2022-04-06 Nr. AB-8290-3-61-3-05144-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1865-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05144-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių M. M. A. A. ir R. M. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių M. M. A. A. ir R. M. M. M. J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai M. M. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) ir R. M. M. M. (toliau – ir pareiškėja) (toliau – abu kartu ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 21M40789 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2390 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog pareiškėjo patėvis dalyvavo demonstracijose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, todėl pareiškėjus ėmė persekioti karinės grupuotės. Pareiškėjai taip pat teigė, kad patėvis buvo sumuštas gatvėje, pagrobtas, o pareiškėjų namai suniokoti. Pareiškėjai dėl minėtų įvykių kaltino (duomenys neskelbtini) karinę grupuotę, kuri, jų manymu, kontroliuoja visą (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjams dėl saugumo teko išvykti iš kilmės šalies. Sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai apskundė Sprendimą nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas.

3. Pareiškėjai teigė, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių išvyko iš kilmės valstybės – jiems grasino dėl dalyvavimo demonstracijose ir juos persekiojo karinės grupuotės. Pareiškėjų pasakojimą patvirtino informacija apie kilmės valstybę, (duomenys neskelbtini) gali būti nužudoma dėl politinių motyvų, todėl pareiškėjų gyvybei ir sveikatai kilo pagrįsta grėsmė. Pareiškėjai pažymėjo, kad įrodymų apie patirtus individualius grasinimus nepateikimas ar tokių grasinimų nebuvimas nepaneigė potencialios grėsmės jų gyvybei ir sveikatai.

4. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos sprendimu, nes jiems turėjo būti užtikrintas tiesioginis išklausymas. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjų nurodytų motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti. Jų sienos kirtimas, siekiant pasiprašyti prieglobsčio, buvo teisėtas veiksmas, todėl neturėtų sukelti griežčiausių sankcijų.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjai neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Atsakovas tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, jog pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

7. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį siejo su istorija, kuri nutiko pareiškėjo patėviui dėl jo dalyvavimo mitinguose (duomenys neskelbtini) mieste 2021 metais, tačiau atsakovo tyrimo metu surinkta informacija apie protestus (duomenys neskelbtini) mieste neatitiko pareiškėjų pasakojimų. Pareiškėjai pateikė skirtingas versijas, kada paliko savo namus, painiojosi, atsakinėjo trumpomis frazėmis, kalbėjo neišsamiai ir nenoriai. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjų pasakojimai negalėjo būti laikomi patikimais įrodymais, jų nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nepatvirtino pareiškėjų pagrįstos baimės buvimo sąlygos.

8. Atsakovas teigė, kad pareiga įrodyti kylančias grėsmes ir jų realumą teko pareiškėjams, kurių pasakojimas turėjo vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jo tikrumo, todėl Migracijos departamentas pareiškėjų istorijos nepripažino patikima ir jai netaikė abejonės privilegijos principo. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, jog patys pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai jiems grįžti į kilmės valstybę.

9. Atsakovas paaiškino, jog draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjams buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas nurodė, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjų M. M. A. A. ir R. M. M. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21M40789 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. A. A. (M. M. A. A.) ir R. M. M. M. (R. M. M. M.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. A. A. (M. M. A. A.) ir R. M. M. M. (R. M. M. M.) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K‑2390 dalį, o kitus skundo reikalavimus atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, buvo sulaikyti, 2021 m liepos 21 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, jog kilmės šalyje sulaukė grasinimų juos nužudyti.

12. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėja 2021 m. spalio 26 d. apklausos metu papasakojo, kad yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėja nurodė, jog kartu su vyru ir jo patėviu buvo aktyvistai, dalyvavo (duomenys neskelbtini) miesto mitinguose dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Pareiškėja pažymėjo, kad asmeniškai mitinguose nedalyvavo, tačiau vėliau nurodė, kad dalyvavo mitinguose. Pareiškėja teigė, jog pareiškėjo patėvį buvo pagrobusi (duomenys neskelbtini) milicija, laikė jį apie savaitę, tačiau jis sugebėjo pabėgti. Po patėvio pabėgimo buvo suniokoti pareiškėjų namai, todėl jiems teko persikelti pas giminaičius į kaimą. Pareiškėja akcentavo, kad dėl patėvio pagrobimo pareiškėjas neidavo į darbą, nors asmeniškai nei jam, nei pareiškėjai niekas negrasino. Pareiškėja į kitą miestą persikelti nebandė, nes buvo jau nusprendusi išvykti iš kilmės šalies.

13. Teismas dar nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 29 d. apklausos metu papasakojo, jog atvyko iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) rajono, yra (duomenys neskelbtini) tautybės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jo patėvis – aktyvus demonstracijų dalyvis, todėl pareiškėjai buvo užpulti namuose, po ko jie suprato, kad jiems gresia pavojus. Pareiškėjas teigė, jog patėvis buvo pagrobtas apie 5 paras, po to paleistas. Pareiškėjas po pagrobimo pradėjo galvoti apie išvykimą į saugesnę vietą.

14. Teismas aptarė Konvencijos 12 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo normas dėl prieglobsčio suteikimo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjai pavojaus grėsmę siejo su tuo, jog pareiškėjo patėvis buvo aktyvus mitingų dalyvis (duomenys neskelbtini) mieste. Teismo įsitikinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, jog atsakovas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjų pasakojimas dėl patėvio aktyvaus dalyvavimo mitinguose neatitiko informacijos apie kilmės valstybę, nes pareiškėjai nurodė, jog pareiškėjo patėvis buvo pagrobtas 2021 m. sausio mėnesį, tačiau atsakovas nenustatė, kad tuo metu vyko demonstracijos (duomenys neskelbtini) mieste, todėl, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad pareiškėjo patėvis tuo metu dalyvavo mitinge ar buvo pagrobtas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų pateikiamų įvykių chronologija skyrėsi – pareiškėja teigė, kad patėvis savaitę laiko buvo pagrobtas, kol galiausiai pabėgo ir buvo sumuštas, o pareiškėjas teigė, jog patėvis iš pradžių buvo sumuštas, vėliau buvo suniokoti pareiškėjų namai ir tik tada pareiškėjo patėvis 5 paras buvo pagrobtas, kol jį paleido. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja tvirtino, jog iš savo namų išvyko po pareiškėjo patėvio pagrobimo, o pareiškėjas teigė, kad į netoliese esantį kaimą persikėlė gyventi dar iki patėvio pagrobimo, išsiskyrė ir pareiškėjų minimos grupuotės – pareiškėja kaip persekiotojus įvardijo (duomenys neskelbtini) grupuotę, o pareiškėjas – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) grupuotes.

16. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, remdamasis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) nurodė, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyko tokiu žemu lygiu, jog nelėmė realios rimtos žalos rizikos bei kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas, be kita ko atsižvelgęs ir į tai, jog vien dalyvavimo protestuose fakto nepakanka priklausymui padidintos rizikos grupei, sprendė, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

17. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjai dėl papildomos apsaugos suteikimo nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos buvo priimtas pagrįstai.

18. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas, nurodė, kad jos neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir patys pareiškėjai. Todėl teismas pareiškėjų skundo teiginius dėl žodinio skundo nagrinėjimo atmetė.

19. Teismas, pažymėjęs, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, nurodė, jog atsakovas pagrįstai nusprendė vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Tačiau, teismo vertinimu, 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis pareiškėjams nėra proporcingas. Teismas pažymėjo, jog iš bylos esančių duomenų nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų, todėl pareiškėjams proporcingas būtent 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjų prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

20. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), sprendė, kad dėl to, jog pareiškėjams taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, buvo pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, keičiant laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

III. 21. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai M. M. A. A. ir R. M. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

22. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra kilmės šalies informacija, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo. Pareiškėjai teigia, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, neatliko gilesnės analizės. Pareiškėjai nurodė konkrečias aplinkybes, kodėl jų gyvybėms gresia pavojus, jų pasakojimai iš esmės nesiskyrė, vienas kitam neprieštaravo, o tam tikrų detalių neatitikimas yra suprantamas, nes tokie įvykiai nėra kasdieniai.

23. Pareiškėjai pažymi, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių bei neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas pažymi, kad tiek jis, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 21M40789, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams M. M. A. A. ir R. M. M. M. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K‑2390 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų (prieglobsčio prašytojų) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jų išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (dėl pareiškėjo patėvio dalyvavimo mitinguose, jo pagrobimo ir pareiškėjų namų suniokojimo pareiškėjai nesijautė saugūs kilmės šalyje), nustatė, kad pareiškėjų pasakojimai yra su trūkumais, nevienodi, neparemti įrodymais. Atsakovas pareiškėjų nurodomą grėsmę būti persekiojamiems kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų persekiojimas.

29. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjų nurodomas aplinkybes dėl jų baimės būti persekiojamiems kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, nes pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, neatliko gilesnės analizės, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

31. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

32. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

33. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

34. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

35. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

36. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

37. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

38. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

40. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

41. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjų pateiktais paaiškinimais apie jų individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą. Pažymėtina, kad pareiškėja teigė, jog jiems, asmeniškai, niekas negrasino, pareiškėjai savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindė jų galimu persekiojimu dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (pareiškėjai nurodė, kad jie politinei partijai nepriklauso, o baimė kilo dėl, iš esmės, veiksmų prieš pareiškėjo patėvį).

42. Įvertinus pareiškėjų pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų istorija, jog jie dėl prieš pareiškėjo patėvį įvykdytų veiksmų, po kurių jų namai buvo sugriauti, yra persekiojami įvairių karinių grupuočių (pareiškėja nurodė vieną, pareiškėjas – tris galimas persekiotojų grupes), nėra pagrįsta kitais (be jų pasakojimo) įrodymais, pareiškėjų pasakojimai apie įvykius, kurie juos paskatino išvykti iš kilmės šalies, yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, nepasižymi informatyvumu, be to, neatitinka kilmės šalies informacijos dėl (duomenys neskelbtini) mieste vykusių protestų ir, remiantis (duomenys neskelbtini), neatitinka bendros saugumo situacijos kilmės šalyje. Taip pat pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjų norimais aspektais (žr., pvz., 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

43. Konstatuotina, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu, o jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjų nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjams (prieglobsčio prašytojams) asmeniškai kyla grėsmė jų kilmės šalyje.

45. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

46. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

47. Įvertinus pareiškėjų šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjams (prieglobsčio prašytojams) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjai nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjų visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

48. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojų paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jie patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Pareiškėjai argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjų kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, taip pat nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

51. Byloje nenustatyta ir pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jie (pareiškėjai) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjų situaciją.

52. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo Sprendimo nėra pagrindo naikinti dėl to, jog atsakovas pareiškėjų prašymą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė tinkamai įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, pareiškėjų prašymo argumentus, atsakovo surinktą medžiagą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

53. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

55. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jų išklausymas.

56. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

57. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

58. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjai kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių M. M. A. A. ir R. M. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė