2020-12-09 Nr. AB-23262-3-61-3-03241-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4380-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03241-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-4870 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 100 000 Eur kompensaciją už laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. jam neteisėtai pritaikytą kardomąją priemonę – suėmimą, taip pat už neteisėtai išduotą Europos arešto orderį ir kt.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Ministerija ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jo 2019 m. birželio 27 d. pareiškimą (toliau – ir Pareiškimas) dėl kompensacijos išmokėjimo, nes su Pareiškimu nebuvo pateiktas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje; su Pareiškimu taip pat nebuvo pateikti pareiškėjo patirtą žalą patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Ministerijos Sprendimu, pažymėjo, kad Ministerijai pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog buvo neteisėtai sulaikytas daugiau nei 20 mėnesių, t. y. prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Valstybė neužtikrino, kad nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės, todėl ji turi atlyginti jam padarytą žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Sprendimą netenkinti pareiškėjo Pareiškimo dėl kompensacijos išmokėjimo priėmė įvertinęs Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2019 m. gegužės 13 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamojo atžvilgiu (toliau – ir prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą). Šiame nutarime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas nesant (nesurinkus) pakankamai duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę padarius nusikaltimą, tačiau nutarime nėra konstatuotų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atliktų pareiškėjo atžvilgiu. Nepateikus tokių duomenų, Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo Pareiškimą atlyginti jam padarytą žalą ne teismo tvarka.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2019 m. birželio 27 d. pareiškimu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti jam 100 000 Eur žalos atlyginimą už neteisėtai pritaikytą kardomąją priemonę – suėmimą, neteisėtai išduotą Europos arešto orderį, susargdinimą jį suėmus ir kt. Pareiškėjas Pareiškime nurodė, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato sprendimu jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Prokuroras su 2016 m. birželio 9 d. pareiškimu kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pareiškėjui skyrimo, kuris teismo nutartimi buvo tenkintas. Pareiškėjo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis, pagal kurį pareiškėjas buvo suimtas 2016 m. gruodžio 5 d. Airijoje. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroras 2018 m. spalio 17 d. priėmė nutarimą panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą, o tai reiškia, kad prokurorai pripažino, jog pareiškėjui kardomoji priemonė – suėmimas yra paskirta nepagrįstai. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-asis skyrius 2019 m. gegužės 13 d. nutarimu nutraukė pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, neįrodžius jo dalyvavimo jam inkriminuojamame nusikaltime. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo Pareiškimą, priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes pareiškėjas Ministerijai nepateikė įrodymų, kuriais būtų konstatuotas pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir jam skirtos kardomosios priemonės neteisėtumas.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taip pat nurodė, jog pareiškėjas Ministerijai su Pareiškimu pateikė dokumentus (23 dokumentai pagal sąrašą), kurie, jo nuomone, įrodo, kad jam laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta nepagrįstai. Teismas, susipažinęs su Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro 2019 m. gegužės 13 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamojo (pareiškėjo) atžvilgiu, nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl to, kad net ir išnaudojus visas galimybes įrodymams surinkti, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo (pareiškėjo) kaltę padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje;

šiuo pagrindu buvo panaikinta ir pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti kaip nebereikalinga; ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas toliau. Teismas apibendrino, jog ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas ne dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, susiję su atliekamu tyrimu, buvo pripažinti atliktais neteisėtai, o todėl kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Teismo vertinimu, kiti į bylą pateikti dokumentai (Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro 2018 m. spalio 17 d. nutarimas panaikinti kardomąją priemonę, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2018 m. spalio 17 d. prašymas dėl Europos arešto orderio atšaukimo) taip pat neįrodo, kad pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą vykdę ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė neteisėtą pareiškėjo laisvės ir teisių suvaržymą.

Teismas pažymėjo, kad minėtuose dokumentuose, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytą kardomąją priemonę – suėmimą taikyti nėra pagrindo dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo ir kitų objektyvių aplinkybių (pareiškėjo ligos ir kt.).

7. Teismas padarė išvadą, kad Ministerija turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo Pareiškimą, nes pareiškėjas Ministerijai su Pareiškimu nebuvo pateikęs įrodymų (įsiteisėjusių procesinių dokumentų), kuriuose būtų konstatuotas pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjui skirtos kardomosios priemonės – suėmimo neteisėtumas, t. y. priešingumas įstatymų nuostatoms. Pagal Įstatyme nustatytą reglamentavimą asmuo į Ministeriją dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis tik turėdamas įrodymų (galėdamas įrodyti), kad jo atžvilgiu vykdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teisėjų veiksmai atitinkamais procesiniais sprendimais yra pripažinti neteisėtais (Įstatymo 3 str. 1 d.). Tai reiškia, kad Ministerija turėjo teisinį pagrindą Sprendimu atsisakyti tenkinti pareiškėjo Pareiškimą atlyginti žalą ne teismo tvarka.

8. Teismas konstatavo, kad Ministerija tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, teisingai įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl ginčijamą sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo. Ginčijamą Ministerijos Sprendimą pripažinus teisėtu, išvestinis reikalavimas įpareigoti Ministeriją išmokėti pareiškėjui 100 000 Eur kompensaciją už neteisėtai pritaikytą kardomąją priemonę – suėmimą laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio mėn., neteisėtai išduotą Europos arešto orderį ir kt., negali būti tenkinamas.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

9.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laisvė buvo suvaržyta (jis buvo suimtas 20 mėnesių) nepagrįstai ir neteisėtai. Šią aplinkybę patvirtina prokuroro nutarimas pareiškėjo atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas patyrė didelių fizinių ir moralinių kančių, taip pat finansinių nuostolių dėl pareigūnų netinkamai atliktų pareigų. Tačiau teismas gina ne nukentėjusį asmenį, o institucijas, kurios grubiai pažeidė įstatymus ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

9.2. Tuo atveju, jei Ministerijos specialistams trūksta įrodymų apie pareiškėjo pažeistas teises, jie turi patys juos išsireikalauti ir imtis kitų priemonių, kad kalti pareigūnai būtų nubausti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas neturi galimybės išreikalauti duomenis apie pareigūnų padarytas klaidas ir jų nubaudimą, nes pati valstybė nesiima priemonių, kad kalti pareigūnai būtų nubausti.

9.3. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia CK 6.272 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią tokio pobūdžio žalą atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo kaltės.

10. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

10.1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, ir tokio pobūdžio ginčai nėra priskirti administracinių bylų kompetencijai. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl Ministerijos priimto Sprendimo, kaip administracinio akto, teisėtumo. Teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar pareiškėjo suėmimas buvo neteisėtas. Nesant duomenų apie suėmimo neteisėtumą ikiteisminio tyrimo dokumentuose, sprendimą dėl pareiškėjo atžvilgiu pritaikyto suėmimo neteisėtumo galėtų priimti tik bendrosios kompetencijos teismas. Ministerijai teisės aktais nesuteikta kompetencija vertinti neteisėtų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.272 str.). Jeigu Ministerija vertintų procesinius ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus, ji vykdytų teismo funkcijas.

10.2. Pareiškėjas Pareiškimą atlyginti žalą ne teismo tvarka grindė prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, Ministerija, įvertinusi šį ir kitus pareiškėjo pateiktus dokumentus kaip nepagrindžiančius suėmimo neteisėtumo, neturėjo jokio pagrindo išreikalauti kokius nors papildomus dokumentus. Pareiškėjas nei Pareiškime Ministerijai, nei skunde ir apeliaciniame skunde teismui nenurodė jokių kitų konkrečių dokumentų, kurie patvirtintų suėmimo neteisėtumą. Taigi Ministerija negalėjo išreikalauti dokumentų, kurių nėra.

10.3. Pareiškėjas, manydamas, kad jo atžvilgiu pritaikytas suėmimas buvo neteisėtas, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka į bendrosios kompetencijos teismą.

10.4. Teismas pagrįstai Ministerijos veiksmus ir Sprendimo pagrįstumą vertino Įstatymo nuostatų atitikimo prasme. Teismas teisingai įvertino, kad pareiškėjui nepateikus įsiteisėjusių procesinių dokumentų, kuriuose būtų konstatuotas pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjui skirtos kardomosios priemonės – suėmimo neteisėtumas, nebuvo tenkinamas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas, todėl Ministerija turėjo teisinį pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo Pareiškimą atlyginti žalą ne teismo tvarka. Be to, pareiškėjo prašoma atlyginti žala smarkiai viršija Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus maksimalius dydžius, todėl vien dėl šios priežasties pareiškėjo Pareiškimas negalėtų būti tenkinamas visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 11. Administracinių teismų kompetencijai įstatymu yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Kokias bylas turi spręsti administraciniai teismai, išvardinta ABTĮ 17 straipsnyje. Jų tarpe ir bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.; ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

12. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas skundu teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-4870 „Dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka“ ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 100 000 Eur kompensaciją už laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. spalio 17 d. jam neteisėtai pritaikytą kardomąją priemonę – suėmimą.

13. Nagrinėjamu atveju padarytos žalos atlyginimas kildinamas, be kita ko, iš galbūt neteisėtos kardomosios priemonės – suėmimo, pareiškėjui pritaikymo, t. y. iš neteisėtų teismo veiksmų (CK 6.272 str.), o Ministerijos Sprendimas ginčijamas dėl to, kad ši institucija atsisakė patenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl žalos atlyginimo, padarytos neteisėtu suėmimu, pagal Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą. Taigi akivaizdu, kad viso ginčo pobūdis tik išoriškai, turint omenyje, kad ginčijamas viešojo administravimo sistemai priklausančio subjekto sprendimas, patenka į administracinių ginčų sąrašą, priskirtų nagrinėti administraciniams teismams (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.).

14. Pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią – jis prašo atlyginti žalą, atsiradusią dėl teismo (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo) veiksmų, kurios atlyginimą reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, nepatenkantis į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte apibrėžiamą sritį. Reikalavimas panaikinti Ministerijos Sprendimą – išvestinis reikalavimas iš pagrindinio. Atsiejus jį nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, jo patenkinimas nesukels pareiškėjui tiesioginių siekiamų pasekmių – galimo žalos atlyginimo. Taigi byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Juk administraciniams teismams paprastai priskiriamos bylos, kurių išnagrinėjimas nėra susijęs su tolesnio civilinio teisinio pobūdžio ginču (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v Neringos savivaldybės taryba ir kt.). Šiuo atveju byloje yra pareikštas civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl teismo veiksmų, atlyginimo (CK 6. 272 str.), kuris ir yra esminis. Civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas nėra visiškai priklausomas nuo reikalavimo dėl Ministerijos Sprendimo panaikinimo išsprendimo.

15. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad buvo pažeistos rūšinį bylų teismingumą reglamentuojančios taisyklės, kas yra absoliutus priimtų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.), skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui. Tokią poziciją įtvirtina ir anksčiau suformuota administracinių teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1377/2008; 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1374/2009; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2004-552/2018). Vadovaujantis bendrąją teismingumo taisykle, pagal kurią tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos (nagrinėjamu atveju – Teisingumo ministerijos) buveinę (CPK 29 str.), byla perduodama nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kartu pareiškėjui išaiškintina, kad CPK 30 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta pareiškėjo teisė šiuo atveju reikšti ieškinį ir pagal savo gyvenamąją vietą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė