A-552-491-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -491/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02634-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Albertui Bandžiui,

atsakovo atstovei Živilei Karčiauskienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Sigitai Savickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Mūras“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (11.4)I-6851 (toliau – ir 2011 m. sprendimas).

Pareiškėja nurodė, kad ją atstovaujantis advokatas 2011 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti VSDFV Vilniaus skyriuje turimus dokumentus, susijusius su 2009 m. rugsėjo 1 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu žuvo pareiškėjos sūnus V. S., pripažinimu (nepripažinimu) draudiminiu. Atsakydamas į pareiškėjos atstovo prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. (10.17)3-50110 informavo, kad su V. S. susijęs nelaimingas atsitikimas darbe, įvykęs 2009 m. rugsėjo 1 d., nedraudiminiu įvykiu pripažintas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 6-15-1608.(toliau – ir 2009 m. sprendimas) Šio sprendimo nuorašas, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 32 punktu, 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (10.46)3-86517 išsiųstas apdraustojo darbovietei – UAB „Mūras“. Pareiškėja 2009 m. sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2011 m. sprendimu konstatavo, kad yra praleistas terminas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sprendimui apskųsti ir nėra pagrindo jo atnaujinti, todėl pareiškėjos skundo nenagrinėjo.

Pareiškėjos teigimu, VSDFV 2011 m. sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ji praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Atsakovas ir VSDFV Vilniaus skyrius pripažino, kad, vadovaujantis Nuostatų 32 punktu, 2009 m. sprendimas buvo išsiųstas tik nukentėjusiojo darbdaviui – UAB „Mūras“. Pareiškėjai nesuprantamas toks Vilniaus skyriaus pasirinkimas, nes nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 buvo nurodytas nukentėjusiojo šeimos narys – I. S., būtent jai buvo išsiųstas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagos egzempliorius. Todėl nėra aišku, dėl kokių priežasčių 2009 m. sprendimas buvo išsiųstas ne nukentėjusiojo šeimos nariui, o jo darbdaviui UAB „Mūras“, kuriam šis sprendimas jokių teisių ir pareigų nesukuria. Tokiais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais buvo suvaržytos pareiškėjos teisės tinkamai ir laiku ginčyti 2009 m. sprendimą, jo turinys pareiškėjai tapo žinomas tik gavus 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. (10.17)3-50110, todėl senaties terminas pareiškėjos pateiktam skundui turėjo būti skaičiuojamas nuo šios dienos. Aplinkybės, kad I. S. buvo išsiųstas nelaimingo atsitikimo darbe aktas, o A. S. 2009 m. gruodžio 18 d. buvo išduotas 2009 m. sprendimas, nepatvirtina, kad apie 2009 m. sprendimą buvo žinoma pareiškėjai ar jos atstovei I. S.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime (I t., b. l. 88-90) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sprendimas pagrįstai buvo išsiųstas nukentėjusiojo V. S. darbdaviui UAB „Mūras“, kadangi niekas iš žuvusiojo šeimos narių, pagal Nuostatų 91 ir 94 punktus, nebuvo pateikę prašymų dėl vienkartinės ar periodinės išmokos skyrimo apdraustajam mirus. Minėto sprendimo nuorašas 2009 m. gruodžio 18 d. buvo įteiktas A. S. (mirusiojo sūnui), pagal 2009 m. lapkričio 30 d. įgaliojimą atstovaujančiam savo motiną T. S. (mirusiojo žmoną). A. S. pasirašytinai įteiktame sprendime nurodyta, kad jis per vieną mėnesį gali būti skundžiamas VSDFV, tačiau nei nukentėjusiojo sūnus, nei jo žmona šia teise nepasinaudojo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja taip pat turėjo galimybę sužinoti apie 2009 m. sprendimą ir jį apskųsti, nes ją atstovaujanti anūkė I. S. dar 2009 m. lapkričio 5 d. gavo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą. Atkreipė dėmesį, kad T. S. atstovaujantis A. S. nors ir nedalyvavo nelaimingo atsitikimo tyrime, savo teisę gauti 2009 m. sprendimą realizavo dar 2009 m. gruodžio 16 d. Atsakovo teigimu, tikėtina, kad A. S. apie tai, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra ištirtas, galėjo sužinoti iš savo sesers I. S., o šios aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėja ir jos atstovė taip pat turėjo žinoti apie priimtą sprendimą. Kartu su 2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus skyriui adresuotu prašymu pateikta atstovavimo sutartis, tvirtina, kad advokatas A. Bandžius atstovavo ne tik pareiškėją T. S., jos įgaliotinę I. S., bet ir nukentėjusiojo sūnų A. S. bei jo motiną T. S., todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad visi nukentėjusiojo artimieji, prieš pateikdami 2011 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, žinojo apie 2009 m. sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu (I t., b. l. 193-198) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo (nepripažinimo) draudiminiu įvykiu priima VSDFV teritorinio skyriaus direktorius (pavaduotojas) šių Nuostatų nustatyta tvarka. Jeigu nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga draudiminiu įvykiu nepripažįstami, šio sprendimo nuorašas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išsiunčiamas apdraustajam, kuriam įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga, o jo mirties atveju – asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką, arba darbdaviui (32 punktas). Nuostatų 120 punktas numato, kad asmuo, nesutinkantis su VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį VSDFV. Pagal Nuostatų 121 punktą, VSDFV direktoriaus (pavaduotojo) sprendimas gali būti apskųstas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas tvirtina, kad procesinis terminas kreiptis įstatyme nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į VSDFV, kurį, atsakovo tvirtinimu, pareiškėja yra praleidusi, vadovaujantis Nuostatų 120 punktu, yra skaičiuojamas nuo VSDFV teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo įteikimo asmeniui, pretenduojančiam gauti draudimo išmoką, dienos.

Pagal Nuostatų 95 punktą, vienkartinė ir periodinė draudimo išmokos apdraustajam mirus mokamos pagal kiekvieno asmens, turinčio teisę gauti šias išmokas, atskirą prašymą. Toks prašymas VSDFV teritoriniam skyriui turi būti pateikiamas per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties dienos (102 p.). Sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, teismas konstatavo, kad Nuostatų 75 ir 85 punkte nurodyti asmenys, turintys teisę gauti periodinę ar vienkartinę draudimo išmoką, nustatyta tvarka pateikę prašymą dėl išmokos gavimo, laikytini asmenimis pretenduojančiais į teisę gauti draudimo išmoką.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sprendimo nuorašas 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (10.46)3-868 buvo išsiųstas žuvusiojo V. S. darbovietei UAB „Mūras“ (b. l. 92). Duomenų apie tai, kad bent vienas iš žuvusiojo šeimos narių, galinčių pretenduoti gauti draudimo išmoką, t. y. jo sutuoktinė T. S. ar motina T. S., Nuostatuose nustatyta tvarka ir terminais būtų pateikusios prašymus periodinei ar vienkartinei draudimo išmokai gauti, byloje nėra. Dėl pareiškėjos atstovo argumentų, kad 2009 m. sprendimas turėjo būti išsiųstas žuvusiojo V. S. dukrai I. S., kurios pavardė nurodyta 2009 m. spalio 22 d. nelaimingo atsitikimo akte Nr. 1 (b. l. 104-107), pažymėjo, kad I. S. nepatenka į asmenų, galinčių pretenduoti gauti draudimo išmoką, sąrašą, įtvirtintą Nuostatų 75 ir 85 punkte, todėl vadovaujantis Nuostatų 32 punktu, 2009 m. Sprendimas jai negalėjo būti siunčiamas. Remiantis tuo ir atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad 2009 m. sprendimo nuorašas išsiųstas nepažeidžiant nustatytos tvarkos ir terminų.

Teismas taip pat nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad teikdamas 2011 m. rugpjūčio 1 d. prašymą dėl informacijos apie V. S. nelaimingą atsitikimą darbe pateikimo, advokatas Albertas Bandžius veikė 2011 m. liepos 25 d. sutarties tarp jo ir atstovaujamųjų T. S., A. S., I. S. ir T. S. pagrindu (b. l. 114-116). Prašyme nurodoma, kad jo atstovaujamiems asmenims iki šiol nėra žinoma apie priimtą sprendimą, nors Nuostatų 100 punkte nustatytas 20 darbo dienų terminas yra pasibaigęs, nes kaip matyti iš 2009 m. spalio 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagos Nr. SD-23181, ši medžiaga Vilniaus skyriui įteikta 2009 m. lapkričio 3 d.

Pabrėžė, kad iš bylos duomenų taip pat matyti, kad minėta tyrimo medžiaga 2009 m. lapkričio 5 d. pasirašytinai įteikta pareiškėjos atstovei I. S. (b. l. 117). VSDFV Vilniaus skyriui pateiktame prašyme pabrėžiama, kad nei vienam iš atstovaujamų asmenų Nuostatų 31 punkte nurodytas Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimas dėl įvykio pripažinimo (nepripažinimo) draudiminiu, nėra įteiktas. Todėl padarė išvadą, kad šiuos argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Bylos duomenys patvirtina, kad žuvusio V.

S. sūnus, veikdamas 2009 m. lapkričio 30 d. įgaliojimo pagrindu ir atstovaudamas žuvusiojo sutuoktinę T. S., 2009 m. gruodžio 16 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą, siekdamas gauti priimtą sprendimo dėl V. S. nelaimingo atsitikimo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu kopiją. A. S. parašas ant minėto prašymo patvirtina, kad sprendimo nuorašas jam įteiktas 2009 m. gruodžio 18 d. (b. l. 118). Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad tiek pareiškėjai, tiek ir kitiems žuvusiojo šeimos nariams, kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių metu, t. y. 2011 m. rugpjūčio 1 d., buvo žinoma apie priimtą sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu, taip pat buvo žinomas jo turinys.

Šių aplinkybių nepaneigia ir pareiškėjos atstovo advokato A. Bandžiaus teisme pateikti paaiškinimai, kad pareiškėjai nebuvo žinoma apie priimtą sprendimą, kadangi šeimos nariai nebendrauja. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys taip pat tvirtina, kad Vilniaus apygardos teisme 2011 m. rugpjūčio 9 d. gautas ieškovų T. S., A. S., T. S. ir I. S. ieškinys atsakovui UAB „Mūras“ dėl žalos, susijusios su gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe atveju, atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-134-881/2012).

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalies, 79 straipsnio, 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad ji nėra praleidusi Nuostatų 120 punkte nustatyto termino 2009 m. sprendimui apskųsti, nes apie jį sužinojo tik 2011 m. rugpjūčio 29 d., nepagrįsti jokiais įrodomąją galią turinčiais objektyviais duomenimis. Priešingai, tai, kad 2009 m. sprendimo nuorašas 2009 m. gruodžio 18 d. buvo įteiktas A. S., vienam iš asmenų, kurių interesus atstovaudamas advokatas A. Bandžius Vilniaus skyriui pateikė 2011 m. rugpjūčio 1 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, sudaro pagrindą pripažinti, kad apie priimtą sprendimą buvo žinoma ir pareiškėjai. Todėl sprendė, kad VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą kaip paduotą praleidus terminą, o pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja T. S. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (II t. b. l. 7-9), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pretenduojančiais gauti periodinę ir vienkartinę draudimo išmokas asmenimis laikytini tik tie Nuostatų 75 ir 85 punkte nurodyti asmenys, kurie yra pateikę prašymus dėl tokios draudimo išmokos gavimo, yra neteisinga, per siaurai aiškinanti teisės normą ir nepagrįstai suvaržanti asmenų, Nuostatų 75 ir 85 punkto pagrindu pretenduojančių į teisę gauti draudimo išmoką, teises. Pažymi, kad Nuostatų 75 ir 85 punktuose nėra numatyta, jog asmenys, pretenduojančiais gauti periodinę ir (ar) vienkartinę draudimo išmoką tokiais laikytini tik tuomet, jei jie yra pateikę prašymus išmokos gavimui. Pareiškimo draudimo išmokos gavimui pateikimas - tai pretenduojančio į draudimo išmokos gavimą asmens savo teisės gauti išmoką realizavimas, tačiau tai jokiu būdu ne jo teisės gauti draudimo išmoką pripažinimas, kuri pastarajam pripažįstama ir iki prašymo draudimo išmokos gavimui pateikimo.

2. VSDFV Vilniaus skyrius, 2009 m. sprendimą išsiųsdamas nukentėjusiojo darbdaviui, egzistuojant asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką, netinkamai įvykdė Nuostatų 32 punkto nuostatas. Nuostatų 32 punkte VSDFV teritoriniam skyriui suteikta diskrecijos teisė mirties atveju sprendimą siųsti asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką arba darbdaviui aiškintina tuo, jog ne visada VSDFV teritorinis skyrius gali turėti duomenų apie asmenis, pretenduojančius į teisę gauti draudimo išmoką nukentėjusiojo mirties atveju. Nagrinėjamoje byloje VSDFV Vilniaus skyriui, tikėtina, kad buvo žinomi asmenys po V. S. mirties pretenduojantys į teisę gauti draudimo išmokas (periodinę, vienkartine), tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir tai galimai sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. Tiek nelaimingo atsitikimo darbe tituliniame lape, tiek ir nelaimingo atsitikimo darbe akte buvo nurodytas nukentėjusiojo šeimos narys, - I. S. kuriai, baigus nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą nurodytu adresu (Šiltadaržio g. 3-8, Vilnius) buvo išsiųstas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagos nuorašas. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 ketvirtame lape nurodoma, jog ji yra nukentėjusiojo duktė, o šalia pavardės yra ir jos parašas. Todėl 2009 m. sprendimo priėmimo momentu VSDFV Vilniaus skyrius neabejotinai žinojo apie mirusiojo šeimos narį ir jo adresą, šį faktą pripažino ir atsakovas, tačiau 2009 m. sprendimą išsiuntė tik nukentėjusiojo darbdaviui. Tokiais VSDFV Vilniaus skyriaus aplaidžiais ir nerūpestingais veiksmais, pastarajam ignoruojant Įstatymo bei Nuostatų paskirtį ir tikslus, buvo suvaržyta ir apsunkinta apeliantės, gyvenančios kartu, ją prižiūrinčios ir atstovaujančios atstovės I. S. teisė laiku sužinoti apie priimtą VSDFV Vilniaus 2009 m. sprendimą ir nustatytais terminais jį apskųsti.

3. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog apeliantė Nuostatų 75 ir 85 punktų pagrindu turinti teisę pretenduoti į draudimo išmoką jos sūnaus V. S. mirties atveju, buvo supažindinta ir (ar) žinojo apie 2009 m. sprendimą iki 2011 m. rugpjūčio 29 d., kuomet apeliantės atstovas advokatas Albertas Bandžius gavo šį sprendimą. Priešingai nei nurodė teismas, apeliantės, A. S., I. S. bei T. S. bendrai pareikštas ieškinys nepatvirtina šalių artimo bendravimo, be to, siekdamas tinkamai nustatyti šią aplinkybę teismas šalis turėjo apklausti, tačiau to nepadarė.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 17-19) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsižvelgiant į tai, jog pagal Nuostatų 91 ir 94 punktus niekas iš žuvusiojo V. S. šeimos narių nebuvo pateikę prašymų dėl vienkartinės ar periodinės draudimo išmokų apdraustajam mirus skyrimo, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Nuostatų 32 punktu, pagrįstai 2009 m. sprendimo nuorašą su lydraščiu per 5 darbo dienas išsiuntė žuvusiojo darbdaviui UAB „Mūras“.

2. Nors V. S. artimieji nepateikė prašymų draudimo išmokoms gauti, tačiau 2009 m. gruodžio 16 d. A. S. (mirusiojo V. S. sūnus) pagal 2009 m. lapkričio 30 d. įgaliojimą atstovaujantis savo motiną T. S. (mirusiojo žmona) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2009 m. sprendimo išdavimo. T. S. (žuvusiojo motina) ir jos atstovė (anūkė) I. S., kaip ir kiti šeimos nariai (T. S. ir A. S.), turėjo vienodas teisines galimybes jau 2009 m. gruodžio mėnesį sužinoti apie priimtą sprendimą, bet to nepadarė. Darytina prielaida, jog A. S. apie tai, jog jo tėvui V. S. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe yra ištirtas ir nelaimingo atsitikimo darbe aktas surašytas bei pateiktas VSDFV Vilniaus skyriui, sužinojo iš savo sesers I. S., kuri dalyvavo šio įvykio tyrime. Taigi, mirusiojo motina T. S. kartu su savo atstove I. S. iš savo marčios ir anūko galėjo ir turėjo galimybę sužinoti apie jos atžvilgiu priimtą nepalankų sprendimą.

3. Tai, jog advokatas Albertas Bandžius 2011 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriui teikdamas prašymą dėl sprendimo išdavimo pateikė atstovavimo sutartį, kurioje nurodė, jog atstovauja V. S. artimuosius T. S. (žmona), A. S. (sūnus), I. S. (dukra), T. S. (motina), patvirtina, jog teikdamas minėtą prašymą VSDFV Vilniaus skyriui, advokatas ir visi artimieji žinojo apie 2009 m. sprendimą bei tą faktą, jog jie nepasinaudojo savo teise ir minėto sprendimo neskundė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 14-16) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.

Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Išnagrinėjęs bylos duomenis ir remdamasis Nuostatų 26, 27, 76, 86 ir 95 punktais, teismas nustatė, jog nėra duomenų, kad bent vienas iš žuvusiojo V. S. šeimos narių, turinčių teisę pretenduoti į draudimo išmoką, t. y. sutuoktinė T. S. ir motina T. S., nustatyta tvarka ir terminais būtų pateikusios prašymus periodinei ar vienkartinei draudimo išmokoms gauti. Teismas pagrįstai atmetė skundo argumentą, kad 2009 m. sprendimas turėjo būti išsiųstas V. S. dukrai I. S., kadangi I. S. nepatenka į asmenų, galinčių pretenduoti gauti draudimo išmoką, sąrašą.

2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantės skundo argumentai, kad ji nėra praleidusi Nuostatų 120 punkte nustatyto vieno mėnesio termino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti, nes apie priimtą sprendimą sužinojo tik 2011 m. rugpjūčio 29 d., yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad faktas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. sprendimo nuorašas 2009 m. gruodžio 18 d. buvo įteiktas A. S., kurį, kaip ir apeliantę, atstovaudamas advokatas A. Bandžius VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2011 m. rugpjūčio 1 d. prašymą dėl informacijos pateikimo, sudaro pagrindą pripažinti, kad apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą buvo žinoma ir apeliantei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar VSDF Valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 6-15-1608, motyvuodama tuo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą.

Esminis klausimas, į kurį turi būti atsakyta, norint išspręsti ginčą, yra tas, kada pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie 2009 m. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. Pareiškėja tvirtina, kad tai įvyko, ją atstovaujančiam advokatui 2011 m. rugpjūčio 29 d. gavus atsakovo raštą su pridėtu 2009 m. sprendimo nuorašu. Atsakovas, kurio poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, tvirtina, kad pareiškėja apie minėtą sprendimą turėjo sužinoti 2009 m. pabaigoje, kai šio sprendimo nuorašą pasirašytinai gavo vienas iš V. S. šeimos narių.

Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija ir pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Ši išvada nėra paremta objektyviais duomenimis, tačiau grindžiama tik prielaida, jog vienas iš šeimos narių (A. S.), gavęs 2009 m. sprendimo nuorašą, apie jo esmę ir turinį turėjo informuoti ir kitus šeimos narius. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo 2012 m. spalio 12 d. posėdyje apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad jis su pareiškėja (jo močiute) ir ją atstovavusia I. S. ilgą laiką nebendravo, nes šeimoje buvo įvykęs konfliktas dėl turto paskirstymo. Jis manė, kad kiekvienas šeimos narys gali pasirūpinti reikiama informacija, todėl apie gauto sprendimo esmę paminėjo tik savo motinai T. S., o pareiškėjai jokių žinių apie tai nesuteikė. Netikėti šio liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo. Kokių nors kitų objektyvių įrodymų, kad pareiškėja iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. būtų žinojusi ar turėjusi žinoti apie 2009 m. sprendimą, byloje nėra pateikta. Vien ta aplinkybė, kad tiek A. S., tiek T. S., tiek kitus V. S. šeimos narius nuo 2011 m. liepos 25 d. atstovauja tas pats advokatas, negali būti pakankamu pagrindu abejoti A. S. parodymais ar kitaip vertinti faktines bylos aplinkybes. Tokiu pagrindu negali būti ir tai, kad nuo 2010 metų pareiškėja buvo išdavusi generalinį įgaliojimą I. S., kuri dalyvavo ir nelaimingo atsitikimo tyrimo procedūroje. Teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, o abejotinos aplinkybės valdžios institucijos ir piliečio ginče vertintinos silpnesniosios pusės, t.y. fizinio asmens naudai. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad atsakovas neįrodė, jog T. S. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. buvo įteiktas 2009 m. sprendimas arba kad ji iki minėto laiko žinojo šio sprendimo esmę ir turinį.

Pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, netenka teisinės reikšmės klausimas, kurie iš V. S. šeimos narių po nelaimingo atsitikimo galėjo būti laikomi pretenduojančiais gauti vienkartinę ar periodinę draudimo išmoką ir kuriems iš jų atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo išsiųsti 2009 m. sprendimo nuorašą. T. S., kaip nukentėjusiojo motina, turi teisę pretenduoti į vienkartinę draudimo išmoką, jei nelaimingas atsitikimas būtų pripažintas draudiminiu įvykiu, todėl ji turi ir subjektinę teisę apskųsti šiuo klausimu priimtus atsakovo sprendimus.

Nuostatų 120 punktas numato, kad asmuo, nesutinkantis su Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu, per mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo jam dienos turi teisę apskųsti jį Fondo valdybai.

Kaip jau minėta anksčiau, pareiškėja apie 2009 metų sprendimą sužinojo 2011 m. rugpjūčio 29 d. Į VSDF Valdybą skundu ji kreipėsi 2011 m. rugsėjo 29 d., todėl darytina išvada, kad Nuostatų 120 punkte nurodyto termino pareiškėja nepraleido ir atsakovas privalėjo išnagrinėti jos skundą iš esmės.

Skundžiamame VSDFV 2011 m. lapkričio 2 d. sprendime Nr. (11.4)I-6851 nėra pasisakyta dėl pareiškėjos keliamų klausimų esmės, nespręsti 2009 m. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, o vien analizuojami pareiškėjos ir jos šeimos narių giminystės ryšiai, jų dalyvavimas nelaimingo atsitikimo tyrime, nurodomos kitiems šeimos nariams įteiktų dokumentų datos bei padaryta išvada, kad pareiškėja be svarbių priežasčių praleido terminą apskųsti 2009 m. sprendimą. Nustačius, kad ši aplinkybė nėra įrodyta, skundžiamas atsakovo 2011 m. sprendimas naikintinas , o atsakovas turėtų išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo, pasisakydamas dėl jos reikalavimo nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu.

Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su termino paduoti skundui VSDFV skaičiavimu ir dėl to netinkamai taikė reikalingas materialinės teisės normas, tai teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

pareiškėjos T. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (11.4)I-6851.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius