2017-07-04 Nr. AB-13379-3-61-3-00042-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4022-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00042-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-128 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas nepagrįstai padarė išvadą, jog siekiant nustatyti kilmės valstybėje pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą, nebus vertinamos 2012 m. išnagrinėtos aplinkybės, o bus tiriama bei nagrinėjama tik 2016 m. prieglobsčio prašyme pateikta informacija, susijusi su prieglobsčio prašytojo atžvilgiu pateiktais kaltinimais. Pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusios aplinkybės yra susijusios dar su 2012 m. pateiktu prieglobsčio prašymu ir jame nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. yra vykdomas nepagrįstas (sufabrikuotas) baudžiamasis persekiojimas. Tarptautinė pareiškėjo paieška iki šiol dar vykdoma. Šiuo metu esminė pasikeitusi aplinkybė yra ta, jog senasis ikiteisminis tyrimas yra atnaujintas, pareiškėjui yra pareikšti nauji (pirmiau minėti) kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) kaltinamąjį nutarimą, o ikiteisminių tyrimų medžiagos (senoji ir naujoji) yra sujungtos į vieną, paliekant naujojo ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) numerį. Tai atitinkamai reiškia, jog Migracijos departamentas, tirdamas ir vertindamas pareiškėjo naujai pateiktas faktines aplinkybes, negalėjo apsiriboti tik šių aplinkybių tyrimu, pakartotinai nevertindamas ir ankstesnio prieglobsčio prašymo duomenų. Pareiškėjo vertinimu, tai yra esminis procedūrinis pažeidimas.

Nurodė, kad savo prieglobsčio prašymo aplinkybes pareiškėjas detaliai išdėstė (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašyme, taip pat (duomenys neskelbtini) pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu bei 2016 m. birželio 9 d. papildomos apklausos metu. Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės būtų nenuoseklios, neišsamios, stokotų detalumo ar individualumo, ar turėtų kokių nors kitų trūkumų. Pažymėjo, kad pareiškėjas, vykdydamas savo pareigą bendradarbiauti su Migracijos departamentu jo prieglobsčio nagrinėjimo metu, Migracijos departamentui teikė papildomus įrodymus, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina jo prieglobsčio prašyme nurodytas aplinkybes, t. y. 2016 m. rugsėjo 9 d. pateiktas pranešimas, jog yra asmenys, kurie gali paliudyti reikšmingas aplinkybes. Šiems asmenims atsisakius Migracijos departamentui duoti paaiškinimus, pareiškėjas 2016 m. spalio 7 d. Migracijos departamentui pateikė garso įrašus, papildomus rašytinius įrodymus.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, jog dėl jo atžvilgiu nuo 2011 m. vykdomo nepagrįsto (sufabrikuoto) baudžiamojo persekiojimo (prasidėjusio dėl to, kad (duomenys neskelbtini)) kenčia ir jo šeimos nariai, likę kilmės valstybėje. Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo sūnaus atžvilgiu 2013 m. buvo pateikti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini), siekiant pareiškėjui padaryti psichologinį spaudimą, kad jis grįžtų į kilmės valstybę. Migracijos departamentas nurodytus rašytinius įrodymus atmetė kaip nesusijusius su pareiškėjo prieglobsčio byla, kadangi jie neva nepatvirtina, nei kad pareiškėjui yra fabrikuojami kaltinimai, nei tuo labiau, kad jo ieško specialiosios tarnybos.

Pareiškėjo vertinimu, minėti rašytiniai įrodymai tiesiogiai nepatvirtina prašyme nurodomų faktų apie jo atžvilgiu fabrikuojamas bylas ir vykdomą persekiojimą, tačiau jie turėjo būti vertinami ne izoliuotai, o bendrame faktinių aplinkybių kontekste. Tokiu atveju, minėta aplinkybė nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtintų, jog dėl pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje vykdomo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo neigiamos pasekmės kyla ir jo šeimos nariams. Migracijos departamentas nurodytus rašytinius įrodymus nepagrįstai atmetė kaip nesusijusius.

Nurodė, kad Migracijos departamentas pareiškėjo pateiktą teisinių paslaugų teikimo sutartį taip pat atmetė kaip nesusijusią su prieglobsčio prašymu. Pareiškėjas paaiškino, kad minėta teisinių paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. vasario 14 d., o naujas kaltinamasis nutarimas pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas tik (duomenys neskelbtini). Šio nutarimo kopiją pareiškėjo gynėjas gavo tik po kreipimosi dėl informacijos suteikimo apie pareiškėjo atžvilgiu vykdomus ikiteisminius tyrimus. Tai buvo padaryta 2016 m. vasario mėn. pabaigoje, kovo mėn. pradžioje. Pareiškėjas neturi kreipimosi kopijos. Tik gavus nurodytus dokumentus, pareiškėjo gynėjas sužinojo ir informavo pareiškėją apie jo atžvilgiu atnaujintą seną ikiteisminį tyrimą ir naujai inkriminuotus kaltinimus naujai iškeltoje baudžiamojoje byloje. Būtent po nurodytos informacijos gavimo, pareiškėjas priėmė sprendimą, jog yra būtina pakartotinai prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ir (duomenys neskelbtini) pateikė tokį prašymą. Manė, jog 2016 m. vasario 14 d. teisinių paslaugų teikimo sutartyje objektyviai net negalėjo būti nurodyti pareiškėjui naujai inkriminuoti kaltinimai, nes jie paaiškėjo tik po tokios sutarties sudarymo, kai pareiškėjo pavedimu buvo surinkta papildoma informacija.

Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktus garso įrašus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi G. T. ir teisininku A. A. Migracijos departamentas atmetė kaip nepatvirtinančius pareiškėjo teiginių apie jo persekiojimą pagrįstumą, kadangi neįmanoma identifikuoti, kas įrašuose kalba, apie ką kalba, bloga įrašų kokybė, o minėti asmenys, be kita ko, atsisakė atvykti į Migracijos departamentą ir duoti paaiškinimus. Paaiškino, jog nurodyti asmenys už tai, jog nurodytos aplinkybės būtų patvirtintos Migracijos departamentui, iš pareiškėjo pradėjo reikalauti piniginio atlyginimo. Pareiškėjas su tuo nesutiko. Siekiant išsiaiškinti nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, ir pašalinti bet kokius prieštaravimus, pareiškėjas prašys nurodytus asmenis šaukti ir byloje apklausti kaip liudytojus.

Nurodė, kad papildyto kaltinimo turinį pirmiausia pareiškėjui paaiškino jo gynėjas, kuris susipažino su naujai pateiktais kaltinimais. Tik vėliau pareiškėjas gavo minėto nutarimo kopiją, kurią pateikė Migracijos departamentui. Pareiškėjas neabejojo, jog jo gynėjas neklysta dėl informacijos, kurią gavo tiesiogiai iš tyrėjų, o minėtame nutarime yra padaryti rašymo apsirikimai. Pabrėžė, kad pareiškėjas nėra teisininkas ir teikdamas paaiškinimus Migracijos departamentui pilnai pasitikėjo gynėjo pateikta informacija, nutarime nurodytų straipsnių atitikties (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (toliau – ir (duomenys neskelbtini) BK) reglamentacijai netikrino. Tačiau yra įsitikinęs, jog kilmės valstybėje šiuo metu yra persekiojamas, be kita ko, ir už (duomenys neskelbtini), nes prašėsi politinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pastarąją informaciją (apie prieglobsčio prašymąsi) (duomenys neskelbtini) institucijos gavo iš buvusios pareiškėjo draugės. Naujai atsiradę kaltinimai būtent tai ir patvirtina. Net jei teismas laikytų, jog labiau tikėtina, jog pareiškėjui yra pareikšti nauji kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini), o ne už (duomenys neskelbtini), tai net ir tokiu atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjui nuo 2012 m. iki šiol nebuvus nė karto grįžusiam į (duomenys neskelbtini) ir objektyviai neturint galimybės vykdyti naujas nusikalstamas veikas, yra inkriminuojami nauji kaltinimai, o tai, pareiškėjo vertinimu, yra susiję būtent su jo prieglobsčio prašymu Lietuvos Respublikoje ir dar 2011 m. įvykusiais įvykiais.

Kitus Migracijos departamento nustatytus tariamus minėto nutarimo patikimumo trūkumus, pareiškėjas laikė nereikšmingais, todėl manė, jog Migracijos departamentas nurodytą nutarimą nepagrįstai atsisakė laikyti kaip patvirtinantį pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentui pirmiausia buvo pateikta aptariamo nutarimo kopija, o vėliau, papildomai paprašius originalo – pateikta kopija patvirtinta jo gynėjo antspaudu ir parašu. Pareiškėjas paaiškino, jog Migracijos departamentui negalėjo pateikti nutarimo originalo, nes jį pateikti atsisakė jo gynėjas, galimai bijodamas (duomenys neskelbtini) specialiųjų tarnybų neteisėtų veiksmų / poveikio. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo pareiškėjo gynėjo tinkamai patvirtintą nurimo kopiją atmesti kaip nepatikimą.

Pareiškėjas teigė, kad jis turi visiškai pagrįstą baimę grįžti ar būti išsiųstas į kilmės valstybę, nes ten yra reali grėsmė jo gyvybei, sveikatai ar laisvei, todėl jo prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, t. y. jo nurodytos aplinkybės yra nuoseklios ir neprieštaringos, o be kita ko, patvirtinamos tiesioginiais ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Jo atžvilgiu šiuo metu, be kita ko, yra nepagrįstai pareikšti nauji kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) vis dar taikoma mirties bausmė už šį nusikaltimą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2012 m. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė pirmą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Migracijos departamente išnagrinėjus jo prašymą, 2012 m. rugpjūčio 14 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (15/6-14) 12PR-78 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K.“, kuris įsigaliojo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) priimtos 2013 m. kovo 4 d. nutarties atmesti prieglobsčio prašytojo skundą kaip nepagrįstą.

Šioje nutartyje LVAT, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas „prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pasiprašė sužinojęs apie (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų jam paskelbtą paiešką, siekdamas išvengti ekstradicijos“. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas pateikė antrą prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Šį prieglobsčio prašymą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas teisėsaugos pareigūnų, jam buvo iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla, nes (duomenys neskelbtini). 2016 m. prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės atkartojo 2012 m. pateiktas aplinkybes, kurias Migracijos departamentas 2012 m. išnagrinėjęs bei įvertinęs konstatavo, jog jos neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų, todėl pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

LVAT 2013 m. kovo 4 d. nutartyje konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir siekdamas nustatyti kilmės valstybėje pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą, pagrįstai nevertino aplinkybių, kurios jau buvo išnagrinėtos 2012 m. bei atmestos galutine ir neskundžiama LVAT nutartimi, o nagrinėjo 2016 m. prieglobsčio prašyme pateiktą informaciją, susijusią su prieglobsčio prašytojo atžvilgiu pateiktais kaltinimais pagal BK 231 straipsnio 2 dalį ((duomenys neskelbtini)) bei 356 straipsnio 1 dalį ((duomenys neskelbtini)).

Pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde ir nurodė, kad šios aplinkybės sudaro esminį procedūrinį pažeidimą, tačiau šios nuomonės niekaip nepagrindė. Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei 2016 m. gruodžio 14 d. Išvadoje Nr. (15/6-12) 13PR-128RN (toliau – ir Išvada) pateikė pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei dokumentų įvertinimą bei priežastis, kodėl pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai yra atmetami.

Migracijos departamente, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei atmetus jo nurodytas aplinkybes, susijusias su tariamai jo atžvilgiu fabrikuojamais kaltinimais (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) specialiųjų tarnybų paieška, buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė yra sąlygojama išimtinai paties pareiškėjo subjektyviu ir klaidingu jo pateikto dokumento (2016 m. kaltinamojo nutarimo) turinio interpretavimu arba net sąmoningu tyrimo klaidinimu, pateikiant kaip savo pasakojimo įrodymą dokumentą, kuris savo turiniu visiškai nepagrindžia prieglobsčio prašytojo teiginių. Atmetus minėtą dokumentą, kaip nevertintiną, dėl jame nustatytų rimtų turinio ir formos trūkumų, kurių pareiškėjas nesugebėjo tinkamai paaiškinti, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžus į kilmės valstybę, jam grėstų jo nurodyti veiksmai (kaltinimai (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatą laikė neįvykdyta.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė esminius nutarimo trūkumus, kurie leido pagrįstai abejoti dėl šio dokumento tikrumo, todėl jo nelaikė rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo pasakojimą, kad jam yra sufabrikuoti kaltinimai ir jis kaltinamas (duomenys neskelbtini). Skundo teiginiai, jog sudarant teisinių paslaugų sutartį pareiškėjui dar nebuvo žinoma apie jam pareikštus naujus kaltinimus, todėl šioje sutartyje nebuvo sutarta dėl pareiškėjo atstovavimo pagal naujai inkriminuojamus (duomenys neskelbtini) BK straipsnius, niekaip nepaaiškina, kodėl sutartyje nėra sulygta dėl pareiškėjo atstovavimo pagal (duomenys neskelbtini) BK 431 straipsnio 2 dalį ((duomenys neskelbtini)), t. y. dėl kitos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pareiškėjas buvo kaltinamas dar nuo 2010 m. Teigė, kad deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, paremti išimtinai pareiškėjo subjektyviomis, nieko nepagrįstomis prielaidomis, kurios prieštarauja Migracijos departamento surinktai informacijai bei jo paties pateiktiems rašytiniams dokumentams, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą.

Pažymėjo, kad vertindamas pateikto nutarimo formą ir turinį, atsakovas nustatė, kad šis dokumentas ne tik yra neinformatyvus (priešingai, nei 2010 m. nutarimas, kuriame buvo detaliai aprašytos visos pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jų kvalifikavimas), bet ir tinkamai nepasirašytas (2010 m. ir 2016 m. nutarimus pasirašė tas pats asmuo – A. V. S., tačiau 2016 m. nutarime šio asmens parašas akivaizdžiai skiriasi nuo parašo, esančio 2010 m. dokumente, taip pat 2016 m. nutarime A. V. S. parašas yra identiškas tame pačiame dokumente pasirašiusio E. V. R., E. V. R. parašas dokumente taip pat skiriasi nuo jo parašo, liudijančio apie kopijos patvirtinimą), tinkamai nepatvirtintas (2016 m. nutarimo kopijoje patvirtintas tik paskutinis nutarimo lapas, tuo tarpu 2010 m. nutarime kiekvienas lapas yra patvirtintas kopiją išdavusio asmens parašu ir herbiniu antspaudu) bei neužantspauduotas herbiniu antspaudu. Nepriklausomai nuo šio dokumento priimtinumo ir autentiškumo, tarp jame nurodytų (duomenys neskelbtini) BK straipsnių, inkriminuojamų pareiškėjui, nėra nurodytas straipsnis dėl (duomenys neskelbtini), tokiu būdu šis dokumentas ne tik savo forma, bet ir turiniu nepagrindžia pareiškėjo teiginių dėl jam pareikštų kaltinimų. Remiantis Interpolo generalinio sekretoriato duomenimis ((duomenys neskelbtini), t. y. jau po tariamai pareiškėjui pateiktų naujų kaltinimų), pareiškėjo tarptautinė paieška grindžiama senais kaltinimais, kurie yra užfiksuoti 2010 m. baudžiamojo proceso dokumentuose, nėra duomenų, kad prieglobsčio prašytojui yra pateikti nauji kaltinimai. Pareiškėjo aiškinimai, jog „(duomenys neskelbtini) nenurodys, kad jis yra ieškomas dėl (duomenys neskelbtini), nes prašėsi prieglobsčio Lietuvoje“ neįtikinami ir niekuo nepagrįsti, nes be (duomenys neskelbtini), jis nurodė, kad yra kaltinamas dar ir (duomenys neskelbtini), tačiau šis kaltinimas taip pat nėra įtrauktas į Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazę. Migracijos departamentas vertino, kad šie ir kiti Išvadoje nurodyti (duomenys neskelbtini) kaltinamojo nutarimo trūkumai yra esminiai ir skunde nebuvo niekaip paneigti.

Atsakydamas į skundo teiginius, kad pareiškėjas Migracijos departamentui, paprašius pateikti nutarimo originalą, papildomai pateikė jo advokatės nutarimo patvirtintą kopiją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė jo advokatės patvirtintą ne originalaus dokumento, bet nutarimo kopijos kopiją, kuri negali patvirtinti pateikto dokumento originalumo, t. y. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) kaltinamojo nutarimo originalo Migracijos departamentui taip ir nebuvo pateikęs. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, kuriuo jam nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, LVAT 2013 m. kovo 18 d. nutartimi paliko galioti VAAT 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Migracijos departamentas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 10 dienų.

Pareiškėjas savanoriškai iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) neišvyko, todėl Migracijos departamentas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 25 d. sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas dviem mėnesiams iki bus įvykdytas Migracijos departamento 2013 m. liepos 30 d. sprendimas išsiųsti neteisėtai Lietuvos Respublikoje esantį pareiškėją.

Būdamas Užsieniečių registracijos centre pareiškėjas 2016 m. sausio 7 d. pateikė skundą VAAT dėl Migracijos departamento 2013 m. liepos 30 d. sprendimo. Teismas, išnagrinėjęs jo skundą, 2016 m. kovo 31 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Taip pat nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini) pateikė naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o atsakovas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu nusprendė jo pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės, išdavė pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, LVAT 2016 m. liepos 4 d. sprendimu panaikino VAAT 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir Migracijos departamento 2013 m. liepos 30 d. sprendimą, tuo pagrindu, kad pakito pareiškėjo teisinė padėtis, nes Migracijos departamentas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu nusprendė jo pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės, išdavė pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) prašyme (2012 metais buvo pateikęs analogišką prašymą) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje paaiškino, kad pakartotinai prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės jo gyvybei (duomenys neskelbtini), pažadėjo pateikti naujų faktų ir įrodymų, kurių negalėjo pateikti anksčiau.

Iš atsakovo (duomenys neskelbtini) atliktos pareiškėjo pirminės apklausos duomenų teismas nustatė, kad šioje apklausoje pareiškėjas paaiškino, kad jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), jokioje politinio pobūdžio veikloje nedalyvavo, jo išsilavinimas vidurinis, profesija – vairuotojas, suvirintojas. Paskutinės darbovietės – Lietuvoje 2011–2013 m. buvo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, (duomenys neskelbtini) bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Jo teigimu, 2012 m. vasarą iš (duomenys neskelbtini) išvyko, nes jam grėsė valdžios, policijos persekiojimas ir pavojus gyvybei, norėjo išgelbėti savo gyvybę, dirbti, gyventi, gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Dabar (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia pavojus iš valdžios, policijos pusės, bijo, kad bus pripažintas tėvynės išdaviku, bus skirta mirties bausmė arba bus įkalintas iki gyvos galvos. (duomenys neskelbtini), buvo persekiojamas. (duomenys neskelbtini), todėl išvyko iš (duomenys neskelbtini). Būdamas Lietuvoje sužinojo apie (duomenys neskelbtini) jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) BK 209 straipsnio 4 dalis). Jo sūnų šantažavo policija, bandė sužinoti adresą Lietuvoje, grasino, ne vieną kartą sūnus buvo sulaikytas. 2015 m. pareiškėjas buvo pagrobtas Lietuvoje. Jo advokatas (duomenys neskelbtini) informavo, kad baudžiamoji byla yra tęsiama, priimtas naujas nutarimas sujungti dvi baudžiamąsias bylas dėl (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu nusprendė jo pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės, išdavė pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą.

Migracijos departamentas raštais kreipėsi į kitas valstybines institucijas (Policijos departamentą, Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą), iš kurių gavo atsakymus. Policijos departamentas raštais informavo, kad yra paskelbta pareiškėjo tarptautinė paieška, jis yra kaltinamas pagal (duomenys neskelbtini) BK 209 straipsnio 4 dalį ((duomenys neskelbtini)), 16 straipsnio 5 dalį ((duomenys neskelbtini)) ir 431 straipsnio 2 dalį ((duomenys neskelbtini)). Policijos departamentas 2016 m. balandžio 15 d. rašte paaiškino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įtariamas (duomenys neskelbtini), už tai numatyta iki 10 metų laisvės atėmimas, taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Generalinė prokuratūra 2016 m. spalio 11 d. raštu paaiškino, kad ekstradicijos byla pareiškėjui nebuvo pradėta, nes (duomenys neskelbtini) generalinė prokuratūra oficialiai nesikreipė į Lietuvos Respubliką dėl jo išdavimo.

Po šių atsakymų, atsakovas 2016 m. birželio 9 d. atliko papildomą pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas paaiškino iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir prieglobsčio prašyme bei pirminės apklausos metu. Papildomai paaiškino, kad asmenys pavogę jo prieglobsčio dokumentus perdavė (duomenys neskelbtini) pareigūnams, jo buvusi draugė, jos tėvas ir trečiasis asmuo, kurių jis nepažįsta, nieko nepaaiškino. Pareiškėjo teigimu, įrodymas, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnams buvo perduoti iš jo pavogti dokumentai yra tai, jog buvo pateikti nauji kaltinimai. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie, jo teigimu, įrodo, kad jam (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, yra sufabrikuota baudžiamoji byla: (duomenys neskelbtini) nutarimo patraukti pareiškėją kaltinamuoju baudžiamoje byloje kopiją, (duomenys neskelbtini) nutarimo perduoti N. K. (pareiškėjo sūnus) bylą prokurorui kopiją, (duomenys neskelbtini) nutarimo dėl teismo posėdžio datos paskyrimo kopiją, teisinių paslaugų sutartį. Prieglobsčio prašytojo buvo paprašyta pateikti kaltinamojo nutarimo originalą bei daugiau dokumentų, susijusių su jam iškelta baudžiamąja byla bei naujais kaltinimais. Pareiškėjas žadėjo pabandyti tai padaryti, tačiau labai abejoja ar pavyks.

Pareiškėjas 2016 m. birželio 17 d. pateikė prašymą prijungti papildomus dokumentus prie jo bylos.

Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. atsakovui pateikė pranešimą, kuriame paaiškino, kad yra asmenys, kurie gali paliudyti, jog specialiosios tarnybos nori jį išsigabenti į (duomenys neskelbtini), kurioje jam grės pavojus gyvybei – bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ įmonės direktorius G. T. ir jo teisininkas. Migracijos departamentas 2016 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į prieglobsčio prašytojo nurodytus asmenis, prašydamas bendradarbiauti ir suteikti turimą informaciją, tačiau nebuvo gautas joks atsakymas. Pareiškėjas 2016 m. spalio 7 d. pranešė, kad minėti asmenys atsisako atvykti į Migracijos departamentą ir teikti kokią nors informaciją, pateikė šio pokalbio įrašą (CD optinis diskas įmautėje).

Teismas atsižvelgė į Migracijos departamento padarytą išvadą, kad pareiškėjas 2016 m. prieglobsčio prašyme iš esmės atkartoja 2012 m. pateiktas aplinkybes, kurios jau išnagrinėtos 2012 m., ir nuspręsta, jog jos neatitinka tarptautinės apsaugos kriterijų, todėl pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsižvelgė į LVAT 2013 m. kovo 4 d. nutartį, kuria konstatuota, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti kilmės valstybėje pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą, pagrįstai nevertino 2012 m. išnagrinėtų aplinkybių, o nagrinėjo ir tyrė tik 2016 m. prieglobsčio prašyme pateiktą informaciją, susijusią su prieglobsčio prašytojo atžvilgiu pateiktais kaltinimais pagal (duomenys neskelbtini) BK 231 straipsnio 2 dalį ((duomenys neskelbtini)) bei 356 straipsnio 1 dalį ((duomenys neskelbtini)).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), 86 straipsnio 1 dalį, kuri iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei, į 87 straipsnio nuostatas ir pažymėjo, kad šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nustatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje. Nustatytos sąlygos „visiškai pagrįstos baimės“ buvimas reiškia, kad ši sąlyga turi būti vertinama pagal objektyvius, o ne subjektyvius kriterijus, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne kaip asmens, prašančio prieglobsčio, įsitikinimas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pateikti rašytiniai įrodymai tiesiogiai nepatvirtina prašyme nurodomų faktų apie jo atžvilgiu fabrikuojamas bylas ir vykdomą persekiojimą, tačiau Migracijos departamentas turėjo juos vertinti ne izoliuotai, o bendrame faktinių aplinkybių kontekste, nes dėl pareiškėjo kilmės valstybėje vykdomo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo neigiamos pasekmės kyla ir jo šeimos nariams, todėl atsakovas nurodytus rašytinius įrodymus nepagrįstai atmetė kaip nesusijusius.

Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Išanalizavęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovui, pateiktus paaiškinimus teisme, kitą visuotinai žinomą informaciją, teismas nustatė, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime rėmėsi Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas „abejonės privilegijos“ principas. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. gruodžio 14 d. išvadoje, kuri buvo pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, nurodoma, kad nėra jokių faktinių aplinkybių ar faktų, leidžiančių manyti, jog (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra sufabrikuota ar politinio pobūdžio, nes pareiškėjo pateiktų duomenų negalima laikyti „nuoširdžiomis pastangomis“, kurie pagrįstų prašymo argumentus, be to, pateikti duomenys yra prieštaringi ir neįtikinami, todėl atsakovas pritaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai tiek Migracijos departamente, tiek teisme yra grindžiami vien tik žodžiais, pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nes jo paaiškinimai nėra išsamūs, nepasižymi detalumu, nenuoseklūs, prieštaringi. Byloje esantys įrodymai, jų visuma, kelią rimtą abejonę pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, jų pagrįstumu ir tikroviškumu dėl jo atžvilgiu fabrikuojamų kaltinimų: (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) specialiųjų tarnybų paieškos dėl (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad iš Policijos departamento 2016 m. balandžio 15 d. rašto aiškiai matyti, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įtariamas (duomenys neskelbtini), už tai numatyta iki 10 metų laisvės atėmimas. Taip pat pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja jo pateiktiems dokumentams, informacijai apie kilmės valstybę, o pateikti paaiškinimai neįtikinami, nes Interpolo generalinio sekretoriato duomenimis, pareiškėjo tarptautinė paieška grindžiama senais kaltinimais, kurie buvo užfiksuoti 2010 m. baudžiamojo proceso dokumentuose, nėra duomenų, kad pareiškėjui yra pateikti nauji kaltinimai; pareiškėjo paaiškinimai: „(duomenys neskelbtini) nenurodys kaltinimų dėl (duomenys neskelbtini), nes prašėsi prieglobsčio Lietuvoje“ neįtikinami, nepagrįsti, be (duomenys neskelbtini), yra kaltinamas ((duomenys neskelbtini)), tačiau šis kaltinimas taip pat nėra įtrauktas į Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazę.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo teigimu, už (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) jam gresia mirties bausmė arba blogiausiu atveju įkalinimas iki gyvos galvos, tačiau atsakovas atsiliepime, išvadoje aiškiai pažymi, jog nerado jokios informacijos, kad asmenys, kurie prašėsi prieglobsčio kitoje valstybėje (taip pat ir Lietuvoje) būtų kaltinami (duomenys neskelbtini) ir jie būtų baudžiami mirties bausme ar įkalinimu iki gyvos galvos. Pagal (duomenys neskelbtini) Baudžiamąjį kodeksą, asmenims, kurie kaltinami (duomenys neskelbtini), gali grėsti nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, o ne mirties bausmė.

Teismas laikė, kad pareiškėjo paaiškinimai grindžiami vien tik žodžiais, nes be pateiktų rašytinių įrodymų, kurie buvo atsakovo įvertinti bei atmesti, nes nepasitvirtino, jokių kitų dokumentų, galinčių patvirtinti kaltinamus ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjas nepateikė. Jo nurodytos priežastys, dėl ko jis negali gauti jokių kitų dokumentų, susijusių su baudžiamąja byla (nenori prašyti advokatės, nes ji buvo pasamdyta vienam kartui; samdyti kito advokato nenori, kam jis reikalingas, jei jau pagrindinis dokumentas gautas, ko dar reikia; advokatė susipažinti su baudžiamąją byla galės tik atnaujinus bylą, nes šiuo metu byla yra archyve, jei jis nori, kad advokatė jam dirbtų, jis turi mokėti pinigus, o jų jis neturi, nes niekur nedirba; advokatė sakė, kad tai vienintelis dokumentas (2016 m. nutarimas) su kuriuo ji gali susipažinti, su visais kitais dokumentais negali ir t. t.) yra nepagrįstos ir neįtikinamos, kas leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjas neįvykdė nustatytos pareigos dėti „nuoširdžias pastangas“, siekiant pateikti dokumentinius įrodymus. Todėl teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės patvirtina, jog pateiktos pareiškėjo aplinkybės grindžiamos vien tik pareiškėjo subjektyviomis, nieko nepagrįstomis prielaidomis, kurios prieštarauja bylos medžiagai bei jo paties pateiktiems rašytiniams dokumentams, ir jas vertino kritiškai bei nelaikė nustatytu faktu.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus. Jo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, ir sprendimus priėmė, remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. gruodžio 14 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas.

Teismas sprendė, kad bylos medžiaga, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada, skundo argumentai, leidžia daryti išvadą, kad nėra jokių realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Todėl konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto V. K. skundą dėl 2016 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-12) 12PR-128 panaikinimo tenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas dėl toliau išdėstytų argumentų.

1. Nepagrįsta teismo pozicija, jog atsakovui nepateikus (duomenys neskelbtini) kaltinamojo nutarimo (toliau – ir Nutarimas), kuriame inkriminuotos (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos, originalo, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neįvykdė nustatytos pareigos dėti „nuoširdžias pastangas“, siekiant pateikti dokumentinius įrodymus.

Pažymi, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, kuriam yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, todėl, akivaizdu, jog pareiškėjo argumentai, jog šis neturi pakankamai lėšų tęsti ar samdyti naujo advokato, siekiant gauti (duomenys neskelbtini) kaltinamojo nutarimo originalą, yra pagrįsti, juolab, kai gauta nutarimo kopija yra patvirtinta pareiškėją atstovaujančios gynėjos parašu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi pareigą teikti įrodymus, o jo galimybės teikti įrodymus yra apribotos, nustatant, „ar pareiškėjo pateikti raštai gali būti laikomi patikimais įrodymais, turi būti išsiaiškinta, iš kur ir kokiu būdu jie gauti, turi būti palyginti šiuose raštuose esantys duomenys su kituose įrodymuose esančiais duomenimis, įvertinta, ar pareiškėjo pateiktuose raštuose nėra duomenų ar požymių, kurie leistų jais nesiremti, nagrinėjant pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo persekiojimo grėsme.“ (LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2776/2012).

2. Minėtame nutarime yra nurodytas kaltinimas pagal (duomenys neskelbtini) BK 365 straipsnio 1 dalį (reglamentuoja atsakomybę už (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) reglamentuoja (duomenys neskelbtini) BK 356 straipsnis. Mano, kad tai rašymo apsirikimas. Nurodo, kad prieglobsčio prašytojui nereikia tiksliai įvardyti priežasties, kodėl jis ar ji visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas.

3. Atsakovas konstatuoja, jog iš Policijos departamento 2016 m. balandžio 15 d. rašto aiškiai matyti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įtariamas (duomenys neskelbtini), kuo tiek atsakovas, tiek teismas atmeta pareiškėjo versiją dėl jam fabrikuojamų baudžiamųjų bylų.

Remiasi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Šiaurės Europos Regioninės atstovybės 2016 m. vasario 16 d. išaiškinimu dėl santykio tarp prieglobsčio bei ekstradicijos procedūrų ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagal kompetenciją turi įvertinti ir nustatyti, ar minėta byla asmeniui yra iškelta laikantis procesinių reikalavimų, ar šios bylos iškėlimui egzistuoja teisinis pagrindas bei, ar asmens grąžinimas gali sukelti asmeniui nepataisomą žalą, o prieglobsčio institucijos vertina prieglobsčio prašymą pagal savo kompetenciją, t. y. ar asmens situacija atitinka pabėgėlio statuso / papildomos apsaugos kriterijus. Šiuo atveju Migracijos departamentas gali vertinti tik ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens baudžiamojo persekiojimo ir Konvencijos priežasčių, t. y., kad jam kilmės valstybėje gresia neproporcingas ar diskriminacinio pobūdžio persekiojimas, kuris kiltų dėl asmens priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Pažymi, kad minėtas išaiškinimas taip pat atsispindi Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1 V-131 (toliau – ir Aprašas), 116.1.1 papunktyje.

Teigia, kad atsakovas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, ar asmeniui gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui, arba bausmė taikoma diskriminuojant. Atsakovas neanalizavo, ar pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) yra humaniškos ir atitinkančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas, todėl nepakankamai įvertino jo prašymo pagrįstumą ir atitiktį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies kriterijams.

4. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjo pasakojimas ir pateikti dokumentai prieštarauja informacijai apie kilmės valstybę, kadangi už (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nėra baudžiama mirties bausme.

Pažymi, kad pareiškėjas niekada neteigė, jog už (duomenys neskelbtini) yra numatyta sankcija – mirties bausmė – (duomenys neskelbtini) BK straipsniu. Paprasčiausiai dėl (duomenys neskelbtini) vyraujančios korupcijos, neegzistuojančios teisminės nepriklausomybės, jo nuomone, jis net nesulauktų teisingo teismo.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvykdė Aprašo 65.1 papunktyje ir Direktyvoje 2011/95/ES nustatyto reikalavimo surinkti tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, t. y. apie padėtį (duomenys neskelbtini) žmogaus teisių prasme bei pateikti vertinimą, ar dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės – jis yra persekiojamas teisėsaugos pareigūnų ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, nes (duomenys neskelbtini) – asmuo galėtų būti persekiojamas, taip pat ir teisėsaugos institucijų baudžiamąja tvarka.

Pabrėžia, kad nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju, jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, laikomasi pozicijos, kad yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

Pasak pareiškėjo, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, kas galimai sąlygojo nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė nustatytos pareigos dėti „nuoširdžias pastangas“, siekiant pateikti dokumentinius įrodymus, padarė ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė kaltinamojo akto originalo, bet dėl to, kad jo nurodytos priežastys, dėl ko jis negali gauti jokių kitų dokumentų, susijusių su baudžiamąja byla, yra nepagrįstos ir neįtikinamos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas pareiškėjo prieglobsčio motyvus ir paaiškinimus vertino visų surinktų duomenų kontekste bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo kriterijų.

Pareiškėjo paaiškinimai, kad kaltinamajame akte yra rašymo apsirikimai, yra neįtikinami ir paneigti byloje surinkta informacija. Įvertinus pareiškėjo pateikto nutarimo formą ir turinį, laiko, kad nurodyto nutarimo trūkumai yra esminiai, o pareiškėjo deklaruojama baimė yra sąlygojama išimtinai paties pareiškėjo subjektyviu ir klaidingu jo pateikto dokumento (2016 m. kaltinamojo nutarimo) turinio interpretavimu arba net sąmoningu tyrimo klaidinimu, pateikiant kaip savo pasakojimo įrodymą dokumentą, kuris savo turiniu visiškai nepagrindžia prieglobsčio prašytojo teiginių. Šis dokumentas ne tik yra neinformatyvus, bet ir tinkamai nepasirašytas, tinkamai nepatvirtintas bei neužantspauduotas herbiniu antspaudu.

Pareiškėjo aiškinimai, jog „(duomenys neskelbtini) nenurodys, kad jis yra ieškomas dėl (duomenys neskelbtini), nes prašėsi prieglobsčio Lietuvoje“ neįtikinami ir nieko nepagrįsti, nes be (duomenys neskelbtini), jis nurodė, kad yra kaltinamas dar ir (duomenys neskelbtini), tačiau šis kaltinimas taip pat nėra įtrauktas į Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazę.

Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos ir patikrintos teismo, bei pagrįstai vertino tik pareiškėjo naujai pateiktas aplinkybes.

Skunde nurodyta bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę, nesant jokių individualių su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais susijusių aplinkybių, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjas patirs veiksmus, kurie yra nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-128 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2016 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-12)-12PR-128, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (V. K. asmens byla, I t., b. l. 2–4). Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-12PR-78 nusprendė nesuteikti V. K. pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (V. K. asmens byla, I t., b. l. 118–119). Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (V. K. asmens byla, I t., b. l. 138–140). Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą (V. K. asmens byla, I t., b. l. 165–168).

Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pateikęs naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, paaiškino, kad pakartotinai prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl grėsmės jo gyvybei (duomenys neskelbtini), pažadėjo pateikti naujų faktų ir įrodymų, kurių negalėjo pateikti anksčiau. Jo teigimu, (duomenys neskelbtini), todėl buvo priverstas bėgti iš šalies dėl persekiojimo, jam buvo sufabrikuota baudžiamoji byla, jo sūnus ir motina yra šantažuojami, siekiant sužinoti, kur jis gyvena Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo pagrobtas Lietuvoje, o pagrobime dalyvavęs vyras buvo gerai informuotas apie jo draugo nužudymo bylą. Asmenys, kurie pagrobė pareiškėją, įsibrovė į butą, pavogė visus jo dokumentus, tarp jų – ir 2013 metų teismo sprendimų, susijusių su prieglobsčio prašymu Lietuvos Respublikoje, kopijas. Pareiškėjo advokatas sužinojo, kad baudžiamoji byla buvo papildyta nauju (duomenys neskelbtini) BK straipsniu – 365 ((duomenys neskelbtini)), už kurį yra numatyta mirties bausmė (V. K. asmens byla, II t., b. l. 27–29). Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) atliko pareiškėjo pirminę apklausą (V. K. asmens byla, II t., b. l. 30–40), 2016 m. birželio 9 d. atliko papildomą pareiškėjo apklausą (V. K. asmens byla, II t., b. l. 68–80). Siekdamas gauti informaciją apie V. K., atsakovas kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, Policijos departamentą, Generalinę prokuratūrą (V. K. asmens byla, II t., b. l. 58, 60, 62, 81), iš kurių gavo atsakymus (V. K. asmens byla, II t., b. l. 59, 61, 63, 82).

Išnagrinėjęs V. K. prašymą, Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)-12PR-128 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė yra sąlygojama išimtinai paties pareiškėjo subjektyviu ir klaidingu jo pateikto dokumento (2016 m. kaltinamojo nutarimo) turinio interpretavimu arba net sąmoningu tyrimo klaidinimu, pateikiant kaip savo pasakojimo įrodymą dokumentą, kuris savo turiniu visiškai nepagrindžia pareiškėjo teiginių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžus į kilmės valstybę, jam grėstų jo nurodyti veiksmai (V. K. asmens byla, II t., b. l. 106–113).

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Kaip minėta, V. K. dar 2012 metais buvo teikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, kurį grindė teiginiais, kad jį kilmės valstybėje nepagrįstai persekioja valstybės pareigūnai. Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (15/6-14)-12PR-78 nusprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi paliktas nepakeistas, pareiškėjo skundą dėl šio Migracijos departamento sprendimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas teigia, kad prieglobstis jam turi būti suteiktas dėl naujų aplinkybių: pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia baime kilmės valstybėje būti persekiojamam valstybės pareigūnų, kadangi, jo teigimu, apie jo anksčiau teiktą prieglobsčio prašymą pareigūnams yra žinoma, prieš jį sufabrikuota baudžiamoji byla yra atnaujinta, papildyta nauju straipsniu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 140 str.), pritaria pirmosios instancijos išvadoms, kad šie pareiškėjo paaiškinimai, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra neišsamūs, nenuoseklūs, prieštaringi.

Pareiškėjas tik teigia, kad kilmės valstybėje jam pareikšti nauji kaltinimai pagal straipsnį dėl (duomenys neskelbtini), tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, apart pareiškėjo paaiškinimų, kurie yra prieštaringi, nėra. Priešingai – byloje esantys duomenys (Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2016 m. balandžio 21 d. raštas, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 15 d. raštas (V. K. asmens byla, II t., b. l. 59, 63)) patvirtina, kad pareiškėjo tarptautinė paieška grindžiama senais kaltinimais, o duomenų, apie tai, kad pareikšti nauji kaltinimai, nėra.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, jog jam pareikšti nauji kaltinimai, susiję su (duomenys neskelbtini), pateikė tik (duomenys neskelbtini) nutarimo kopiją (V. K. asmens byla, II t., b. l. 73–74), dėl kurio patikimumo kylančias abejones išsamiai išdėstė Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 14 d. išvadoje „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (V. K. asmens byla, II t., b. l. 101–102). Pareiškėjo Migracijos departamentui ir teismui teikti paaiškinimai, kodėl jis negali pateikti nutarimo originalo, nėra logiški ir nuoseklūs (V.

K. asmens byla, II t., b. l. 68–71), jo veiksmai šiuo aspektu nėra vertinti kaip nuoširdžios pastangos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad jam iškelti kaltinimai pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso straipsnį dėl (duomenys neskelbtini), nėra pagrįsti kitais įrodymais: net ir pareiškėjo pateiktoje (duomenys neskelbtini) nutarimo kopijoje, kurios autentiškumas kelia abejonių, nurodyti (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso straipsniai nėra susiję su tokia veika ((duomenys neskelbtini)); pareiškėjo teiginiai, kad šiame nutarime yra rašymo apsirikimas, yra jokiais kitais objektyviais duomenimis nepagrįsta pareiškėjo prielaida.

Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių kliūčių, trukdančių jam pateikti bet kokius kitus rašytinius įrodymus, galinčius patvirtinti teiginius dėl kilmės valstybėje jam pareikštų naujų kaltinimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl grėsmės būti persekiojamam Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, todėl nebuvo pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą.

Dėl pareiškėjo, kuris apeliaciniame skunde pripažįsta, kad mirties bausmės kaip sankcija už (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) baudžiamajame kodekse nėra numatyta, teiginio, kad kilmės valstybėje jis nesulauktų teisingo teismo, pažymėtina, tai tėra pareiškėjo nuomonė, grindžiama bendro pobūdžio teiginiais, kurie niekaip nėra su pareiškėjo, kuris savo kilmės nėra persekiojamas dėl Įstatymo 86 straipsnyje numatytų priežasčių, individualia padėtimi. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti ir papildomą apsaugą.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas atliko išsamų ir nuodugnų šiai bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir padarė teisingas išvadas, kurių pareiškėjas nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu įvertino įrodymus laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė