A-822-3039-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-3039/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00694-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.5; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Viktoriui Onačko, atsakovo atstovei Irmai Šapokaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Senamiesčio ūkis“ ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00062.

Skunde (b. l. 1–10) nurodė, kad nesutinka su savavališkos statybos aktu, surašytu dėl savavališkai atlikto sandėliuko kapitalinio remonto. Teigia, kad sandėliuko remonto metu teisės normos, kuriomis remiasi atsakovas, neegzistavo, todėl jomis grįsti savavališkos statybos nėra pagrindo. Namo, kuriame gyvena pareiškėja, administratoriaus vertinimu, 2004 m. atliktas sandėliuko remontas priskirtinas paprastojo remonto kategorijai. Žemės sklypas, kuriame yra namas ir sandėliukas, į Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas įtrauktas 2006 m., todėl pareiškėjai negali būti taikomi reikalavimai, susiję su pasikeitusiu sklypo statusu. Dėl to atlikti sandėliuko remonto darbai savavališkai statybai priskirti nepagrįstai.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (b. l. 58–60) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinus žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esančius statinius – sandėliukus, buvo surašytas Faktinių duomenų patikrinimo aktas ir kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nes nebuvo galimybės nustatyti, kada ir kokiu pagrindu šie statiniai buvo pastatyti. Savivaldybės administracija nurodė, jog sandėliukų statybos duomenų neturi ir gyventojai dėl leidimų jų remontui nesikreipė. Teisės aktai numato, jog nenustačius statytojo, savavališkos statybos aktas gali būti surašomas statinio savininkui, valdytojui ar naudotojui, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys savininkui, valdytojui ar naudotojui. Apžiūrėjus objektą vietoje, išklausius pareiškėjos paaiškinimus, palyginus buvusią situaciją su esama, buvo nustatyta, kad atlikti kapitalinio remonto darbai, ir konstatuota, kad statyba savavališka, nes nepateikti statybą leidžiantys dokumentai. Pagal dabar galiojančius teisės aktus I grupės nesudėtingo statinio kapitalinio remonto darbams joks statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, todėl ginčijamas savavališkos statybos aktas 2012 m. kovo 22 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 1V-49 buvo panaikintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 104–108) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2004−2008 m. laikotarpiu atliekant nesudėtingo statinio, esančio nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje, paprastąjį remontą, statybą leidžiančių dokumentų nereikėjo, nes remiantis statybos techninio reglamento „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 2004 m. liepos 27 d. redakcijos 13 punktu, tokie dokumentai būtini atliekant statinio statybą, rekonstravimą bei kapitalinį remontą, t. y. supaprastintas statinio projektas su įgaliotų valstybės tarnautojų rašytiniais pritarimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 56–57) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad remiantis statybos techninio reglamento „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12, 13 punktų nuostatomis, nesudėtingo statinio kultūros paveldo objekto teritorijoje statybos, rekonstravimo, kapitalinio remonto ar griovimo atvejais būtini raštiški pritarimai. Pareiškėja statinio projekto nepateikė ir dėl pritarimo nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamame savavališkos statybos akte buvo ne tik konstatuotas faktas, jog ginčo statinys yra suremontuotas savavališkai, bet ir suformuluoti valinio pobūdžio patvarkymai, t. y. pareikalauta, kad statytojas nevykdytų jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Taigi ginčijamas 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00120223-00062 pagal formą ir turinį atitinka individualaus administracinio akto sampratą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-175/2012).

Byloje nustatyta, kad ginčijamas savavališkos statybos aktas pareiškėjai surašytas dėl kiemo statinio − sandėliuko, esančio (duomenys neskelbtini), 2004 m. atliktų kapitalinio remonto darbų. Ginčo, jog sandėliukas laikytinas nesudėtingu I grupės statiniu, nėra. Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių apsaugos departamento 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Senamiestis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu, taigi (duomenys neskelbtini), kur yra ginčo statiniai, patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją. Inspekcijos įgalioti pareigūnai, 2011 rugpjūčio 8 d. atlikę patikrinimą, surašė Faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. (23.31)-FAK-2601, kuriame užfiksuota, jog prieš remontą sandėliukų tikslieji matavimai nebuvo atlikti, todėl nustatyti, kiek jie pakito po remonto, neįmanoma. 2012 m. vasario 23 d. Faktinių duomenų patikrinimo akte Nr. (23.31)-FAK-527 nurodyta, kad remonto metu sandėliuko užstatymo plotas nebuvo padidintas. UAB „Senamiesčio ūkis“ 2008 m. gruodžio 23 raštu Nr. R2-625 nurodė, kad atlikti remonto darbai atitinka paprastojo remonto darbus.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ir atsakovas nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog atlikti remonto darbai pagal buvusį teisinį reglamentavimą atitiko kapitalinio remonto požymius. Dėl to, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir minėtų teisės aktų nuostatas, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teigtina, kad atsakovės išvada, jog buvo atlikti kapitalinio remonto darbai, kuriems atlikti reikalingi privalomieji dokumentai, nepagrįsta. Atsižvelgęs į tai, ginčijamas aktas panaikintas Inspekcijos viršininko 2012 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 1V-49, t. y. byloje nebeliko ginčo dalyko, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.), o atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymą dėl išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėja J. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 140–142), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nors panaikinus savavališkos statybos aktą išnyko ginčo dalykas, tačiau ginčas tarp šalių dėl pažeistos pareiškėjos subjektinės teisės neišnyko. Atsakovas ginčijamo akto panaikinimą siejo tik su nuo 2010 m. galiojančia Statybos įstatymo redakcija, nepripažindamas, kad pareiškėja atliko paprastąjį, o ne kapitalinį nesudėtingo statinio remontą ir darbų atlikimo metu jai nereikėjo leidimų.

2. Teismui pripažinus, kad pagal remonto darbų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjos atliktas nesudėtingo statinio remontas neatitiko kapitalinio remonto požymius, dėl ko jiems nebuvo reikalingi privalomieji statybos darbus leidžiantys dokumentai, ginčas dėl teisės išspręstas pareiškėjos naudai.

3. Pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti skundo vien dėl skundžiamo akto panaikinimo, nes, atsakovui nepripažinus, kad atlikdama remonto darbus ji nepažeidė įstatymo, tai nelaikytina visišku skundo patenkinimu.

4. Savavališkos statybos akto panaikinimas bei skundo pagrįstumo nepripažinimas leido teismui spręsti dėl pagrindinio skundo argumento, kad pareiškėja pagal statybos metu galiojusį teisinį reguliavimą atliko paprastąjį remontą ir neprivalėjo turėti jokių specialiųjų leidimų statybos darbams, pripažįstant savavališkos statybos aktą neteisėtu ir nepagrįstu ir patenkinant skundą, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 dalimi, pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais dėl neteisingai taikomo įstatymo ir tuo pačiu išspręsti ginčą dėl teisės. Toks sprendimas leistų teismui priteisti pareiškėjai ir bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis yra banketinė norma, nukreipianti į Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias atstovavimo išlaidų atlyginimą. Šiuo metu civiliniame procese galiojanti tvarka išlaidų advokato pagalbai apmokėti nesieja tik su bylos ginčo išsprendimu vienos šalies naudai, paliekant teismo kompetencijai spręsti šalių bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimus.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–150) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme pateiktais motyvais. Papildomai nurodo, kad:

1. Teismas pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Panaikinus ginčijamą aktą išnyko ginčo objektas, o tęsdama ginčą pareiškėja ginčija savavališkos statybos akto dalį, užfiksuojančią savavališką statybą, t. y. siekia juridinę reikšmę turinčių faktų konstatavimo, o tokių ginčų nagrinėjimas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

2. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti išlaidų būtinumą ir racionalumą. Šiuo atveju pareiškėja, sužinojusi apie ginčijamo akto panaikinimą, toliau tęsė administracinį procesą, todėl patyrė bereikalingas bylinėjimosi išlaidas, kurios neturėtų būti atlyginamos. Be to, pareiškėja nepateikė detalaus ir įrodymais pagrįsto patirtų išlaidų paskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, kad pareiškėjos skundas atmestas, t. y. priimtas atsakovui palankus sprendimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-120223-00062 (toliau ir – savavališkos statybos aktas), kuriame konstatuota, kad statinys – sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini), kapitališkai suremontuotas savavališkai, ir statytojai – pareiškėjai nurodyta nevykdyti jokių statinio statybos darbų, išskyrus būtinus atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundas grindžiamas tuo, kad savavališkos statybos aktas neteisėtas, nes sandėliuko remontas nebuvo atliktas savavališkai, pareiškėja sandėliuko remontą vykdė 2004 ir 2008 metais, ir atsakovas nepagrįstai savavališkos statybos aktą grindė vėliau įsigaliojusių teisės normų reikalavimais. Pareiškėja teigia, kad atliko sandėliuko remonto darbus, kurie priskirtini paprastojo remonto kategorijai, o ne kapitalinio remonto darbams.

Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu Inspekcija 2012 m. kovo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-49, kurio 1.7 punktu panaikino J. B. surašytus 2012 m. vasario 23 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-120223-00062 ir reikalavimą Nr. REI-00-120223-00057 (b. l. 102–103). Atsakovas nurodė, kad įsakymas Nr. 1V-49 buvo priimtas nustačius, jog pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą nesudėtingo statinio kapitaliniam remontui reikalingas kapitalinio remonto aprašas, tačiau tik Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, t. y. šis įsakymas buvo priimtas ne dėl to, kad buvo nustatyta, jog pareiškėja atliko statybos darbus, atitinkančius paprastojo remonto požymius.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis šis atsakovo priimtas įsakymas yra apskųstas ir jo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I-3906-281/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde kėlė reikalavimą dėl savavališkos statybos akto, kuris pareiškėjos skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovo panaikintas, panaikinimo teismine tvarka.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Paminėtos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir tokiam kreipimuisi pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A11-443/2005, A502-304/2009).

Pareiškėja teigdama, kad nors atsakovas panaikino savavališkos statybos aktą, tačiau nepripažino, kad sandėliuko remonto metu jokių atliktiems statybos darbams leidžiamųjų dokumentų nereikėjo, nes tai buvo paprastasis remontas, iš esmės siekia tam tikrų faktų pripažinimo. Tačiau reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A469-261/2007, Nr. AS146-669/2009). Teiginiai dėl faktų pripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvacijos dalis, tačiau ne kaip savarankiškas reikalavimas. Esant tokiai situacijai bei tenkinant pareiškėjos reikalavimą dėl tam tikrų faktų pripažinimo, teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju pareiškėja kitokių reikalavimų, išskyrus reikalavimą panaikinti skundžiamą savavališkos statybos aktą, nereiškia. Taigi atsakovui panaikintus savavališkos statybos aktą išnyko ir skundo objektas. Panaikintas aktas nebesukuria jokių teisinių pasekmių, kaip jų nesukurtų teismo sprendimas, kuriuo šis administracinis aktas revizuojamas. Tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimo išnagrinėjimas negalėtų apginti jos pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų. Nenustačius pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo, jos skundas negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 pasisakydama, kad: „< ... > pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo < ... >“. Taip pat administracinėje byloje Nr. A146-2784/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog: „< ... > atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą“. Dėl nurodytų priežasčių tampa teisiškai nereikšminga apeliacinio skundo argumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl ginčijamo administracinio sprendimo analizė ir vertinimas (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1450/2008, A502-768/2011, A261-881/2011). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui taip pat prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas (b. l. 123).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p.).

ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies atžvilgiu esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra ta, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų pagrindas atmesti prašymą, jei tik atsakovas rastų kokių nors įrodymų (raštų, dokumentų ar kt.), kurie parodytų kitus, nei pareiškėjo kreipimasis į teismą, skundo reikalavimo tenkinimo pagrindus. Tokia situacija būtų neproporcinga ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors ir kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog administraciniame procese turėtų būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą 2012 m. kovo 1 d. dėl 2012 m. vasario 23 d. priimto savavališkos statybos akto, kuris atsakovo panaikintas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos skundžiamas savavališkos statybos aktas panaikintas, nes buvo neteisingai pritaikytos teisės normos. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovė netinkamai atliko veiksmus, kuriais buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, dėl to pareiškėja turėjo kreiptis teisminės gynybos. Todėl, nors savavališkos statybos aktą atsakovė panaikino remdamasi ne tais pagrindais, kuriais skundą grindė pareiškėja, laikytina, kad atsakovas geruoju iš dalies patenkino reikalavimą, pareiškėjai padavus skundą teismui. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija gali būti vertinama taip pat, kaip ir ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta situacija, todėl teisėjų kolegija remiasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies ir sprendžia, kad pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo savo turėtų išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja prašo priteisti jos sumokėtą žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Turėtas išlaidas grindžia pateiktais įrodymais: 2012 m. vasario 28 d. įmokos mokėjimo kvitu, kuriame pažymėta, kad J. B. sumokėjo 139,20 Lt žyminį mokestį, 2012 m. vasario 27 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 655015 (300 Lt už atstovavimą ir dokumento surašymą, b. l. 42), 2012 m. birželio 6 d. pinigų priėmimo kvitu, serija LAT Nr. 655039 (300 Lt už atstovavimą ir dokumento surašymą, b. l. 124). 2012 m. birželio 6 d. pinigų priėmimo kvitas yra išrašytas jau atsakovui panaikinus skundžiamą aktą, dėl šios priežasties pareiškėjos šios turėtos išlaidos pripažintinos nepagrįstomis, nebent pareiškėja įrodytų, kad šias išlaidas patyrė dar atsakovui nepanaikinus skundžiamo savavališkos statybos akto. Remdamasi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2012 m. vasario 27 d. pinigų priėmimo kvito nėra aiškus išlaidų paskirstymas, kaip tai numatyta ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, ir apskaičiavimas, dėl šios priežasties taip pat nėra galimybės spręsti apie minėtų išlaidų pagrįstumą. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis), todėl pateiktas prašymas dėl išlaidų priteisimo nespręstinas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad ji turi teisę paduoti prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis. Pareiškėja sumokėjo daugiau žyminio mokesčio negu reikalauja įstatymas, todėl iš atsakovo pareiškėjos naudai priteisiama 100 Lt, o 39,20 Lt pareiškėjai grąžintini, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, tačiau nepagrįstai nepriteisė žyminio mokesčio, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjai sumokėtą žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: pareiškėjos J. B. skundą atmesti. Priteisti pareiškėjai J. B. iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 100 Lt (vieną šimto litų) žyminį mokestį.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjai J. B. permokėtą žyminį mokestį 39,20 Lt (trisdešimt devynis litus dvidešimt centų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė