2024-06-12 Nr. AB-9426-3-61-3-05815-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-922-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05815-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos 12.13.5; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2023 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-2023/56(7-2023/31) (toliau – ir MGK Sprendimas), 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (21.222)500-65 (toliau – ir VMI Sprendimas), kuriuo atsakovas neatleido pareiškėjo nuo 10 897,59 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir 24 072,68 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo skaičiuojamų ir priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių sumos mokėjimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas jo prašymą dėl atleidimo nuo GPM ir PVM delspinigių išnagrinėjo formaliai, nepagrįstai atsisakė pareiškėją atleisti nuo 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių. Teigė, jog įstatymu nėra aiškiai apibrėžti kriterijai, kada turto pardavimas yra laikytinas veikla, o kada – asmeninių poreikių tenkinimu. Pareiškėjas 2018–2019 m. negalėjo numatyti, kad 2019, 2020 ir 2021 m. sudarys sandorius. Atsakovas 2022 m. retrospektyviai tikrino mokestinių prievolių vykdymą už laikotarpį nuo 2017 iki 2022 m., VMI kontrolės veiksmai atlikti ne laiku, todėl padarytos nepagrįstos išvados.

3. Pareiškėjas teigė, kad negavo jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, jog buvo padaryti pažeidimai, o gavo tik rekomendacijas patikslinti deklaracijas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad deklaracijos buvo pateiktos pavėluotai. Esant galimybei interpretuoti tam tikras aplinkybes, ypatingai tais atvejais, kai nuo sandorių sudarymo praeina daug laiko, atleidimo nuo delspinigių klausimas turi būti sprendžiamas mokesčių mokėtojo naudai.

4. Pareiškėjas nurodė, jog pateikė deklaracijas už atitinkamus mokestinius laikotarpius, mokesčius sumokėjo, pareiškėjo veiksmuose nebuvo piktybiškumo, nesąžiningumo, tyčios, jo elgesys nebuvo neteisėtas, atitiko vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens elgesį. Pareiškėjas nesiekė pažeisti mokesčių teisės reikalavimų, nevengė mokėti mokesčius, todėl nesutiko su MGK vertinimu, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir apdairus.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad priskaičiuotos delspinigių sumos yra labai didelės, palyginus su mokesčių nepriemokos sumomis, aiškiai viršija delspinigių kaip užtikrinimo priemonės ir kompensacinės sumos ribas, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių remiantis protingumo ir teisingumo principais.

6. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė įrodymus, pagrindžiančius sudėtingą jo finansinę situaciją, turimus didelius finansinius įsipareigojimus. VMI Sprendime aiškiai konstatuota, kad galimybės sumokėti mokestinę nepriemoką pareiškėjas šiuo metu neturi. Skundžiamais sprendimais formaliai vertinta situacija, neįsigilinant į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju neteisėto pareiškėjo elgesio nebuvo, nes mokestinės prievolės tinkamas vykdymas buvo priklausomas ne tik nuo pareiškėjo valios, tačiau ir nuo mokesčių administratoriaus veiksmų.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad po atlikto mokestinio tyrimo pareiškėjui buvo pasiūlyta pašalinti nustatytus trūkumus, rekomenduota pateikti GPM deklaracijas (patikslinti) bei pateikti PVM apyskaitas, atitinkamai apskaičiuoti ir sumokėti GPM bei PVM. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. patikslino 2017 m., 2019–2022 m. GPM deklaracijas ir 2022 m. gruodžio 19 d. pateikė PVM apyskaitas už 2019 m. 7, 9, 11 mėn., 2020 m. 8, 9 mėn., 2021 m. 12 mėn., dėl ko susidarė mokėtina 135 500 Eur (83 032 Eur PVM ir 54 029,62 Eur GPM) suma. Pareiškėjo mokestinės prievolės GPM ir PVM srityje nebuvo įvykdytos, todėl jam buvo apskaičiuota sumokėti 10 897,59 Eur GPM ir 24 072,68 Eur PVM delspinigius.

9. Atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Užtikrinant efektyvų mokesčių administravimą, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalis, teisingumas reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus bei pareigas, o protingumo kriterijus reiškia reikalavimą mokesčių administratoriui elgtis atidžiai, teisingai ir sąžiningai, taikant sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus atsižvelgti į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, taip pat priežastis, turėjusias įtakos mokesčių įstatymų pažeidimams. Atleidimas nuo delspinigių paprastai taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios buvo nulemtos norminių aktų reikalavimų neatitinkančių mokesčių administratoriaus veiksmų, jo neveikimo. Nagrinėjamu atveju vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo, nes delspinigiai susidarė mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus mokesčių, o konkretaus mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo pareiškėjas nenurodė.

10. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso 5 nekilnojamojo turto objektai ar jų dalys, be to, už 2021 m. pareiškėjas deklaravo 174 915,36 Eur pajamų, kurias sudarė darbo pajamos bei turto (kito nei būstas nekilnojamojo turto perleidimo; namo, buto ar kito būsto bei jam priskirtos žemės perleidimo nuosavybėn) pardavimo pajamos, (žemės, buto, pastato, statinio ar kito nekilnojamojo turto nuomos pajamos, palūkanos už paskolas, dividendai, pagal paslaugų sutartį už ne individualios veiklos paslaugas gautos apmokestinamosios pajamos). Net ir įvertinus pareiškėjo įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pareiškėjo ekonominė padėtis nėra sunki, nėra pagrindo jį atleisti nuo apskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių mokėjimo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

12. Teismas nustatė, kad VMI nuo 2022 m. lapkričio 21 d. iki 2022 m. gruodžio 20 d. atliko mokestinį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. dėl GPM ir už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. dėl PVM. Tyrimo metu įvertinus mokesčio mokėtojo vykdytų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių aplinkybes vertinta, jog pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, gavo ekonominės veiklos pajamas, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo PVM ir GPM. Inspekcija pareiškėjui pasiūlė pašalinti nustatytus trūkumus, rekomendavo pateikti GPM deklaracijas (patikslinti) bei pateikti PVM apyskaitas, atitinkamai apskaičiuoti ir sumokėti GPM bei PVM. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 19 d. patikslino GPM ir PVM deklaracijas, kuriose deklaravo į biudžetą mokėtiną 54 029,62 Eur GPM sumą ir 83 032 Eur į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Kadangi pareiškėjo mokestinės prievolės GPM ir PVM srityje nebuvo įvykdytos, Inspekcija pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 10 897,59 Eur GPM ir 24 072,68 Eur PVM delspinigius. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus dėl atleidimo nuo delspinigių, VMI Sprendimu neatleido pareiškėjo nuo GPM delspinigių ir PVM delspinigių, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsniu, 141 straipsniu bei Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau – ir Taisyklės) 5–7, 28.2 punktais. MGK Sprendimu iš esmės patvirtino VMI Sprendimą.

13. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nenagrinėjami pareiškėjo argumentai dėl mokestinės nepriemokos (ne)išdėstymo, kadangi dėl prašymų išdėstyti mokestinę nepriemoką yra priimtas atskiras mokesčių administratoriaus administracinis sprendimas, tai nesudaro šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko.

14. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas pateikė patikslintas GPM ir PVM deklaracijas po mokestinio tyrimo. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs mokestines prievoles ir mokėtinas GPM ir PVM prievolių sumas. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už savalaikį ir tinkamą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi savarankiškai apskaičiuoti priklausančius mokėti mokesčius, užpildyti atitinkamas mokesčių deklaracijas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto poįstatyminio teisės akto nustatytu terminu bei tvarka sumokėti mokesčius į biudžetą (MAĮ 40 str. 1 d. 4–5 p., 81 str. 1 d.). Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą teismas sprendė, jog įstatymo nustatytais terminais nedeklaravęs ir nesumokėjęs GPM ir PVM, pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus, taigi nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vien tai, kad pareiškėjas po mokesčių administratoriaus tyrimo ir pateiktų išvadų patikslino mokesčių deklaracijas, nesudaro pagrindo atleisti pareiškėjo nuo priskaičiuotų nuo pažeidimo atsiradimo delspinigių sumų ar konstatuoti, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl mokesčių nemokėjimo.

15. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad skundžiamais sprendimais nebuvo įvertinta jo sunki finansinė padėtis, neatsižvelgta į visas faktines aplinkybes. Aptaręs MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad, kaip teisingai nustatė VMI, pareiškėjo finansinė padėtis nelaikytina sunkia, nes pareiškėjo vardu įregistruoti 5 nekilnojamojo turto objektai, už 2021 m. pareiškėjas deklaravo 174 915,36 Eur pajamų. Be to, pareiškėjas valdo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Sinteris“ ir UAB „Uosio projektai“ (priklauso 100 proc. akcijų), pareiškėjas savo iniciatyva yra suteikęs 262 200 Eur paskolą UAB „Uosio projektai“, kas liudija užsiėmimą komercine ūkine veikla. Tad tai, kad pareiškėjas turi išlaikytinių, kuriuos privalo išlaikyti pagal įstatymą, ar prievolių pagal kredito sutartį (suteikta buto įsigijimui paskola iki 2045 m.), nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl sunkios finansinės padėties nebuvimo. Aplinkybė, kad pareiškėjui galimai finansiškai nenaudinga reikalauti iš savo valdomos įmonės anksčiau laiko grąžinti suteiktą paskolą ir taip bent dalinai atsiskaityti su valstybės biudžetu, nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo finansinės padėties sunkia ir atitinkamai atleisti jį nuo pagrįstai priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas neįrodė reikšmingų MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymui faktinių aplinkybių, t. y. kad išieškoti delspinigius iš pareiškėjo būtų netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Teismo vertinimu, nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą.

17. Pareiškėjas, be jo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų argumentų, nurodo, kad:

17.1. Teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių apskaičiavimo specifikos ir dėl to susidariusių delspinigių nepriemokos atsiradimo aplinkybių, kurias vertinant pagal sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo delspinigių pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį.

17.2. Teismas nepagrįstai apsiribojo mokestinio patikrinimo / ginčo trukmės ir delspinigių sumos dydžio vertinimu. Šioje byloje svarbesnis kriterijus yra VMI kontrolės veiksmų savalaikiškumas ir pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo teisinio pagrindo ir sąlygų interpretavimas laike.

17.3. VMI situaciją vertino tik retrospektyviai, o pareiškėjas kaltinamas tuo, kad nenumatė ateities veiksmų (tai yra neįmanoma). Todėl nesutiktina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, rūpestingas ir apdairus.

18. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, akcentuoja, kad:

18.1. Mokesčių mokėtojai neturi pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jų kontrolės veiksmus, pasiūlys atlikti deklaravimo pareigas ar priskaičiuos jiems mokėtinas į biudžetą sumas, nes pagal MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Už savalaikį ir tinkamą mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas.

18.2. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, teismas ginčijamame sprendime aptarė VMI kontrolės veiksmų aplinkybes ir delspinigių susidarymo priežastis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl VMI Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo priskaičiuotų GPM ir PVM delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakovui prašymą dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei atleidimo nuo delspinigių.

21. Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. pateikė atsakovui analogiško turinio prašymą, taip pat prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2023 m. sausio 20 d.

22. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus dėl atleidimo nuo delspinigių, vadovaudamasi MAĮ 100, 141 straipsniais bei Taisyklių 5–7, 28.2 punktais, 2023 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. (21.222)500-65 nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 10 897,59 Eur GPM delspinigių ir 24 072,68 Eur PVM delspinigių už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.

23. MGK, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2023 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. S-2023/56(7-2023/31) nusprendė patvirtinti VMI Sprendimą.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra pakartotinis jos nagrinėjimas, tai jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl VMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

27. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir skundžiamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nekartoja, o pasisako aspektais, kuriais pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą.

28. Pareiškėjas ginčija VMI Sprendimą, kuriuo atsisakyta jį atleisti nuo GPM ir PVM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su mokesčių nepriemoka bei delspinigių dydžiu nėra nagrinėjamo ginčo dalykas, todėl teisėjų kolegija jų nevertina. Taip pat šiam mokestiniam ginčui nėra reikšmingos aplinkybės dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dėl pareiškėjo prašymų išdėstyti mokestinę nepriemoką VMI yra priėmusi 2023 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-15041 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, kuriuo nuspręsta neišdėstyti mokestinės nepriemokos (135 300,87 Eur, t. y. 52 268,87 Eur pagal GPM deklaraciją ir 83 032,00 Eur pagal PVM deklaraciją) mokėjimo.

29. MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 2) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 3) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 4) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

30. Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis (MAĮ 113 str. 1 d. 3 p.).

31. Atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 141 str. 1 d.).

32. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, jog jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

33. Pareiškėjui delspinigiai buvo apskaičiuoti už deklaruotas ir mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtas GPM ir PVM sumas. Pareiškėjas pateikdamas GPM ir PVM mokesčio deklaracijas jose nurodė informaciją apie apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį. Taigi pareiškėjas žinojo apie mokestinę prievolę ir jos įvykdymo terminus, tačiau nevykdė MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos mokesčių mokėtojo pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, t. y. dėl teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku nesumokėtų mokesčių.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo finansinės (ekonominės) padėties priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo jo finansinę (ekonominę) būklę pripažinti sunkia. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, dėl atleidimo nuo delspinigių šiuo pagrindo nenurodė, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė