2025-07-16 Nr. AB-11710-3-61-3-02166-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-668-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02166-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (21.222) 500-345 (toliau – ir VMI sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. S-2023/9 (7-154/2022) (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI sprendimu pareiškėjas neatleistas nuo 2 330,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių, 16 469,34 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių, 1 225,95 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų delspinigių, 0,72 Eur žemės mokesčio (toliau – ir ŽM) delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. Pagal VMI 2024 m. sausio 4 d. mokestinių prievolių ataskaitą bei 2019 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. RMA-1239 pareiškėjas VMI sprendimu atleistas nuo dalies apskaičiuotų mokesčių. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d., tačiau pareiškėjas turėjo mokesčių permoką, kurios VMI neteisėtai neįskaitė turimų mokesčių nepriemokų padengimui.

2.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2013 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1720-437/2013 patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus apskrities valstybės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. vasario 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225. Per minėtą laikotarpį delspinigių skaičiavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo sustabdytas, nors teismas pripažino VMI veiksmus vilkinant mokestinį patikrinimą neteisėtais, pažeidžiančiais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu, kurio savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl mokesčių administratoriaus nekorektiškas mokesčių administravimas, nustatytas remiantis Mokėtojo kortelės duomenų inventorizacija, yra teisėtas ir pagrįstas pagrindas sumažinti apskaičiuotus delspinigius.

2.3. Skundo nagrinėjimo laikotarpiu gauti nauji VMI duomenys apie pareiškėjo turėtą permoką, kuri nebuvo laiku įskaityta ir dėl to buvo nepagrįstai skaičiuojami delspinigiai. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau – ir Taisyklės), 6.1 papunktį. Be to, tvirtinant mokestinio patikrinimo aktą nebuvo atsižvelgta į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. (8.5)3-84968 dėl valstybės institucijos pripažintos mokesčių apskaičiavimo klaidos buvo nustatyta PSD įmokų permoka, atsakovas nepagrįstai neperskaičiavo ir neatleido pareiškėjo nuo neteisėtai apskaičiuotų 1 225,95 Eur PSD delspinigių. Mokesčių administratoriaus klaidos programiniu būdu priskiriant įmokas yra neabejotinas pagrindas atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių.

2.4. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 24 d. rašte Nr. (7.5)3-91450 nurodyta, kad permoka VSDFV biudžetui – 2 842,13 Lt, iš jų 2 794,69 Lt PSD įmokų ir 47,44 Lt delspinigių. Duomenys pakoreguoti įvertinus iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos gautą informaciją apie pareiškėjo PSD valstybės lėšomis nuo 2011 m. balandžio 15 d. bei turimus VMI duomenis apie pajamas. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 22 d. rašte Nr. (21.193 E)RKD nurodė, kad atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nurodant, kad koreguos AB SEB banko duomenis ir pateiks teismui patikslintą informaciją dėl ginčijamo laikotarpio mokestinių prievolių, tačiau atsakovas nepagrįstai nepakoregavo apskaičiuotų delspinigių. Pagal VMI 2024 m. sausio 4 d. mokestinių prievolių ataskaitą fiksuota permoka 2 528,79 Eur, tačiau atsakovas neteisėtai vengia juos įskaityti į prievoles ir dėl to nepagrįstai skaičiuoja delspinigius, pažeisdamas Taisyklių 6.1 papunktį.

2.5. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl delspinigių, nepateikė teismui vertintų pareiškėjo pajamų iš mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Stakmeta“, o kadangi pareiškėjas negavo jokių pajamų, šiuos duomenis atsakovas turėjo teismui pateikti, kadangi nurodo juos kaip priežastį, nulemiančią skundžiamo sprendimo priėmimą. Iš pareiškėjo pateikto 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo perskaičiuoti ligos išmoką matyti, kad pareiškėjas sirgo nuo 2019 m. liepos 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d., o MB „Stakmeta“ veikla buvo sustabdyta nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas ne dėl savo kaltės buvo nemokamose atostogose nuo 2019 m. gruodžio 24 d. iki 2020 m. sausio 6 d. Byloje nėra visų duomenų, leidžiančių bylą išnagrinėti visapusiškai, kadangi nėra duomenų, už kurį laikotarpį VMI savo sprendimu atleido pareiškėją nuo jam apskaičiuotų delspinigių.

2.6. Vertinant įsiteisėjusį VAAT 2013 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1720-437/2013, pripažintina, kad VMI nesilaikė savo pačios priimto pavedimo atlikti mokestinį pareiškėjo patikrinimą per 90 dienų. Kadangi atsakovas mokestinio tikrinimo procedūrą privalėjo baigti 2012 m. kovo 29 d. todėl galima konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai vilkino mokestinio patikrinimo atlikimą ir per teismo sprendimu panaikintą terminą delspinigiai buvo skaičiuoti neteisėtai, nes jis nepagrįstai užvilkino procesą ne dėl mokesčių mokėtojo kaltės. Pagal Taisyklių 8 punktą, pareiškėjas gali būti atleistas nuo delspinigių, apskaičiuotų per mokestinio ginčo laikotarpį. Pareiškėjui apskundus mokesčių administratoriaus sprendimus dėl apskaičiuotų mokesčių, VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4826-189/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-86 dėl VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 68-102 dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-161 (7-115/2014) dalis dėl delspinigių priskaičiavimo ir sumažino PVM delspinigius iki 25 604,87 Lt, GPM delspinigius iki 11 570 Lt. Kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1121-602/2016 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.7. Mokestinis patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau jis atliktas vienpusiškai ir nepilnai. Mokesčių administratorius atsisako pripažinti 2015 m. kredito sutarties Nr. 1750518072481-31 sumokėtas palūkanas kaip apmokestinimą mažinančias išlaidas nuo 2006 iki 2010 m. Nuo 2010 m. tos pačios palūkanų išlaidos yra pripažintos apmokestinimą mažinančiomis išlaidomis. Mokestinio patikrinimo išvadoje ši kredito sutartis tik minima, bet atliekant mokestinį patikrinimą šios išlaidos nebuvo įtrauktos į apmokestinimą mažinančias išlaidas ir dėl to klaidingai apskaičiuotas GPM mokestis, nepagrįstai pritaikyti delspinigiai, nes buvo GPM mokesčio permoka. VAAT, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, 2017 m. kovo 22 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-1071-815/2017 sustabdė, kol įsiteisės teismo sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. I-14-497/2017. Atsakovas 2013 m. gegužės 28 d. priėmė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-623, kuriuo apribojo pareiškėjo galimybę padengti skolą. Arešto akto priėmimo metu mokesčių administratorius numatė priskaičiuoti pareiškėjui 202 032 Lt (58 512,51 Eur) papildomų mokėtinų mokesčių, todėl, siekdamas užtikrinti tokios ženklios mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių administratorius priėmė ginčijamą arešto aktą, kuris apėmė ne tik naujai priskaičiuotinus mokesčius, bet ir pareiškėjo anksčiau deklaruotas mokestines prievoles.

2.8. Kaip matyti iš VMI 2017 m. sausio 25 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-2490, pareiškėjui nebuvo pateikta prievolių detalizacija, nes atlikus Mokėtojo kortelės duomenų inventorizaciją, buvo nustatyti Vilniaus AVMI viršininko 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 patvirtintu patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotų sumų išieškojimo sustabdymo dėl vyksiančio mokestinio ginčo nekorektiškumai, dėl kurių mokesčių mokėtojo kortelės duomenys, įskaitant ir duomenis apie į 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 įtrauktų prievolių likučius, nebuvo tikslūs.

2.9. Mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu buvo taikomos COVID-19 poveikio švelninimo priemonės, todėl, vadovaujantis protingumo kriterijais, VMI, VSDFV ir muitinė įsipareigojo netaikyti išieškojimo veiksmų (išskyrus muitus), taip pat neskaičiuoti delspinigių nuo tų mokesčių, kurių sumokėjimo terminas suėjo nuo karantino paskelbimo (2020 m. kovo 16 d.). Tokia tvarka galiojo, kol buvo atšaukta ekstremalioji padėtis. Tačiau atsakovas neteisėtai taiko delspinigių skaičiavimą ir COVID-19 ekstremaliosios padėties laikotarpiu, o tai prieštarauja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintai taisyklei.

3. Atsakovas VMI prašė skundą atmesti bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjo nurodyti mokesčių ir delspinigių apskaičiavimo mokestinio patikrinimo metu ir Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu tvirtinant 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27 (toliau – ir Patikrinimo aktas) klausimai buvo išspręsti VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 ir LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2363-556/2022. Šias aplinkybes konstatavo ir MGK 2023 m. sausio 27 d. sprendime Nr. S-2023/9 (7-154/2022).

3.2. VSDFV Vilniaus skyrius pateikia informaciją apie pareiškėjo deklaruotas ir sumokėtas (permokėtas) į VSDFV biudžetą PSD įmokų sumas, t. y. santykius, kurie susiklostė tarp pareiškėjo ir kitos valstybės institucijos. Be to, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 24 d. rašte aiškiai nurodė, jog jis nagrinėjo pareiškėjo prašymą grąžinti PSDĮ permokas, todėl pareiškėjo teiginiai apie neįvertintas ir (ar) egzistuojančias permokas yra nepagrįsti ir atmestini.

3.3. Nors pareiškėjas nurodo, jog jis gali būti atleistas nuo delspinigių dėl mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų nepakankamo operatyvumo ir ilgai vykusio mokestinio ginčo, tačiau šiuo atveju taip pat reikia įvertinti aktualią LVAT formuojamą teismų praktiką dėl delspinigių paskirties. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo trukmė priklausė nuo objektyvių priežasčių (išsiųstų paklausimų, gautos informacijos įvertinimo ir kt.), t. y. mokesčių administratorius kompleksiškai rinko ir vertino būtinus duomenis. Vilniaus AVMI veiksmai buvo objektyviai būtini pareiškėjo mokesčio bazės nustatymui (paklausimai FNTT, jų pateiktos medžiagos vertinimas), todėl pareiškėjo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų atliekant nepagrįstai ilgai mokestinį patikrinimą, pratęsimų bei stabdymų skaičiaus, yra nepagrįsti. Nėra įrodyta, jog Vilniaus AVMI vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių.

3.4. VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu sumažino apskaičiuotus PVM ir GPM delspinigius už 625 dienas apskaičiuota delspinigių suma, įvertinęs nepagrįstu pripažintą Vilniaus AVMI sprendimą dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo. Patikrinimo akte apskaičiuota mokesčių suma po vykusio mokestinio ginčo liko nepakeista, LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartimi pripažinus, kad ji pareiškėjui apskaičiuota pagrįstai. Iš dalies tokią ginčo trukmę lėmė teisminio bylos nagrinėjimo sustabdymas. Todėl įvertinus LVAT praktikoje suformuotą taisyklę, kad vien santykinai didelės mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo jų mažinti ar atleisti nuo jų mokėjimo vadovaujantis bendraisiais teisės principais ir ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis protingumo / teisingumo kriterijais nėra pagrindo.

3.5. Pareiškėjo teikiami duomenys apie 2023 m. ir 2024 m. susidarius delspinigius, jų apskaičiavimą ir kitas faktines aplinkybes, kurios atsirado po VMI 2022 m. rugpjūčio 12 d. priimto sprendimo, neturi teisinės reikšmės. Delspinigių ataskaita apie apskaičiuotus delspinigius buvo pateikta MGK, todėl pareiškėjo teiginys, jog ginčo medžiagoje nėra įrodymų apie delspinigių apskaičiavimo pagrindimą, yra nepagrįstas ir atmestinas.

3.6. VMI viršininko 2020 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. VA-27 „Dėl pagalbos priemonių mokesčių mokėtojams, paveiktiems koronaviruso (COVID-19) sukeltų neigiamų pasekmių“ (2021 m. kovo 4 d. redakcija Nr. VA-14) 1.9 papunktyje, (2021 m. balandžio 27 d. redakcija Nr. VA-30) 1.8 papunktyje nustatyta, kad į sąrašus įtraukti mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo delspinigių, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. Šiuo atveju VMI laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. spalio 31 d. dėl pandemijos delspinigių neskaičiavo, todėl pareiškėjo teiginys apie apskaičiuotus delspinigius ekstremaliosios situacijos metu yra nepagrįstas ir atmestinas.

4. Atsakovas taip pat nurodė, kad palaiko savo poziciją, kuri buvo išdėstyta 2023 m. kovo 30 d. atsiliepime, kuriame nurodyti tokie argumentai:

4.1. VMI, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatė, jog pareiškėjas netinkamai vykdė / nevykdė įvairių mokesčių (GPM, PVM, PSDĮ, ŽM) mokestines prievoles, todėl jam pagrįstai apskaičiuota 2 330,53 Eur GPM, 16 469,34 Eur PVM, 1 225,95 Eur PSDĮ ir 0,72 Eur ŽM delspinigių suma.

4.2. Nustatyta, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, 2021 m. jis deklaravo gavęs 15 113,32 Eur darbo užmokesčio, priedų, priemokų, išeitinių išmokų, kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir kitų darbo apmokestinamųjų pajamų, taip pat kitokio pobūdžio pajamų, todėl atsakovas padarė išvadą, kad didelės apskaičiuotų mokesčių ar delspinigių sumos savaime nėra pagrindas spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. VMI konstatavo, kad pareiškėjas turi turto, gavo pajamų, todėl jo ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, tad jam netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir jis neatleistinas nuo minėtų mokesčių. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jam būtų teikiama valstybės socialinė parama ar kad tokios paramos jam reikėtų. Nors pareiškėjas ir pateikė Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 3-ojo skyriaus 2022 m. gruodžio 20 d. pažymą apie registraciją užimtumo tarnyboje Nr. SP-4793, tačiau ginčo byloje yra pateiktas ir MB „Stakmeta“ 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymas Nr. 6P-4, iš kurio matyti, kad pareiškėjas yra MB narys, vykdantis atitinkamas su bendrijos veikla susijusias funkcijas (pagal įsakymą vykstantis į komandiruotę), kas rodo, kad pareiškėjas yra pasirinkęs būtent tokį savo veiklos ir gaunamų pajamų gavimo būdą.

4.3. VMI taip pat įvertino pareiškėjo turimą nekilnojamąjį turtą, deklaruotas pajamas ir pagrįstai, remdamasi aplinkybių visuma, aplinkybe, jog pareiškėjas nėra priskirtinas atitinkamai socialinei grupei ar kad jam reikalinga (teikiama) valstybės parama, konstatavo, kad pareiškėjo ekonominė ir socialinė padėtis negali būti pripažinta sunkia, vertinant ją MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų normų aspektu.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė.

6. Teismas išsamiai išdėstė aplinkybes, susijusias su administraciniuose teismuose nagrinėtomis bylomis dėl pareiškėjui skirtų PVM, GPM, VSD ir PSD įmokų baudų ir delspinigių bei nurodė teismų sprendimų turinį.

7. Teismas nustatė, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, Taisyklių 7 punktu, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. liepos 15 d. gautą prašymą, skundžiamu VMI sprendimu nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. Teismas išsamiai išdėstė skundžiamame VMI sprendime nustatytas aplinkybes.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, 2022 m. spalio 8 d. pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu MGK sprendimu nusprendė patvirtinti VMI sprendimą ir neatleido pareiškėjo nuo GPM, PVM, PSD įmokų ir žemės mokesčio delspinigių mokėjimo. Komisija, atsižvelgusi į LVAT praktiką, įvertinusi mokestinėje byloje surinktų duomenų visumą, šalių pozicijas ginčo klausimu, nurodė neturinti pagrindo abejoti VMI padarytomis išvadomis.

9. Teismas apžvelgė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų, 2 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, aktualią LVAT praktiką.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl COVID-19 pandemijos, kuri yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo jo valios ir kurios jis nenumatė bei negalėjo numatyti, pažymėjo, jog laikotarpis, už kurį nesumokėti mokesčiai, yra nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d., be to, pareiškėjas atleistas nuo dalies priskaičiuotų mokesčių, todėl šiuo atveju mokesčių administratorius nagrinėjo ginčą dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. Teismas nurodė, kad laikotarpis, už kurį nesumokėti mokesčiai, truko ilgą laikotarpį (dar iki COVID-19 pandemijos pradžios) ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure (nenugalima jėga). Teismas nustatė, kad mokėtina suma susidarė už laikotarpį dar iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, ir pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai, atsirastų karantino, ekstremalios situacijos, ar pan. metu. Teismas nurodė, kad VMI laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. spalio 31 d. dėl pandemijos delspinigių pareiškėjui neskaičiavo.

11. Teismas pažymėjo, kad VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 konstatavo, jog tiek VMI, tiek MGK veiksmai buvo teisėti, nebuvo pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, LVAT šį sprendimą paliko nepakeistą, todėl teismų sprendimai yra įsiteisėję ir privalomi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog mokesčių administratoriaus sprendimai yra neteisėti ar buvo pažeistos mokestinio ginčo procedūros, o pareiškėjo teiginiai, kad VMI neteisėtai per ilgai nagrinėjo jo atžvilgiu mokestinį ginčą, yra nepagrįsti ir nelaikytini force majeure aplinkybe. Teismas atkreipė dėmesį, kad VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, tačiau teismas nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių už 2006–2010 m. nesumokėtus mokesčius, todėl jo prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

12. Teismas nurodė, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei pavėluotą pinigų patekimą į biudžetą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju mokesčiai laiku nebuvo sumokėti, pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, tad kompensavimas valstybei delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas, atsižvelgdamas į aktualią LVAT praktiką, nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl ilgo VMI mokestinio ginčo laikotarpio nelaikytini force majeure aplinkybe, kitų ne nuo pareiškėjo valios priklausiusių aplinkybių nenustatyta, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Teismas nurodė, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bei apžvelgė šią teisės normą ir aktualią teismų praktiką dėl šios normos taikymo. Teismas įvertino Taisyklių 14 punktą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde ir paaiškinimuose MGK yra nurodęs, jog turi išlaikyti du vaikus, turi kreditorinių įsipareigojimų, taip pat yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Teismas, įvertinęs VMI nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo valdomo nekilnojamojo turto, 2021 m. gautų pajamų, sutiko su atsakovo ir Komisijos vertinimu, jog pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus, yra MB „Stakmeta“ narys, vykdantis atitinkamas su bendrijos veikla susijusias funkcijas (pagal įsakymą vykstantis į komandiruotę), kas rodo, kad pareiškėjas yra pasirinkęs būtent tokį savo veiklos ir gaunamų pajamų gavimo būdą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį ar kad jam yra reikalinga ir teikiama socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė, todėl sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.

15. Teismas įvertino MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir aktualią teismų praktiką dėl šios normos aiškinimo ir konstatavo, kad, norint taikyti šią normą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.

16. Teismas nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, ėmėsi komercinės veiklos, t. y. rašė darbus už atlygį, iš kurios 2006–2010 m. laikotarpiu gavo pajamų. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai nebuvo panaikinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės pažeidimo.

17. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamai vykdė / nevykdė įvairių mokesčių (GPM, PVM, PSDĮ, ŽM) mokestines prievoles, todėl jam apskaičiuota 2 330,53 Eur GPM, 16 469,34 Eur PVM, 1 225,95 Eur PSDĮ ir 0,72 Eur ŽM delspinigių suma. Teismas nurodė, kad nesumokėtų mokesčių sumų pagrindu pareiškėjui atsirado pareiga sumokėti šių nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės, todėl nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių sumokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu. Teismas nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, be to, pareiškėjui dalis delspinigių jau yra sumažinti, kita dalis palikta nepakeista, o teismas šioje byloje nenustatė, kad yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo MAĮ įtvirtintais pagrindais.

18. Teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadomis, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM, PVM, PSDĮ, ŽM delspinigių mokėjimo. Teismas konstatavo, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai: panaikinti MGK sprendimą ir VMI sprendimą. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

19.1. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo faktą, kad vienu metu atsakovas taikė savo esme priešingą dvigubą prievolės užtikrinimo būdą – mokesčių mokėtojo turto ir sąskaitų areštą bei delspinigių skaičiavimą. Turto disponavimo ir valdymo apribojimo dalinį panaikinimą VMI taikė tik nuo 2023 m. gegužės 23 d. Pirmosios instancijos teismas nevertino nei apribojimų masto, nei termino, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos faktinėms aplinkybėms, kad pareiškėjas sprendimo dėl turto arešto neskundė ir yra pats kaltas dėl apribojimų taikymo.

19.2. 2016 m. gruodžio 27 d. mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo apskaitos kortelėje vyko mokestinių prievolių koregavimo veiksmai, nors po mokestinio patikrinimo rezultatų tvirtinimo ir esant mokestiniam ginčui tai yra draudžiama. Teismas neišsiaiškino ir nenustatė visų aplinkybių dėl delspinigių apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo esant valstybės taikomiems apribojimams ir draudimui koreguoti prievoles mokestinio ginčo metu.

19.3. Teismas, byloje nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi dėl turto arešto panaikinimo ir jo prašymas buvo atmestas, neišaiškino visų bylos aplinkybių, neišreikalavo iš VMI duomenų apie taikomų apribojimų mąstą ir delspinigių skaičiavimo pagrįstumą per mokestinių prievolių perskaičiavimo laikotarpį, teismo išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, galiojantiems teismo sprendimams, kurie nustato priešingus faktus.

19.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie sunkią ekonominę padėtį. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neįvertino aplinkybių, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI dėl jo turimo mokestinio įsiskolinimo sumokėjimo išdėstymo iki 2025 m. birželio 25 d., taip pat neįvertino aplinkybių, kad skolų išieškojimą vykdo antstoliai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad VMI, priimdama ginčijamą sprendimą, nevertino pareiškėjo padėties kartu su jo įsipareigojimais VMI pagal mokestinę paskolos sutartį, įsipareigojimus SEB bankui pagal būsto kredito sutartį ir išlaikomus vaikus pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, nors šią informaciją turėjo.

19.5. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo turėtos permokos neįskaitymo į turimą nepriemoką ir dėl to neteisėtai apskaičiuotų delspinigių. Pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 21 d. prašymas dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių buvo išnagrinėtas nevisapusiškai ir neišsamiai. Teismas, sprendime nurodęs, kad mokesčių administratoriaus sprendimai nebuvo panaikinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės apžeidimo, neįvertino atleidimo nuo delspinigių sąlygų, kurios atsirado dėl mokesčių administratoriaus veiksmų (dėl neteisėto mokestinio patikrinimo sustabdymo, dėl neteisėto mokestinės permokos neįskaitymo dėl mokestinio ginčo sustabdymo ir kt.).

19.6. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ankstesniuose teismų sprendimuose (VAAT 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2103-643/2017) nustatyta aplinkybė dėl pareiškėjui apskaičiuotų prievolių netikslumo, nevertino, ar dėl to pareiškėjas gali būti atleistas nuo delspinigių apskaičiavimo.

19.7. Teismas nepagrįstai susiaurino skundo dalyką, nurodydamas, kad VMI sprendime buvo nagrinėjami atleidimo nuo 2 330,53 Eur GPM, 16 469,34 PVM, 1 225,95 Eur PSD įmokų ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių klausimai, nors 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendime dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų Nr. (21.222) 500-345 atsakovas 2022 m. liepos 19 d. fiksavo 33 115,83 Eur delspinigių.

19.8. VMI nurodė, kad pareiškėjo nurodyti mokesčių ir delspinigių apskaičiavimo mokestinio patikrinimo metu ir atsakovui tvirtinant Patikrinimo aktą klausimai buvo išspręsti VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 ir LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2363-556/2022. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, vadovaudamasis Taisyklių 4 punktu, gali pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių procedūra nepaisant minėtos LVAT nutarties, kurioje teismas mažino delspinigius.

19.9. Mokestinio ginčo teisena ir atleidimo nuo delspinigių teisena yra skirtingos administracinės procedūros. Pareiškėjas, teikdamas administracinį prašymą atleisti jį nuo delspinigių dėl to, kad negalėjo vykdyti prievolės, nėra saistomas ankstesnių teismo sprendimų, nes atleidimas nuo delspinigių juose buvo nagrinėtas siaurai, nebuvo nagrinėti pareiškėjo lėšoms ir turtui taikomi apribojimai bei VMI atliekami mokesčių mokėtojo kortelės duomenų tikslinimai VMI iniciatyva, todėl yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių už 2006–2022 m. Teismas nepagrįstai susiaurino ginčo dalyką ir pagrindą ir dėl to priėmė dalinį sprendimą.

19.10. 33 115,83 Eur delspinigių suma didžiąja dalimi susidarė dėl daugiau nei 8 metus trukusio mokestinio ginčo. Teismas neapgrįstai nenagrinėjo šios VMI nurodytos aplinkybės kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas galėjo vykdyti prievolę, be to, nebandė apskųsti taikomų turto ir sąskaitų apribojimo.

19.11. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus duomenis dėl jo turėto nedarbingumo ir kt., todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo ekonominės padėties, taip pat neįvertino aplinkybės, kad mokestinis patikrinimas buvo vilkinamas, kad VMI pakeitė prievolių sumas dėl mokesčių mokėtojo kortelės duomenų netikslumų.

19.12. Teismas nepagristai nenagrinėjo nepagrįsto delspinigių apskaičiavimo esant mokestinei permokai, nors atsakovas ir pripažino, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami esant permokai. Teismas neatsižvelgė, kad mokestinis ginčas truko daugiau nei 8 metus, ir nepagrįstai šios aplinkybės nevertino pareiškėjo naudai, kaip pagrindo panaikinti priskaičiuotus delspinigius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo vykdyti prievolių dėl valstybės veiksmų.

20. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:

20.1. Pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimą dėl jam apskaičiuotos delspinigių sumos, nes ši aplinkybė jau buvo nagrinėta ankstesniuose teismų sprendimuose. Pareiškėjas nepagrįstai siekia, kad jo skundas būtų pakartotinai nagrinėjamas jau išnagrinėtų administracinių bylų ribose.

20.2. Nors pareiškėjas teigia, kad jis gali būti atleistas nuo delspinigių skaičiavimo dėl mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų nepakankamo operatyvumo ir ilgai vykusio mokestinio ginčo, tačiau nagrinėjamu atveju patikrinimo trukmė priklausė nuo objektyvių priežasčių (išsiųstų paklausimų, gautos informacijos įvertinimo bei kt.). Mokesčių inspekcijos veiksmai buvo objektyviai būtini pareiškėjo mokesčio bazės nustatymui, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog atsakovas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendime buvo sumažinti pareiškėjui apskaičiuoti PVM ir GPM delspinigiai už 625 dienas, įvertinus nepagrįstu pripažintą atsakovo sprendimą dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo.

20.3. Pareiškėjas akcentuoja savo sunkią ekonominę padėtį, bet nustatyta, kad pareiškėjas disponuoja nekilnojamuoju turtu (žemės sklypai ir jų dalys Vilniuje), gauna pajamų, yra darbingo amžiaus, nėra valstybės remiamas, todėl pareiškėjo nurodytos nedarbingumo išmokos, įsipareigojimai bankui nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki ir nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

20.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes dėl 2023, 2024 m. susidariusių delspinigių, jų apskaičiavimo, kitas faktines aplinkybes, kurios atsirado po skundžiamo VMI sprendimo priėmimo, todėl šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ir neturi būti vertinamos.

20.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ginčo medžiagoje nėra įrodymų apie delspinigių apskaičiavimo pagrindimą, nes delspinigių ataskaita apie apskaičiuotus delspinigius buvo pateikta Komisijai. Be to, 30 793,12 Eur delspinigių suma fiksuota pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu 2022 m. rugsėjo 6 d., todėl pareiškėjo teiginys, jog reikia vertinti anksčiau, t. y. 2022 m. liepos 19 d. fiksuotą delspinigių sumą, yra nepagrįstas ir atmestinas.

21. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pareiškėjo mokestinės prievolės VMI yra pasibaigusios 2020 m. gruodžio 16 d., bei pakartojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI sprendimo ir MGK sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. VMI, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, Taisyklių 7 punktu, išnagrinėjusi pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) 2022 m. liepos 15 d. gautą prašymą, sprendimu nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių, 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. MGK sprendimu patvirtino VMI sprendimą, konstatavusi, jog VMI pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, kiek tai susiję su prašymu atleisti nuo delspinigių mokėjimo, įvertinusi vykusio mokestinio ginčo aplinkybes ir pareiškėjo prašymo turinį, pasisakė dėl jo pagrįstumo, teisingai vertindama faktines aplinkybes ir sprendimą pagrįsdama tiek teisės aktų, tiek teismų praktikos nuostatomis.

24. Komisija, įvertinusi MAĮ nuostatas dėl mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūros, nevertino VMI veiksmų dėl pareiškėjo prašymo susitarti dėl skolos mokėjimo dalimis ar skolos mokėjimo atidėjimo, taip pat dėl prašymo paskirstyti mokesčių administratoriaus sąskaitoje esančią sumą, padariusi išvadą, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo ir MGK sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas sutiko su VMI ir Komisijos išvadomis, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM, PVM, PSD įmokų, ŽM delspinigių mokėjimo. Teismas konstatavo, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais ir įrodymais, kurie buvo pateikti MGK ir pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

27. Iš bylos duomenų nustatyta, kad, pasibaigus tarp pareiškėjo ir VMI vykusiam mokestiniam ginčui (VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 ir LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2363-556/2022), pareiškėjas su 2022 m. liepos 15 d. prašymu kreipėsi į VMI dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo. Prašymą atleisti nuo delspinigių pareiškėjas grindė tuo, kad mokesčių suma yra ženkli, turi kitų įsipareigojimų bankui bei turi išlaikyti du nepilnamečius vaikus. VMI, pareiškėjo 2022 m. liepos 15 d. prašymo atleisti nuo delspinigių mokėjimo nagrinėjimo metu, įvertinusi tai, jog administraciniai teismai išnagrinėjo pareiškėjo atleidimo nuo 7 415,68 Eur PVM ir 3 350,9 Eur GPM delspinigių klausimą ir nenustačiusi naujų aplinkybių buvimo, pakartotinai nesprendė atleidimo nuo šios delspinigių dalies klausimo, pasisakydama dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo šios nutarties 23 punkte nurodytų GPM, PVM, PSD įmokų ir ŽM delspinigių mokėjimo.

28. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.

29. Įvertinus nutarties 28 punkte nuostatas dėl įsiteisėjęs teismo sprendimo privalomumo tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui, nesant ginčo dėl to, kad pastarasis mokestinis ginčas priėmus neskundžiamus procesinius sprendimus (VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 ir LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2363-556/2022) yra pasibaigęs, darytina išvada, kad VMI ir Komisija pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, jog mokesčių administratoriaus sprendimais, kurių teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, mokesčiai jam buvo apskaičiuoti neteisingai pritaikius teisės aktus, aplinkybių, susijusių su tuo, kad galbūt nebuvo atsižvelgta į pareiškėjui grąžintiną GPM sumą dėl mokestinių lengvatų taikymo, taip pat kitų su tikrintojo 2006–2010 m. laikotarpio mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimu susijusių aplinkybių, pasisakydami tik dėl galimybės atleisti pareiškėją nuo 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių, 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d.

30. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad mokesčių administratorius pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių, pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (2018 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme ar yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė, ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Faktinių aplinkybių, suponuojančių ką tik išdėstyto teisinio reguliavimo taikymą, nenustatyta.

31. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo socialinės, ekonominės padėties, priėjo prie pagrįstos išvados, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios jo socialinės, ekonominės padėties. Kaip nustatyta, pareiškėjas disponuoja nekilnojamuoju turtu (žemės sklypai ir jų dalys Vilniuje), gauna pajamų, yra darbingo amžiaus, nėra valstybės remiamas, todėl pareiškėjo nurodytos nedarbingumo išmokos, įsipareigojimai bankui nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki ir mokesčių administratoriui leido daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas negali būti neatleistas nuo delspinigių mokėjimo.

32. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nekartodama argumentų, kuriuos tikrinamame sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Pareiškėjas nepateikė pagrįstos argumentacijos dėl netinkamo ką tik paminėto teisinio reguliavimo taikymo.

33. Pareiškėjo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų atliekant nepagrįstai ilgai mokestinį patikrinimą, pratęsimų bei stabdymų skaičiaus, yra nepagrįsti. Nėra įrodyta, jog mokesčių administratorius vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių. Pažymėtina, jog VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu sumažino apskaičiuotus PVM ir GPM delspinigius už 625 dienas apskaičiuota delspinigių suma, įvertinęs nepagrįstu pripažintą Vilniaus AVMI sprendimą dėl mokestinio patikrinimo sustabdymo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, jog mokesčių surinkimas užtikrina valstybės galimybes įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme, elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys.

35. Pažymėtina, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėjas ilgą laiką nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų mokestinių prievolių, savo nuožiūra naudojosi valstybei priklausančiais pinigais. Šiuo atveju delspinigiai susidarė mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus mokesčių, o mokesčių administratoriaus veiklos neteisėtumo ar kitų išskirtinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė.

36. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pareiškėjas, ginčydamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenurodė jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl VMI ir Komisijos sprendimų turėtų būti pripažintos nepagrįstomis.

37. Nagrinėjamoje byloje nevertinamos aplinkybės dėl pareiškėjo teikiamų duomenų apie 2023–2024 m. susidarius delspinigius, jų apskaičiavimą ir kitas faktines aplinkybes, kurios atsirado po mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo, kadangi jos neturi teisinės reikšmės. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto, buvusio jo priėmimo metu, teisėtumo patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reguliavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015, 2025 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-97-602/2025).

38. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus.

39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė