2016-04-14 Nr. AB-8259-3-61-3-00230-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1296-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00230-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 95 000 Lt (27 513,90 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teigė, kad nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 7,28 iki 8,20 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis, tuo nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Be to, visose kamerose buvo įrengtos dviaukštės metalinės lovos, kurios buvo aštriais kampais, surūdiję. Čiužiniai nesivėdino, todėl po jais nuolat buvo drėgna, atsirasdavo pelėsis. Pareiškėjui dažnai tekdavo miegoti antrame lovos aukšte, iš kur pareiškėjas bijojo iškristi, todėl miegojo mažai, patyrė stresą, nervinius priepuolius.

Lipdamas į lovą dažnai susižeisdavo į aštrius jos kampus, tai sukėlė fizinį skausmą, daug nedidelių traumų. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo prasta ventiliacija, nes ventiliacijos angoje buvo įrengta naktinė lempa. Drėgmė kameroje siekė 80 proc., nedžiuvo ir pelijo išskalbti drabužiai. Dėl to pareiškėjas nuolat kosėjo, tapo irzlus, nervingas, atsirado itin stiprūs galvos skausmai. Langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau per viduje esančias grotas ne visada buvo įmanoma jį atidaryti ir uždaryti. Be to, pareigūnai neleisdavo už grotų tiesti rankų.

Ant kamerose įrengtų klozetų nebuvo dangčių, todėl iš jų sklindantis kvapas buvo jaučiamas kameroje. Tualetas buvo atskirtas pertvara, tačiau viskas buvo matoma kitų kameroje esančių asmenų, todėl nebuvo privatumo. Be to, per mėnesį buvo skiriamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik vienai savaitei. Kamerose, ypač kameroje Nr. 381, buvo daug parazitų, kurie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nė karto nebuvo naikinami. Pareiškėjui nebuvo pranešta apie galimybę gyventi nerūkančiųjų kamerose, jis buvo patalpintas kartu su visais, o patirdamas pareigūnų psichologinį spaudimą pradėjo dar labiau rūkyti.

Pasak pareiškėjo, į dušą leisdavo tik kartą per savaitę. Duše buvo tik du purkštuvai, o vesdavo visus keturis kameroje esančius asmenis. Kai kuriose dušo patalpose ant vamzdžio nebuvo purkštuvų, todėl tekdavo praustis po vientisa srove. Kartais nebūdavo šilto vandens. Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, jo teisėmis ir pareigomis, o pareiškėjui panorėjus kreiptis dėl informacijos suteikimo, jam buvo grasinama fiziniu smurtu bei nuobaudomis. Kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvensimus, depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 29–36) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą tik 2014 m. gruodžio 9 d. dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, teigė, kad sutrumpintas 3 metų terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama.

Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai). Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Teigė, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus.

Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 14 d. sprendimu (b. l. 64–73) skundą atmetė.

Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.250 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012), Konstitucinio Teismo (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99) praktika.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 359 dienas. Vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, HN 76:2010 6 punkto nuostatomis, Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintu bausmės humanizmo principu. Teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 21 dieną.

Vadinasi, 338 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Buvo aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, EŽTT jurisprudencija (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Tokia išvada daryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 338 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo.

Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, buvo galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuota, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi buvo ta aplinkybė, kad, nors dalį laikotarpio nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Tai leido daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Pareiškėjas nurodė, kad tualetai kamerose buvo atskirti pertvara, tačiau viskas buvo matoma kitų kameroje esančių asmenų, todėl nebuvo privatumo. Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punkto nuostata. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuota, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pasak pareiškėjo, jam buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, tačiau jo užtekdavo tik savaitei. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. birželio 15 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 3 d.) nustatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuose, išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Ginčo byloje dėl to, ar pareiškėjui buvo išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį, nebuvo. Konstatuota, kad Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai, išduodami vieną ruloną tualetinio popieriaus per mėnesį tuo metu galiojusių teisės normų nepažeidė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo prasta ventiliacija, vėdinimas buvo įmanomas tik per langą, todėl buvo drėgna (drėgmė siekė 80 proc.), pelijo skalbiniai, čiužiniai, pelėsio buvo ir kamerose. Kamerose taip pat buvo daug parazitų, kurie, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu, esą nė karto nebuvo naikinami. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Nenurodė, kokiais duomenimis remiantis nustatė, kad drėgmė kamerose siekė būtent 80 proc., nedetalizavo kuriose kamerose tai buvo.

Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl blogų sąlygų kamerose, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 2 d. rašte Nr. 05(4.3)-2-1144 taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuo 2009 m. sausio 1 d. nėra gavęs R. V. skundų dėl apgyvendinimo sąlygų Lukiškių TI-K, o duomenų apie ankstesnius laikotarpius (t. y. iki 2009 m. sausio 1 d.) Vilniaus visuomenės sveikatos centras nebesaugo. HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad už tvarką ir švarą gyvenamosiose kamerose atsakingi patys suimtieji (nuteistieji), kuriems išduodamas visas reikalingas inventorius. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri buvo pratęsiama kiekvienais metais. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pagrįsdamas šiuos teiginius, Lukiškių TI-K prie skundo pridėjo sutartis, kurių pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012 m. gegužės 18 d. pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti sandėlių, virtuvės, pirties ir miegamųjų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus.

Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255. Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“ įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Ši aplinkybė nurodyta ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 26 d. pažymoje „Dėl R. V. skundo“ Nr. 24-388. Tai atitinka HN 76:2010 24 punkto nuostatas, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad langus per viduje esančias grotas ne visada buvo įmanoma atidaryti ir kad Lukiškių TI-K pareigūnai neleisdavo už grotų tiesti rankų, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmesti. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų normas dėl graužikų ir buitinių parazitų naikinimo bei kamerų vėdinimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kritiškai vertinti pareiškėjo teiginiai, kad dėl kamerose esančios drėgmės bei susidariusio pelėsio jam prasidėjo galvos skausmai, jis nuolat kosėjo.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. S-640 nurodyta, kad R. V. nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę su nusiskundimais dėl sveikatos būklės nesikreipė. Byloje pateiktoje pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą, atsiradusį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl kamerų ventiliacijos, vėdinimo, drėgmės kamerose, parazitų naikinimo ir su tuo susijusių neigiamų padarinių pareiškėjui atmesti, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundėsi tuo, kad galimybė nusiprausti po dušu jam buvo sudaroma tik vieną kartą per savaitę, duše būdavo tik du purkštuvai, nors praustis vesdavo po keturis asmenis, ne visada būdavo šilto vandens. Pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir ar kitas institucijas. Pagal HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nebuvo. Lukiškių TI-K pateiktoje Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 26 d. pažymoje „Dėl R. V. skundo“ Nr. 24-388 nurodyta, kad į dušų patalpas karštas vanduo tiekiamas nuolat, išskyrus tuos atvejus, kai vyksta hidrauliniai bandymai arba vandens trasos remonto darbai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmesti, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuolat susižeisdavo į aštrius kamerose esančių lovų kampus, tai sukėlė fizinį skausmą bei nedideles traumas. Be to, pareiškėjui dažnai teko miegoti antrajame lovos aukšte, iš kurio jis bijojo iškristi, todėl suprastėjo jo miego kokybė. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl šie jo argumentai atmesti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę gyventi kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose reglamentuojamas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, daryta išvada, kad suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Byloje nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Be to, pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos Pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) lape pažymėta, kad pareiškėjas rūko. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuota, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis Lukiškių TI-K ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus, ar kad pareiškėjas nežinojo apie galimybę gyventi kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, jo teisėmis ir pareigomis, o pareiškėjui panorėjus kreiptis dėl informacijos suteikimo, jam buvo grasinama fiziniu smurtu bei nuobaudomis. Įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsniu. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo duomenų apie tai, kad Lukiškių TI-K administracija būtų pažeidusi Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytas suimtųjų informavimo taisykles, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jo informavimo apie jo turimas teises, taip pat dėl grasinimo fiziniu smurtu bei nuobaudomis atmesti kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K savo atsiliepime prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi CK 1.124, 1.125, 1.127, 1.131 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009) praktika. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d., o skundą dėl to teismui surašė tik 2014 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 5 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo nepateikė ir pats pareiškėjas. Tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, daryta išvada, kad nors pareiškėjas dalį laikotarpio nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamai, tačiau į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 5 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, todėl pareiškėjo R. V. skundas atmestas.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 79–81) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Anksčiau kreiptis pareiškėjas negalėjo, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą.

Pažymi, jog jei ryte kamerose būdavo 1–2 žmonės, o vakare 3–4 žmonės, tai dar nereiškia, kad kalinimo sąlygos buvo normalios. Patalpose per didelė drėgmė, yra kenkėjų. Sunku įrodyti pareigūnų elgesį su kalinčiais asmenimis.

Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio, pvz., Canali byloje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–87) prašo R. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Prašomos žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, teisėtai pritaikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį kalinant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Laikotarpis, kuriuo pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, teigia patyręs prašomą atlyginti neturtinę žalą, yra nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d., pareiškėjas nurodė, kad pirmą kartą į Lukiškių TI-K buvo atgabentas 2008 m. liepos 24 d. Atsakovo į byla pateikta 2014 m. spalio 29 d. pažyma Nr. 96-2270 „Dėl laikymo sąlygų“ (b. l. 10–11) patvirtina, kad R. V. Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį, nusprendė, kad pareiškėjas, kuris skundą teismui surašė tik 2014 m. gruodžio 9 d., reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas R. V. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. sausio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 12), atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 29–36). Iš pareiškėjo skunde nurodyto laikotarpio ir byloje esančios Lukiškių TI-K 2014 m. spalio 29 d. pažymos Nr. 96-2270 „Dėl laikymo sąlygų“ (b. l. 10–11) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d., šiuo laikotarpiu dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią ir prašo atlyginti. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiamą, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 21 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan