2016-04-20 Nr. AB-8707-3-61-3-00262-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-242-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00262-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. V. (W. K. W.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. V. (W. K. W.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. K. V. (W. K. W.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Užsienio išmokų tarnyba) 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-34584 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7684.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo, mokančio lenkiškai, teisinės pagalbos sutartį pareiškėjas sudarė tik 2016 m. sausio 19 d. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šventiniu laikotarpiu nedirbo jokios įstaigos, todėl negalėjo pasinaudoti teisine bei vertėjo pagalba Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, jis iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Suzan Mars“ turėjo gauti reikiamus dokumentus – darbo sutartį, tačiau įmonei iškelta bankroto byla, todėl darbo sutartį turėjo gauti iš bankroto administratoriaus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. (1.45)I-7684, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-34584 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 7 d. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Valdybos sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundas teismui dėl VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo ir Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo galėjo būti paduotas (išsiųstas) ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 28 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas daugiau nei 20 dienų praleido terminą skundui paduoti, nes pareiškėjo atstovas advokatas Algis Tursas skundą teismui išsiuntė 2016 m. sausio 19 d.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis teisinių paslaugų sutartį su advokatu sudarė tik 2016 m. sausio 19 d., pažymėjo, jog pareiškėjas nuo Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-34584 gavimo 2015 m. spalio 12 d. žinojo apie vykstančią administracinę procedūra, tačiau teisinės pagalbos neieškojo ir joje savo teises gynė pats. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas tik 2016 m. sausio 19 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, negali būti laikoma objektyvia, nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, ir dėl šios aplinkybės teismas neturi pagrindo atnaujinti terminą skundui pateikti.

Teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl to, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorių dėl darbo sutarties pateikimo, nes pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus, turėjo galimybę nuo bankroto bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi) iki administracinės procedūros VSDFV pabaigos gauti darbo sutartį, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties gavimas buvo apsunkintas, nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis.

Dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos Lenkijos Respublikoje ir lietuvių kalbos nemokėjimo, kaip svarbių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui lietuvių kalbos nemokėjimas ir didelis atstumas tarp jo gyvenamosios ir ginčo nagrinėjimo vietos nesutrukdė laiku, t. y. nepraleidus 20 dienų termino, pateikti 2015 m. spalio 26 d. skundą VSDFV dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-34584. Aplinkybės dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos administracinės procedūros metu nepasikeitė, todėl minėta aplinkybė negali būti laikoma objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia jam kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus bei žinodamas, kad dėl jo VSDFV vyksta administracinė procedūra, galėjo pasirūpinti sprendimo išvertimu į jam suprantamą kalbą, tačiau to nedarė.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teisinių paslaugų sutartį su atstovu advokatu Algiu Tursu sudarė tik 2016 m. sausio 19 d., t. y. jau pasibaigus skundo padavimo terminui, darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, veikė nepakankamai atidžiai ir operatyviai. Teismas konstatavo, kad naudojimasis pašto paslaugomis, siunčiant būtinus dokumentus pareiškėjo atstovui, nenulėmė termino praleidimo. Be to, termino praleidimas negali būti pateisintas švenčių dienomis.

II. Pareiškėjas V. K. V. (W. K. W.) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neatitinkanti nei suformuluotos administracinių teismų praktikos, nei fundamentalios asmens teisės kreiptis į teismą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo ne tik žinančio ir kalbančio lenkiškai, bet ir gebančio išaiškinti skundžiamų sprendimų turinį, esmę, paaiškinti faktinę bei teisinę situacijos puses. Pareiškėjo galimybė susirasti kvalifikuotą atstovą buvo ribota, nes ne kiekvienas supranta ir moka lenkų kalbą bei, atsižvelgiant į ginčo specifiką, sutiktų pareiškėjui atstovauti Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, 20 dienų terminas nėra pakankamas ieškant advokato, gebančio ir galinčio ne tik kalbėti, bet ir išaiškinti teisinę situaciją lenkų ar kita užsienio kalba. Aplinkybę, jog pareiškėjas užtruko ieškodamas advokato, patvirtina sutarties dėl teisinės pagalbos sudarymo data – 2016 m. sausio 19 d.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis turėjo pasinaudoti pašto paslaugomis norėdamas savo atstovui perduoti visus būtinus dokumentus. Pareiškėjas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, t. y. šventinio laikotarpio, negalėjo laiku (iki 2015 m. gruodžio 28 d.) pateikti skundo teismui. Nuo 2015 m. gruodžio 24 d. iki 2016 m. sausio 7 d. (imtinai) Lenkijoje dėl švenčių nedirbo jokios įstaigos ir pareiškėjas negalėjo pasinaudoti teisine bei vertėjo pagalba Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis iš darbdavio, t. y. BUAB „Suzan Mars“, turėjo gauti reikiamus dokumentus – darbo sutartis, o šis dokumentų gavimas buvo apsunkintas, kadangi įmonei, kuri veikė Vilniuje, Lietuvoje, yra iškelta bankroto byla ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Vilniaus skyriuje vyksta BUAB „Suzan Mars“ veiklos ikiteisminis tyrimas, todėl visi dokumentai yra pas BUAB „Suzan Mars“ bankroto administratorių ir FNTT. Šie veiksmai parodo, kad pareiškėjas aktyviai siekė ginti savo teises ir dėl objektyvių priežasčių praleido terminą skundui paduoti. Dėl šių objektyvių priežasčių ir tik gavus visus reikiamus dokumentus skundui parengti 2016 m. sausio 19 d. buvo sudaryta sutartis su advokatu dėl teisinės pagalbos.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka metu nesinaudojo kvalifikuota teisine pagalba, o gavęs netenkinantį VSDFV atsakymą ir būdamas rūpestingas bei suinteresuotas bylos baigtimi, pasinaudojo savo teise į teisinę pagalbą. Aplinkybė, jog pareiškėjas pats gynė savo teises ikiteisminio nagrinėjimo metu negali būti vertinama kaip jo nepakankamas atidumas ar suinteresuotumas ginant savo teises. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, o jo skunde nurodyti argumentai – subjektyvūs ir nelaikytini tinkamais. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra formali, nepagrįsta, todėl teisiškai nereikšminga. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog sutartis dėl teisinės pagalbos sudaryta 2016 m. sausio 19 d., o skundas teismui išsiųstas tą pačią dieną, yra svarbus pagrindas terminui dėl skundo padavimo atnaujinti, kadangi teisinės pagalbos sutartis sudaryta jau praleidus terminą, o skundas teismui buvo išsiųstas nedelsiant, gavus visus būtinus dokumentus procesiniam dokumentui paruošti. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas buvo nepakankamai atidus ar rūpestingas. Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų, tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai, nagrinėję analogiškas bylas ir prašymus dėl termino atnaujinimo, tenkino asmenų prašymus ir terminus atnaujino (Nr. I-11213-789/2015 ir Nr. I-11645-426/2015). Atsižvelgęs į tai, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtos bylos bei tenkinti asmenų prašymai dėl termino atnaujinimo esant analogiškoms aplinkybėms, pareiškėjas tvirtina, kad jo nurodytos priežastys dėl termino praleidimo yra svarios ir pakankamos terminui dėl skundo padavimo atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas ne realiai, o formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti, ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartis, kuria neatnaujinus skundo padavimo termino, atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino, pareiškėjo teigimu, dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas atskirajame skunde, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Nors pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja trumpą skundo administraciniam teismui pateikimo terminą, tačiau pažymėtina, jog jais (trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais) yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1155-261/2015). Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu; tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Pareiškėjas atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad skundžiamas VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 7 d., ir padarytos išvados, jog skundas teismui dėl VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo ir Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 7 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo galėjo būti paduotas (išsiųstas) ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 28 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atstovas advokatas Algis Tursas skundą teismui 2016 m. sausio 19 d. išsiuntė daugiau nei 20 dienų praleidęs terminą skundui paduoti. Kaip jau minėta, pats pareiškėjas sutinka su tuo, kad skundą teismui išsiuntė praleidęs skundo pateikimo terminą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Reikia pabrėžti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Tačiau pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos, nuo kurioje suformuotos praktikos nukrypo pirmosios instancijos teismas. Priešingai, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl termino (ne)atnaujinimo suformuotą praktiką. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-112-822/2016 asmens nurodytų termino praleidimo priežasčių, kurios yra labai panašios į nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, nepripažino pakankamai svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo asmens valios, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti 17 dienų praleistą terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodomų Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų ir šios bylos aplinkybės nėra analogiškos: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11213-789/2015 atnaujino terminą skundui paduoti, nes konstatavo, kad Lenkijoje gyvenantis asmuo operatyviai ėmėsi veiksmų skundui pateikti (skundo pateikimo terminas buvo praleistas 4 dienomis); Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11645-426/2015 atnaujino terminą skundui paduoti, nes konstatavo, kad asmuo aktyviais veiksmais siekė realizuoti sprendimo apskundimo teisę (skundo pateikimo terminas buvo praleistas 3 dienomis). Šiuo atveju pareiškėjas daugiau nei 20 dienų praleido terminą skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, veikė nepakankamai atidžiai ir operatyviai.

Pareiškėjas kaip vieną iš termino praleidimo priežasčių nurodė, kad jis yra Lenkijos pilietis, kuris gyvena Lenkijoje, ir lietuvių kalbos nežino, todėl pareiškėjas susidūrė su sunkumais Lietuvoje ieškodamas kvalifikuoto atstovo – advokato. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tik 2016 m. sausio 19 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, negali būti laikoma objektyvia ir nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai teismo nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovo paieškos priklauso nuo pareiškėjo valios ir veiksmų, tačiau pareiškėjas nedetalizavo su profesionalaus atstovo paieškomis susijusių aplinkybių, t. y. kokiais būdais, kada ir į ką kreipėsi dėl atstovavimo jam, nenurodė, kad advokatai, į kuriuos kreipėsi pareiškėjas, būtų atsisakę jam teikti teisinę pagalbą. Nors skundas teismui buvo išsiųstas nedelsiant po atstovavimo sutarties sudarymo, tačiau konstatuotina, kad pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo atstovavimu, t. y. atstovavimo sutartis su advokatu sudaryta praėjus daugiau nei 40 dienų nuo skundžiamo Valdybos sprendimo gavimo. Pareiškėjas šiuo atveju objektyviais duomenimis nepagrindė aplinkybės, kad jis, ieškodamas jam galinčio atstovauti advokato, susidūrė su tokiais sunkumais, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės per nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Vertindama pareiškėjo argumentus, kad jis prieš kreipdamasis į teismą su skundu turėjo gauti reikiamus dokumentus – darbo sutartis, teisėjų kolegija akcentuoja, kad papildomų dokumentų gavimas / negavimas šiuo atveju taip pat nelaikytinas svarbia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, nes gavęs VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7684, pareiškėjas turėjo suprasti, ar skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai pažeidžia jo teises, todėl siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo.

Pažymėtina, kad šventinis laikotarpis savaime negali būti vertinamas kaip aplinkybė, sutrukdžiusi pareiškėjui per įstatymo nustatytą terminą paruošti ir išsiųsti skundą teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-42-261/2016). Kaip jau minėta, skundžiamas VSDFV 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 7 d., t. y. dar iki šventinio laikotarpio, kuriuo, kaip teigia pareiškėjas, nedirbo jokios įstaigos, pradžios. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo pasirinkti tokius savo elgesio variantus, jog skundą parengtų ir išsiųstų teismui nustatytu terminu. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad naudojimasis pašto paslaugomis, siunčiant būtinus dokumentus pareiškėjo atstovui, nenulėmė termino praleidimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. V. (W. K. W.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė