I-438-44-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Administracinė byla Nr. I438-44/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00094-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), susipažinusi su pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties 5.1 ir 5.2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, teisėtumo, įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui,

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui A. G. dėl nuostolių atlyginimo, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties sąlygos 5.1 ir 5.2 punktų nuostatos, numatančios tik vieną pardavėjo ir pirkėjo atsakomybę – baudą procentais nuo nepatiekto grūdų kiekio vertės, ir nenumatančios visiško nuostolių atlyginimo, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, teisėtumo, įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu ir teisinės valstybės principams, Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, jog ribota atsakomybė gali būti nustatyta įstatymu ar sutartimi, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Vilniaus apygardos teismo prašymą atsisakytina priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 20 str. 1 d. 3 p.). Šio įstatymo 112 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Atsižvelgiant į šią nuostatą akivaizdu, jog bendrosios kompetencijos ar administracinio teismo teisė kreiptis į atitinkamą administracinį teismą yra ribojama tuo aspektu, jog galima kreiptis tik dėl tokio teisės akto (ar jo dalies), kuris taikytinas teismo nagrinėjamoje byloje. Todėl tais atvejais, kai individualią bylą nagrinėjantis bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto tam tikra apimtimi, t. y. dalies norminio administracinio akto, kuri taikytina jo nagrinėjamoje byloje, teisėtumu, jis turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu ištirti būtent tos norminio administracinio akto dalies teisėtumą.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas ištirti Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 ir 5.2 punktų teisėtumą. Tačiau kaip matyti tiek iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties turinio, tiek ir iš civilinės bylos medžiagos, byloje keliamas klausimas tik dėl žemės ūkio produkcijos – grūdų – pardavėjo atsakomybės (jos apimties), taigi iš esmės gali būti keliamas klausimas tik dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d.

įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkto, numatančio, jog „pardavėjas, nepatiekęs grūdų pagal išankstinį grafiką nurodytu laiku, moka Pirkėjui baudą _____ proc. nuo nepatiekto grūdų kiekio vertės“, atitikties nurodytoms Konstitucijos, įstatymų ir Vyriausybės norminio akto nuostatoms. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas kelia klausimą taip pat ir dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d.

įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 punkto, kuris reguliuoja pirkėjo atsakomybę už grūdų nenupirkimą pagal išankstinį grafiką nurodytu laiku, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nurodytas klausimas individualioje civilinėje byloje nėra keliamas. Tad konstatuotina, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas nepateikė jokių argumentų, taip pat ir iš pateiktos civilinės bylos medžiagos nėra pagrindo išvadai, jog Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje taikytina Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 punkto nuostata.

Atsižvelgiant į tai, prašymą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, teisėtumo, įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui, atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p., 111 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

III. Reikalavimus bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarčiai, kuria kreipiamasi dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, įtvirtinančio Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nutartyje, be kita ko, turi būti nurodyta, kokiais teisiniais argumentais teismas, kuris kreipiasi, grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo. Taigi atitinkamo teismo prašymas administraciniam teismui turi būti pagrįstas teisiniais argumentais.

Teismo nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs, teismas neturėtų apsiriboti vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais. Teismo prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Minėti trūkumai gali būti pagrindu atsisakyti priimti teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575‑3/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 7 (17), 2009, p. 18-33).

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties sąlygos 5.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, teisėtumo, įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu ir teisinės valstybės principams. Tačiau pažymėtina, jog teismas jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių savo poziciją, jog jo ginčijamas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja minėtiems Konstitucijoje įtvirtintiems principams, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismo prašymas šioje dalyje nelaikytinas atitinkančiu Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, kadangi nesuformuluoti teisiniai argumentai, kuriais grindžiama teismo pozicija dėl teisinio reguliavimo galimo prieštaravimo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, dėl ko prašymą šioje dalyje atsisakytina priimti (ABTĮ 4 str. 6 d., 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).

IV. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas taip pat prašo ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties sąlygos 5.1 punkto atitiktį Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, jog ribota atsakomybė gali būti nustatyta įstatymu ar sutartimi, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punkte nustatytam įgaliojimui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, jog šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto. Šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, skundą (prašymą) atsisakytina priimti, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui G. S., 2012 m. liepos 20 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – ir Pavyzdinė grūdų pirkimo-pardavimo sutartis) 5.1 ir 5.2 punktų nuostatos, numatančios tik vieną pardavėjo ir pirkėjo atsakomybę – baudą procentais nuo nepatiekto grūdų kiekio vertės ir nenumatančios visiško nuostolių atlyginimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog ribota atsakomybė gali būti nustatyta įstatymu ar sutartimi, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punkte nustatytam įgaliojimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartimi priėmė Vilniaus apygardos teismo prašymą dalyje dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkto atitikties nurodytoms įstatymų bei Vyriausybės nutarimo nuostatoms (likusioje dalyje – dėl Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 punkto teisėtumo – prašymą buvo atsisakyta priimti). Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo žinioje yra norminė administracinė byla dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodyti papildomi bendro pobūdžio argumentai (susiję su Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo bei šiuo įstatymu įgyvendinamos 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose tikslais ir reguliavimo sritimi) nesudaro pagrindo vertinti šio prašymo kaip paduoto kitu savarankišku pagrindu, nei minėtas priimtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartyje įtvirtintas prašymas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo žinioje yra norminė administracinė byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto – dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkto – teisėtumo, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje įtvirtintą prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 5 p., 111 str. 2 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, 111 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais, 114 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo pardavimo sutarties 5.1 ir 5.2 punktų nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, teisėtumo, įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu ir teisinės valstybės principams, Lietuvos respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas