2013-02-27 Nr. AB-280-3-61-3-01074-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-244/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01074-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Šiaulių apskrities VMI) 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 14.8-102/09-26 (b. l. 52-53) nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl baudų ir delspinigių. Nesutikdamas su Šiaulių apskrities VMI 2011 m. spalio 28 d. sprendimu, minėtą sprendimą apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 68-15 (b. l. 42-43) patvirtino Šiaulių apskrities VMI 2011 m. spalio 28 d. sprendimą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl VMI 2012 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 68-15 teisėtumo ir pagrįstumo, 2012 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. S-44(7-27/2012) patvirtino VMI 2011 m. spalio 28 d. sprendimo teisėtumą.

Pareiškėjas su skundu, vėliau jį patikslindamas, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti:

1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 14.8-102/09-262012 m. kovo 27 d.,

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 68-15,

3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-44(7-27/2012) bei atleisti K. P. nuo priskaičiuotų 55081 Lt Gyventojų pajamų mokesčio delspinigių (toliau – ir GPM) ir 12339 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos.

Paaiškino, kad pareiškėjui Šiaulių apskrities VMI 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 14.4-102-76 priskaičiuotas 123389 Lt GPM mokestis buvo sumokėtas 2011 m. lapkričio 10 d.. Delspinigiai nuo kurių pareiškėjas prašosi būti atleidžiamas priskaičiuoti už laikotarpį, kada vyko mokestinis ginčas. Pažymėjo, jog ikiteisminės mokestinės institucijos nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog mokestinis pažeidimas buvo padarytas dėl to, kad pastarasis nežinojo ir nesuprato, jog už 2007 metus nuo pasiskolintų pinigų, kuriuos jau grąžino, jam reikėjo sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Ši aplinkybė paaiškėjo tik tada, kai buvo atliktas mokestinis tyrimas, kuriuo metu ir paaiškėjo, kad pareiškėjo turimi dokumentai (paskolų sutartys, dovanojimo sutartys) nepagrindžia piniginių lėšų įsigijimo šaltinio, o pareiškėjui pinigus skolinę, dovanoję asmenys neturi juridinę galią turinčių dokumentų. Pabrėžė, kad MAĮ 100 straipsnis ir 141 straipsnis numato galimybes mokesčių mokėtoją atleisti nuo delspinigių ir baudų. Nurodė, jog tuo metu galioję teisės aktai nenumatė, kad skolinantis pinigus reikia pareikalauti iš skolinančio asmens dokumentų, pagrindžiančių skolinamų pinigų gavimą. Teigia, jog manė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnį, turimos pinigų dovanojimo sutartys, paskolų sutartys, kuriose nurodyti visi rekvizitai bus pakankamas pagrindas turimom lėšom pagrįsti. Tuo labiau, kad skolinę pinigus asmenys tai patvirtino. Atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo kriterijus, prašė atleisti nuo priskaičiuotos baudos ir delspinigių, kurie sudaro 67 420 Lt, t. y. pusė priskaičiuoto GP mokesčio.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalis bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punkte nurodytas baigtinis atleidimo nuo baudų ir delspinigių sąrašas. Pažymėjo, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo, ar mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo mokesčių įstatymo apibendrinimo ar mokesčio administratoriaus klaidingos konsultacijos. Dėl pareiškėjo skundų argumento jog pastarasis galėtų būti atleidžiamas nuo delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą nurodė, jog ši nuostata taikoma kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad yra nekaltas dėl padaryto pažeidimo.

Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodė, jog pagal šią nuostatą atleidimas nuo baudų ir delspinigių siejamas su asmens psichiniu santykiu su jo padarytu pažeidimu (kalte). Pažymėdami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį Nr. A15-141-2005 nurodė, jog MAI 141 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai turėtų būti aiškinami kaip atleidimas nuo delspinigių dėl nenugalimos jėgos poveikio (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti. Kadangi pareiškėjo padarytas pažeidimas nebuvo sąlygotas nenumatytų aplinkybių, todėl 141 straipsnio 1 dalies 2 punkti nuostatos nėra taikytinos. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto akcentavo, kad ši nuostata taikoma, kai nepadaroma žala valstybės biudžetui. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas nesumokėdamas mokesčio nustatytu terminu ir tvarka padarė žalos valstybės biudžetui. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimo įvykdymas gera valia, nėra teisinis pagrindas atleisti nuo baudų ir delspinigių. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažymėjo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų suklaidintas mokesčių administratoriaus arba klaidingai apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo, nors pareiškėjas ir teigė, jog buvo suklaidintas įstatymo nuostatų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjo K. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 14.8-102/09-262012 m. kovo 27 d., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 68-15 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo Nr. S-44(7-27/2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamais mokesčių administratorių sprendimais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 12339 Lt GPM baudos ir 55081 Lt GPM delspinigių sumokėjimo. Taigi, teismo vertinimu, aplinkybės dėl kurių pareiškėją buvo atsisakyta atleisti nuo baudos ir delspinigių, šiuo atveju, yra pagrindinis ginčijamų sprendimų priėmimo faktinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš skundo turinio (tais pačiais motyvais, kurių pagrindu pareiškėjas kreipėsi į VMI ir į Komisiją), matyti, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl jam apskaičiuotų delspinigių ir baudos matematinių sumų tikslumo, tačiau kaltės dėl laiku nesumokėto GPM nebuvimą, grindžia tuo, jog nežinojo ir nesuprato, kad už 2007 metus pastarajam nuo pasiskolintų pinigų reikėjo sumokėti GPM. Taip pat nurodo tai, jog joks galiojęs teisės aktas nenumatė, kad skolinantis pinigus reikia pareikalauti iš skolinančio asmens, kad jis turėtų dokumentus iš kur gavo atitinkamą pinigų sumą, bei tai, kad pareiškėjas buvo suklaidintas Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuri nustato, jog pakankamas pagrindas gautoms lėšoms pagrįsti yra lėšas išmokėjusių asmenų tapatybės nurodymas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 40 straipsnį, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 p.), teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (4 p.), laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (5 p.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas laiku į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM (123389 Lt), dėl ko vėliau šios sumos pagrindu atsirado pareiga sumokėti šio nesumokėto mokesčio baudą 12339 Lt ir 55081 Lt GPM delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai, jog tinkamai atlikti mokesčių mokėtojo pareigą jam sutrukdė teisės aktuose nustatytos pareigos nežinojimas ir nesupratimas vertintinas subjektyviais. Pirmosios instacijos teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtoju, privalėjo savarankiškai domėtis apie jam tenkančias mokestines prievoles apibrėžiančių teisės aktų reikalavimais ir juos vykdyti. MAĮ 36 straipsnyje įtvirtinta teisė mokesčių mokėtojui iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (1 p.), gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais (2 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būtų kreipęsis į mokesčių administratorių dėl pasiaiškinimo (nesupratus) apskaičiuojant, deklaruojant ar sumokant GPM. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų suklaidintas mokesčių administratoriaus išaiškinimų ar konsultacijų. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kad dėl padaryto mokestinio pažeidimo, nėra pareiškėjo kaltės, todėl MAĮ nustatytais atleidimo nuo delspinigių pagrindais pareiškėjas negali būti atleistas nuo apskaičiuotų GPM delspinigių sumokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas skunde teismui tik atkartojo skundų teiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai, Mokestinei ginčų komisijai argumentus, tačiau jokių naujų įrodymų ar aplinkybių pagrindžiančių pastarojo kaltės nebuvimą dėl padaryto mokestinio pažeidimo skunde teismui nepateikė. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skundo argumentus nukreipia ir į MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri nustato, jog nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas Šiaulių apskrities VMI 2009 m. spalio 21 d. sprendimu jam priskaičiuotą GPM sumą – 123389 Lt – į valstybės biudžetą sumokėjo 2011 m. spalio 10 d. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sutiktina su skundžiamuose sprendimuose pareiškėjui išaiškinta pareiga mokėti Gyventojų pajamų mokestį bei nurodyta šio mokesčio mokėjimo tvarka, kuri tiesiogiai įtvirtinta atitinkamose įstatymų nuostatose, ir kurias, šiuo atveju, nėra pagrindo aiškinti kitaip nei buvo išaiškinta mokesčių administratorių.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų analizės pagrindu, spręstina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 14.8-102/09-262012 m. kovo 27 d., Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 68-15, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. S-44(7-27/2012) bei atleisti K. P. nuo priskaičiuotų 55081 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir 12339 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 14.8-102/09-262012-03-27, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 68-15 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. S-44(7-27/2012) teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamais mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimais buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 12339 Lt GPM baudos ir 55081 Lt GPM delspinigių sumokėjimo, šiuos sprendimus paliko galioti nepakeistus ir pirmosios instancijos teismas.

Iš pareiškėjo K. P. apeliacinio skundo taip pat matyti, jog kaip pagrindinius argumentus, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, jis turėtų būti atleistas nuo jam paskirtos GPM baudos ir apskaičiuotų GPM delspinigių, pareiškėjas nurodo tai, kad skirdamas baudas ir apskaičiuodamas delspinigius mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių (aplinkybių) galimai buvo padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas, t. y. pareiškėjo vertinimu, mokesčių įstatymų pažeidimas, kurio pagrindu jam buvo apskaičiuota mokestinė prievolė bei pritaikytos ekonominės sankcijos buvo apskaičiuotas dėl tos priežasties, jog pareiškėjas nežinojo ir nesuprato, kad 2007 m. jam reikia mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo pasiskolintų pinigų sumų, kurios buvo grąžintos paskolos davėjams. Šiuo klausimu, anot pareiškėjo, jis buvo suklaidintas ir tuo metu galiojančių įstatymų, t. y. 2003 m. gruodžio 18 d. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1911 4 straipsnio, kadangi, pareiškėjo nuomone, jo turimos pinigų dovanojimo sutartys ir paskolų sutartys, kuriose nurodyti visi rekvizitai, iš kurių galima nustatyti lėšas išmokėjusių asmenų tapatybę, bus pakankamas Gyventojų turto deklaravimo įstatyme numatytas pagrindas pagrįsti turimas pinigines lėšas ir įrodyti jų kilmę, juolab, kad, pareiškėjo įsitikinimu, visi jam skolinę pinigus asmenys patvirtino, kad pinigus tikrai skolino. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius nustatė neproporcingą sankciją už mokesčių įstatymų pažeidimą ir šios sankcijos prevencinis bei nubaudimo poveikis neturėtų būti toks, kad neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų. Kita vertus, kaip akcentuoja pareiškėjas, dalį (pusę) jam papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio jis jau yra sumokėjęs gera valia, tačiau į šią aplinkybę mokesčių administratorius neatsižvelgė, kaip neįvertino ir pareiškėjo socialinės ekonominės padėties, t. y. to, kad jis turi šeimą ir nepilnamečių vaikų. Pareiškėjo nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikomi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai ir jis turėtų būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių (b. l. 82–85).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčydamas mokesčių administratorių sprendimus neatleisti jo nuo GPM baudos ir GPM delspinigių, pareiškėjas remiasi trimis esminiais pagrindais (argumentais):

- mokesčių administratorius, atsisakydamas atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių (aplinkybių) galimai buvo padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas ir nevertino to, jog pareiškėjas galėjo būti suklaidintas galiojančių mokesčių įstatymų;

- mokesčių administratorius nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas yra sumokėjęs pusę jam apskaičiuotos GPM sumos, dėl kurios jam ir buvo paskirta bauda bei apskaičiuoti delspinigiai;

- mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo socialinę ekonominę padėtį (šeimyninę padėtį, nepilnamečių vaikų turėjimo faktą).

Dėl esminių pareiškėjo atleidimo nuo baudos sąlygų egzistavimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 141 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Pabrėžtina, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taip pat taikomi sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių klausimą (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 2 p.).Tačiau vien pirmiau paminėtų pagrindų buvimas nėra pakankamas atleisti mokesčių mokėtoją nuo jam paskirtos baudos. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 2 d.). Pastaroji aplinkybė nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575‑753/2011). Dėl šios priežasties akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra įvykdęs minėtos sąlygos, kuri yra esminė sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo jam paskirtos baudos, t. y. nėra sumokėjęs visos jam apskaičiuotos mokestinės nepriemokos.

Kita vertus, nors pareiškėjas nurodo, jog mokesčių administratorius, atsisakydamas atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių, neatsižvelgė į tai, dėl kokių priežasčių (aplinkybių) galimai buvo padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas. Tačiau šiuo klausimu pažymėtina, jog aktualioje administracinių teismų praktikoje (jurisprudencijoje) laikomasi nuostatos, jog taikant ekonomines sankcijas (baudas, delspinigius) už mokesčių įstatymų pažeidimus ir sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo šių sankcijų, savaime (per se) neturi įtakos nei pažeidimo pobūdis, nei mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybė, nei mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimas, nei kitos aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios mokesčių mokėtojui. Paminėta informacija teisiškai reikšminga tik svarstant skiriamos mokesčio baudos dydį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 903/2008). Pagal Mokesčių administravimo ar kitus mokesčio įstatymus skiriamos baudos turi būti laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p, 82–89; 2005 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15‑1421/2005).

Dėl pareiškėjo padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo pobūdžio reikšmės sprendžiant atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą

Papildomai akcentuotina, jog vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p, 82–89; taip pat žr. 2005 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15‑1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑319/2011).

Nenustačius šių aplinkybių buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos (delspinigių) Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, dėl kurių jam buvo papildomai apskaičiuotas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis bei su juo susijusios sumos (bauda, delspinigiai) buvo padaryti dėl nenugalimos jėgos (gamtos jėgų, valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir/ar kitų asmenų poveikio) ar tam tikrų atsitiktinių aplinkybių, kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, o dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Byloje nėra pateikta ir duomenų, jog mokesčių įstatymų pažeidimo padarymą sąlygojo ir kitos Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą svarstyti klausimą dėl atleidimo nuo baudų (delspinigių), t. y. mokesčių mokėtojo veika nepadaryta žala biudžetui ar mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog vien tik pareiškėjo padaryto mokesčių įstatymų pažeidimo pobūdis, nenustačius kitų aukščiau minėtų aplinkybių egzistavimo, negalėjo būti laikomas (pripažintas) tinkamu pagrindu atleisti pareiškėją nuo jam apskaičiuotų baudų (delspinigių).

Dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių atsižvelgiant į jo socialinę bei ekonominę padėtį

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato ir tai, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo jam papildomai apskaičiuotų delspinigių tais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą; šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus), 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką, 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Akcentuotina, jog aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. administracinę bylą Nr. A442‑807/2010) taip pat yra pažymėjęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442‑807/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 204–211).

Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi tik aplinkybe, kad jo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki, nes jis turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie realią pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.), taip pat nėra pateikta ir jokių pareiškėjo šeimyninį statusą patvirtinančių dokumentų. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog pareiškėjas Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo prasme tinkamai neįrodė, kad jam papildomai apskaičiuotų delspinigių netikslinga išieškoti ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Todėl, vertindami bylos aplinkybes šiuo aspektu, mokesčių administratoriai, Mokestinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atmetė jo prašymą dėl atleidimo nuo papildomai apskaičiuotų delspinigių.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingus sprendimus neatliesti pareiškėjo tiek nuo baudos, tiek ir nuo delspinigių, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas