2016-12-22 Nr. AB-24554-3-61-3-03096-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3352-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03096-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 19 d. ir: 1) kamerų plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; 2) kamerose buvo tamsu, o kai kuriose kamerose nebuvo langų; 2) vienos valandos pasivaikščiojimai, kuriuos skyrė Lukiškių TI-K, buvo per trumpi; 3) kamerose įrengti tualetai neatskirti nuo bendros erdvės; 4) nekokybiško tualetinio popieriaus skirdavo mėnesiui, tačiau jo užtekdavo tik vienai savaitei; 5) dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, o dušo kambariai buvo kritinės būklės; 6) kamerose buvo seniai darytas remontas; 7) kamerose trūko ventiliacijos, todėl buvo drėgna, o žiemą ‒ šalta; 8) kameros nebuvo dezinfekuojamos, veisėsi parazitai; 9) pastato konstrukcijoje buvo asbesto; 10) maitinimas neatitiko higienos reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo suėmimo (nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d.) ir kitais laikotarpiais (2015 m. sausio 9 d.), neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Be to, 2015 m. kovo 10 d. pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti. Pareiškėjas pažymėjo, kad ne visi skundai yra administracijos užregistruojami. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas kreipėsi į psichologinę tarnybą, tačiau negavo jokios pagalbos. Pareiškėjo teigimu, nurodytais veiksmais Lukiškių TI-K sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, jo sveikata suprastėjo, todėl yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. lapkričio 4 d., todėl turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K teigimu, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsakovas teigė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau ‒ ir Higienos norma) reikalavimus. Atsakovas nurodė, jog langai pritaikyti vėdinti, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Be to, teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka Higienos normos reikalavimus, o pasivaikščiojimas vieną valandą gryname ore atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, pareiškėjas neįrodo žalos atsiradimo pagrindų, todėl žala negali būti priteisiama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 5 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas yra nuo 2009 m. lapkričio 4 d., pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškė nuo 2012 m. birželio 19 d., kai antrą kartą atvyko į Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti atsakovas, nebuvo praleistas.

Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau ‒ ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, teismas nustatė, jog dalį laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis šios teisės normos.

Pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, teismas atmetė, nurodydamas, jog faktinės bylos aplinkybės ir abstraktaus pobūdžio pareiškėjo argumentai, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl negalima konstatuoti civilinės atsakomybės atsiradimo. Kitų pareiškėjo argumentų dėl Higienos normos pažeidimų teismas taip pat nepripažino pagrįstais.

Teismas vadovavosi Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 22 d. raštu Nr. 96-151, kuriame nurodyta, jog 2015 m. sausio 9 d. apie 7 val. pareiškėjas buvo uždarytas į laikino kalinimo kamerą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau ‒ ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Įvertinęs šį raštą ir tai, kad pagal jį pareiškėjas tuo metu pareigūnams nesiskundė dėl tokių kalinimo sąlygų, teismas nenustatė pažeidimo.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Turėjo būti taikomas „europietiškas standartas“ ir skaičiuojamas 4 kv. m plotas vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą, nes skunde nebuvo prašyta remtis Lietuvos teise. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog jis patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Todėl teismo priteista 2 000 Eur neturtinė žala neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų.

2. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis Europos žmogaus teisių teismo (toliau ‒ ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pavyzdžiui, EŽTT 2013 m. liepos 25 d. sprendime Canali byloje skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

3. Skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

4. Teismas neteisingai nurodė, jog kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, buvo laikomi 1–3 asmenys, nes šioje kameroje kalėjo 6 asmenys.

5. Vėdinimo sąlygos buvo netinkamos, nes reikėjo patalpas vėdinti per langus, o žiemą tai daryti absurdiška.

6. Nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais, nors yra buvęs valstybės tarnautojas, tokiu būdu pažeidžiant Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Be to, nors 2015 m. sausio 9 d. ir 2015 m. kovo 12 d. pareiškėjas jau buvo perkeltas pas suimtuosius, buvusius valstybės tarnautojus, tačiau šiomis dienomis buvo patalpintas į laikino sulaikymo kameras kartu su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo uždarytas pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Tačiau reikia atsižvelgti, jog asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų plotą asmeniui atitinkamą dieną. Taip pat atsakovas paaiškina, jog Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui. Tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras.

Atsakovas pažymi, jog, skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi Įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. S. už kalinimą nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Taip pat dėl to, kad pareiškėjas, kaip buvęs valstybės tarnautojas, buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir suimtaisiais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytas minimalias vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normas, ir priteisė pareiškėjui 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Higienos normų pažeidimo pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad priteista 2 000 Eur suma yra nepakankama. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nurodo, kad teismas netaikė „europietiško standarto“ skaičiuojant minimalų plotą vienam asmeniui, nesivadovavo EŽTT praktika panašiose bylose, nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl to, kad jis nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. bei 2015 m. sausio 9 d. kalėjo su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), kurie nėra buvę valstybės tarnautojai.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ‒ ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją).

Akcentuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (atskaičiavus baldų užimamą plotą), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai vadovavosi atsakovo nurodyta medžiaga ir visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tiksliai nenustatė, kiek dienų pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, buvo laikomi 1–3 asmenys, nes šioje kameroje kalėjo 6 asmenys, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų ar įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo deklaratyvus teiginys apie kameroje Nr. 112 buvusių asmenų skaičių nepaneigia atsakovo atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės, kad šioje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. birželio 19 d., buvo 3 asmenys, ir atsižvelgiant į kameros plotą, vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma tą dieną buvo pažeista. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu virš 500 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas taip pat svarbus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės yra laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Tačiau šiame kontekste svarbu, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepakankamai įvertino pareiškėjo kalinimo sąlygas kartu su kitais suimtaisiais ir nuteistaisiais ir todėl nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams (veiksmų neteisėtumo) perkėlė pareiškėjui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nurodžius apie jo laikymą neatskyrus jo nuo visų nuteistųjų (suimtųjų), atsakovui teko pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie reikalavimų, susijusių su saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, todėl nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų ir suimtųjų. Tačiau atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, kad šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai / pareigūnai. Be to, atsakovas neginčija pareiškėjo nurodyto fakto, kad jis patenka į Suėmimo vykdomo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sritį. Taigi, remdamasi tuo, kad atsakovas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus paneigiančius atsakovo argumentus, iš esmės neįvykdė, teisėjų kolegija laiko įrodytu pareiškėjo argumentą, jog valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti, nes Lukiškių TI-K pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai / pareigūnai, nors taip turėjo būti, o pareigą paneigti šią aplinkybę turėjęs atsakovas to nepadarė, t. y. visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas, atsižvelgęs į EŽTT 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Canali byloje, teigia, kad jam turi būti priteistas 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją byloje (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Spręsdama neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teisėjų kolegija nurodo, jog svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į itin ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę (virš 500 dienų), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į tai, kad pareiškėjas daugiau nei metus nebuvo laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų ir suimtųjų, nors, kaip jis pats nurodė, pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas (atsakovas to nepaneigė), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 5 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 5 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė