2022-03-03 Nr. BB-1456-1-01-1-34007-2019-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-303/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34007-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas D. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. birželio 8 d. 16.40 val. iki 2020 m. birželio 10 d. 9.20 val. (dvi paros).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti T. U. ir T. V., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 13 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo T. V. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. S. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją kitaip platinti, ir ją kitaip išplatino, t. y. 2019 m. rugpjūčio 9 d. 23.01 val. pokalbio telefonu metu jis su T. V. užmaskuotai abiem suprantamu ir iš anksto sutartu pasakymu susitarė dėl narkotinės medžiagos – kokaino – perdavimo T. V. atsiųstam asmeniui: pokalbio metu T. V. pasakė, jog prie D. S. gyvenamosios vietos atvažiuos asmenys, tokiu savo užmaskuotu pasakymu turėdamas mintyje tai, kad D. S. išeitų iš savo namų ir, susitikęs su T. V. atsiųstu asmeniu – T. U., šiam perduotų narkotinę medžiagą – kokainą. Tuoj po to, tą pačią dieną apie 23.27 val., prie (duomenys neskelbtini) namo Klaipėdoje atvykus T. U., D. S. prie savęs neteisėtai laikė ir gabeno plastikinį maišelį su biria medžiaga, kurios sudėtyje buvo nedidelis kiekis – 0,127 g narkotinės medžiagos kokaino, turėdamas tikslą ją kitaip platinti, ir minėtoje vietoje šią medžiagą perdavė T. U., taip ją kitaip šiam asmeniui išplatino.

2. Taip pat D. S. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, t. y. nuo 2020 m. birželio 8 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, neteisėtai laikė polietileninį maišelį su milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,371 g narkotinės medžiagos – kokaino, neturėdamas tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, kol 2020 m. birželio 8 d. 16.57 val. kratos metu minėtą narkotinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam už veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, švelnesnę, negu nustatyta šios normos sankcijoje, – su laisvės atėmimu nesusijusią – bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartis turi būti panaikinta dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo padarytos akivaizdžios įrodymų vertinimo spragos, jos sukliudė priimti teisingą sprendimą byloje, be to, byla nebuvo patikrinta, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu.

3.2. Vienas iš esminių D. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad pirminius – ikiteisminio tyrimo metu duotus – nuteistojo parodymus, kuriuose jis parodė, jog 2019 m. rugpjūčio 9 d. kažkokią medžiagą perdavė T. V., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip jo kaltę grindžiančius įrodymus, nes tuose parodymuose D. S. nurodė akivaizdžiai išgalvotą faktinę aplinkybę (medžiagos perdavimą būtent T. V.), kuri neatitinka netgi teismo konstatuotos jo veikos faktinės aplinkybės – to, kad narkotinę medžiagą D. S. perdavė visai kitam asmeniui – T. U.. Apeliaciniame skunde išsamiai argumentuota, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami minėti D. S. parodymai: patyrus psichologinį pareigūnų poveikį, gresiant suėmimo paskyrimui, paskirtam gynėjui rekomendavus „pilnai pripažinti pareikštus įtarimus“, taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog po tokio „prisipažinimo“ būtent ir nebuvo kreiptasi dėl suėmimo skyrimo. Apeliaciniame skunde, atkreipiant dėmesį į minėtas aplinkybes, toks kasatoriaus „prisipažinimas“ turėjo būti vertinamas kaip savęs apkalbėjimas, o ne įrodymas nuteistojo kaltei pagrįsti.

3.3. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismo išvados prieštaringos (15 nutarties pastraipa). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog D. S. su T. V. 2019 m. rugpjūčio 9 d. 23.27 val., t. y. veikos padarymo momentu, iš viso nebuvo susitikęs, todėl nurodė, kad „atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog D. S. pirminėje apklausoje nurodė išgalvotą faktinę aplinkybę, kad narkotinę medžiagą perdavė T. V., o pokalbis su T. V. vyko tiesiogiai kieme, vertinami kaip klaidinantys“. Taigi, tuo pat metu šis teismas ir pripažįsta, jog D. S. pirmuosiuose parodymuose nurodyta aplinkybė dėl susitikimo su T. V. ir medžiagos perdavimo jam neegzistavo, ir kartu teigia, jog D. S. gynėjas, atkreipdamas į tai dėmesį apeliaciniame skunde ir taip kvestionuodamas tokio „prisipažinimo“ įrodomąją vertę, taip klaidina teismą.

3.4. Be to, apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nė vienas iš 2019 m. rugpjūčio 9 d. įvykyje, kurio metu D. S. neva perdavė narkotinę medžiagą T. U., dalyvavusių asmenų to nepatvirtino – pats T. U. nurodė ją gavęs iš kito asmens kitomis aplinkybėmis. Taip pat skunde buvo akcentuojama, kad kriminalinės žvalgybos protokolas, kuriame fiksuotos 2019 m. rugpjūčio 9 d. tariamo narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybės, nepatvirtina buvus jokio perdavimo – jame nėra užfiksuoti jokie perdavimo veiksmai, o šį protokolą surašė pareigūnas, kuris nurodė pats nedalyvavęs šiame veiksme, – kaip liudytojas apklaustas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas Marius Gedaminskas. Šis liudytojas paaiškino, kad protokolą jis surašė pagal tai, ką jam pasakojo slaptą sekimą atlikęs sekimo padalinio pareigūnas (t. y. net ne pagal vaizdo įrašą), tačiau jokie sekimo padalinio pareigūnai ar kiti asmenys, galimai dalyvavę šio veiksmo atlikimo metu, byloje nebuvo apklausti jokioje proceso stadijoje.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl to, kokiu būdu ir būtent kam D. S. išplatino kokainą 2019 m. rugpjūčio 9 d., nors toks būdas prieštarauja netgi pačiame 2019 m. rugpjūčio 29 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodytoms aplinkybėms, t. y. tiek iš nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties iš viso neaišku, kokiu būdu nustatyta, jog narkotinę medžiagą D. S. perdavė T. U.. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pažymima (pastraipa Nr. 17): „Slapto sekimo metu užfiksuotas D. S. judėjimas iš buto į lauką ir dar kartą į susitikimą namo kieme su T. U. leidžia pagrįstai manyti, jog D. S., beje, artėjant vidurnakčiui, perdavė T. U. kokainą, o pastarasis jį parsinešė į automobilį, į kurį tik po to atėjo ir ant galinės sėdynės atsisėdo T. V.. Atvykus į susitikimą prie D. S. gyvenamosios vietos, iš automobilio buvo išlipęs tik T. U., o vairuotojo V. P. parodymais, T. U. iki tol narkotinių medžiagų neturėjo.“ Taigi, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritarė pirmosios instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, jog narkotinę medžiagą 2019 m. rugpjūčio 9 d. D. S. padavė prie automobilio T. U., o į automobilio galą vėliau atėjęs sėdo T. V.. Tačiau minėtame 2019 m. rugpjūčio 29 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodyta, jog D. S. 23.15 val. prie namų susitiko ir kalbėjosi su vyriškiu, po to 23.22 val. nuėjo link namų, o vyriškis įsėdo į automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš vairuotojo pusės ir atsisėdo prie vairo, po to 23.27 val. D. S. išėjo iš namų ir priėjo prie minėto automobilio iš vairuotojo pusės, trumpai pakalbėjo ir išėjo. Vairuotojas liko minėto namo kieme stovėti. Po to 23.42 val. prie minėto automobilio atėjo dar vienas vyriškis, sėdo į jį ir išvažiavo, ir tą pačią minutę automobilis buvo sustabdytas policijos pareigūnų.

3.6. Visi bylos duomenys rodo, jog automobilio vairuotojas buvo ne T. U., o liudytojas V. P.. Nors minėtos teismų išvados, kad asmuo (T. U.), gavęs iš D. S. kokainą, parsinešė jį į automobilį, turėtų išplaukti iš minėto protokolo (kad tai buvo vairuotojas), tačiau yra priešingai – nustatyta, jog automobilį ir iki įvykio, ir iš karto po įvykio vairavo liudytojas V. P. (pvz., tai patvirtinta ir skundžiamos nutarties 14 ir 17 pastraipose, kuriose nurodoma, kad liudytojas V. P. buvo vairuotojas, atvežęs T. U. į susitikimą su D. S. bei po susitikimo kartu su T. U. ir T. V. sustabdytas policijos). Teismai taip pat nustatė, kad kitas asmuo – T. V. – prie automobilio atėjo ir sėdo į automobilio galą, kai D. S. jau nebuvo (nutarties 17 pastraipa). Taigi jei su „sekimo“ protokolo turiniu, kurį teismai be jokių pastabų vienareikšmiškai laikė D. S. kaltės, t. y. faktinės kaltinimo aplinkybės, jog jis perdavė kokainą T. U., įrodymu, būtų gretinamos teismo išvados, kad asmuo, vienintelis išlipęs iš automobilio, būtent ir gavo iš D. S. kokainą ir jį parsinešė į automobilį, išeitų, jog kokainą galėjo gauti tik vairuotojas – liudytojas V. P. (nes pagal „sekimo“ protokolą kasatorius bendravo tik su vairuotoju, kuris bendravimo metu buvo vienintelis išlipęs iš automobilio). Tačiau tuo pat metu teismai tvirtina, jog šią medžiagą iš D. S. gavo tiesiogiai T. U.. Liudytojas M. Gedaminskas (surašęs sekimo protokolą šio veiksmo net nematęs) apklaustas tvirtino, kad D. S. kokainą perdavė „kažkam iš keleivių“, o tai prieštarauja minėtam „sekimo“ protokolui ir šis prieštaravimas nėra niekaip pašalintas ir niekaip nedera su duomenimis, užfiksuotais „sekimo“ protokole. Šios aplinkybės patvirtina, jog buvo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies, reikalaujančios iš teismų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, esminis pažeidimas, ir šis pažeidimas sukliudė teismams priimti teisingą sprendimą byloje.

3.7. Vienas esminių gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kritikuojant teismo išvadas dėl D. S. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (kokaino platinimo 2019 m. rugpjūčio 9 d.), buvo ir tai, kad tokia išvada logiškai nedera su kita tuo pačiu nuosprendžiu konstatuota aplinkybe – kad po šios veikos, 2020 m. birželio 8 d., D. S. laikė kokainą, neturėdamas tikslo jį platinti. Apeliaciniame skunde šis argumentas buvo susietas ir su bylos duomenimis apie ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ir jų veiklą kontroliuojančio prokuroro veiksmų turinį, jų chronologiją bei rezultatus, kvestionuojant teismo išvados dėl D. S. kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pagrįstumą. Apeliaciniame skunde argumentuota, kad byloje nesant jokių duomenų apie tai, jog D. S. būtų asmuo, vartojantis narkotines medžiagas, tokiu atveju, jei 2019 m. rugpjūčio 9 d., kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, jis platino kokainą, būtų logiška manyti, jog ir 2020 m. birželio 8 d. atvejis (už kurį tuo pačiu nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį) ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, iki to ilgą laiką prieš jį vykdžiusiems kriminalinės žvalgybos tyrimą dėl narkotinių medžiagų galimo platinimo ir prieš tai neva užfiksavusiems narkotinės medžiagos platinimo atvejį, turėjo sudaryti pagrindą bent jau pareikšti D. S. įtarimą dėl disponavimo kokainu turint tikslą šią medžiagą platinti, tačiau tai dėl logiškai nepaaiškinamų priežasčių neįvyko. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės išplėtotos ir taip pat susietos su aplinkybėmis apie logiškai nepaaiškinamus kitus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus – akcentuota, jog logiškai nepaaiškinama, kodėl tokiu atveju, jei 2019 m. rugpjūčio 9 d., kaip konstatuota nuosprendžiu, kriminalinę žvalgybą vykdančių pareigūnų akivaizdoje D. S., atsinešęs iš namų, išplatino 0,127 g kokaino (kuris, pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, ir buvo paimtas tuojau pat), nebuvo atliekamos kratos jo, kaip platintojo, gyvenamojoje vietoje, nors kitu atveju, t. y. 2020 m. birželio 8 d., nesant jokios neatidėliotinos būtinybės, vis dėlto buvo atliktos kratos pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimus D. S. gyvenamojoje vietoje, automobilyje, taip pat jo ir jo sugyventinės asmens kratos.

3.8. Atsakydamas į minėtus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas padarė šiurkščią faktinę klaidą, nulėmusią tai, kad minėti esminiai apeliacinio skundo argumentai faktiškai liko neišnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai laikė, kad veika, už kurią D. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, buvo padaryta 2019 m. birželio 8 d. (tikroji data, konstatuota nuosprendžiu, kaip minėta, yra 2020 m. birželio 8 d.), ir dėl šio neatidumo suformulavo su bylos aplinkybėmis nebederančias, tačiau nuteistajam nepalankias išvadas, kad aplinkybė, jog iki aktualios veikos padarymo – 2019 m. rugpjūčio 9 d. – pas D. S. anksčiau, t. y. 2019 m. birželio 8 d., kratos metu pareigūnai taip pat rado narkotinės medžiagos – kokaino, leidžia pagrįstai manyti, jog D. S. pirminė tyčia neteisėtai laikyti narkotinę medžiagą, neturint tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, transformavosi į sunkesnę ir kartu pavojingesnę, t. y. tyčią išplatinti kokainą per tarpininką trečiajam asmeniui. Už tokį elgesį jis neturi likti nenubaustas (nutarties 13 pastraipa). Kaip matyti iš pastarojo sakinio, minėta klaida galėjo lemti net ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su paskirta bausme.

3.9. Minėta nutarties loginių, faktinių netikslumų ir prieštaravimų gausa dėl esminių nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų rodo, jog apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylą, savo išvadas grindė klaidingai interpretuotomis, iškraipytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

3.10. Kasatoriaus teigimu, bylos aplinkybės, įvertinus BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2, 3 dalių kontekste, leidžia manyti, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nors ir minimalaus dydžio bausmės skyrimas D. S. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Pagal teismų praktiką, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Tiek kasatorių charakterizuojančios, tiek veikų aplinkybės rodo, jog už BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, o šią bausmę skyręs teismas ir tokiai bausmei iš esmės pritaręs apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, ir taip netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 54 straipsnio 3 dalį. Sutiktina, jog šiuo atveju nėra galimybių taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį teismų išvados apsiriboja iš esmės formalaus pobūdžio samprotavimais, neįvertinus visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių.

3.11. D. S. teistas tik Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžiu – nei prieš tai, nei po to nenusikalto. Abi veikos, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nors viena jų ir priskiriama sunkiems nusikaltimams, vis dėlto nepasižymi didesniu pavojingumu – narkotinių medžiagų kiekiai labai nereikšmingi, abiem atvejais šios medžiagos paimtos policijos pareigūnų ir niekieno nesuvartotos. Teismai nekonstatavo jokių savanaudiškų disponavimo narkotinėmis medžiagomis paskatų. Kasatorius dirbantis, darbovietės (UAB „BG“) charakterizuojamas kaip darbštus, patikimas ir vertingas, nuolat besitobulinantis darbuotojas. Artimiausiu metu kasatorius sukurs šeimą – su G. K. gyvena kartu ir yra padavę prašymą įregistruoti santuoką. Sportuoja asmeniškai ir savanorystės pagrindais neatlygintinai dalyvauja VšĮ Sporto vystymo fondui organizuojant sportinio turinio renginius. Būsima kasatoriaus žmona taip pat dirbanti, sportuojanti, tai rodo, jog jie yra atsakingai į gyvenimą žiūrintys asmenys ir jų gyvensena visuotinai priimtina. Kasatorius turi finansinių įsipareigojimų – kreditų, kurie sukeltų jam didelių problemų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju, – nebūtų kam mokėti kreditų ir palūkanų, dėl to išėjęs į laisvę atsidurtų didelėje finansinėje „duobėje“, tai jam būtų kaip dar viena bausmė.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas dėl to, kad neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, visiškai nepagrįstai nusprendė, jog D. S. pirminė tyčia neteisėtai laikyti narkotinę medžiagą, neturint tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, transformavosi į sunkesnę ir kartu pavojingesnę, t. y. tyčią išplatinti kokainą per tarpininką trečiajam asmeniui, nors iš tiesų antroji veika yra kaip tik mažiau pavojinga už pirmąją. Taigi jokia kasatoriaus tyčia į sunkesnę ir pavojingesnę nesitransformavo. Be to, pirmoji ir pavojingiausia D. S. veika (BK 260 straipsnio l dalis), bylos duomenimis, pareigūnų buvo užfiksuota dar jos padarymo dieną – 2019 m. rugpjūčio 9 d., tačiau nuo to laiko nebuvo imtasi jokių priemonių kasatoriui izoliuoti nuo visuomenės, net po žymiai vėliau vykusio sulaikymo jis nebuvo suimamas. Tai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog net teisėsaugos darbuotojų akyse kasatorius nebuvo toks pavojingas asmuo, kurį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės. Šių aplinkybių visuma rodo, jog nors trumpiausio sankcijoje nustatyto termino, bet vis dėlto griežtos savo turiniu laisvės atėmimo bausmės skyrimas nuteistajam D. S. turėtų vien tik nubaudimo pobūdį, tuo pat metu sugriautų jo ir jam artimo žmogaus lūkesčius, o galimai ir santykius, nutrauktų puoselėjamus darbinius santykius, sukeltų sunkiai finansiškai įveikiamą situaciją – taigi būtų nubaustas itin griežtai. Šių aplinkybių visuma rodo, jog dvejų metų laisvės atėmimo bausmės skyrimas D. S. yra neteisinga – per griežta bausmė.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Vitalijus Gulenkovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kaip matyti iš kasacinio skundo motyvų, nuteistasis D. S. iš esmės atlieka įrodymų vertinimą, iš naujo analizuoja įrodymus, teigia, kad jie nebuvo tinkamai ištirti ir išanalizuoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir dėl šių priežasčių teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė nepagrįstus, neteisingus sprendimus. Su tokia nuteistojo pozicija negalima sutikti. Kaip matyti tiek iš pirmosios instancijos nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos nutarties, teismai visapusiškai ir išsamiai ištyrė įrodymus ir juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Nors nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad neva jo prisipažinimas pirmosios apklausos – 2020 m. birželio 9 d. – metu buvo išgautas dėl pareigūnų naudoto psichologinio poveikio, tokie nuteistojo teiginiai turėtų būti vertinami kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei jis, nei jo gynėjas dėl tokio neva neteisėto ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio neteikė jokių skundų, be to, apie tai nenurodė ir vėlesnių apklausų metu. Priešingai, iš esmės tos pačios pozicijos ir tų pačių pirminių parodymų nuteistasis laikėsi ir po to vykusios jo papildomos apklausos metu 2020 m. rugsėjo 17 d., nors tuo metu procese jau dalyvavo nuteistojo D. S. pasirinktas, o ne valstybės paskirtas gynėjas. Pirmosios instancijos teismui pagarsinus jo pirmosios apklausos (2020 m. birželio 9 d.) protokolą, nuteistasis patvirtino, kad jame nurodytos aplinkybės iš dalies teisingos. Pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas teismams proceso metu nenurodė pareigūnų, neva dariusių tokį psichologinį poveikį, ir neteikė prašymų juos kviesti į teismo posėdį ir dėl to juos apklausti. Įvertinus šiuos duomenis, akivaizdu, kad nuteistojo D. S. teisės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos ir jo teisė duoti parodymus nebuvo pareigūnų suvaržyta.

4.2. Tik iš dalies yra pagrindas sutikti su kasatoriaus dėstomais argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo padarytos klaidos, t. y. nutarties 13 punkto pastraipoje neteisingai nurodytos aplinkybės, jog iki aktualios veikos padarymo – 2019 m. rugpjūčio 9 d. – pas D. S. anksčiau, t. y. 2019 m. birželio 8 d., kratos metu pareigūnai taip pat rado narkotinės medžiagos – kokaino. Pagal bylos duomenis, krata buvo padaryta ir narkotinės medžiagos pas D. S. rastos ne 2019 m. birželio 8 d., o 2020 m. birželio 8 d. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje padaryta techninė klaida nėra esminė ir nėra pagrindas panaikinti šį teismo sprendimą. Tai matyti iš teismo nutarties 14 ir 15 punktuose dėstomų argumentų, kuriais analizuojami ir vertinami byloje esantys faktiniai duomenys, susiję su 2019 m. rugpjūčio 9 d. nuteistajam D. S. inkriminuotu nusikalstamos veikos epizodu, kurie, šio teismo vertinimu, pagrindžia nuteistojo kaltę ir kuriais atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su šiuo epizodu. Kasaciniame skunde išsamiai ir iš naujo analizuojami bei vertinami įrodymai, kurie buvo išsamiai ištirti ir išnagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nors tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl šie D. S. skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, prokuroro nuomone, turėtų būti palikti nenagrinėti.

4.3. Taip pat, prokuroro nuomone, nuteistasis kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 54 straipsnio 2, 3 dalis ir jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas D. S. už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskyrė sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Jokių kitokių alternatyvių bausmių už šio nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas šio straipsnio sankcijoje nenustato. Kaip matyti, kasatoriaus skunde gausiai dėstomi jį teigiamai charakterizuojantys duomenys ir menkas jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, kurie, anot jo, būtų pagrindas jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei straipsnio sankcijoje už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

4.4. Žemesniųjų instancijų teismų sprendimai dėl paskirtos bausmės yra pagrįsti ir nėra pagrindo kasatoriui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, kaip matyti iš nuteistojo D. S. užsiimtos gynybinės pozicijos, tiek tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų neprisipažino, priešingai – klaidino tyrėjus ir teismus, kritiškai savo veiksmų nevertino ir dėl padarytų nusikaltimų nesigaili. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių šioje byloje nėra, todėl nėra pagrindo jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai yra paskirti švelnesnę bausmę, nei yra nustatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių ir 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų

6. Kasatorius teigia, kad, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, buvo padarytos akivaizdžios įrodymų vertinimo spragos, kurios sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, be to, byla nebuvo patikrinta, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Tuo atveju, kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Tikrindamas, ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir ar tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-229-222/2017), ir, laikydamasis BPK normų reikalavimų, išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229-222/2017, 2K-155-942/2019).‏‏‎ ‏‏‎

8. Nagrinėjamoje byloje D. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistojo gynėjas ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. S. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, kėlė klausimus dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo. Atsakydamas į skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir jais pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. S., nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

9. Reikalavimai nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014). Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-29-489/2015, 2K-39-495/2020).‏‏‎ ‏‏‎

10. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu; šios nuostatos taikomos nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už nedidelio kiekio narkotinės medžiagos (0,127 g kokaino) neteisėtą laikymą ir gabenimą, turint tikslą ją kitaip platinti, ir šios medžiagos platinimą T. U., teismui konstatavus, kad byloje surinkti įrodymai – liudytojų parodymai, iš dalies pačių kaltinamųjų D. S., T. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, daiktiniai įrodymai – rasta narkotinė medžiaga, jos įpakavimas, tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, slapto sekimo metu užfiksuoti duomenys bei kiti teismo ištirti įrodymai – pavirtina, jog D. S. veiksmuose yra subjektyvusis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymis – tikslas platinti narkotinę medžiagą, taip pat nustatyti objektyvieji šio nusikaltimo požymiai – laikymas, gabenimas ir platinimas, nes narkotinės medžiagos buvo D. S. žinioje, jis jomis disponavo savo nuožiūra, iki jas išgabeno iš savo namų (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, į namo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kiemą, kur perdavė T. U..

12. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių veikos aplinkybių, nutartyje nurodydamas, kad „slapto sekimo metu užfiksuotas D. S. judėjimas iš buto į lauką ir dar kartą iš buto į susitikimą namo kieme su T. U. leidžia pagrįstai manyti, jog D. S., beje, artėjant vidurnakčiui, perdavė T. U. kokainą, o pastarasis jį parsinešė į automobilį, į kurį tik po to atėjo ir ant galinės sėdynės atsisėdo T. V.“. Taigi, abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad namo kieme D. S. narkotinę medžiagą (0,127 g kokaino) perdavė T. U., ir šią išvadą, be kitų duomenų, pagrindė ir D. S. slapto sekimo protokolu.

13. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2019 m. rugpjūčio 29 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 55) nurodyta, kad 2019 rugpjūčio 9 d. atliekant slaptą D. S. sekimą nustatyta: 1) 23.15 val. D. S. išėjo iš namų adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atėjo prie (duomenys neskelbtini) namo, susitiko su vyriškiu ir kalbėjosi; 2) 23.22 val. pastarieji išsiskyrė, D. S. nuėjo link namų, o vyriškis atėjo prie pilkos spalvos automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš vairuotojo pusės ir atsisėdo prie vairo; 3) 23.27 val. D. S. išėjo iš namų adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atėjo prie pilkos spalvos automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš vairuotojo pusės, trumpai pakalbėjo ir išsiskyrė. D. S. nuėjo minėtu adresu, vairuotojas liko minėto namo kieme stovėti; 4) 23.42 val. į automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atėjo dar vienas vyriškis ir minėtas automobilis išvažiavo; 5) 23.42 val. automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas Minijos g. ir Bijūnų g. sankryžoje policijos pareigūnų. Byloje užfiksuoti kitų nuteistųjų (T. U., T. V.), taip pat liudytojo V. P. parodymai patvirtina, kad automobilį „BMW X5“ įvykio vakarą vairavo būtent V. P., o T. U. nei prieš pat narkotinių medžiagų platinimą, nei jo metu, nei po to prie vairo nebuvo (nes buvo vartojęs didelį kiekį alkoholio). Aplinkybę, kad automobilį vairavo V. P., konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, nutarties 14 pastraipoje nurodydamas, kad V. P. buvo asmuo, vairavęs automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vežęs T. U. į susitikimą su D. S..

14. Taigi, iš aptartų aplinkybių matyti, kad, vertindami įrodymus, teismai suklydo dėl jų turinio, todėl padarė prieštaringas, bylos duomenų neatitinkančias išvadas, t. y. konstatavo, kad D. S. narkotinę medžiagą (0,127 g kokaino) perdavė tiesiogiai T. U., nors bylos duomenys to nepatvirtina. Tai lėmė, kad viena esminių D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos (narkotinių medžiagų platinimo) aplinkybių – narkotinių medžiagų perdavimas – liko tinkamai nenustatyta, taigi, byloje liko nepašalintų prieštaravimų ir abejonių.

15. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai (šią aplinkybę nurodo ir nuteistasis savo kasaciniame skunde), kad atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl D. S. kaltės dėl jam inkriminuotų veikų, nurodytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė antrosios veikos (BK 259 straipsnio 1 dalis) padarymo laiką – vietoj 2020 m. birželio 8 d. nurodė, kad veika padaryta 2019 m. birželio 8 d., t. y. anksčiau, nei buvo padaryta veika, už kurią D. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Šios klaidos negalima laikyti vien rašymo apsirikimu, nes būtent veikų padarymo eiliškumu teismas motyvavo subjektyviųjų požymių buvimą D. S. veiksmuose, t. y. konstatavo, kad „aplinkybė, jog iki aktualios veikos padarymo – 2019 m. rugpjūčio 9 d., pas D. S. anksčiau, t. y. 2019 m. birželio 8 d., kratos metu pareigūnai taip pat rado narkotinės medžiagos – kokaino, leidžia pagrįstai manyti, jog D. S. pirminė tyčia neteisėtai laikyti narkotinę medžiagą, neturint tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, transformavosi į sunkesnę ir kartu pavojingesnę, t. y. tyčią išplatinti kokainą per tarpininką trečiajam asmeniui“.

16. Pagal pirmiau minėtus nuosprendžio turiniui BPK keliamus reikalavimus teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-627-303/2015). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242-495/2019, 2K-297-458/2020). Nuosprendyje nenurodžius (neatskleidus) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas, todėl toks baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas esminiu, suvaržančiu kaltinamojo teises į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284/2014, 2K-242-495/2019, 2K-174-511/2020).‏‏‎ ‏‏‎

17. Nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendis ir nutartis negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamus aiškumo, tikslumo bei įtikinamumo reikalavimus. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad klausimai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo buvo keliami ir D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas atitinkamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, taip pat savo išvadas grįsdamas klaidinga bylos duomenų interpretacija, neišnagrinėjo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, iš kurios atsiranda teismo pareiga motyvuoti savo sprendimą‏, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. ‏‏‎

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą.

19. Laikydamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė