2019-07-10 Nr. AB-14211-3-61-3-04266-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1340-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04266-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, nes buvo kalinamas rūsyje esančioje kameroje Nr. 297, pareiškėjui kameroje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nebuvo mechaninės oro šalinimo sistemos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, vėdinimas buvo įmanomas tik per langą, kurio žiemą negalima atidaryti dėl šalčio ir drėgmės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė duomenis apie tai, kada ir kuriose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas, bei teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo manymu, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės kamerose. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepagrindė jo nurodyto neturtinės žalos dydžio, nekonkretizavo, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose kalėjo 9 paras, iš kurių 1 parą jis buvo laikomas ženkliai pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą, 7 paras pareiškėjas buvo kameroje, kurioje, atsižvelgus į sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko 3,56 kv. m ploto, 1 parą pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad ginčo laikotarpiu jis kalėjo kameroje Nr. 297, tačiau įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu šioje kameroje nebuvo laikomas.

7. Dėl pareiškėjo argumento, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, žiemą atidaryti langų neįmanoma, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte įtvirtintus reikalavimus, nurodė, jog kamerose nesant įrengtos mechaninės vėdinimo sistemos, kamerų vėdinimas per langus atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė. Teismas pažymėjo, kad žiemą pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas.

8. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimą buvo laikomas neilgai, taip pat pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų apie šiuo pažeidimu padarytą žalą jo sveikatai, byloje taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes, už kurias pareiškėjui turėtų būti atlyginama pinigais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir teisėta satisfakcija už patirtus nepatogumus.

III. 9. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nurodytą skunde.

10. Pareiškėjas nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014, nustačius net menkiausią minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, turi būti pripažinta, jog buvo pažeista teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigia, kad teismas negalėjo vadovautis Higienos norma HN 134:2015, nes Lukiškių TI-K nėra naujai rekonstruota įstaiga, be to, Lukiškių TI-K yra saugomas paveldo objektas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą.

12. Atsakovas nurodo valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, akcentuoja, jog apeliacinis skundas grindžiamas samprotavimais, apelianto nusiskundimai abstraktūs, jis nekonkretizuoja, kuo pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui M. V. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjas 8 paras buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamo gyvenamojo ploto, kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų atmetęs, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, siekia, jog jam būtų priteistas jo skunde nurodytas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas teigia, kad nustačius net menkiausią minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, turi būti pripažinta, jog buvo pažeista asmens teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Be to, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju teismas negalėjo vadovautis Higienos norma HN 134:2015.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamojo ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

18. Pažymėtina, kad šiame įsakyme nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

19. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto atskaitė sanitarinio mazgo plotą, nors byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis 7 paras nebuvo iš esmės pažeista (pareiškėjui būnant kameroje, kurioje, atsižvelgus į sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko 3,56 kv. m ploto). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) buvo pažeista vieną parą.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nagrinėjamu atveju Higienos norma HN 134:2015 netaikytina, pažymėtina, kad šiuo teisės aktu pirmosios instancijos teismas vadovavosi vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų vėdinimo per langus. Higienos normos HN 134:2015 1 punkte nustatyta, jog ši higienos norma nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (Higienos normos HN 134:2015 3 p.), tačiau Higienos normoje nėra nustatyta, kad ji visa apimtimi netaikoma nerekonstruotiems pastatams ar saugomiems kultūros objektams. Taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Higienos norma HN 134:2015.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (vieną parą iš esmės neužtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija yra adekvatus atsakovo atstovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014 nėra aiškiai nurodyta, kad teismui pripažinus nors menkiausią gyvenamojo ploto normos pažeidimą turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A575-2249/2014 faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo ja remtis nagrinėjamu atveju. Akcentuotina, kad pareiškėjas nėra nurodęs jokių aplinkybių ir įrodymų, kad dėl minėto pažeidimo jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam būti atlyginta pinigais.

25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė