2019-01-16 Nr. AB-2345-3-62-3-01417-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-887-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01417-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas N. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2017 m. liepos 3 d. (skundo pateikimo teismui dienos) buvo laikomas Alytaus PN neužtikrinant teisės aktais numatyto minimalaus ploto. Dalį ploto užėmė baldai, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir pelių, grindys medinės, išpuvusios, sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršiai nelygūs, todėl nebuvo įmanoma jų tinkamai išvalyti, nelygumuose kaupėsi nešvarumai, bakterijos. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl buvo labai drėgna, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvietimas buvo silpnas, todėl nebuvo įmanoma rašyti, skaityti ar užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla, negadinant regėjimo. Pastato, kuriame jis atliko bausmę, konstrukcijoje yra asbesto, dėl asbesto dulkių buvo padaryta žalos jo sveikatai. Tualetai be pertvarų, todėl naudotis tualetu jis buvo priverstas kitų nuteistųjų ir pareigūnų akivaizdoje, taip pažeidžiant jo teisę į privatumą. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos.

5. Nurodė, kad visą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpį jam buvo užtikrinta minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma. Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga, neturinčia asbesto. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose, šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas. Remontas vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis – 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nė karto nepasinaudojo. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami per langus.

6. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnybą dėl ligų, kuriomis galima susirgti tiek esant laisvėje, tiek laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos įstaigoje. Pareiškėjas bausmės laikotarpiu du kartus buvo baustas dėl alkoholinių gėrimų vartojimo. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2017 m. liepos 3 d.

9. Teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. liepos 3 d., taikyti trejų metų ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, ir 111.2 punktu, kuris numato, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

11. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, jam teko nuo 3,87 kv. m iki 4,43 kv. m gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose jam teko nuo 4,11 kv. m iki 6,7 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Taigi, pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl teismas nenustatė pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo padarytų veiksmų neteisėtumą pareiškėjo atžvilgiu.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir temperatūros, drėgmės, silpno apšvietimo, prastos grindų, sienų ir lubų būklės, netinkamo tualetų įrengimo, tarakonų ir pelių, taip pat asbesto. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo argumentus dėl netinkamų sąlygų.

13. Teismas nurodė, kad nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), neliko būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo skundo netenkino.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jo pateikta informacija, jog ginčo laikotarpiu 1 lokalinio sektoriaus 3 būrio 3 miegamajame buvo laikomi iš viso 24 asmenys (įskaitant jį patį), o ne Alytaus PN pateiktais duomenimis apie vėlesniu laikotarpiu buvusį miegamųjų vietų skaičių, kuris buvo sumažintas pašalinus antrus dviaukščių lovų aukštus, t. y. atsakovo atstovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Tai reiškia, kad pareiškėjui teko vos 1,86 kv. m bendrabučio tipo patalpoje, taip pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą. Be to, šį plotą dar labiau sumažino ir galimybę judėti apsunkino patalpoje esantys baldai.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A‑3340‑520/2016, kurioje buvo išspręstas ginčas esant analogiškoms aplinkybėms.

17. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių teisingumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2017 m. liepos 3 d. (laikotarpiui nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. liepos 3 d. buvo pritaikyta ieškinio senatis) neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad jam ginčo laikotarpiu tekęs bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą 3,1 kv. m minimalią ploto normą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie jo gyvenamojoje patalpoje buvusį lovų skaičių, kuris yra mažesnis už realiai buvusį, o jo pateiktais duomenimis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3340-520/2016, kurioje buvo išspręstas ginčas esant analogiškoms aplinkybėms.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pasisakys tik dėl prieš tai nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), todėl atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelto ginčijamo klausimo aspektu, nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo paskirtas į 21 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 42,60 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra 3,87 kv. m; ir į 9 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 35,48 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra 4,43 kv. m (b. l. 10). Šiuos atsakovo atstovo pateiktus duomenis patvirtina pridėti išrašai iš Alytaus PN duomenų bazės (b. l. 19, 20). Minėtais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurie yra neprieštaringi, pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimus kaip nepagrįstus, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų analizuojamu aspektu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent jo nurodytais duomenimis, jog 3 būrio 3 miegamajame jis buvo laikomas dar su 23 asmenimis, todėl jam teko 1,86 kv. m, t. y. buvo 12 dviaukščių lovų, o miegamojo plotas buvo apie 44,5 kv. m (b. l. 56), tačiau pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kito būrio kituose miegamuosiuose, be to, pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog buvo laikomas kartu su kitais 14–16 asmenų, o miegamojo plotas buvo 25 kv. m (b. l. 4). Iš to matyti, kad pareiškėjo nurodyti duomenys yra iš esmės prieštaringi ir klaidinantys, neatitinka kitų byloje esančių objektyvių duomenų (kokio būrio kokiuose miegamuosiuose buvo laikomas, koks buvo miegamojo plotas), skiriasi ir paties pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo laikytų asmenų, o kartu ir lovų, skaičių. Taigi pareiškėjas nepateikė įtikinamo kalinimo sąlygų apibūdinimo, todėl, esant tiksliems ir neprieštaringiems atsakovo atstovo pateiktiems duomenims, jais nebuvo jokio pagrindo pirmosios instancijos teismui vadovautis.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3340-520/2016, kurioje buvo išspręstas ginčas esant analogiškoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai paminėti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis minėta nutartimi, nes joje yra kitas ginčo laikotarpis nei šioje byloje, be to, iš jos turinio nėra aiški konkreti miegamoji patalpa, tačiau matyti, jog būta 10 dviaukščių lovų, o nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas skunde mini 8 lovas, o iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti buvus 12 lovų, tuo tarpu atsakovo atstovas nurodo buvus 8 ir 11 lovų (skirtinguose miegamuosiuose), taigi skiriasi abiejų bylų faktinės aplinkybės.

27. Pirmosios instancijos teismui analizuojamu aspektu nenustačius pareiškėjo teisių pažeidimo, nebuvo jokio pagrindo vertinti baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto įtakos pareiškėjo judėjimo galimybėms, juo labiau, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose (dėl jo laikymo sąlygų kitose patalpose pareiškėjas ginčo apeliaciniame skunde nekelia), kur judėjimo laisvė į lauką ir kitas nustatytas patalpas atitinkamu paros metu nėra ribojama.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė