2026-02-25 Nr. AB-4252-3-61-3-01407-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-228-556/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01407-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus, Ivetos Pelienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Rimi Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rimi Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rimi Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2024 m. kovo 21 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ-33256 (toliau – ir Nutarimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Nutarimas yra nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 37 straipsniu, poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. VAĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kada už mažareikšmio teisės pažeidimo padarymą poveikio priemonės neskiriamos.

2.2. Bendrovės padarytas pažeidimas iš esmės buvo ne sisteminis, o atsitiktinis, susijęs su žmogiškąja klaida. Bendrovė (jos atstovai) anksčiau nėra bausti už nelegalų arbą ar įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Šiuo atveju žodinė pastaba būtų pasiekusi visus nurodytus nuobaudos tikslus – pažeidimas būtų nedelsiant pašalintas, Bendrovėje peržiūrėti vidiniai procesai ir atsakingi asmenys papildomai instruktuoti, kad tokio pobūdžio klaidos nebepasikartotų. Bendrovės tikslas nebuvo nelegaliai įdarbinti užsienietį, apgauti ar paslėpti jo įdarbinimo aplinkybes ar nemokėti mokesčių valstybei. Priešingai, visi mokesčiai buvo sumokėti.

2.3. Bendrovei pritaikius Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte, 56 straipsnio 3 dalyje numatytas sankcijas, būtų pažeistas proporcingumo principas – sankcija sukeltų neigiamų padarinių ne tik padaliniui, kuriame faktiškai buvo padarytas pažeidimas, bet ir visai įmonei, taip pat didelei daliai jos darbuotojų, įskaitant užsieniečius (taip pat karo pabėgėlius ukrainiečius), kuriems nebūtų pratęsiami leidimai dirbti. UAB „Rimi Lietuva“ yra didžiausių Lietuvos darbdavių sąraše, šiuo metu įmonėje dirba daugiau kaip 3 000 darbuotojų. Pažeidimas buvo ne sisteminis, o atsitiktinis, susijęs su žmogiškąja klaida. Bendrovė (jos atstovai) anksčiau nėra bausti už nelegalų darbą. Todėl yra sąlygos pažeidimą pripažinti mažareikšmiu, neskirti Bendrovei baudos ir administracinę bylą nutraukti (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 591 str. 4 p.).

2.4. Šiuo atveju Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti, kad darbuotojai būtų sudarę darbo sutartis su darbdaviu, gautų darbo apmokėjimą už faktiškai dirbtą laiką, surinkti mokesčius į valstybės biudžetą, užtikrinti darbuotojų socialinį draudimą. Toks tikslas buvo pasiektas.

2.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimdama Nutarimą Inspekcija nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, neaišku, dėl kokių priežasčių nevertino padaryto pažeidimo reikšmės, o tik deklaratyviai nurodė, kad mažareikšmiškumas negali būti taikomas.

2.6. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjas padarė nesisteminį pažeidimą, nulemtą žmogiškos klaidos, dėl jo gailėjosi, jokia finansinė žala nei darbuotojams, nei valstybei nekilo. Inspekcija nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų motyvų ir tik formaliai paskyrė baudą, neatsižvelgė į tai, kad bus pažeisti didesni gėriai skiriant baudą, nei jos neskiriant – Bendrovė negalės įdarbinti ir išlaikyti jau dirbančių bendrovėje trečiųjų šalių piliečių, įskaitant karo pabėgėlius iš Ukrainos, negalėdama turėti ir įdarbinti daugiau darbuotojų (užsieniečių), sumokės ir mažiau mokesčių nuo darbo santykių, negalės įvykdyti turimų įsipareigojimų, bendrovei trūks darbo jėgos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Nutarimas yra teisėtas ir teisingas. Būtent dėl šių aplinkybių Nutarimas yra naikintinas kaip pažeidžiantis proporcingumo principą.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Inspekcija atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Bendrovės įgaliotas asmuo R. P. ,sudarydama darbo sutartį su darbuotoju Y. S., negalėjo nematyti ir nesuprasti, kad jo turimas leidimas laikinai gyventi išduotas įdarbinti ir dirbti pas kitą darbdavį. Vadinasi, šis užsienietis prieš įsidarbindamas UAB „Rimi Lietuva“ turėjo gauti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) leidimą pakeisti darbdavį, o tą suprasdamas pareiškėjos įgaliotas asmuo privalėjo pareikalauti pateikti tokį leidimą ir darbo sutartį su užsieniečiu pasirašyti tik tuo atveju, jeigu toks leidimas būtų pateiktas. Be to, Bendrovės įgaliotas asmuo matydamas, kad užsieniečio leidimo galiojimo laikas baigiasi, privalėjo įsitikinti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtas, ir kontroliuoti, kad užsienietis besibaigiant jo teisėtam buvimo laikotarpiui pateiktų dokumentą, patvirtinantį, kad jis ir toliau gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įgaliotas asmuo žinodamas, kad Y. S. neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, vis tiek leido jam nelegaliai dirbti. Toks Y. S. darbas laikomas neteisėtu, nepriklausomai nuo to, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui, kad užsieniečiui buvo mokamas atlyginimas ir užtikrinamos socialinės garantijos.

3.2. 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/52/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės draudžia nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad pažeidus šį draudimą taikomos šioje direktyvoje nustatytos sankcijos ir priemonės.

3.3. Pareiškėjo nurodyti argumentai neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui ir negali būti pagrindas netraukti pareiškėjo atsakomybėn bei neskirti jam nuobaudos už trečiosios šalies piliečio nelegalų darbą. Bendrovės įgaliotas asmuo R. P., būdama atsakingu asmeniu, turinčiu įgaliojimą sudaryti darbo sutartis ir pasirašyti su asmenų įdarbinimu ir darbu susijusius dokumentus, neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo 2022 m. lapkričio 29 d. sudaryti su Y. S. darbo sutartį ir leisti jam dirbti Bendrovėje, kadangi šiam užsieniečiui leidimas buvo išduotas įdarbinti ir dirbti pas kitą darbdavį. Be to, Bendrovės įgaliotas asmuo 2023 m. kovo 10 d. nenutraukė darbo sutarties su neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančiu užsieniečiu ir leido jam nelegaliai dirbti iki 2024 m. sausio 8 d. Vien šio fakto pakanka tam, kad būtų konstatuotas nelegalaus darbo Bendrovėje faktas. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad Y. S. įdarbinimas ir darbas Įmonėje įvyko dėl žmogiškosios kaltės, vertintini kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės. Manytina, kad pažeidimas buvo padarytas dėl nepakankamos ir netinkamos Bendrovės darbo organizavimo kontrolės, jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo (ANK 9 str. 2 d.), nes pareiškėjo įgaliotas asmuo R. P. žinojo apie tai, kad Y. S. nuo 2023 m. kovo 10 d. neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, numatė, kad jo darbas Bendrovėje bus neteisėtas ir pažeis galiojančių įstatymų reikalavimus, tačiau nepagrįstai tikėjosi, kad jis sutvarkys dokumentus, ir leido Y. S. nelegaliai dirbti Įmonei iki 2024 m. sausio 8 d.

3.4. Inspekcija, skirdama baudą (finansinę sankciją) pareiškėjui, įvertino, kad pažeidimas (nelegalus darbas) truko pakankamai ilgą laiką – apie 9 mėnesius, kad pažeidimas, susijęs su užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais, tęsėsi apie 1,5 metų, kad jais pažeisti imperatyvūs teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimai. Inspekcija įvertino tai, kad Bendrovės atstovai pripažino kaltę ir gailėjosi dėl pažeidimo padarymo, tai laikė Bendrovės atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Bendrovė paskirtą 1 000 Eur baudą sumokėjo.

3.5. Sankcijų už nelegalų darbą pareiškėjui netaikymas prieštarautų įstatymo dvasiai ir iškreiptų teisinės atsakomybės taikymo principus. Inspekcija priimdama Nutarimą tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ar mažinti sankciją.

II

4. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Inspekcijos Vilniaus skyriaus inspektoriai atliko tyrimą pagal Inspekcijos vedėjo užduotį, pavedimo Nr. 123, pagal Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. sausio 15 d. raštą Nr. 10K-594 dėl galimos užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų Bendrovėje.

5.2. Atlikusi tyrimą, Inspekcija 2024 m. vasario 12 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. UĮPPJ 1565-0028 UAB „Rimi Lietuva“, atstovaujamai direktorės R. P. (toliau – ir Protokolas).

5.3. Inspekcija 2024 m. kovo 21 d. priėmė Nutarimą. Nutarimu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, o būtent nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2024 m. sausio 8 d. įdarbino trečiosios šalies Ukrainos Respublikos pilietį Y. S. tuo metu, kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dirbti pas kitą darbdavį UAB „Medžio fabrikas Nida“. Tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „Rimi Lietuva“ pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir ĮUTP) 62 straipsnio 4 ir 6 dalių reikalavimus, padarė pažeidimą numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Taip pat UAB „Rimi Lietuva“ pavėluotai teikė pranešimus apie įdarbintus darbuotojus. Tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „Rimi Lietuva“ pažeidė imperatyvius UTPĮ 62 straipsnio 8 dalies (62 straipsnio 7 dalis UTPĮ redakcija galiojusi iki 2022 m. liepos 31 d.), Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Bendrovė Nutarimu pripažinta padariusi protokole nurodytus pažeidimus ir Nutarimu jai paskirta 1 000 Eur bauda.

6. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Užimtumo įstatymo nuostatomis (56 str. 1 d. 2 p. ir 5 d. 4 p.).

7. Teismas nurodė, kad nuo 2022 m. gruodžio 10 d. Y. S., vadovaujantis ĮUTP 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, galėjo būti Lietuvos Respublikoje iki 2023 m. kovo 9 d. Pasibaigus nustatyto bevizio režimo laikotarpiui, Y. S. Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2023 m. kovo 10 d. buvo neteisėtai, tad Bendrovės vadovė R. P., būdama darbdavio atsakingu asmeniu, pagal Darbo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, privalėjo nutraukti su šiuo užsieniečiu darbo santykius, nes ĮUTP 39 straipsnio 1 punkte imperatyviai nurodyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, o neteisėtai esančio užsieniečio darbas, vadovaujantis ĮUTP 64 straipsnio 1 punkto nuostatomis, laikomas neteisėtu ir negali būti pripažintas legaliu. Teismas pripažino, kad Nutarime pagrįstai konstatuota, jog Y. S. UAB „Rimi Lietuva“ nuo 2023 m. kovo 10 d. iki 2024 m. sausio 8 d. dirbo nelegaliai, nes tuo metu jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, todėl vadovaujantis ĮUTP 39 straipsnio 1 punktu jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas, o tai reiškia, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo R. P., žinodama, kad Y. S. neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, leido jam nuo 2023 m. kovo 10 d. nelegaliai dirbti Įmonės naudai.

8. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Inspekcija turėjo teisėtą pagrindą skirti įstatyme numatytą sankciją – 1 000 Eur baudą (Užimtumo įstatymo 56 str. 5 d. 4 p.).

9. Teismas analizavo Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir ĮUTP 62 straipsnio nuostatas, atkreipė dėmesį, kad atsakomybė už šių nuostatų pažeidimą numatyta Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovė įdarbino trečiosios šalies pilietį nesilaikydama ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. galėjo priimti dirbti tik užsieniečius, kuriuos pati įsipareigojo įdarbinti, turinčius leidimus laikinai gyventi arba kurie turėjo leidimą pakeisti darbdavį (Y. S. leidimas buvo išduotas įsidarbinti ir dirbti kitoje įmonėje), teismas konstatavo, kad už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą pažeidimą Bendrovei Nutarimu pagrįstai ir teisėtai paskirta Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje numatyta bauda – 200 Eur.

10. Teismas pažymėjo, kad ĮUTP 62 straipsnio 8 dalyje nustatyta informacijos apie įdarbintą užsienietį teikimo tvarka, kuri detalizuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV- 281/V-395 (2021 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-26/EV-19/V-32 patvirtinta redakcija) patvirtintame Informacijos apie Lietuvoje užsieniečius pateikimo tvarkos apraše (toliau – ir Pateikimo tvarkos aprašas), t. y. darbdavys, įdarbinęs šio aprašo 4.1 papunktyje nurodytą užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą (pranešimas apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius) ir pateikti per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos.

11. Atsižvelgęs į tai, kad Bendrovė įdarbino trečiosios šalies pilietį ne tik nesilaikydama ĮUTP 62 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, bet ir pavėluotai pateikė informaciją apie įdarbintus užsieniečius Inspekcijai ir kitoms institucijoms, teismas konstatavo, kad už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą Bendrovei Nutarimu pagrįstai ir teisėtai paskirta Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje sankcijoje numatyta 200 Eur bauda.

12. Teismo vertinimu, pareiškėjas neginčijo pačių pažeidimų fakto, o ginčą kėlė dėl formalaus Nutarimo priėmimo, sukeliamų neproporcingų pasekmių, pažeidimo mažareikšmiškumo, kadangi žodinė pastaba būtų pasiekusi visus nurodytus nuobaudos tikslus.

13. Teismas pažymėjo, kad Užimtumo įstatyme nenumatyta galimybė atleisti asmenį nuo atsakomybės už šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 57 straipsnio 2 dalyje numatytus pažeidimus dėl veikos mažareikšmiškumo.]

14. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, teismas pabrėžė, jog mažesnės negu numatytoji įstatyme piniginės baudos skyrimas ar, juo labiau, piniginės baudos neskyrimas turi būti ne taisyklė, bet išimtis – ją teismas gali taikyti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, kitoms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyto dydžio piniginė bauda, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga.

15. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad jis padarė nesisteminį pažeidimą, nulemtą žmogiškos klaidos, dėl jo gailėjosi, jokia finansinė žala nei darbuotojams, nei valstybei nekilo, teismas pažymėjo, jog Nutarime nurodyti pažeidimai Bendrovei, kaip didelei įmonei, užsiimančiai užsieniečių įdarbinimu, negali būti vertinami kaip žmogiška klaida – pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo – dėl nepakankamos ir netinkamos Įmonės darbo organizavimo kontrolės.

16. Teismas nurodė, kad Nutarime nurodytiems nusižengimams konstatuoti pakanka nustatyti formaliuosius nusižengimo sudėties požymius. Kadangi byloje jie buvo nustatyti, teismas kaip nereikšmingus atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad nepadaryta žala valstybei, ar kad tai sukels neigiamų pasekmių įmonei.

17. Buvo atkeiptas dėmesys, kad priimant Nutarimą, skirta žemesnė nei sankcijų už padarytus nusižengimus bauda, baudos dydis nustatytas, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį ir mastą, į atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo kriterijais. Todėl teismas nesutiko su skundo argumentais dėl paskirtos nuobaudos nepagrįstumo, jos neatitikimo skunde nurodytiems teisės principams. Teismas konstatavo, kad paskirtos baudos tinkamai subendrintos vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirta sankcija yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus, todėl nenustatė pagrindo sumažinti sankciją.

18. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, jog skundžiamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, priimtas ištyrus visas reikšmingas aplinkybes, juo paskirta sankcija bus užtikrintas teigiamas poveikis prevenciškai užkertant kelią tolimesniems teisės aktų pažeidimams ir įgyvendinti Užimtumo įstatyme numatytus tikslus, todėl nenustatė teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą.

III

19. Pareiškėjas UAB „Rimi Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, kad:

20.1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tik remdamasis formaliai padarytu pažeidimu, visiškai nevertindamas pareiškėjo pateiktų motyvų dėl skirtos sankcijos neproporcingumo ir kilsiančios žalos. Pareiškėjas neneigia fakto dėl padaryto pažeidimo, tačiau skunde pirmosios instancijos teismui pateikė eilę motyvų dėl nepagrįsto baudos skyrimo.

20.2. Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad Nutarimas nepagrįstas, pažeidimas iš esmės buvo ne sisteminis, o atsitiktinis, susijęs su žmogiškąja klaida. Bendrovė (jos atstovai) anksčiau nėra bausti už nelegalų arbą ar įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo, kad pažeidimas negali būti laikomas žmogiška klaida, kadangi priešingu atveju pažeidimas Bendrovėje būtų ne vienintelis. Teismas šios savo nepagrįstos išvados niekaip nemotyvavo, kodėl pareiškėjo nurodytas pažeidimo padarymo faktas negali būti laikomas žmogiška klaida, kaip kad įvyko šio ginčo atveju.

20.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad Bendrovės tikslas nebuvo nelegaliai įdarbinti užsienietį, apgauti ar paslėpti jo įdarbinimo aplinkybes ar nemokėti mokesčių valstybei. Priešingai, visi mokesčiai buvo sumokėti. Neproporcinga sankcija prieštarauja vienam pagrindinių teisinės sistemos principų – teisingumui.

20.4. Teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnio dydžio ekonominio poveikio priemonę, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva ir nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis; paliktos poveikio priemonės dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens daugiau, nei būtina tikslams pasiekti.

20.5. Pritaikius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte, 56 straipsnio 3 dalyje numatytas sankcijas, būtų pažeistas proporcingumo principas – sankcija sukeltų neigiamus padarinius ne tik padaliniui, kuriame faktiškai buvo padarytas pažeidimas, bet ir visai Bendrovei, o taip pat ir didelei daliai jos darbuotojų, įskaitant užsieniečius (tame tarpe karo pabėgėlius ukrainiečius), kuriems nebūtų pratęsiami leidimai dirbti. Minėta, kad pažeidimas buvo atsitiktinis, Bendrovė nėra bausta už nelegalų darbą, todėl žodinė pastaba yra pakankama, kad būtų pasiektas nuobaudos tikslas. Šiuo atveju yra visos sąlygos pažeidimą pripažinti mažareikšmiu, neskirti Bendrovei baudos ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti.

20.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl padaryto pažeidimo reikšmės, o tik deklaratyviai nurodė, kad jis nelaikytinas mažareikšmiu, nors, atsižvelgiant į teismų praktiką, gali būti taikomas mažareikšmiškumo kriterijus. Administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis atitinka motyvuotumo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teismas nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir tik formaliai priėmė sprendimą, nurodęs, kad mažareikšmiškumas negali būti taikytinas, o pažeidimas padarytas, todėl skirtina bauda.

21. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą:

21.1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, nenumatydama jokių baustų darbdavių vertinimo kriterijų, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.

21.2. Atmetus pareiškėjo skundą dėl Nutarimo, jau būtų taikomos ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatos, kas reiškia, kad Bendrovė negalėtų įdarbinti užsieniečių, o jau įdarbintiems leidimai gyventi nebūtų pratęsiami vien dėl padaryto pažeidimo fakto, visiškai nevertinant pažeidimo rimtumo ir padarytos / nepadarytos žalos. Teisiniuose santykiuose privaloma paisyti proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

21.3. Padaryto pažeidimo kontekste, kuris nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei darbuotojui, nei valstybei, ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punktas, nenumatantis baustos įmonės vertinimo kriterijų, yra pernelyg ribojanti Bendrovės teisę įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, o tuo pačiu ir sukelianti pasekmes visuomenei svarbiems tikslams, kai didelė dalis trečiųjų šalių piliečių, kurių leidimų gyventi galiojimas baigiasi, dirbant Bendrovėje ar ketinant įsidarbinti tokios teisės netenka. Nepaisant to, kad ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punktas tiesiogiai nėra taikomas šioje administracinėje byloje, vėlesnis kreipimasis į Konstitucinį Teismą sukeltų neproporcingai dideles pasekmes Bendrovei ir trečiųjų šalių piliečiams, dirbantiems Bendrovėje, kadangi palikus galioti Nutarimą, pasekmės taptų neišvengiamomis ir taikomos nedelsiant po Nutarimo įsigaliojimo.

22. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. kovo 25 d. pateikė prašymą prie bylos pridėti rašytinius paaiškinimus, kuriuose detalizuoja nustatytus Bendrovės pažeidimus ir nurodo, kad:

22.1. Net ir pačioje griežčiausioje, t. y. baudžiamojoje, teisėje egzistuoja toks kriterijus kaip veikos mažareikšmiškumas, sudarantis galimybę atleisti asmenį nuo atsakomybės. Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius 2024 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. EV-163 patvirtino Darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo teisę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų pripažinimo mažareikšmiais tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 5 dalyje nustatyta, kad prie mažareikšmių pažeidimų gali būti priskiriami pažeidimai, susiję su nelegaliu, nedeklaruotu darbu, nedeklaruota savarankiška veikla, užsieniečių įdarbinimo tvarka, skaidriai dirbančio asmens identifikavimu. Bendrovės tikslas niekada nebuvo nelegaliai įdarbinti Y. S., apgauti ar paslėpti minėto darbuotojo įdarbinimo aplinkybes bei nemokėti mokesčių valstybei, nebuvo pažeista darbuotojo teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, darbuotojas gavo teisingą darbo užmokestį bei turėjo socialinę apsaugą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šis pažeidimas sukėlė tokio rimtumo pasekmes, kurios galėtų pateisinti Nutarimu Bendrovei paskirtą baudą. Pažeidimas buvo nulemtas klaidos, kuri atsirado dėl administracinio apsirikimo.

22.2. Atsižvelgiant į Aprašo 9 punktą, pažeidimas buvo mažareikšmis ir atsirado dėl žmogiškosios klaidos, todėl akivaizdu, kad žodinės pastabos skyrimas būtų užtikrinęs tinkamą atsakomybę, o pažeidimas būtų nedelsiant pašalintas. Mažareikšmio pažeidimo įrašymas Nelegalaus darbo tyrimo akte, būtų proporcinga priemonė Bendrovės padarytam pažeidimui, be kita ko, nesukeltų nepagrįstų ir akivaizdžiai proporcingumo principui prieštaraujančių pasekmių Bendrovei.

22.3. Akcentuotina, kad prioritetas taikytinas ne formaliam, o teisingam ginčo išsprendimui. Nagrinėjamoje situacijoje lengvinančia aplinkybe laikytina tai, jog Bendrovė pripažįsta kaltę, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo, siekia užkirsti kelią tokiems pažeidimams ateityje ir užtikrinti atsakingų darbuotojų tinkamą instruktavimą, tuo tarpu atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. Atsižvelgiant į Aprašo nuostatas, įvertinus pažeidimo aplinkybes bei taikant proporcingumo ir teisingumo principus, darytina išvada, kad pažeidimas yra mažareikšmis, todėl vadovaujantis teisėtumo, teisingumo ir proporcingumo principais bei Aprašo nuostatomis, Bendrovės atžvilgiu priimtas Nutarimas turėtų būti panaikintas, o nuobauda (finansinė sankcija) už padarytą pažeidimą turėtų būti netaikoma, nustatant, kad nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir be finansinės sankcijos taikymo.

22.4. Pagal Aprašo 5 punktą pažeidimai, susiję su nepranešimu apie dirbančius užsieniečius, gali būti laimi mažareikšmiais. Bendrovė nesiekė nuslėpti darbo santykius – su visais darbuotojais sudarė darbo sutartis; ėmėsi priemonių, užtikrinančių pranešimų teikimo vėlavimo prevenciją; pranešimus teikė savo iniciatyva, nekilus konfliktų su darbuotojais; darbuotojai pirmą darbo dieną buvo instruktuoti ir apmokyti teisės aktų nustatyta tvarka; kt. Taigi, akivaizdu, kad padarytas pažeidimas nesukėlė jokių reikšmingų neigiamų padarinių, be to, nebuvo piktybiškas. Pažeidimas susijęs su itin nežymiais vėlavimais teikiant pranešimus - pirmąją darbuotojo darbo dieną ar keliomis dienomis vėliau, kas rodo, jog vėlavimas buvo minimalus ir nulemtas administracinės, žmogiškos klaidos.

22.5. Bendrovė susidūrė su iššūkiais dėl didelio užsieniečių darbuotojų skaičiaus, taip pat dėl dažnai besikeičiančio ir sudėtingėjančio reglamentavimo buvo neišvengta klaidų ir nežymių vėlavimų administracinėse procedūrose. Nepaisant to, Bendrovė ėmėsi priemonių, kad ateityje tokie pažeidimai nepasikartotų, nuoširdžiai gailisi dėl šios klaidos ir pabrėžia, kad ji buvo netyčinė. Taikant proporcingumo principą, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, jo pasekmes, darytina išvada, kad taikyti nuobaudą Bendrovės atžvilgiu šiame kontekste būtų neproporcinga, kadangi pažeidimas priskirtinas prie mažareikšmių, be to, nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

22.6. Nutarimas yra priimtas sistemiškai nevertinant visų pažeidimo padarymo aplinkybių, o priešingai, Nutarime nustatytas formalus pažeidimas ir skirta bauda neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes Bendrovei sukels baudos paskyrimo faktas, nevertinama pažeidimo apimtis (mažareikšmiškumas) ir kitos aplinkybės, iš kurių darytina išvada, jog pažeidimas turi būti pripažintas mažareikšmiu.

22.7. Sisteminė teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių analizė patvirtina, kad tokio pobūdžio pažeidimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių bei nepažeidė visuomenės interesų. Paskirta nuobauda sukelia pasekmes, kurios akivaizdžiai neproporcingos padarytam pažeidimui, nepaisant to, kad formaliai teisinis reglamentavimas yra aiškus, tačiau šioje situacijoje neturėtų būti laikomas teisėtu dėl akivaizdaus prieštaravimo pamatinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Laikantis konstitucinių principų, būtų neproporcinga Bendrovės atžvilgiu skirti finansinę sankciją.

23. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Inspekcija atsiliepime pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą bei įvertinęs visas aplinkybes pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Inspekcija nesutinka, kad pažeidimai yra mažareikšmiai ir nesudaro pagrindo Bendrovę patraukti atsakomybėn ir skirti nuobaudą, Inspekcija nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto taikymas nėra šios bylos dalykas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija (1 000 Eur) už Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas netenkino Bendrovės skundo (žr. nutarties 1 ir 4 p.), dėl ko buvo paduotas apeliacinis skundas (žr. nutarties 19–22.7 p.). Prie apeliacinio skundo pridėti ir papildomi rašytiniai paaiškinimai (žr. nutarties 22 p.).

Dėl pažeidimo pripažinimo mažareikšmiu ir bylos nutraukimo

26. Viešojo administravimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kurie laikomi mažareikšmiais konkrečiose ūkio subjektų veiklos srityse, ar tokių pažeidimų kriterijai, taip pat šių pažeidimų pašalinimo terminai, nurodomi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto arba aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimamuose norminiuose administraciniuose aktuose.

27. Bendrovė, grįsdama pažeidimo pripažinimą mažareikšmiu, nurodo Aprašo 5 punktą (žr. nutarties 22.1 p.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Aprašo 4 punktą mažareikšmiu pažeidimu laikytinas tik toks pažeidimas, kuris nesukėlė finansinės žalos valstybei, nėra susijęs su darbuotojų socialinėmis garantijomis, nesudarė realaus pavojaus darbuotojų sveikatai bei gyvybei, jeigu šis pažeidimas buvo pašalintas iki patikrinimo pradžios arba patikrinimo metu patikrinimą atliekančio darbo inspektoriaus akivaizdoje, arba įgyvendinant inspektoriaus rašytinę rekomendaciją.

29. Tikrinamoje administracinėje byloje nėra duomenų, kad pažeidimai, kurie buvo inkriminuoti Bendrovei, pašalinti iki patikrinimo pradžios arba patikrinimo metu patikrinimą atliekančio darbo inspektoriaus akivaizdoje, arba įgyvendinant inspektoriaus rašytinę rekomendaciją. Vadinasi, Aprašo 5 punkto taikymui, nesant ką tik paminėtos sąlygos (pažeidimas buvo pašalintas iki patikrinimo pradžios arba patikrinimo metu patikrinimą atliekančio darbo inspektoriaus akivaizdoje, arba įgyvendinant inspektoriaus rašytinę rekomendaciją), nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

30. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad užsieniečio įdarbinimas pas konkretų darbdavį yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, kai: i) užsieniečiui yra išduotas Migracijos departamento leidimas laikinai gyventi; ii) šis leidimas turi būti išduotas arba pakeistas konkrečios įmonės (darbdavio) tarpininkavimo pagrindu (atžvilgiu); iii) užsienietis turi būti įdarbintas šioje konkrečioje įmonėje. Toks teisės normų išaiškinimas ne kartą pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-624/2023; 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-662/2023). Teisinio reguliavimo, susijusio su užsieniečių įdarbinimu, privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-307-662/2023).

31. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Bendrovė įdarbino trečiosios šalies pilietį, nesilaikydama teisinio reguliavimo (žr. nutarties 5.3 p.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks reguliavimas, kuriuo nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad vienos rūšies sankcija ūkio subjektui už įstatyme nurodytus pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau netaikyti tokios sankcijos, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, administracinėje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą padaryti išvadą, kad Bendrovei paskirta bauda yra neproporcinga įvykdytam teisės pažeidimui. Tos aplinkybės, kurios buvo nurodytos tiek paduodant skundą, tiek teikiant apeliacinį skundą iš esmės yra lengvinančios Bendrovės atsakomybę, bet negali suponuoti visišką poveikio priemonės paneigimą, pripažįstant padarytą pažeidimą mažareikšmiu, vadovaujantis, be kita ko, teisingumo ir protingumo kriterijais.

34. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, užsieniečio įdarbinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų (žr. nutarties 30–31 p.), nelegalus darbas truko 9 mėnesius, užsieniečių įdarbinimo tvarkos nesilaikymas tęsėsi apie 1,5 metų, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai ilgi laiko tarpai, per kuriuos minima galima žmogiška klaida galėjo būti ištaisyta iki patikrinimo pradžios, taip išvengiant atsakomybės (Aprašo 4–5 p.).

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog poveikio priemonės taikymas teisės pažeidėjui turi tikslą ne tik nubausti konkretų asmenį nesilaikantį teisinio reguliavimo, bet ir kitus tikslus – įspėti kitus asmenis dėl galimos atsakomybės už teisei priešingą veiką, informuoti ūkio subjektus, kad nesilaikant teisės aktų leidėjų nustatytų taisyklių (nuostatų) atsiras neigiamos teisinės pasekmės, vienaip ar kitaip galinčios padaryti įtaką ūkinės – finansinės veiklos vykdymui. Teisių ir pareigų vienovė turi būti išlaikyta, siekiant subalansuoti visuomeninius santykius.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo (žr. nutarties 21 p.) kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

37. Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas nėra taikytinas, t. y. sprendžiant Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostata netaikytina (žr. nutarties 36 p.), todėl nesant sąlygos įtvirtintos ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje, apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

40. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikytina, kad galutinis teismo sprendimas yra nepalankus pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rimi Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Iveta Pelienė

Arūnas Sutkevičius