2022-06-22 Nr. AB-18613-3-62-3-03140-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-236-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03140-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje (toliau – ir Marijampolės PN) netinkamomis sąlygomis. Kameroje nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), tvyrojo drėgmė, nuo lubų lašėjo vanduo, ant sienų buvo pelėsis, nuo jų krisdavo tinkas. Pareiškėjas prastąją sieną uždengdavo paklode, bet ji būdavo nuplėšiama per kratą. Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų bausmės atlikimo sąlygų nesudarymo patyręs sveikatos pablogėjimą (prasidėjo sloga, fiziniai skausmai), privatumo trūkumą, pažeminimą, kitus neigiamus išgyvenimus, turtinius praradimus (dėl pelėsio, drėgmės susitepdavo, susigadindavo rūbai ir patalynė), tokias sąlygas prilygino kankinimui.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas manė, kad nors laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. Marijampolės PN pareiškėjui ne visada buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau toks pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir pan. Atsakovas teigė, kad patalpų remontas atliekamas pagal sudarytą planą ir turimus resursus. Nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose patalpose tenka daryti pakartotinį remontą. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, ir akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą į skundą nesutiko su atsakovo teiginiais, kad minimalios ploto normos pažeidimas yra tik formalus. Pabrėžė, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista net 331 dieną, tai nelaikytina trumpalaikiu pažeidimu. Pareiškėjas taip pat pakartojo, jog dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. kovo 9 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo E. N. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, išanalizavęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjui teko nuo 2,25 iki 3,6 kv. m ploto. Marijampolės PN iš viso 341 paras neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv. m minimalios ploto normos bendrabučio tipo patalpose. Atsakovo atstovas nepasisakė dėl pareiškėjo pretenzijų dėl drėgmės kamerose, sienų būklės, patalynės ir drabužių susigadinimo, ir nepateikė šias pretenzijas paneigiančių įrodymų, nepaisant to, kad teismas buvo pakartotinai įpareigojęs Marijampolės PN pateikti savo poziciją ir turimus įrodymus dėl minėtų skundo argumentų; šios aplinkybės įvertintos pareiškėjo naudai, konstatuojant, kad ginčo laikotarpiu nebuvo neužtikrintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatytas santykinės oro drėgmės koeficientas.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėjo, jog jam nekilo abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Be pareiškėjo paaiškinimų, byloje nėra kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos turėjo įtakos jo psichologinei ar fizinei būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į pataisos namų administraciją ar kitas atsakingas institucijas, nenustatęs, kad pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsirado sunkūs sveikatos sutrikimai, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistina 1 300 Eur suma.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 9 d. sprendimą.

10. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pakartoja, kad minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo tik formalus ir nesukėlė pareiškėjui intensyvių neigiamų išgyvenimų, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir pan. Pareiškėjas nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nepateikė patirtą žalą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat nepritaria teismo išvadai, kad jis nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl drėgmės kaupimosi. Atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenamoji patalpa Nr. 319 nebuvo tikrinta, o patalų apžiūras atliekant vizualiai nenustatyta, jog patalpoje kaupėsi drėgmė, lašėjo vanduo, buvo pelėsis, yra reikalingi remonto darbai. Marijampolės PN patalpose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į turimus resursus. Atsakovas apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir pakartotinai pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynybos būdas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. (skundo data) dėl tinkamų laikymo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, o atsakovas nepaneigė pareiškėjo pretenzijų dėl drėgmės, sienų būklės. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą žalą, nepagrįstai nurodė, kad atsakovo atstovas nepasisakė dėl pareiškėjo pretenzijų apie drėgmę ir sienų būklę. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

15. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 5 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

16. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 319 buvo labai drėgna, nuo lubų lašėjo vanduo, ant sienų buvo pelėsio, nuo jų biro tinkas. Atsiliepime į skundą atsakovas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius apie tai, jog Marijampolės PN patalpų remontas atliekamas atsižvelgiant į iš anksto sudarytą planą ir turimus resursus, o nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą; gyvenamoji patalpa Nr. 319 nebuvo tikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistų. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 7 d. nutartimi, be kita ko, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti teismui paaiškinimus ir įrodymus apie skunde nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje kaupėsi drėgmė, per lubas lašėjo vanduo, veisėsi pelėsis. Iš byloje esančių dokumentų nematyti, kad Marijampolės PN pateikė teismui kokį nors atsakymą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. atsakovo atstovas neteikė paaiškinimų žodžiu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria teiginiui skundžiamame sprendime, kad atsakovas nepasisakė ir nepateikė duomenų apie minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepaisydamas net teismo pakartotinai suformuluoto įpareigojimo. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir, atsakovui (jo atstovui) nepateikus priešingų paaiškinimų ar įrodymų, pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino jo (pareiškėjo) naudai. Be to, pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog patalų apžiūras atliekant vizualiai nenustatyta, jog patalpoje kaupėsi drėgmė, lašėjo vanduo, buvo pelėsis, yra reikalingi remonto darbai, tačiau jis nepaaiškina, kodėl šių aplinkybių negalėjo nurodyti teismui anksčiau, šios aplinkybės yra abstrakčios ir deklaratyvaus pobūdžio.

18. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje (nėra duomenų, kad joje buvo įrengtas sanitarinis mazgas) 12 dienų iš eilės teko 2,57 kv. m ploto, 12 dienų iš eilės – 2,25 kv. m ploto ir iškart po to dar 10 dienų – 2,57 kv. m ploto. Aptartais laikotarpiais pareiškėjas būdavo laikomas su 6–7 kitais asmenimis. Kitais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo 3,00 kv. m ploto, kartais – 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl jo galimybė laisvai judėti patalpoje buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Primintina, kad atsakovas nepaneigė ir pareiškėjo nusiskundimų dėl sienų būklės, drėgmės patalpose. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

20. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 341 paras buvo laikomas neužtikrinant jam 3,1 kv. m minimalios gyvenamojo ploto normos (didžiąją dalį minėto laikotarpio jam teko 3,00 kv. m ir mažiau gyvenamojo ploto), visą ginčo laikotarpį gyvenamųjų patalpų sienos buvo netvarkingos, patalpose buvo per didelė drėgmė.Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (net 341 parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpoje, trūko (trūko nuo 0,1 kv. m iki 0,85 kv. m ploto, o itin ženklus ploto trūkumas tęsėsi ilgą laiką iš eilės), taip pat buvo pažeisti Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimai dėl per didelės santykinės oro drėgmės) pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovo reikalavimas pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis atitinka LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. LVAT 2021-01-13 nutartį byloje Nr. TA-65-822/2021; 2021-01-06 nutartį byloje Nr. TA-20-602/2021 ir kt.).

21. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis