2013-06-20 Nr. AB-2793-3-61-3-01662-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLaikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, teisinis pagrindas mažinti pareiškėjai pensiją išnyko ne dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o vadovaujantis įstatymu.
Legislator headnote
AI generated2013-06-20 Nr. AB-2793-3-61-3-01662-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, ir priteisti šiuo pagrindu neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 318,73 Lt.
Full text
Administracinė byla Nr. A502-995/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01662-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėja R. K. 2012 m. birželio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821), kuriuo pratęstas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 1D-3810(11); 3) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 746,63 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. už dešimt mėnesių – 3 440,61 Lt; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 30 000 Lt neturinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pareiškėja taip pat pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, ir priteisti šiuo pagrindu neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 318,73 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėja pateikė prašymą dėl skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pensiją pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimus ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimą – atsisakymo.
Pareiškėja paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu jai paskirta ir mokama 1 746,63 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui mokama tik 1 402,02 Lt pensija. Nors minėtas įstatymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau ir po 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama sumažinta pensija. Mano, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neteisėtai, kadangi pagal šio įstatymo nuostatas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, nenustatant patirtų praradimų kompensavimo, diskriminuoja dirbančius pensininkus. Pareiškėjos nuomone, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, todėl mano, jog prieštarauja Konstitucijai ir 2010 m. vasario 11 d. redakcija. Pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir jo pratęsimo patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos 2012 m. gegužės 30 d. prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjos valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat pažymėjo, kad nėra visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinę žalą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti pareiškėjos R. K. pensiją pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimus ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimą. Pareiškėjos R. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 318,73 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o likusią skundo dalį atmetė.
Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja atsisakė reikalavimo įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją perskaičiuoti jos pensiją pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimus ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, teismas bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.
Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, darė išvadą, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. 11D(P)-5756 (b. l. 106), teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, 2011 m. vasario–balandžio mėnesiais pareiškėjai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 318,73 Lt.
Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinėms išmokoms, tarp jų ir pensijoms, išieškoti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. birželio 21 d., pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., o pagal 5 straipsnį – 2011 m. vasario mėn., todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja nėra praleidusi termino teisme ginti pažeistas teises. Sistemiškai vertindamas nurodytas nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.
Teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, o ginčijamas 2010 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 1D-3810(11) yra teisėtas.
Vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, teismas taip pat sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo normų antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir apskaičiuoti bei mokėti pareigūnams pensijas pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo atveju nenustatyti Vidaus reikalų ministerijos neteisėti veiksmai, ir žalos atlyginimas pareiškėjai nepriteistinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo turinį, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai (kol valstybėje neliks ypatingos situacijos dėl ekonomikos krizės), teismui nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Dėl šių motyvų teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Be to, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jai nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (1 746,63 Lt), motyvuodamas tuo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.
III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjos reikalavimas buvo tenkintas, ir pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, teisinis pagrindas mažinti pareiškėjai pensiją išnyko ne dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o vadovaujantis įstatymu.
2. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas iki jo priėmimo susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams.
Atsakovų apeliacinis skundas išsiųstas pareiškėjai 2013 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo lydraščiu (b. l. 136), siūlant per nustatytą terminą pateikti teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau pareiškėja iki teismo nustatyto termino atsiliepimo nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas taisykles, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir vertino bylai svarbias faktines aplinkybes, ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjos skunde iškeltų reikalavimų.
Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodami tuo, jog teismas nepagrįstai taikė susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kurio galia, anot atsakovų, nukreipiama į ateitį, nors pagrindas mažinti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją išnyko įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas.
Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 23-1070; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek šiose dalyse nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, prieštaravo 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Dėl šio ribojimo pareiškėja patyrė neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, t. y. 2011 m. vasario–balandžio mėnesiais jai nebuvo išmokėta valstybinės pensijos dalis – 318,73 Lt.
2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuriuo ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina, nes pareiškėjai nebuvo išmokėta dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Todėl įgyvendindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą bei siekdamas veiksmingai ginti pareiškėjos teises, teismas privalo visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (iš viso 318,73 Lt), susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime išaiškino, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neapgynus (ar apgynus tik iš dalies) pareiškėjos pažeistų teisių, tokiu būdu būtų niveliuoti Konstitucijos 23 ir 52 straipsniuose įtvirtinti imperatyvai, neužtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tokie reiškiniai teisinėje valstybėje netoleruotini. Be to, nepašalinus nustatyto pažeidimo, susidarytų situacija, kai tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams būtų ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors minėti santykiai tarp šalių dar nėra galutinai susiklostę, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis priimti atsakovo sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Aptariama situacija taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nagrinėjamam ginčui CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas dėl periodinių išmokų išieškojimui taikomo sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, suinteresuotas asmuo savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduotas teismui 2012 m. birželio 20 d. (atsižvelgiant į pašto spaudo datą, b. l. 44), galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėja su skundu į administracinį teismą kreipėsi nepraleisdama termino tokiam skundui paduoti. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, susijęs su termino skundui paduoti apskaičiavimu, vertintinas kaip neesminis ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas buvo priimtas teismui teisingai įvertinus bylos aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas ir atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Dėl nurodytų motyvų skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas laikytinas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Virgilijus Valančius
Dalia Višinskienė