2013-03-12 Nr. AB-410-3-61-3-01277-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-519/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01277-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui S. J. (S. J.)

atsakovo atstovui Vitalijui Šerpyčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu (b. l. 1–4) 2012 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 25 846,56 Lt, už 2010 m. sausio–2012 m. kovo mėnesių laikotarpį.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2002 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau– ir Ministerija, atsakovas) sprendimu Nr. 17728 nuo 2002 m. birželio 18 d. jam buvo paskirta 1 492,51 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui kiekvieną mėnesį moka sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 535,23 Lt. Skundo surašymo dieną už 2010 m. sausio–2012 m. kovo mėnesių laikotarpį (27 mėnesiai) neišmokėtos valstybinės pensijos dalis yra 25 846,56 Lt. 2012 m. kovo 28 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Atsakovas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 1D-2953(11) pateikto prašymo netenkino. Ginčydamas šį sprendimą, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos sumažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. kovo 28 d. prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, jos nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 14–16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8154. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo pensijos dydis perskaičiuotas tokiu būdu – 1 492,51 × 0,8154 = 1 216,99 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, 2010 m. vasario 23 d. pateiktą sąrašą, pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų. Todėl remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,4406, kuris apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį ir 2010 m. kovo mėnesį už 2010 m. vasario mėnesį buvo išmokėtos 536,21 Lt dydžio pensijos (1 216,99 × 0,4406 = 536,21 Lt).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 37–44) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11) ir įpareigojo Ministeriją apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už 2010 m. sausio–2012 m. kovo mėnesius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. kovo mėnesio pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, taikydamas pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K=0,8154), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino nuo 1 492,51 iki 1 216,99 Lt (1 492,51 Lt × 0,8154). Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Spręsdamas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įtakos atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimui, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika administracinėse byloje Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004 ir Nr. A7-55/2004. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pagal LVAT formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Taigi pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos ženklus sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjui, dirbančiam tam tikrą darbą, draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, jis iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių atžvilgiu vien dėl to, kad jis dirba tam tikrą darbą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas dar ir pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas, tokiu būdu pažeidžiamas proporcingumo principas. Nuspręsta, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija įpareigota apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už 2010 m. sausio–2012 m. kovo mėnesių laikotarpį.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniame skunde (b. l. 47–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visą pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2012 m. gegužės mėnesį, tuo tarpu apie perskaičiuojamą pensiją jam buvo žinoma dar nuo 2010 m. pradžios. Atsakovas jokio atskiro rašytinio sprendimo dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimo ir sumažintos pensijos mokėjimo nepriėmė. Pareiškėjo ginčijamas 2012 m. balandžio 26 d. raštas Nr. 1D-2953(11) nelaikytinas atsakovo sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes. Tai tik formalus atsakymas į pareiškėjo paklausimą. Teisinės pasekmės pareiškėjui atsirado po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjui nustačius laikiną valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kurią atsakovas realizavo kas mėnesį, mokėdamas sumažintą pensiją. Pareiškėjas privalėjo savo teises ginti nuo atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. To jam nepadarius, teismas gali ginti pareiškėjo teises tik už vieną mėnesį iki kreipimosi į atsakovą dienos.

2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 konstatuota, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėjamu atveju atsakovas vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino visą atsakovo priimtą sprendimą. Šio teismo sprendime aiškiai konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui pensija galėjo būti perskaičiuojama. Kadangi pareiškėjui pensija buvo mažinama tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį , tiek pagal 5 straipsnio 1 dalį, nepagrįsta naikinti visą skundžiamą atsakovo sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56–57) pareiškėjas prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galios, suformuotą Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime. Taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti. Minėtame nutarime, be kita ko, pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti.

2. Kilusio ginčo aplinkybėms turi būti taikomos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos. Priešingu atveju būtų pažeista asmens teisė į pažeistų teisių gynybą, taip pat teisinio tikrumo principas.

3. Atsakovo argumentai, susiję su ginčijamu sprendimo Nr. 1D-2953(11) statusu, nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsakovui teigiant, kad jis priėmė ginčijamą sprendimą, kaip išankstinio ginčų ne teismo tvarka nagrinėjimo institucija, nepagrįsta tvirtinti, kad šis raštas nesukelia teisinių pasekmių.

4. Nėra teisinio pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo poziciją dėl tinkamo atsakovo byloje. Neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį administruoja atsakovas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio–2012 m. kovo mėnesius, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Prašymą išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjas atsakovui pateikė 2012 m. kovo 28 d. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, 2012 m. gegužės 7 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Taigi tokiomis aplinkybėmis išplėstinei teisėjų kolegijai reikia nuspręsti dėl pareiškėjo konstitucinės teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo. Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai apeliaciniame skunde keliant klausimą dėl kreipimosi į teismą tvarkos pažeidimo, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pasisakys, ar reikalavimas apginti pareiškėjo pažeistas teises yra pareikštas nepraleidus įstatyme numatyto termino tai padaryti.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Taigi specialūs įstatymai gali numatyti kitokius skundo (prašymo) administraciniam teismui padavimo terminus nei ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, ji yra mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra skiriamos pagal specialųjį įstatymą (Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 3 d.). Valstybinio pensinio aprūpinimo pareigūnams ir kariams pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Tačiau nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas. Išanalizavusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių pensijų įstatyme bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Šiuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo. Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas). Atsižvelgusi į paminėtus argumentus bei įvertinusi pažeistos teisės pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Valstybės Žinios, 1994, Nr. 59-1153; Valstybės Žinios, 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas kompetentingos institucijos vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Ginčo metu galiojusių Nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punktas nustato, kad kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066). Ginčo laikotarpiu galiojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. kovo 28 d. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Apeliantas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Išplėstinė teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Reikia pažymėti, kad teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų.

Kartu paminėtina, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Apibendrinant, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama.

Minėta, kad nuostatos dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).

Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo – 2010 m. sausio 1 d., iki 2012 m. kovo mėnesio.

Minėta, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Pastebėtina, kad ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Priešingai – nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjo teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Šiame kontekste taip pat reikia nurodyti, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, siekiant suteikti didesnę valstybės paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Todėl aiškinimas, kad asmuo, kuris dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patyrė turtinių praradimų, neturi teisės gauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos, galėtų pakenkti tinkamai pareigūnų ir karių socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

Be to, tik pritaikius aptartą pažeistų teisių gynimo būdą, būtų sudaromos realios galimybės realizuoti tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Ásmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, 39 par., ECHR 2004-IX). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad kai galiojantis teisinis reguliavimas nustato teisę į pensiją – nepriklausomai nuo to, ar ji yra susijusi su ankstesniu įmokų mokėjimu – šis teisinis reguliavimas turi būti vertinamas kaip asmenims, atitinkantiems nustatytas sąlygas, sukuriantis turtinius interesus, kurie patenka į Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio reguliavimo sritį (Carson ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 42184/05, 64 par., ECHR 2010). Pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jei jis nėra grindžiamas teise (Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, 71 par., 2009 m. balandžio 28 d.). Principai, kurie paprastai taikomi Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo atvejais, yra vienodai svarbūs, sprendžiant teisės į pensiją klausimus (Stummer prieš Austriją, Nr. 37452/02, 82 par., 2011 m. liepos 7 d.). Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijai. Ši aplinkybė yra dar vienas teisiškai reikšmingas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir atsižvelgus į tai, suteikti jam deramą teisminę gynybą.

Šiame kontekste taip pat reikia atsakyti į Vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Šioje nutartyje konstatuota, kad teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad apeliantas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad šioje nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Išplėstinė teisėjų kolegija, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes įvertinusi galimas tokio sprendimo pasekmes, konstatuoja, kad pareiškėjų teisių negynimas ( ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja.

Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 14 439,21 Lt suma. Reikia priminti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Tačiau pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius įstatymo 1 priede nurodytą koeficientą, pareiškėjui apskaičiuota 1 216,99 Lt dydžio valstybinė pensija (b. l. 8). Įvertinus ginčo laikotarpį (27 mėnesiai) bei byloje pateiktus duomenis apie realiai išmokėtą pensijos dydį (14 439,21 Lt (b. l. 5–7), darytina išvada, kad pareiškėjo pensija neteisėtai buvo sumažinta 18 419,52 Lt suma (27 × 1 216,99) – 14 439,21 = 18 419,52 Lt), todėl jo reikalavimas gali būti tenkinamas tik tokia apimtimi.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Viena vertus, teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui 18 419,52 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Dėl tinkamo atsakovo

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, atsakovas – tai institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.). Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepakankamai susiejo skundo dalyką ir pagrindą su ABTĮ 48 straipsnyje apibrėžtu atsakovo statusu. Šiame kontekste reikia priminti, kad šioje byloje jau konstatuota, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nuostatomis, yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad byloje atsakovu dalyvavo ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese. Be to, šios institucijos ir atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo reikšmingai skirtis. Įvertinus pareiškėjo formuluojamus skundo dalyką ir pagrindą, taip pat neatrodo, kad toks šalių pakeitimas prieštarautų jo interesams. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo nustatytą pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Dėl skundžiamo akto panaikinimo

Apeliaciniame skunde Vidaus reikalų ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino visą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11). Apelianto teigimu, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios numatė valstybinių pensijų mažinimą draudžiamųjų pajamų turintiems asmenis, tačiau pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo galimas ir pripažintinas teisėtu.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. 1D-2953(11) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Minėta, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 1D-2953(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 1D-2953(11) dalį, kurioje atsisakyta S. J. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti S. J. 18 419,52 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius