2020-04-01 Nr. AB-6494-3-61-3-00928-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-224-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00928-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. kovo 19 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 7 m2, vienam žmogui teko mažiau nei 5 m2 kameros ploto. Dėl ploto trūkumo buvo jaučiamas fizinis diskomfortas. Kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, dėl ko išsikvieti budintį pareigūną buvo sudėtinga ir užtruko ilgą laiko tarpą. Kameroje tualetai buvo įrengti netinkamai, neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi, valgyti, miegoti tualete. Dėl išvardintų sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, psichologinę ir fizinę kančią, pasireiškė (duomenys neskelbtini). Dėl to pareiškėjas siekė, kad jam būtų atlyginta patirta neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, apstatymas baldais, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys – apie 0,7 x 0,8 (0,56 m2), sanitarinio mazgo patalpoje įrengtas klozetas ir praustuvas. Atsakovo atstovas nurodė konkrečias kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpoms atitverti ir asmenų privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, taip pat kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskira kabina. Pabrėžė, kad Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai trukdytų priežiūros posto pareigūnams užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti budėtoją, tačiau nuteistieji šią signalizaciją piktybiškai gadina, todėl dalyje kamerų ši sistema sugedusi. Šios sistemos remonto ir atnaujinimo darbai įstaigoje nuolat vykdomi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neigiamų pasekmių, kurias, jo teigimu, sukėlė negalėjimas išsikvieti budėtojo. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistavo visi pagrindai, būtini valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. kovo 19 d. jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5 m2 kameros plotas, netinkamai įrengtas ir privatumo neužtikrinantis sanitarinis mazgas, neveikė aliarmo mygtukas.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad, remiantis Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais duomenimis ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 17–18), nustatyta, jog pareiškėjas: 2017 m. vasario 15 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 121 (plotas 7,38 m2) kartu su kitu asmeniu, 2017 m. vasario 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 209 (plotas 6,83 m2), kurioje iki 2017 m. vasario 16 d. laikomas vienas; 2017 m. vasario 17 d.

– 2017 m. balandžio 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 159 (plotas 7,94 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. balandžio 4 d. – 2017 m. balandžio 26 d. laikomas kameroje Nr. 186 (plotas 7,94 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. balandžio 27 d. – 2017 m. birželio 6 d. laikomas kameroje Nr. 155 (plotas 7,94 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 175 (plotas 7,56 m2), kurioje laikomas vienas; 2017 m. birželio 8 d. – 2017 m. birželio 18 d. laikomas kameroje Nr. 287 (plotas 7,70 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. birželio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 343 (plotas 8,08 m2 ) ir laikomas vienas; 2017 m. birželio 20 d.

– 2017 m. liepos 24 d. laikomas kameroje Nr. 292 (plotas 7,80 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. liepos 25 d. – 2017 m. rugpjūčio 30 d. laikomas kameroje Nr. 297 (plotas 8,08 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. rugpjūčio 31 d. – 2017 m. rugsėjo 18 d. laikomas kameroje Nr. 329 (plotas 7,61 m2), kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugsėjo 19 d. – 2017 m. rugsėjo 25 d. laikomas kameroje Nr. 278 (plotas 7,92 m2), kurioje buvo laikomi 2 asmenys; 2017 m. rugsėjo 26 d. – 2017 m. lapkričio 26 d. laikomas kameroje Nr. 304 (plotas 8,11 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2017 m. lapkričio 27 d.

– 2018 m. sausio 18 d. laikomas kameroje Nr. 299 (plotas 7,87 m2), kurioje buvo laikomi 1–2 asmenys; 2018 m. sausio 19 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL); į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2018 m. sausio 24 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 111 (plotas 7,45 m2) vienas; 2018 m. sausio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 129 (plotas 7,94 m2) ir laikomas kartu su dar vienu asmeniu; 2018 m. sausio 26 d. – 2018 m. vasario 12 d. laikomas kameroje Nr. 128 (plotas 7,87 m2), kurioje buvo 1–2 asmenys; 2018 m. vasario 13 d.

– 2018 m. vasario 20 d. laikomas kameroje Nr. 282 (plotas 7,82 m2), kurioje buvo 1–2 asmenys; 2018 m. vasario 21 d. išvyko į LAVL, iš kurios į Lukiškių TI-K grįžo 2018 m. kovo 7 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 119 (plotas 7,31 m2) vienas; 2018 m. kovo 8 d. – 2018 m. kovo 19 d. laikomas kameroje Nr. 145 (plotas 7,94 m2) kartu su dar vienu asmeniu. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu suėmimo sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 379 dienas.

8. Vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K visu ginčijamu laikotarpiu asmeniui tenkanti bendro gyvenamosios kameros ploto norma atitiko nacionalinės teisės aktų reikalavimus, visomis dienomis jam teko daugiau nei 3,6 m2 kameros ploto.

9. Įvertinęs pareiškėjui tenkantį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš kameros bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos plotas, teismas pažymėjo, kad nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 m2 ribos neatitiko pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 121 (2017 m. vasario 15 d. dalį paros pareiškėjui teko 3,41 m2), kameroje Nr. 287 (2017 m. birželio 9 d. – 2017 m. birželio 18 d. pareiškėjui teko apie 3,57 m2) kameroje Nr. 329 (2017 m. rugpjūčio 31 d. – 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui teko apie 3,52 m2) ir kameroje Nr. 111 (2018 m. sausio 24 d. pareiškėjui teko apie 3,44 m2), iš viso 30,5 parų su pertraukomis. Tačiau šis trūkumas buvo labai nežymus (trūko nuo 8 iki 19 cm2), dalis nurodytų periodų buvo trumpalaikiai (pusė paros ir viena para), pareiškėjas nebuvo laikomas daugiavietėse kamerose. Net ir atėmus iš bendro kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tenkantis plotas atitiko iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusį 3 m2 standartą. Pareiškėjas ploto trūkumą grindė savo įsitikinimu, kad asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 ploto. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nes jie abstraktūs ir neindividualizuoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamą plotą Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

10. Pareiškėjas teigė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, juo naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara; pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu laikosi teisės aktų reikalavimų, vadovaujasi mandagumo ir etikos principais.

11. Teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ ir pažymėjo, kad šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.

12. Teismas akcentavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba dar su vienu asmeniu. Lukiškių TI-K atsiliepime ir Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 67–68) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara, nuo 2017 metų įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Susiejus minėtus duomenis su duomenimis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose kamerose, matyti, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje kabinoje. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo įėjimo uždengimą užuolaida kaip netinkamą šios patalpos izoliavimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo minėtu laikotarpiu, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintas pagrįstu.

13. Pareiškėjas teigė, kad kai kuriose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema. Teismas vadovavosi Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu ir pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog šias sistemas nuteistieji neretai sugadina, jos nuolat yra taisomos, tačiau net ir neveikiant budinčiojo iškvietimo sistemai, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai nuolat stebi nuteistuosius. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas vidinio ryšio sistemos neveikimą, gedimus skunde siejo su galima grėsme, t. y. prielaidomis, kad kilus pavojui suimtiesiems nėra galimybės išsikviesti pareigūno. Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokiose konfliktinėse, pavojingose situacijose Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo kreipimąsi, teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

14. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų stipriai pablogėjo jo sveikata, atsirado (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 35–66) duomenys patvirtina, jog atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra ir tyrimai. Vėliau pareiškėjas buvo periodiškai konsultuojamas ir gydomas Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistų dėl sveikatos sutrikimų, nesusijusių su nurodytais skunde. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos pablogėjimo, atmesti kaip nepagrįsti.

15. Apibendrindamas pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad padaryti pažeidimai neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu truko visą skundžiamą laikotarpį – 379 dienas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę (t. y. į tai, kad nustatytas pažeidimas truko daugiau nei metus, tačiau dalį laikotarpio kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 200 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteisė 1 900 Eur sumą.

III. 16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Teismas, be kita ko, nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien teisės pažeidimo pripažinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

19. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo A. N. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

20. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien teisės pažeidimo pripažinimo, taip pat nurodo, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 379 dienas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

23. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.).

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog kamerose kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m pertvara, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu jose, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai taikė Konvencijos nuostatas bei vadovavosi šiuo klausimu suformuota EŽTT jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

26. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, kad atsakovo atstovas yra teisus teigdamas, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme (truko 379 paras) ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra nepakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

28. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas.

29. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, tačiau neįvertino visų šios žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant pareiškėjui priteistą 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 100 Eur (vieną tūkstantį šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo A. N. skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius