2018-11-21 Nr. AB-21313-3-61-3-04023-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1891-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04023-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (I t. b. l. 1–13) prašydamas iš Lietuvos valstybės atstovų Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) priteisti 20824 Eur žalos atlyginimo bei iš Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) priteisti 20824 Eur žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. Nurodė, kad visose įkalinimo įstaigose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Gultai, stalai, spintelės buvo pritvirtinti prie grindų, kas dar labiau mažino kameros plotą. Pasivaikščioti gryname ore buvo galima tik vieną valandą per dieną. Įkalinimo įstaigose nebuvo įrengtų sanitarinių švaryklų, einant į dušą nuteistieji neaprūpinami muilu. Įstaigose nebuvo skalbyklų, kamerose veisėsi tarakonai, kamerų sienos ir lubos buvo paveiktos pelėsio. Sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo gyvenamojo ploto, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, patalynė buvo išduodama be užvalkalų. Įstaigos neturėjo galimybės patalynę valyti sauso valymo būdu.

3. Pareiškėjo teigimu, kalėdamas tokiomis sąlygomis jis patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą. Patirtą žalą grindė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimais.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime (II t., b. l. 152–160) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.

5. Marijampolės AVPK pripažino, kad dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui. Nurodė, jog sanitariniai mazgai areštinėse, pasivaikščiojimo trukmė, sanitarinė būklė kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerose graužikų nebuvo, minkštasis inventorius buvo išduodamas švarus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų nesikreipė.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime (II t. b. l. 37–54) prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.

7. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas dalyje gyvenamųjų kamerų buvo užtikrintas. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose buvo atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą buvo aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyko per langus, o tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo tvarka, aprūpinimas patalyne atitiko teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nebuvo būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodėko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

8. Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI atsiliepime (III t. b. l. 23–28) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad dalį laikotarpio minimalus plotas vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Pažymėjo, kad reikalavimas pasivaikščiojimo trukmei ir tvarkai, taip pat sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kauno TI, priešingai nei teigė pareiškėjas, buvo įrengta švarykla. Patalynė buvo išduodama tvarkinga. Kauno TI ėmėsi priemonių užtikrinant tinkamą kamerų stovį, kameros nuolat buvo remontuojamos. Pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno TI veiksmų neteisėtumo neįrodė.

9. Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento atsiliepime (III t. b. l. 4–7) prašė pareiškėjo skundą atmesti, dėl dalies ginčo laikotarpio prašė taikyti ieškinio senatį.

10. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas buvo abstraktaus pobūdžio, nebuvo detalizuotos jokios aplinkybės, kurios galėjo pagrįsti Kalėjimų departamento padarytą žalą pareiškėjui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 140 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje skundą atmetė.

12. Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. Atsižvelgęs į ieškinio senaties termino teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Lukiškių TI-K prašymu teismas taikė trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Teismas pažymėjo, kad objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė, todėl klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo sprendė tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d.

13. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara nepažeidė teisės aktu, tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti todėl į šią aplinkybę atsižvelgė vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso 241 parą buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

15. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Lukiškių TI-K, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI teismas nustatė, kad Kauno TI pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 14 parų po pusę paros ir 9 pilnas paras buvo patalpintas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų 3,6 kv. m. plotą.

17. Dėl sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimo teismas nurodė tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi vertindamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

18. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Kauno TI, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

19. Dėl kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK teismas nustatė, kad Marijampolės AVPK pareiškėjas areštinėje periodiškai buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. kovo 24 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose.

20. Dėl sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimo teismas nurodė tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi vertindamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

21. Kas susiję su kitais pareiškėjo argumentais dėl pažeidimų kalint Marijampolės AVPK, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nebuvo paremti objektyviais įrodymais, buvo deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą, todėl teismas kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

22. Dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas nurodė, kad už nepatogumus, sveikatos sutrikdymą ir pan., kurie buvo patirti pareiškėjui kalint teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginama priteisiant neturtinę žalą iš Lietuvos valstybę atstovaujančių įkalinimo įstaigų. Pareiškėjas nagrinėjamo ginčo atveju Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų neįrodė, atitinkamai teismas neturtinės žalos atlyginimą iš Kalėjimų departamento nepriteisė.

III. 23. Pareiškėjas T. K. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismas nepagrįstai nepripažino Kalėjimų departamento kaltės, taip pat neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir nepagrįstai ignoravo pažeidimus.

25. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 129–131) prašo jį atmesti.

26. Kalėjimų departamentas nurodo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

27. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 135–139) prašo jį atmesti bei remtis nagrinėjamoje byloje pateiktu Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu.

28. Marijampolės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 127 ir 128) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Marijampolės AVPK nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atlygintinos žalos dydį, todėl naikinti ar keisti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu (III t., b. l. 108–115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijavimu.

31. Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijų ar jų darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

32. Lukiškių TI-K pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) įtvirtintus reikalavimus, o dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015)) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų išvis nėra numatyta.

33. Kalėjimų departamentas atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (III t., b. l. 122–124) prašo jį tenkinti.

34. Kalėjimų departamentas palaiko atsakovo poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

35. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K nurodo, kad iš bylos medžiagos ir jo pateiktų įrodymų matyti, kad visą laikotarpį kalint Lukiškių TI-K buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, jis buvo kankinamas, be to Lukiškių TI-K administracija visiškai nesiėmė jokių priemonių jog būtų sudarytos teisės aktus atitinkančios gyvenimo sąlygos .

36. Pareiškėjas prašo Lukiškių TI-K pateikti informaciją, susijusia su Lukiškių TI-K veiksmais siekiant nepažeisti pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.

37. Marijampolės AVPK atsiliepime į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (III t., b. l. 133 ir 134) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

38. Marijampolės AVPK pažymi, kad nežino ir negali žinoti ar Lukiškių TI-K laikant pareiškėją atitinkamais laikotarpiais buvo pažeistos jo teisės dėl ko gali kilti apelianto civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės AVPK nurodo, kad nežino ar Lukiškių TI-K pateiktas apeliacinis skundas yra pagrįstas, tačiau atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelė pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Marijampolės AVPK buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, taip pat dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų.

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui T. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2400 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje skundą atmetė.

41. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės reiškia tik šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus: dėl senaties termino taikymo, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Kalėjimų departamento kaltės, taip pat neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir netinkamai vertino pateiktus įrodymus. Tuo tarpu atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde motyvuoja, jog pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus, todėl nepagrįstai jam priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Kauno TI ir Marijampolės AVPK apeliacinių skundų nepateikė.

42. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

44. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

46. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI, taip pat dėl Kalėjimų departamento kaltės nebuvimo, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik abstrakčiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, ignoravo pažeidimus ir jų nenustatinėjo. Tačiau pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių jo skunde pateiktų argumentų pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokius konkrečius pažeidimus teismas turėjo nustatyti, tačiau to nepadarė.

47. Dėl ieškinio senaties teisėjų kolegija nurodo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog senaties terminas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nenumatytas, todėl netaikomas. Šiuo aspektu pasisakytina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

49. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Lukiškių TI-K ir Marijampolės AVPK prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. spalio 7 d. (skundo teismui išsiuntimo data) ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d. (trejų metų laikotarpis). Lukiškių TI-K ir Marijampolės AVPK prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

50. Dėl pareiškėjo laikotarpio, praleisto Marijampolės AVPK, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog „ginčo laikotarpiu 104 dienas ir 38 dienas (atitinkamai iki 9 val., 12.45 val., 13 val.) buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą“, nėra aiški, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą 109 paras. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nevyko nepertraukiamai, tačiau ploto pažeidimai 32 paras buvo gana žymūs (pareiškėjui vietoje 5 kv. m. teko apie 3,73 kv.m). Taip pat pažymėtina, kad byloje pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (I t. b. l. 175) kuriame nurodyta, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvaromis, kas reikštų, kad toks įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) 20 punkto reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, į šią aplinkybę yra atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016). Atsižvelgiant į tai, taip pat į non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą, nors teisėjų kolegija nustatė ir mažesnį laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą reikalavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Marijampolės AVPK, yra tinkamas ir proporcingas.

51. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio už laikotarpį, pareiškėjo praleistą Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija nurodo, kad, pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių (II t., b. l. 65–68), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 7 d., 241 parą buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Taigi, vadovaujantis minėta teismų praktika, atsakovo argumentai, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas (kai įrengta tik 1,5 m aukščio pertvara), atitinkantis teisės aktų reikalavimus, užtikrina pareiškėjo privatumą naudojantis tokiu sanitariniu mazgu, taip pat ir siekiant saugumo užtikrinimo įstaigos kamerose, nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui esant Lukiškių TI-K kompensuoti.

52. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Iš šių nuostatų matyti, jog proceso šalis turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, be kita ko, atstovavimo, atlyginimą tik tada, kai sprendimas (baigiamasis teismo aktas dėl ginčo) priimtas jos naudai, t. y. sprendimo priėmimas proceso šalies, prašančios atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai yra būtinoji sąlyga, sudaranti pagrindą jai šias išlaidas prisiteisti.

53. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K apeliacinis skundas nėra tenkinamas, t. y. sprendimas nėra priimtas Lukiškių TI-K naudai, todėl atlyginti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti Lukiškių TI-K prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

54. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą pareiškėjo ir Lukiškių TI-K apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė