2022-05-11 Nr. AB-12288-3-62-3-00177-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2385-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00177-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Artūro Driuko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) G. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) G. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41403 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 6K-144 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas bijojo ir dėl to paliko savo kilmės šalį.

3. Nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas nurodė, jog Departamentas nepadarė nieko, kad pareiškėjo paaiškinimai būtų objektyvizuoti, neanalizuota tikimybė grėsmei, todėl atsakovo išvados nepagrįstos.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašęs Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas. Pareiškėjo teigimu, asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali. Tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – patiriamą pavojų dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini), ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, arba tokių grasinimų dar nespėjo pateikti, nepaneigia potencialios grėsmės. Jo nurodytos atsakovui aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas nevertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų, keik tai susiję su išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti. Komisija iš esmės pritarė Departamentui, kad pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Tačiau tokie pareiškėjo veiksmai neturėtų sukelti griežčiausių sankcijų, kadangi sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. siekiant atlikti teisėtus veiksmus.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad jis, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Departamentas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Komisijoje nebuvo surengtas žodinis nagrinėjimas, Departamentas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 222 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojos, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjas nenurodė, o skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas.

11. Atsakovas pabrėžė, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, surinko ir įvertino visą aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės pasakojimo kontekste, ir konstatavo, kad neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini), tačiau, remiantis viešai prieinama informacija, (duomenys neskelbtini). Remiantis pareiškėjo pasakojimu, 2020 m. spalį–lapkritį, kai (duomenys neskelbtini), šie politikai nebuvo valdžioje daugiau nei pusantrų metų, todėl abejotini jų motyvai (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie grasinimus yra abstraktus, nedetalus ir prieštaringas, iš esmės apsiribojo tik pavienėmis detalėmis. Departamento vertinimu, nenuoseklus ir prieštaringas buvo pareiškėjo pasakojimas apie jo bendravimą su seserimi.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjui kylanti grėsmė reali, atsakovas nurodė, jog, remiantis kilmės valstybės informacija, kaip buvo pranešta 2021 m. balandį, pareiškėjo kilmės valstybėje vyksta keli vietiniai ginkluoti konfliktai, tačiau ne pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – konfliktai (duomenys neskelbtini) nevyksta. Jungtinių Tautų atlikta žmogaus teisių situacijos (duomenys neskelbtini) apžvalga 2020 m. gegužę atskleidė, kad (duomenys neskelbtini) provincija nėra paveikta konfliktų. Prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką pareiškėjas savo kilmės valstybėje negyveno, o pastaruosius metus (duomenys neskelbtini), be to, kaip jau minėta, jo pasakojimas nepatikimas ir nelaikytinas patikimu įrodymu, kadangi pareiškėjas pateikė prieštaringą ir nenuoseklią istoriją Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pateikta informacija nepatvirtino to fakto, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią bei rimtą žalą, o kitų aplinkybių pareiškėjas neįrodė, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: “ Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

16.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, jog jis (duomenys neskelbtini).

16.2. 2021 m. rugpjūčio 10 d. pirminės apklauso metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

16.3. 2021 m. lapkričio 11 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

16.4. Atvykęs į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas prisistatė kaip nepilnametis asmuo, gimęs (duomenys neskelbtini). Asmens amžių patvirtinančių dokumentų prieglobsčio prašytojas nepateikė, taip pat nepateikė pilietybę patvirtinančių dokumentų. 2021 m. rugpjūčio 19 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, kurioje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini).

16.5. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

18. Įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, kuriais nesutinkama su ginčijamais sprendimais, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai. Teismo vertinimu, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę, pareiškėjo apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

19. Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 19 punktą prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų.

20. Įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų taip pat nepateikta.

21. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo abejoti atsakovo pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjas bus persekiojamas, o jo baimė dėl gyvybės yra subjektyvi, grindžiama prielaidomis.

23. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas. Teismo vertinimu, iš pareiškėjo pateikto pasakojimo nebuvo galima suprasti, ar jis (duomenys neskelbtini). Pažymėta ir tai, kad dar 2020 m. spalio mėnesį pareiškėjas atvyko į (duomenys neskelbtini) studijuoti, o apie galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką pradėjo svarstyti tik susidūręs su finansiniais sunkumais, t. y. po tėvo mirties ir dingus seseriai nebegalėjo susimokėti už mokslą. Atsižvelgęs į išdėstytą, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti teismo buvo įvertina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

24. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

25. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

26. Teismas pažymėjo, kad negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (redakcija, galiojusia nuo 2018 m. liepos 5 d.) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punktais ir pažymėjo, kad pagal Tvarkos 44.4.1 punktą, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 punkte, gali būti nustatomas maksimalus 2 metų draudimo atvykti terminas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

27. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau pakeitus Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Vadovaudamasis Aprašo 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas, be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

30. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Todėl teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 31. Pareiškėjas G. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, Įstatyme bei Apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

33. Pareiškėjas įsitikinęs, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas visai nesirėmė pareiškėjo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais, nors jis visą laiką teikė išsamų, tapatų pasakojimą, nurodė įvairias detales.

34. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo (pareiškėjo) gyvenamojoje vietoje jokio pavojaus nėra. (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) vykdomų neteisėtų veiksmų dingo daug žmonių (tiek aktyvistų, tiek eilinių civilių), jų buvimo vietos ilgą laiką buvo net nežinomos. Be viso to, minėtai struktūrai priskiriami (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo kilmės šalyje vyksta įvairūs susirėmimai, kurių metu civiliai tampa atsitiktinėmis aukomis, tokia auka gali tapti ir pareiškėjas. Šios informacijos neįvertino nei teismas, nei atsakovas.

35. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 21S41403, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui G. Y. prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymus panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas bei Komisijos sprendimas iš esmės yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad Departamento Sprendimas pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas, teisingumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

43. Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

44. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

45. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

46. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

47. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

48. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausų metu apie jo individualią situaciją. Atsakovo atlikto tyrimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti visą turimą informaciją, pagrindžiančią jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

49. Pareiškėjas pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė aplinkybes apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jo galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

50. Pažymėtina, kad pareiškėjas atvykęs į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) prisistatė nepilnamečiu asmeniu, gimusiu (duomenys neskelbtini), tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, jog (duomenys neskelbtini).

51. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas. Pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), dėl kurios jam galėtų grėsti persekiojimas kilmės šalyje, nėra nuoseklus, detalus ir pagrįstais įtikinimais argumentais (nėra patikimas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad iš pareiškėjo pateikto pasakojimo negalima suprasti, ar (duomenys neskelbtini), pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad dar 2020 m. spalio mėnesį pareiškėjas atvyko į (duomenys neskelbtini) studijuoti, o apie galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką pradėjo svarstyti tik susidūręs su finansiniais sunkumais, t. y. po tėvo mirties ir dingus seseriai (kai nebegalėjo susimokėti už mokslą). Pareiškėjo pasakojimas kelia abejonių ir dėl to, kad pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, prisistatė nepilnamečiu.

52. Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjo persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

53. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

54. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

55. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

56. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė, ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

57. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

59. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

60. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

63. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

64. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis (pareiškėjas) turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

66. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

67. 2022 m. gegužės 10 d. 16.16 val. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriame prašoma atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą paduoti.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas negalėjimas laiku pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą, tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą teikiamas iš esmės prieš pat paskirtą teismo posėdį, daro išvadą, jog šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Dėl to atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 66 str. 2 d., 137 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Artūras Driukas

Dalia Višinskienė