2021-03-03 Nr. AB-4474-3-61-3-02584-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-429-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02584-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. ATRS-2271 bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, Ministerija) 2019 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 12-01-1031 bei tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir karo tarnyba) atidėjimo. D. K. taip pat prašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. sausio mėnesį buvo atrinktas ir pašauktas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. D. K. 2019 m. kovo 21 d. Tarnybai pateikė prašymą atidėti karo tarnybą, tačiau ginčijamu 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. ATRS-2271 jo prašymas buvo atmestas, o Ministerija 2019 m. liepos 1 d. sprendime Nr. 12-01-1031 su Tarnybos sprendimo argumentais sutiko.

3. Pareiškėjas nesutiko su institucijų sprendimais, kad jo darbo santykiai su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Ozo boulingas“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje dirba padalinio vadovu, negali nusverti konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo tarnybą, kadangi karo tarnybos atlikimo laikotarpiu su D. K. sudaryta darbo sutartis negali būti nutraukta, o darbdavys privalės pareiškėją grąžinti į ankstesnes pareigas, be to, darbdavys turi galimybę gauti subsidiją darbo užmokesčiui. D. K. pažymėjo, kad toks aiškinimas tik formaliai atitinka įstatymo nuostatas, tačiau tikrosios faktinės situacijos neatspindi. Pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip padalinio vadovas, aptarnauja tris regionus. Darbdavys, skirdamas jį į šias pareigas, investavo į D. K. darbo sąlygas, t. y. sukūrė jam palankias darbo sąlygas: apmokė bei patyrė kitų išlaidų ir tikėjosi, jog pareiškėjas ilgą laiką dirbs Bendrovėje, tuo labiau, kad joje yra vykdoma reorganizacija, o D. K. aktyviai prisideda prie jos vykdymo. Pareiškėjas akcentavo, kad jam išėjus atlikti karo tarnybą, darbdavys turėtų priimti kitą darbuotoją, todėl jį apmokydamas, patirtų papildomų išlaidų, o grįžęs, D. K. būtų praradęs kvalifikaciją, todėl darbdavys vėl turėtų papildomų išlaidų. Pareiškėjas abejojo, ar sugebėtų išsaugoti savo darbo vietą ir užimamas pareigas.

4. D. K. pabrėžė, kad šiuo atveju tik deklaruojama, jog jam galbūt ateityje padaryta žala negali nusverti konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo tarnybą, tačiau visiškai neatsižvelgiama į jo, kaip piliečio, konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turėti tinkamas, saugias bei sveikas darbo sąlygas ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jo darbas yra tinkamai apmokamas, sudaro sąlygas gyventi orai, tačiau D. K. turi pagrindo nerimauti, kad grįžęs po karo tarnybos, dėl savo nekompetencijos ir kvalifikacijos praradimo gali prarasti darbo vietą, o kito taip pat apmokamo darbo nesugebės rasti ir negaudamas pajamų, nesugebės išlaikyti gyvenamojo būsto, padengti kitų būtinųjų išlaidų. Pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinės pajamos nėra didelės, be to, ji pati studijuoja ir moka už mokslą. D. K. teigė, kad atlikdamas karo tarnybą, savo finansines pareigas ir net išlaikymą iš dalies perkeltų sutuoktinei, o tai menkintų jo savivertę bei žemintų orumą.

6. Institucijų argumentą, kad asmuo, nuo 2015 m. atnaujinus šaukimus į karo tarnybą, turėjo galimybę pats pasirinkti jam geriausią karo tarnybos atlikimo laiką, D. K. vertino kaip deklaratyvų. Nurodė, kad vidurinę mokyklą baigė 2011 m., kai privalomos karo tarnybos Lietuvos Respublikoje dar nebuvo, todėl neturėdamas jokių rizikų, tais pačiais metais įstojo mokytis, įsidarbino Bendrovėje ir neplanavo savanoriškai atlikti karo tarnybos. Pareiškėjas iki 26 metų nebuvo pašauktas atlikti karo prievolės, todėl tikėjosi, kad daugiau nebus šaukiamas jos atlikti. D. K. nuomone, nurodyti institucijų argumentai prieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo principams bei konstituciniams lūkesčiams. Pareiškėjas akcentavo, kad atsižvelgiant į gimimo datą, pradėdamas atlikti karo tarnybą 2019 m. gruodžio mėnesį, niekaip jos visos negalėtų atlikti, kol jam sueis 27 metai.

7. D. K. nurodė, kad jam atliekant karo tarnybą mokant išmoką buitinėms išlaidoms, būtų daroma neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ir šeimos interesams, kadangi šios išmokos nepakaktų ne tik pareiškėjo turimiems finansiniams įsipareigojimams padengti, bet ir minimalioms būtinosioms išlaidoms.

8. Lietuvos kariuomenė prašė D. K. skundą atmesti. Paaiškino, kad Tarnyba yra tik Lietuvos kariuomenės padalinys, o atsiliepimas yra teikiamas Lietuvos kariuomenės vardu.

9. Lietuvos kariuomenė sutiko, kad karo tarnybos atlikimas sukelia tam tikrų nepatogumų ir apribojimų bei daro žalą D. K. asmeniniams interesams, tačiau ši žala vertinama atsižvelgiant į konstitucinę prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams.

10. Lietuvos kariuomenė pažymėjo, kad turimas darbas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams, dėl ko karo tarnybos atlikimas būtų negalimas. Nurodė, kad tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės D. K. patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ateitį, kels realų pavojų sveikatai bei gyvybei. Be to, karo prievolė atidedama tik su sąlyga, kad ji bus atlikta kitu laiku, tačiau iš pareiškėjo argumentų apie darbą matyti, kad tai ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybė, todėl nebūtų įmanoma užtikrinti šios prievolės atlikimo. Lietuvos kariuomenė akcentavo, kad D. K. nenurodė, kada kitu laiku jis galėtų atlikti karo tarnybą. Teigė, kad pareiškėjui apie karo prievolės atlikimą buvo žinoma nuo 2015 m., todėl suprasdamas savo pareigą atlikti karo tarnybą, jis, prisiimdamas bet kokius įsipareigojimus, pats prisiėmę riziką. Lietuvos kariuomenės nuomone, D. K. tinkamai neįvertino rizikos patekti į šauktinių sąrašus.

11. Lietuvos kariuomenė pažymėjo, kad D. K. turimas darbas ir finansiniai įsipareigojimai negali būti vertinami kaip nepagrįstai didelė žala. Atkreipė dėmesį, kad asmeniui atliekant karo prievolę, jam yra sudaromos galimybės prašyti atidėti būsto kredito dalies grąžinimo terminą, atliekant karo prievolę, asmeniui mokama 140,6 Eur išmoka buitinėms išlaidoms dengti bei išmokama vienkartinė išmoka. Lietuvos kariuomenė pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas draudžia atleisti asmenį, kuris buvo pašauktas atlikti karo tarnybą, iš darbo ar kitaip pabloginti jo darbo sąlygas. Lietuvos kariuomenės nuomone, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos darančiomis neproporcingai didelę žalą asmens, šeimos ar darbo interesams, ir jų nepagrindė.

12. Lietuvos kariuomenė akcentavo, kad asmuo iki 26 metų gali būti bet kada pašauktas į tarnybą, įstatymas nenumato išimčių, jog asmeniui karo tarnybos metu suėjus 27 metams, tarnyba turi būti nutraukta.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Aptaręs su pareiškėjo pateikto prašymo atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą nagrinėjimu susijusias aplinkybes bei priimtus sprendimus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra tai, ar pareiškėjo 2019 m. kovo 21 d. prašymą nagrinėjusios institucijos pagrįstai jame nurodytų priežasčių, dėl kurių privalomoji pradinė karo tarnyba turėtų būti atidėta, nevertino kaip galbūt galėsiančių sukelti neproporcingai didelę žalą D. K. asmeniniams ir visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu pareiškėjas karo tarnybą atliktų kitu metu.

15. Pacitavęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, įstatyme galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Pacitavęs Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, 5 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pacitavęs Aprašo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) 4, 5, 6 ir 11 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu, todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, yra palikta Tarnybai.

16. Įvertinęs D. K. prašyme Tarnybai ir skunde teismui išdėstytus argumentus, teismas nurodė, kad pareiškėjas argumentus dėl karo prievolės atidėjimo iš esmės grindė tik menama žala, galinčia ateityje pasireikšti darbo vietos ar kvalifikacijos praradimu, darbdavio būsimais nuostoliais, galimybe, jog gali būti neužtikrintas pareiškėjo šeimos finansinių įsipareigojimų tęstinumas ir panašiai, tačiau šie argumentai turi būti vertinami tik kaip prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais realiais įrodymais, sudarančiais pagrindą šias priežastis vertinti kaip galinčias realiai atsirasti.

17. Teismas pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalį, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje taip pat yra nustatyta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą. Teismas sprendė, kad šios teisės nuostatos iš esmės užtikrina D. K. lūkesčius, jog jam atliekant karo tarnybą, pareiškėjas iš darbo nebus atleistas, todėl jam nebūtų pagrindo abejoti, kad dėl tarnybos gali prarasti darbą.

18. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama, kokia neproporcingai didelė žala dėl karo tarnybos būtų padaryta D. K. asmeniniams ar visuomeniniams interesams, todėl argumentai dėl darbdavio jau turėtų ir būsimų nuostolių (investicijų, kurias investavo į pareiškėjo kvalifikacijos kėlimą, tobulinimą ir panašiai) nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi.

19. Teismas pažymėjo, kad D. K. argumentai dėl jo kvalifikacijos praradimo taip pat yra pagrįsti tik prielaidomis. Teismas nurodė, kad bendro pobūdžio teiginių išvadai, jog pareiškėjui Bendrovėje tiesiogiai veiklos nevykdant devynis mėnesius, jam bus padaryta tokio masto žala, kad D. K. vėliau nebus galimybės atnaujinti turėtas (įgytas) žinias, informaciją, kuri dėl darbinių pareigų neatlikimo tam tikrą laiką nebuvo naudojama, nepakanka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas darbinių pareigų neatliktų devynis mėnesius ir ši aplinkybė nelaikytina neproporcingai didele žala, atsižvelgiant į tai, kad D. K. vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei. Teismas atkreipė dėmesį, kad po privalomosios pradinės karo tarnybos pareiškėjas turėtų galimybę tęsti darbus Bendrovėje, kadangi ši jo teisė yra garantuota įstatymų (Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalis, Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

20. Teismas pažymėjo, kad Karo prievolės įstatymo 40 straipsnis nustato, jog karo prievolę atliekančių Lietuvos Respublikos piliečių prašymų pagrindu atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Pasibaigus nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos laikotarpiui, bendru šalių sutarimu yra perskaičiuojami atidėti pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimai ir sudaromas atnaujintas mokėjimo grafikas. Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu apskaičiuotos palūkanos už būsto kreditą nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliekančio asmens pasirinkimu mokamos vienu iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš skundo turinio, D. K. yra žinoma apie galimybę karo tarnybos atlikimo metu atidėti būsto kredito mokėjimus, tačiau jis teigia, kad šeimos išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, t. y. komunaliniai mokėjimai, mokėjimai už telefoną, internetą, draudimą, todėl dėl karo tarnybos gali būti neužtikrintas pareiškėjo šeimos kitų finansinių įsipareigojimų tęstinumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad D. K. nei jo prašymą atidėti karo tarnybą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui nurodytų kitų finansinių įsipareigojimų plačiau nedetalizavo. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų apie realiai pervedamas 150 Eur įmokas asmeniui už suteiktą 3 000 Eur paskolą, kurias, kaip teigė, perveda kiekvieną mėnesį nuo 2018 m. gruodžio 22 d. Teismas pabrėžė, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis remiantis prašoma atidėti karo tarnybą, tenka būtent pareiškėjui, o karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais asmens teiginiais, nepateikiant jokių įrodymų, kurie leistų jo nurodytas priežastis vertinti kaip galinčias realiai atsirasti.

21. Teismas akcentavo, kad pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka apskritai gali būti atidedama tik su sąlyga, kad karo prievolininkas karo tarnybą atliks kitu metu, tačiau D. K. nurodė priežastis, kurios pagal savo pobūdį yra ilgalaikės ir kol pareiškėjui sueis 27 metai, jos galbūt nebus išnykusios. D. K. nei prašyme Tarnybai, nei skunde teismui nenurodė, kad išnykus tam tikroms aplinkybėms, jis galėtų atlikti karo tarnybą kitu laiku, todėl pareiškėjo nurodytos priežastys iš esmės negali būti priežastimi atidėti karo tarnybą, nes jis neketina karo tarnybos atlikti kitu metu. Teismas pažymėjo, kad tenkinus prašymą ir atidėjus karo tarnybą dėl darbo ar būtinųjų finansinių įsipareigojimų tęstinumo užtikrinimo, iš esmės būtų paneigta konstitucinė prievolė visiems asmenims, kurie dirba ir turi finansinių įsipareigojimų (paskolos, komunaliniai mokesčiai) atlikti karo tarnybą.

22. Teismo nuomone, tiek Tarnyba, tiek Ministerija visapusiškai ir išsamiai įvertino pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reguliuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl pagrįstai ginčijamais sprendimais D. K. nurodytų aplinkybių nepripažino kaip galinčių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai yra pakankamai išsamiai detalizuoti, suprantami, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, iš jų turinio suprantamos pareiškėjo prašymo nepatenkinimo priežastys.

23. Teismas pažymėjo, kad kaip teisingai nurodė Lietuvos kariuomenė, pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir Aprašo 11 ir 12 punktų nuostatas, Tarnybos bei Ministerijos teisė tenkinti ar netenkinti prašymą dėl karo tarnybos atidėjimo yra vertinama kaip šių institucijų prerogatyva, todėl teismas neturi teisinio pagrindo šį D. K. reikalavimą išspręsti iš esmės – teismas gali tik patikrinti jau priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą.

24. Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nebuvo priteistos.

III. 25. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti.

26. Savo poziciją D. K. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, kadangi teismo argumentai yra perrašyti iš skundžiamų institucijų sprendimų motyvų, pasiremiant vieninteliu argumentu, jog D. K. neva nepateikė jokių objektyvių įrodymų savo skunde išdėstytiems argumentams pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad teismui pateikė visus galimus pateikti rašytinius įrodymus apie savo šeiminę padėtį, darbo teisinius santykius bei finansinę šeimos būklę. Nurodo, kad jis negali pateikti objektyvių įrodymų apie žalą, kurią galbūt patirs ateityje, kadangi bus išstumtas iš darbo rinkos, nes tokia žala negali būti objektyviai pamatuojama finansine išraiška.

27. D. K. su teismo išvada, kad jis neturi pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsirastų neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, nesutinka.

28. Lietuvos kariuomenė prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Lietuvos kariuomenės nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo, kad D. K. apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja teismui teiktame skunde nurodytus motyvus. Savo poziciją Lietuvos kariuomenė iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus. Lietuvos kariuomenės nuomone, pareiškėjo turimas darbas ir finansiniai įsipareigojimai savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos jo interesams fakto, dėl kurio įstatyme nustatytos tarnybos atlikimas būtų negalimas. Lietuvos kariuomenė pažymi, kad D. K. neproporcingą žalą grindžia mokamais komunaliniais mokesčiais ir kitomis būtinosiomis išlaidomis, kurias turi praktiškai kiekvienas asmuo, o tokios išlaidos negali būti laikomos pagrindu atidėti karo tarnybą, nes būtų sukurtas precedentas beveik visiems karo prievolininkams išvengti karo tarnybos.

30. Lietuvos kariuomenė atkreipia dėmesį, kad Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nėra nustatoma neproporcingai didelės žalos kilimas darbdaviui, todėl vertinant darbdavio galimą žalą, darbuotojui atliekant karo tarnybą, tai turėtų būti vertinama per visuomeninių interesų prizmę, o tai reiškia, jog darbdavys turėtų įrodyti tokią žalą, kuri iš esmės pažeistų visuomeninius interesus (pavyzdžiui, darbuotojų atleidimas, įmonės bankrotas ir panašiai), tačiau nei pareiškėjas, nei jo darbdavys tokių įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. ATRS-2271 bei Ministerijos 2019 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 12-01-1031, kuriais nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Nustatyta, kad pareiškėjas D. K. su 2019 m. kovo 21 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą ir prašė atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau Tarnybos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. ATRS-2271 atidėti karo prievolės tarnybą buvo atsisakyta. Krašto apsaugos ministerija 2019 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 12-01-1031 Tarnybos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. ATRS-2271 paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad tiek Tarnyba, tiek Ministerija visapusiškai ir išsamiai įvertino D. K. prašyme nurodytus argumentus, tinkamai taikė jų kompetenciją reguliuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl pagrįstai ginčijamais sprendimais pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepripažino kaip galinčių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, pareiškėjo skundą atmetė. D. K. tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad jis yra visiškai nemotyvuotas, teismo argumentai yra perrašyti iš skundžiamų institucijų sprendimų motyvų, pasiremiant vieninteliu argumentu, jog D. K. nepateikė jokių objektyvių įrodymų savo skunde išdėstytiems argumentams pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad teismui pateikė visus galimus pateikti rašytinius įrodymus apie savo šeiminę padėtį, darbo teisinius santykius bei finansinę šeimos būklę, o objektyvių įrodymų apie žalą, kurią galbūt patirs ateityje, negali pateikti. D. K. su teismo išvada, kad jis neturi pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja aplinkybės, dėl kurių atsirastų neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, nesutinka.

33. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

34. Teisinius santykius, susijusius su privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimu, reguliuoja Karo prievolės įstatymo 2 skyriaus 2 skirsnio nuostatos. Privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo bendra tvarka sąlygos yra nustatytos minėto įstatymo 14 straipsnyje, o privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimas individualia tvarka yra reguliuojamas Karo prievolės įstatymo 15 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo individualia tvarka, todėl yra aktualios Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio nuostatos.

35. Pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka atidedama karo prievolininkams, jeigu jiems atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą, būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu. Karo tarnybos atidėjimo Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 patvirtintas Privalomosios pradinės karo tarnybos ir rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas. Pagal Aprašo 4 punktą, karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis (Aprašo 5 punktas). Aprašo 11 punkte įtvirtinta, kad prašymus nagrinėja Tarnybos atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

36. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi įrodyti dvi aplinkybes – jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas sukels neproporcingai didelę žalą ir tarnybą atliekant kitu metu, žalos bus išvengta. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytos sąlygos – neproporcingai didelė žala ir karo tarnybos atlikimas kitu metu nėra alternatyvios, todėl atidėjus karo tarnybą, ją privaloma atlikti kitu metu. Pažymėtina, kad teisės aktai konkretaus sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele, neįtvirtina, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Karo prievolininkas, teikdamas prašymą atidėti karo tarnybą, turi pagrįsti galimą neproporcingai didelę žalą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

37. Prašymą atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą D. K. pirmiausia motyvavo tuo, kad jis nuo 2014 m. balandžio mėnesio dirba UAB „Ozo boulingas“ ir yra atsakingas už trijų Lietuvoje esančių padalinių veiklą, o Bendrovėje vyksta akcininkų pasikeitimo procesas ir jis turi galimybę dalyvauti jos veiklos plėtroje, tačiau pareiškėjas nepaaiškino, kaip atidėjus karo tarnybą kitiems metams, jis nepraras darbo vietos ir nepatirs kitų teismui pateiktame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, kurias patirtų netenkinus jo prašymo atidėti karo tarnybą, o vien darbo santykių egzistavimo fakto pagrindimas savaime kylančios neproporcingai didelės žalos nesuponuoja. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas minėtame prašyme apskritai nenurodė, kada ir kokioms aplinkybėms pasikeitus galėtų atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.

38. Nepagrįsta yra ir D. K. baimė prarasti darbo vietą bei užimamas pareigas, kadangi remiantis Darbo kodekso 61 straipsnio 4 dalimi, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Įvertinus tai, darytina išvada, kad nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas D. K. nesudarys problemų grįžti į tą pačią darbo vietą ir tęsti darbus, o jo argumentai dėl kvalifikacijos ir kompetencijos praradimo taip pat nėra niekuo pagrįsti.

39. Atkreiptinas dėmesys, kad Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nėra numatoma neproporcingai didelės žalos kilimas darbdaviui. Nors atsižvelgiant į karo prievolę reguliuojančius teisės aktus, organizacijų prašymai dėl tarnybos atidėjimo nėra svarstomi, tačiau karo prievolininkas prie savo prašymo gali pridėti kitų fizinių ar juridinių asmenų pateiktus dokumentus, įrodančius faktines aplinkybes ir jos turėtų būti vertinamos per visuomeninių interesų prizmę, t. y. turėtų būti įrodyta tokia žala, kuri iš esmės pažeistų visuomeninius interesus, tačiau nei D. K., nei jo darbdavys pareiškėjo teiginių, kad jam atliekant karo tarnybą, Bendrovei kiltų žala (darbdavys investavo į D. K. darbo sąlygas (jį apmokė bei patyrė kitų išlaidų ir tikėjosi, jog pareiškėjas ilgą laiką dirbs Bendrovėje), tačiau jam atliekant karo tarnybą, turėtų priimti kitą darbuotoją, todėl jį apmokydamas, patirtų papildomų išlaidų, o vėliau darbdavys dar turėtų papildomų išlaidų, kadangi D. K. prarastų kvalifikaciją), nepagrindė.

40. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo šeima turi finansinių įsipareigojimų, todėl net ir laikinai netekus D. K. gaunamų pajamų, bus padaryta didelė žala jo šeimos interesams. Pareiškėjas teigia, kad nebus įmanoma vykdyti finansinių įsipareigojimų (nebus galimybės grąžinti paskolų, padengti kitų būtinųjų išlaidų), jeigu teks atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, tačiau jo nurodyta paskola ir kiti finansiniai įsipareigojimai savaime nėra teisinis pagrindas atidėti privalomąją karo tarnybą. Atkreiptinas dėmesys, kad paskola galėtų būti karo tarnybos atidėjimo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, jog dėl karo tarnybos asmeniui būtų padaryta neproporcingai didelė žala.

Tokie atvejai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į asmens ir (ar) šeimos pajamas, į tai, ar asmuo turi vaikų, išlaikytinių, ir į kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad remianti Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, karo prievolininkui nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos metu gali būti atidedamas pagal būsto kreditavimo sutartį suteikto kredito dalies įmokų mokėjimas, o palūkanos asmens pasirinkimu būtų mokamos vienu iš šių būdų – kaip nurodyta būsto kreditavimo sutartyje, palūkanų mokėjimas atidedamas ir visos atidėtos palūkanos sumokamos iš karto pasibaigus nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos laikotarpiui arba visos atidėtos palūkanos sumokamos pasibaigus karo tarnybos laikotarpiui pagal iš naujo sudarytą palūkanų mokėjimo grafiką.

Kitų finansinių įsipareigojimų atveju taip pat galima kreiptis į kreditorių dėl turimų įsipareigojimų modifikavimo. Teisiniai kreipimosi į kredito įstaigą pagrindai tokiu atveju galėtų būti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos: 6.204 straipsnis – sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms; 6.253 straipsnis – civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. K. bendro pobūdžio teiginiai apie finansinius nuostolius ar praradimus negali būti pagrindu atidėti karo tarnybą.

Atkreiptinas dėmesys, kad privalomosios pradinės karo tarnybos kariams krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka kiekvieną mėnesį mokama 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka buitinėms išlaidoms. Jiems taip pat gali būti mokamos 3,7 bazinės socialinės išmokos dydžio premijos už pavyzdingą tarnybą. Šios premijos skiriamos ištarnavus visą Karo prievolės įstatyme nustatytą privalomosios pradinės karo tarnybos laikotarpį (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 60 straipsnio 1 dalis).

Be to, kaip teisingai pažymėjo Tarnyba, asmenys, žinodami, kad gali būti šaukiami atlikti privalomąją karo tarnybą, turėtų įvertinti ir galimą riziką dėl finansinių ar kitokių įsipareigojimų vykdymo.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas gali sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau šie nepatogumai ir patiriama žala turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolės pareigą, valstybės gynybos interesus ir padidėjusią grėsmę šiems interesams. Teisėjų kolegija sutinka su institucijų vertinimu, kad D. K. įrodymais nepagrindė, jog nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimas jam sukeltų tokio masto žalą asmeniniams ir visuomeniniams interesams, kuri būtų pagrindu atidėti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą.

42. Atsižvelgus į tai, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o teisė tenkinti arba netenkinti prašymo dėl karo tarnybos atidėjimo priklauso Tarnybai (Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktas, Aprašo 11 punktas), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino D. K. prašymo dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.

43. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino D. K. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti D. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius