2017-03-29 Nr. AB-7271-3-61-3-03419-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-921-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03419-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. vasario 27 d. ir nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, dar dalį kameros užėmė baldai. Be to, kamerose buvo drėgna, nuo drėgmės ir pelėsio byrėjo tinkas, luposi dažai, negalėjo išsiskalbti drabužių ir jų išsidžiovinti. Pareiškėjo teigimu, kamerose trūko tiek natūralaus, tiek ir dirbtinio apšvietimo. Sanitarinis mazgas kamerose atitvertas neaukšta sienele, todėl juo naudotis pareiškėjas turėjo matant kitiems asmenims. Kamerose buvo labai maži staliukai, prie kurių valgyti galėjo tik 2 asmenys, todėl kiti turėjo valgyti sėdėdami ant lovos arba stovėdami. Pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), tačiau jam nebuvo skirtas dietinis maitinimas. Išsimaudyti leidžiama tik kartą per savaitę. Pabrėžė, kad dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta judėjimo laisvė, pažeistas orumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal turimus materialinius resursus. Kamerų įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus. Suimtieji maitinami pagal patvirtintas mitybos normas, valgiaraščius sudaro sveikatos centras. Dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas. Pareiškėjui gydytojai nebuvo rekomendavę dietinio maitinimo.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovo nuomone, civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui J. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 337 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto nesilaikė didžiąją dalį ginčo laikotarpio, t. y. 2013 m. spalio 28 d. pareiškėjas su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 182, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2–3 asmenimis kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,42 kv. m iki 7,94 kv. m, 2014 m. sausio 1–9, 15–22, 24–31 d. ir 2014 m. vasario 1–16 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 2–3 asmenimis kameroje Nr. 279, kurios plotas 7,77 kv. m, 2014 m. kovo 4–16, 18–31 d. ir 2014 m. balandžio 1–21, 25–27, 29–30 d. bei nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. birželio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 153, kurios plotas 7,94 kv. m, o 2014 m. birželio 20–22 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 9 asmenimis kameroje Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš viso 191 parą (šiek tiek daugiau nei 6 mėn. iš 8) nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodoma skundo aplinkybė dėl kamerose buvusių mažų staliukų neabejotinai susijusi su byloje nustatytu faktu dėl kamerų perpildymo ir ploto trūkumo.

Teismas, atsižvelgęs į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnio nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (toliau – ir EŽTT) praktiką, akcentavo, kad pareiškėjo patirtų Lukiškių TI-K pažeidimų trukmė (6 mėnesiai) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose vidutiniškai buvo apie 2–2,5 kv. m) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių, vienkartinių ar trumpalaikių, todėl konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. perpildytų kamerų (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą) sukeliami sunkumai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pažeidė pareiškėjo orumą.

Teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su higienos normų pažeidimu dėl kamerose buvusios drėgmės ir pelėsio, vertino kaip abstraktaus pobūdžio. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo teiginių nepagrindė įrodymais, o atsakovas Lukiškių TI-K pateikė duomenis, jog kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės ar pelėsio. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (šviesos trūkumo, per didelės drėgmės, pelėsio kamerose) į Lukiškių TI-K administraciją, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) nesikreipė. Patikrinimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiais nebuvo atlikti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl tinkamų sąlygų (drėgmės, apšvietimo ir pelėsio atžvilgiu) neužtikrinimo.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su dietinio maitinimo jam neužtikrinimu, pažymėjo, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundais ir prašymais dėl netinkamo maitinimo, kadangi jis apie 10 metų serga (duomenys neskelbtini), tačiau į jo prašymus iš esmės visada buvo atsakyta neigiamai. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, turėdamas informaciją apie pareiškėjo ligą ir gavęs ne vieną pareiškėjo prašymą, nesiėmė jokių veiksmų, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba pateiktų išvadas dėl pareiškėjo valgiaraščio koregavimo ir maisto subalansavimo pagal pareiškėjo sveikatos duomenis, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Analizuodamas pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad kamerų tipo patalpų, baudos izoliatorių patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto atitvertas 1,3 m sienele, tačiau tai neužtikrina jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ir, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, teismas sprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir pažymėjo, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė pakankamai intensyvius fizinius nepatogumus ir psichologinį diskomfortą, orumo pažeminimą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 337,00 Eur, skaičiuojant 7,00 Eur už vieną parą (191 para x 7,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (įvertinant ir tai, kad pažeidimai susiję su tinkamo maitinimo ir minimalaus privatumo neužtikrinimu tęsėsi visą ginčo laikotarpį).

III. Pareiškėjas J. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo manymu, teismas nepagrįstai neturtinę žalą priteisė tik už minimalaus ploto neužtikrinimą. Pareiškėjo nuomone, už netinkamą maitinimą ir kitas netinkamas kalinimo sąlygas jam taip pat turėjo būti priteista neturtinė žala už visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjas pažymi, kad dėl netinkamo maitinimo buvo sužalota jo sveikata, dėl to jis pasekmes jaus visą likusį gyvenimą. Dėl ligos komplikacijų jis jaučia skausmą kojose, pablogėjo regėjimas ir bendra savijauta. Pareiškėjo teigimu, priteista suma visiškai nekompensuoja padarytos žalos sveikatai, psichologinio sukrėtimo, pažeisto orumo. Pareiškėjas tinkamo maitinimo neužtikrinimą vertina kaip kankinimą, todėl prašo iš atsakovo priteisti 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo uždarytas pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Atkreipė dėmesį, kad asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų asmeniui tą dieną tenkantį plotą. Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti, todėl nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, ir tai lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pažymi, kad pareiškėjo samprotavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jo nurodytus teiginius. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Akcentuoja, kad sanitarinis mazgas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo privatumas per visą ginčo laikotarpį buvo minimaliai užtikrintas.

Pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jo kalinimo sąlygos kitų asmenų atžvilgiu nebuvo pablogintos. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiuo atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2014 m. liepos 1 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 60 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose buvo drėgna ir trūko apšvietimo, dalį kameros ploto užėmė baldai, staliukai kamerose maži, todėl nėra galimybės prie jų pavalgyti, be to, atsakovas neužtikrino pareiškėjui, sergančiam (duomenys neskelbtini), tinkamo maitinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei tinkamo maitinimo neužtikrinimo, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 337 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, todėl nepagrįstai jo patirtą neturtinę žalą įvertino tik 1 337 Eur suma.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ir nustatė minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos pažeidimą, taip pat privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu bei tinkamo maitinimo kaip asmeniui, sergančiam (duomenys neskelbtini), motyvuotai atsakė į kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, apšvietimo ir staliukų kamerose. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku pareiškėjui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo argumentų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dalį kameros ploto užima baldai. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo teiginio atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pabrėžtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo, didelės drėgmės kamerose yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismas nustatė pažeidimą tik dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo ir nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas visas aplinkybes ir jas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, objektyviai ištyrė ir įvertino bei konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas sprendime akcentavo, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, kad pažeidimai, susiję su tinkamo maitinimo ir minimalaus privatumo neužtikrinimu, tęsėsi visą ginčo laikotarpį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas šiuos pažeidimus vertino tik dalį laikotarpio.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu 191 parą nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas (teko nuo 2 iki 2,5 kv. m kameros ploto), šis plotas buvo apskaičiuotas neįvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 60 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 1 337 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 600 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui J. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė