su Lietuva, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir valstybės saugumui.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra gimęs Lietuvos Respublikoje, niekada iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykęs, todėl neturi jokio ryšio ir sąsajų su jokia kita užsienio valstybe. Tokio asmens teisinis statusas yra - asmuo be pilietybės, o tokio asmens statusą ir jo teises reglamentuoja Konvencija, kurios 27 straipsnyje (asmens pažymėjimas) numatyta, kad susitariančiosios Valstybės visiems asmenims be pilietybės, gyvenantiems jų teritorijoje ir neturintiems galiojančių kelionės dokumentų, išduoda asmens pažymėjimus. Konvencijos įgyvendinimo procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui: a) jis yra lietuvių kilmės asmuo; b) jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, jis tenkina visas šias sąlygas, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Jis negali išsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, nes jis nėra kitos valstybės pilietis ar gyventojas. Pareiškėjas gimė Lietuvoje ir iš jos niekada nebuvo išvykęs, pareiškėjui išduotas gimimo Lietuvoje liudijimas, pareiškėjo tėvai teisėtai gyveno Lietuvoje, todėl laikytina, kad pareiškėjas nepertraukiamai ir teisėtai gyvena Lietuvoje nuo gimimo iki šios dienos daugiau kaip 5 metus. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra taikytinas tik į Lietuvą atvykstantiems asmenims iš kitų valstybių, tačiau ne asmenims be pilietybės, kurių kilmės šalis ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuva. Nors pareiškėjas yra teistas ir jo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, tačiau valstybė jo negali niekur išsiųsti, todėl privalo vykdyti įsipareigojimus, numatytus Konvencijoje, ir užtikrinti joje numatytų asmens be pilietybės teisių įgyvendinimą tam, kad asmuo galėtų integruotis į visuomenę, turėtų galimybę įsidarbinti, gauti legalias pajamas, mokėti mokesčius, sudaryti santuoką. Be to, visi pareiškėjui žinomi giminės (sesuo, motina, seneliai, tetos, dėdės) gyveno ir gyvena Lietuvoje, todėl jis neturi jokio ryšio su kita valstybe.

6. Pareiškėjas siekė sudaryti santuoką, tačiau šios teisės negalėjo įgyvendinti, nes baigėsi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pažymėjimo galiojimas ir atsakovas naujo leidimo neišdavė. Šiuo metu jis negauna medicinos pagalbos, negali įsidarbinti, išsinuomoti būsto, sudaryti santuokos, atsidaryti sąskaitos banke naudotis kitomis asmenų be pilietybės teisėmis, nes atsakovas nepagrįstai atsisako išduoti pareiškėjui Konvencijoje numatytą asmens dokumentą, kurio atitikmuo - leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą pašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 37 punktu, 2021 m. balandžio 26 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą Nr. 10K-12648. 2021 m. gegužės 6 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-7688 (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, įvertinęs gautą informaciją bei pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas sistemingai buvo teisiamas už įvairias nusikalstamas veikas, todėl didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, nuolat atliko laisvės atėmimo bausmes įkalinimo įstaigose, o šiuo metu užsieniečio su Lietuvos Respublika nesaisto šeiminiai ryšiai. Pareiškėjo motina Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimą nuolat gyventi, bet 2018 m. mirė, o tėvui dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti nebuvo. Duomenų apie užsieniečio šeimos narius (sutuoktinę, nepilnamečius vaikus) nėra. Be to, atsakovo vertinimu, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika proporcingai atsižvelgiant į ilgalaikį grubų teisės pažeidinėjimą yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai.

9. Vertinant tai, į kurią valstybę pareiškėjas galėtų būti išsiųstas, buvo atsižvelgta į tai, kad jis yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią jis galėtų būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją, o buvo išspręstas tolimesnės pareiškėjo teisinės padėties Lietuvoje klausimas (pareiškėjas informuotas apie galimybę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

10. Alytaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtina, kad pareiškėjas gyveno iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau tai neįpareigoja atsakovui išduoti leidimo nuolat gyventi.

11. Pareiškėjas skunde prašė įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui Konvencijos 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą (leidimą nuolat gyventi), tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo N. O. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2338-887/2019 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas - N. O. nuo gimimo iki šiol gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7508763, kuris galiojo iki 2021 m. vasario 26 d. Iki šio leidimo laikinai gyventi išdavimo, dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduoti nebuvo. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. 2021 m. gegužės 6 d. Migracijos departamentas gavo Išvadą, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo keturiolika kartų teistas už dvidešimt du nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Migracijos departamentas Sprendimu, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

14. Teismas pažymėjo, jog Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas buvo 14 kartų teistas už 22 nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kas patvirtina Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikalstamų veikų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Be to, iš Išvados matyti, kad pareiškėjas yra pripažintas recidyvistu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui yra grindžiama ne spėjimais, o paremta nustatytais faktais. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai, teismo vertinimu, buvo atsižvelgta ir į pareiškėjo keliamo pavojaus trukmę, kadangi buvo įvertinta tai, kad pareiškėjo teistumas nėra išnykęs (galioja iki 2024 m. spalio 28 d.). Asmens keliamo pavojaus trukmė negali būti begalinė, todėl, kaip nurodė Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu, ji pagrįstai siejama asmens teistumo išnykimu.

15. Teismo vertinimu, ginčijamu Sprendimu buvo tinkamai įvertinti ir pareiškėjo socialiniai ryšiai su gyvenamąja šalimi. Sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesaisto šeiminiai ryšiai, kadangi jo motina I. O., gim. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimą nuolat gyventi, mirė (duomenys neskelbtini).; tėvui V. O., gim., (duomenys neskelbtini), dokumentai suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti nebuvo, pareiškėjas nesudaręs santuokos, neturi vaikų. Pareiškėjo skunde nurodytas siekis sudaryti santuoką, teismo įsitikinimu, jo esamų šeiminių ryšių nepatvirtina. Sprendime atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas nedirbo, neturi turto, kadangi didžiąją savo gyvenimo Lietuvos Respublikoje dalį praleido įkalinimo įstaigose. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vertino ne tik pareiškėjo elgesį, jo keliamą pavojų, jo trukmę, bet ir ekonominius, šeimyninius ir socialinius ryšius. Nors pareiškėjas, norėdamas įrodyti savo šeimyninius ryšius, prašė prijungti prie bylos savo sesers I. A. paso ir gimimo liudijimo kopijas bei išreikalauti kitus įrodymus, patvirtinančius jo šeimyninius ryšius su I. A., tačiau teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo sesuo pagal teisinį reglamentavimą nepriskirtina šeimos nariams, šiuos įrodymus pagrįstai atsisakė priimti. Taip pat teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis Lietuvos Respublikoje proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai.

16. Kadangi iki Migracijos departamento 2020 m. vasario 26 d. sprendimu leidimo laikinai gyventi Nr. LT7508763, kuris galiojo iki 2021 m. vasario 26 d., išdavimo, dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui išduoti nebuvo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas teisėtai Lietuvoje gyveno tik nuo 2020 m. vasario 26 d. iki 2021 m. vasario 26 d. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentą, kad jis atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies punktą, kuris numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, pirmosios instancijos teismas atmetė.

17. Migracijos departamentas Sprendime vertindamas tai, į kurią valstybę pareiškėjas galėtų būti išsiųstas, įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės ir nėra užsienio valstybės, į kurią jis galėtų būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, todėl ginčijamu Sprendimu nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją.

18. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas pažeidžia jo teises, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendime buvo nurodyta, jog, norėdamas įgyvendinti savo teises (sudaryti santuoką, naudotis medicinos pagalba, dirbti ir kt.), pareiškėjas gali kreiptis (ir kaip nurodė teismo posėdžio metu jau kreipėsi, tačiau jo prašymas dėl laikino leidimo išdavimo posėdžio metu dar nebuvo išnagrinėtas) dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

19. Vertindamas Alytaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2338-887/2019 nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, jog N. O. nuo gimimo iki šiol gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikoje, teismas akcentavo, kad vien tik faktas, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Migracijos departamento pareiškėjui išduoti leidimo nuolat gyventi. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui neišduodamas leidimas nuolat gyventi.

20. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai Konvencijos 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą tapatina su leidimu nuolat gyventi, kadangi minėtas pažymėjimas tiek pagal Konvenciją, tiek pagal Įstatymo 38 straipsnį yra apibrėžiamas kaip asmens be pilietybės kelionės dokumentas, išduodamas jam siekiant išvykti į kitą valstybę, o šiuo atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą nuolat gyventi, tačiau nesiekė gauti kelionės dokumento.

III. 21. Pareiškėjas N. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijungti įrodymus, kuriuos atsisakė prijungti pirmosios instancijos teismas.

22. Pareiškėjas teigia, jog Konvencijoje numatytą įsipareigojimą asmeniui užtikrinti tokį pat teisinį režimą kaip ir piliečiams dėl įsidarbinimo ir darbo įstatymų taikymo bei socialinės apsaugos įgyvendina Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu turi leidimą nuolat gyventi. Teismas nepagrįstai sutapatino Konvencijoje numatytą asmens pažymėjimą (Konvencijos 27 str.) su kelionės dokumentu (Konvencijos 28 str.). Tai visiškai skirtingos prigimties ir paskirties dokumentai, nes šie dokumentai skiriasi ne tik forma, bet ir jais suteikiamos teisės bei garantijos. Pagal Konvencijos 27 straipsnį susitariančiosios Valstybės visiems asmenims be pilietybės, gyvenantiems jų teritorijoje ir neturintiems galiojančių kelionės dokumentų, išduoda asmens pažymėjimus. Tai besąlyginis valstybės įsipareigojimas asmeniui be pilietybės išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Šio dokumento išdavimas pagal Konvenciją nėra ribojamas ankstesniais asmens teistumais ar keliama grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju pareiškėjas nesiekia išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, todėl ir prašė išduoti ne kelionės dokumentą, bet asmens pažymėjimą, kuris įtvirtintų jo, kaip asmens be pilietybės statusą, ir kuris suteiktų galimybę pasinaudoti Konvencijos teikiamomis garantijomis į darbą, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, judėjimo laisvę. Pareiškėjas, siekdamas rašytiniais įrodymais pagrįsti aplinkybę, kokios formos Konvencijoje numatytus asmens pažymėjimus analogiškomis aplinkybėmis išduoda Lietuva, 2021 m. lapkričio 23 d. prašymu prašė prijungti rašytinius įrodymus - M. K. „leidimą gyventi“, kuriame įtvirtintas asmens be pilietybės teisinis statusas ir nuosprendžio išrašą, kuris patvirtina M. K. teistumą. Situacijos lygiavertės, tačiau atsakovo sprendimai skirtingi. Teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino, nes turėjo išankstinę nuostatą - skundą atmesti, todėl pademonstravo teismo šališkumą bei išankstinį nusistatymą.

23. Pareiškėjas tenkina visas sąlygas, numatytas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punkte. Jis nuo gimimo gyvena Lietuvoje ir nebuvo išvykęs, pareiškėjui buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi, o jo močiutė yra lietuvių kilmės.

24. Tam, kad pareiškėjas įgytų Konvencijoje garantuotas teises, atsakovas turi išduoti pareiškėjui nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, todėl pažeidė Konvencijoje garantuojamas asmens be pilietybės teises. Be šio dokumento pareiškėjas negali įsidarbinti, išsinuomoti būsto, gauti sveikatos priežiūros paslaugų, išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, sudaryti santuokos, įgyti savo vardu turto, atidaryti sąskaitą banke. Pareiškėjas pažymi, jog jis pateikė prašymą įregistruoti santuoką, tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes jam neišduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, jis neturi galiojančio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

25. Visi pareiškėjui žinomi giminės (sesuo, motina, seneliai, tetos, dėdės) gyveno ir gyvena Lietuvoje, todėl jis neturi jokio ryšio su kita valstybe. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti socialinius ryšius su Lietuva, teismui pateikė 2021 m. gruodžio 10 d. prašymą prijungti jo sesers I. A. paso ir gimimo liudijimo kopijas; įpareigoti atsakovą pateikti Migracijos departamento naudojamų registrų duomenis apie: pareiškėjo močiutės - E. S. S, gim. (duomenys neskelbtini), giminystės ryšį su pareiškėju, pilietybę, pilietybės suteikimo datą, vaikus, gyvenamąją vietą, I. O., mirusios (duomenys neskelbtini), gimimo ir mirties tikslią datą, jos motinos vardą, pavardę, vaikus, gyvenamąją vietą, duomenis apie ieškovo sesers gimimo liudijime nurodomą I. A., jos gimimo, mirties datą, tėvus, gyvenamąją vietą. Tačiau teismas šio prašymo netenkino ir taip nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybę pagrįsti savo socialinius ryšius su Lietuva.

26. Pareiškėjas nuo pat gimimo gyvena Lietuvoje ir nebuvo išvykęs, visą laiką Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, todėl pagal įstatymą privalo būti suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai numatyta Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktuose bei Konvencijos 27 straipsnyje. Pareiškėjo kilmę, gimimo vietą, t. y. teisėto patekimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje faktą, teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktą patvirtina pareiškėjui išduotas gimimo liudijimas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

27. Klausimas dėl pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje daugiau kaip 10 metų yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o atsakovas nepagrįstai kvestionuoja šį teismo sprendimą.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, o ne dėl Konvencijoje nurodyto dokumento išdavimo. Atitinkamai Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, jis dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis kreipėsi dėl asmens pažymėjimo išdavimo ir jam buvo atsisakyta jį išduoti, yra nepagrįsti bei išeinantys už šios bylos nagrinėjimo ribų. Į pareiškėjo paklausimą dėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo Migracijos departamentas atsakė 2021 m. vasario 24 d. raštu Nr. 10K-5205, kurį pareiškėjas galėjo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, o 2021 m. balandžio 7 d. kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

30. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti aplinkybę, kokios formos Konvencijoje numatytus asmens pažymėjimus išduoda Lietuva, pateikė M. K. „leidimą gyventi“ bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio pirmąjį lapą, tačiau, atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai ne tik, kad nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių, bet ir jas paneigia, nes M. K. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, vadinasi, šio asmens atžvilgiu buvo nustatytos kitokios aplinkybės, o šiuo atveju pareiškėjas yra laikomas turinčiu teistumą, t. y. iki 2024 m. spalio 28 d. Be to, pareiškėjo pateiktame M. K. „leidime gyventi“ yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad šiam asmeniui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, kurio išdavimo pagrindus ir sąlygas reglamentuoja Įstatymas.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, o ne Įstatymo 53 str. 1 dalies 2 ir 8 punktuose nurodytais pagrindais.

32. Nors pareiškėjas nurodė, kad neišdavus jam leidimo nuolat gyventi negali įgyvendinti būtiniausių poreikių (sudaryti santuokos, naudotis medicinos pagalba ir kt.), tačiau Sprendime atsakovas nurodė, kad įgyvendinti savo teises pareiškėjas gali kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas tokį prašymą pateikė ir Migracijos departamentas 2022 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

33. Atsakovas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinį laiką, esamus socialinius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, nuolat atliko laisvės atėmimo bausmes įkalinimo įstaigose, o šiuo metu užsieniečio su Lietuvos Respublika nesaisto šeiminiai ryšiai. Pareiškėjo motina Lietuvos Respublikoje gyveno turėdama leidimą nuolat gyventi, 2018 m. mirė, o tėvui dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo išduoti. Duomenų apie užsieniečio šeimos narius (sutuoktinę, nepilnamečius vaikus) Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse, nėra. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjo teikti duomenys apie jo seserį bei močiutę neturi reikšmės pareiškėjo šeiminių ryšių vertinimui, nes nepatenka į Įstatyme numatytą šeimos nario sąvoką. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie pragyvenimo šaltinį, įgytą nekilnojamąjį turtą ar kt., taigi nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika.

34. Alytaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtina, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau jis neįpareigoja pareiškėjui išduoti leidimo nuolat gyventi. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui neišduodamas leidimas nuolat gyventi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 3I-00013 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo asmeniui be pilietybės N. O.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimų pareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir išduoti jam Konvencijos 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą pagrįstumo.

36. Bylos duomenimis, pareiškėjas, nuo gimimo (duomenys neskelbtini) gyvenęs Lietuvos Respublikoje ir neturintis nei Lietuvos Respublikos, kitos šalies pilietybės, 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kuris 2021 m. balandžio 8 d. buvo priimtas nagrinėti Migracijos departamente. Be 2021 m. balandžio 7 d. prašymo, pareiškėjas Migracijos departamentui taip pat buvo pateikęs prašymą išduoti Konvencijos 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą.

37. Byloje ginčijamu 2021 m. birželio 4 d. Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui – asmeniui be pilietybės – leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad: leidimas gyventi nuolat užsieniečiui gali būti išduodamas esant vienam iš Įstatymo 53 straipsnyje numatytų pagrindų, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui negali būti išduodamas leidimas gyventi, iš jų – jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); įvertinus gautą Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, duomenis apie jo teistumą, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad: atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kadangi pareiškėjas yra keturiolika kartų teistas už baudžiamuosius nusižengimus, nesunkius, apysunkius ir sunkius nusikaltimus, laikomas recidyvistu, jo teistumas neišnykęs, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neturi glaudžių šeimyninių ryšių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, dėl to nedirbo, neturi turto ir nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti jam ilgalaikio gyventojo statuso; pareiškėjas nepagrįstai Konvencijos 27 straipsnyje numatytą asmens pažymėjimą tapatina su leidimu nuolat gyventi, kadangi minėtas pažymėjimas tiek pagal Konvencijos 27 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, tiek pagal Įstatymo 38 straipsnyje numatytą reglamentavimą yra apibrėžiamas kaip asmens be pilietybės kelionės dokumentas, išduodamas jam siekiant išvykti į kitą valstybę. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip patvirtino jo atstovas teismo posėdžio metu, kreipdamasis į Migracijos departamentą, siekė gauti leidimą nuolat gyventi, tačiau nesiekė gauti kelionės dokumento.

39. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su dalimi teismo išvadų: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma primintina, kad Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojančio Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, prasme užsienietis yra ne tik kitos valstybės pilietis ir asmuo be pilietybės, kurio kilmės valstybė yra užsienio valstybė, bet ir asmuo be pilietybės, kurio kilmės valstybė yra Lietuvos Respublika (Įstatymo 2 str. 11 ir 32 d.). Taigi, į aptartus užsieniečių skirtumus turi būti atsižvelgiama aiškinant ir taikant Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, iš jų – ir sprendžiant klausimus dėl leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

40. Kaip pagrįstai ginčijamame Sprendime nurodė Migracijos departamentas, pagal bendras Įstatymo nuostatas, leidimas gyventi nuolat užsieniečiui gali būti išduodamas esant vienam iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui negali būti išduodamas leidimas gyventi. Įstatyme eksplicitiškai yra įtvirtinti atvejai, kai aptartos bendrosios nuostatos netaikomos: pavyzdžiui, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5–7 punktai netaikomi Įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems užsieniečiams (Įstatymo 35 str. 5 d.) ir t. t. Tačiau kartu pažymėtina, kad tokie atvejai Įstatyme yra įtvirtinti ir implicitiškai: pavyzdžiui, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas) netaikytinas Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui be pilietybės, kurio kilmės valstybė yra Lietuvos Respublika.

41. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš pareiškėjo 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildyto prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kuris 2021 m. balandžio 8 d. buvo priimtas nagrinėti Migracijos departamente, pareiškėjo teismo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, pareiškėjas siekia gauti leidimą nuolat gyventi pagrindu, nustatytu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte: leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju.

42. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje ir 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ir 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.

43. Taigi, sprendžiant dėl leidimo gyventi nuolat išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu užsieniečiui – Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmens be pilietybės, kurio kilmės valstybė yra Lietuvos Respublika, atitinkančiam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje sąlygas, netaikytinos bendrosios Įstatymo nuostatos dėl sąlygų užsieniečiams, kurios prieštarautų specialioms Įstatymo nuostatoms tiek tiesiogiai (pvz., Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas reikalavimas patalpai), tiek netiesiogiai, iš jų – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas 2021 m. kovo 31 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-2765-261/2021, aiškindamas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatą (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai), pažymėjo, kad pareiškėjas nėra atvykęs iš kitos Europos Sąjungos ar trečiosios šalies, priešingai – jis yra gimęs, visą laiką gyveno ir gyvena Lietuvoje, tačiau neturi Lietuvos Respublikos ar kokios nors kitos valstybės pilietybės, todėl 1996 m. gruodžio 18 d. jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas kitu nei užsieniečiams, atvykstantiems iš užsienio valstybių, pagrindu, susiklosčius specifinėms istorinėms aplinkybėms (Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę), o pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar grąžinimo į užsienio valstybę klausimas šiuo atveju nėra sprendžiamas. Todėl, panaikinus pareiškėjui dar 1996 m. gruodžio 18 d. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (kuris, kaip matyti iš bylos aplinkybių, ne kartą buvo keičiamas (tęsiamas) nevertinant ankstesnių pareiškėjo teistumų), susiklostytų situacija, kad Lietuvos Respublikoje, kurioje gimė, visą laiką gyveno, kuri yra laikoma jo kilmės valstybe ir į kurios politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pareiškėjo integraciją implicitiškai patvirtina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, pareiškėjas gyventų neteisėtai, o tai būtų neteisinga iš esmės, pažeistų pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai apribotų galimybes įgyvendinti bei ginti bet kokias savo teises ir (ar) teisėtus interesus.

44. Kadangi Migracijos departamentas ginčijamu 2021 m. birželio 4 d. Sprendimu pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo netenkintas motyvuojant tuo, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas, kuris kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra taikytinas, jis yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), atsakovas įpareigotinas šį pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, dėl ko skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas aptartoje dalyje yra keičiamas.

45. Kita pirmosios instancijos teismo dalis paliekama nepaleista: pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog Konvencijos 27 straipsnio nuostatos („susitariančiosios Valstybės visiems asmenims be pilietybės, gyvenantiems jų teritorijoje ir neturintiems galiojančių kelionės dokumentų, išduoda asmens pažymėjimus“) prasme asmenims be pilietybės, gyvenantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, be Įstatyme nustatytų dokumentų – leidimų laikinai ar nuolat gyventi – turi būti išduodami dar ir pažymėjimai. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens be pilietybės kelionės dokumento, nustatyto Įstatymo 38 straipsnyje, išdavimo tvarka reglamentuota Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1V-393, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti kelionės dokumentą, t. y. dokumentą, suteikiantį teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į Lietuvos Respubliką šio dokumento galiojimo laikotarpiu, taip pat būtų teikęs atitinkamą prašymą minėto teisės akto nustatyta tvarka, nėra.

46. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs prašymų dėl įrodymų prijungimo ir išreikalavimo, bylą išnagrinėjo šališkai, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali būti savaime vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, kuriuos atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepatvirtina nagrinėjamam ginčui reikšmingų aplinkybių, todėl juos priimti atsisakyta pagrįstai.

47. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, jog jis sumokėjo 450 Eur už skundo parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, todėl jo prašymas šioje dalyje netenkinamas. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jis įgijo teisę į 50 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jam priteisiama 225 Eur už skundo parengimą pirmosios instancijos teisme.

48. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur dydžio žyminį mokestį už skundo padavimą bei 23,5 Eur už apeliacinį skundą. Atkreiptinas dėmesys, jog už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 Eur žyminis mokestis (ABTĮ 35 str. 2 d.), o skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos, taigi pareiškėjas už apeliacinio skundo padavimą turėjo sumokėti 11,25 Eur, todėl, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui grąžintina 12,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio, o, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, priteistina 17,13 Eur (11,5 Eur + 5,63 Eur) sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. O. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo N. O. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 3I-00013 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo asmeniui be pilietybės N. O.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui N. O. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 242,13 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus ir trylika centų) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjui N. O. 12,25 Eur (dvylika eurų ir dvidešimt penkis centus) sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė