2021-10-13 Nr. AB-20944-3-61-3-00874-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-644-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00874-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d. Pareiškėjas dirbantis, tačiau nuo 8.00 val. iki 14.00 val. negalėjo išeiti pasivaikščioti, kadangi jis daugiau negu 2 metus buvo vedamas pasivaikščioti nuo 18.00 val. iki 22.00 val. ir savaitgaliais. Pažymėjo, jog pasivaikščioti vedamas vakarais, bei pasivaikščiojimui skirtas laikas nebuvo pakeičiamas. Pareiškėjas paaiškino, kad 1 būrio nuteistieji lauke galėjo būti be jokių ribojimų nuo 8.00 val. iki 23.00 val., nors jie taip pat dirbantys. Taip pat stalo tenisu ir biblioteka buvo galima naudotis 2 / 3 būriui nuo 8.00 val. iki 10.00 val., t. y. 2 valandas, kadangi pareiškėjas dirbo, ryte pagal grafiką buvo pusryčiai, po jų skaičiuotė, todėl iki darbo pradžios likdavo 30 min. Valgykloje maistas dalinamas per langelį dirbantiems ir nedirbantiems asmenims, taip Vilniaus PN administracija diskriminavo nuteistuosius. Pareiškėjo teigimu, asmenys gaudavo skirtingus arbatinukus, tačiau Vilniaus PN administracija į tai nereagavo ir skirstė kastas. Pažymėjo, jog 2 būryje 2 aukštas buvo rakinamas, o nuteistieji nebuvo išleidžiami parūkyti, tačiau 4, 5, 6, 7 būriai visada galėjo išeiti parūkyti. Akcentavo, jog pareigūnai rūkydavo, todėl turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru, nors pareiškėjas buvo nerūkantis. Pareiškėjo teigimu, naudojantis taksofonu nebuvo užtikrintas privatumas, nes įrengti 2 taksofonai, o kiti asmenys galėjo girdėti pareiškėjo pokalbį. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, dvasinius sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikus, paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta 4 valandos. Pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso antrajame aukšte (2-ame nuteistųjų būryje). 2-o būrio nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18.00 iki 22.00 val., todėl Vilniaus PN nuteistiesiems sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką. Be to, nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikai yra ne kartą keisti, o pareiškėjas ginčijamu grafiku, t. y. nuo 18.00 iki 22.00 val. vaikšto tik nuo 2020 m. vasario 14 d. Pažymėjo, jog šiuo laikotarpiu buvo pastebimas ženklus dienos trukmės ilgėjimas ir po kiekvienos paros lauke darėsi vis šviesiau. Vilniaus PN tvirtino, kad administracija užtikrino nuteistųjų teisę į buvimą gryname ore. Įstaigoje sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi.

5. Vilniaus PN paaiškino, kad 2-asis nuteistųjų būrys, kuriame gyveno pareiškėjas, stalo tenisu ir biblioteka naudojosi grafiku nuo 8.00 val. iki 10.00 val. Pareiškėjas Vilniaus PN dirbo tvarkiniu, t. y. jo darbo funkcijos yra sutvarkyti aukšto bendrąsias patalpas. Kaip sudėlioti savo darbo grafiką sprendžia pats nuteistasis. Jei pareiškėjas norėjo pasinaudoti stalo tenisu ar biblioteka, tai jis turėjo daryti pagal nustatytą grafiką, o savo darbą galėjo atlikti ir po minėtų valandų. Pažymėjo, jog pareiškėjo darbo grafike nebuvo griežtai nustatytų darbo valandų.

6. Atsakovo atstovo teigimu, nuteistiesiems griežtai draudžiama rūkyti bendrabučio tipo gyvenamose patalpose, drausmės grupės gyvenamose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose. Visose bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Draudimą pažeidusiems nuteistiesiems skiriamos drausminės nuobaudos. Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Nuteistųjų rūkymas lauke pasivaikščiojimų metu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pasivaikščiojimo kiemų įrengimas (pasivaikščiojimo kiemai yra lauke, atviro tipo, užtikrinant didelę oro cirkuliaciją) užtikrina, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

7. Taip pat Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Vilniaus PN administracija netoleruoja nuteistųjų suskirstymo į kastas. Patys nuteistieji tarpusavyje susiskirsto į subkultūrines grupes, Vilniaus PN administracija aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekiant užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitiko visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu buvo užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

9. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra dirbantis asmuo, todėl jam suteikiama galimybė pasivaikščioti lauke tik vakare, teismas pirmiausiai nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl pasivaikščiojimui skirto laiko. Pagal Vilniaus PN 2020 m. liepos 25 d. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiką nustatyta, kad I-o gyvenamojo korpuso 2 aukštas mėnesio porinėmis dienomis eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Pagal Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 4 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 81-979(1) nustatyta, kad porinėmis dienomis 2 aukšto 2 būrys eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Pagal Vilniaus PN 2020 m. vasario 14 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 81-262 (1) nustatyta, kad 2 aukšto 2 būrys eina pasivaikščioti mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis nuo 18.00 val. iki 22.00 val. Minėti duomenys patvirtino, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikai buvo keičiami. Be to, asmenims pasivaikščiojimui skirtas laikas taip pat buvo keičiamas atsižvelgiant į mėnesio porines bei neporines dienas. Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad šiuo metu pareiškėjui pasivaikščiojimas suteikiamas vakare, t. y. nuo 18.00 val. iki 22.00 val., tačiau pareiškėjo ginčijamas laikotarpis yra nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d. Taigi, pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo vedamas pasivaikščioti tiek ryte, tiek vakare. Įvertinus tai, jog pasivaikščiojimui skirtas laikas buvo nuolat keičiamas, taip pat tai, kad kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas šiuo laikotarpiu lauke darėsi vis šviesiau, nebuvo teismui pagrindo išvadai, jog Vilniaus PN administracija atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai teismo nekonstatuoti.

13. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nėra sudaryta galimybė pasinaudoti stalo tenisu ir biblioteka pagal grafiką, kadangi tokia teisė suteikiama tik ryte, o pareiškėjas yra dirbantis asmuo. Teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktą informaciją, kad 2-asis nuteistųjų būrys, kuriame gyveno pareiškėjas, stalo tenisu ir biblioteka naudojosi grafiku nuo 8.00 val. iki 10.00 val.; pareiškėjas Vilniaus PN dirbo tvarkiniu, t. y. jo darbo funkcijos buvo sutvarkyti aukšto bendrąsias patalpas; kaip sudėlioti savo darbo grafiką sprendė pats nuteistasis; jei pareiškėjas norėjo pasinaudoti stalo tenisu ar biblioteka, tai jis turėjo daryti pagal nustatytą grafiką, o savo darbą galėjo atlikti ir po minėtų valandų; pareiškėjo darbo grafike nebuvo griežtai nustatytų darbo valandų. Taigi teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodomais duomenimis, jog pareiškėjo darbo grafikas nebuvo nustatytas, todėl pats pareiškėjas turėjo teisę susidėlioti darbo grafiką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti stalo tenisu ir biblioteka. Be to, pareiškėjas į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė. Pareiškėjas skunde nenurodė dėl kokių priežasčių jis negalėjo susidėlioti darbo grafiko taip, jog galėtų pasinaudoti stalo tenisu bei biblioteka. Teismas pažymėjo, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas.

14. Teismas, pasisakydamas dėl argumento, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos, pažymėjo, kad, taikant bausmių vykdymo įstatymus, turi būti vadovaujamasi nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnyje. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad nuteistieji šioje įstaigoje yra skirstomi ne pagal kastas, o griežtai laikantis bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjas savo skundą dėl pataisos įstaigoje esančios subkultūros egzistavimo ir to, kad šį reiškinį toleruoja Vilniaus PN administracija, grindė pernelyg abstrakčiais teiginiais, todėl teismas juos atmetė kaip nepagrįstus.

16. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad 2 būrys neturėjo galimybės išeiti į lauką parūkyti, nes 2 būrio 2 aukštas buvo rakinamas, nors kiti įstaigoje laikomi asmenys galėjo bet kuriuo metu išeiti parūkyti. Taip pat pareigūnai rūkydavo, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru. Dėl šių argumentų, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems griežtai draudžiama rūkyti bendrabučio tipo gyvenamose patalpose, drausmės grupės gyvenamose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose.

Visose bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Draudimą pažeidusiems nuteistiesiems skiriamos drausminės nuobaudos. Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Nuteistųjų rūkymas lauke pasivaikščiojimų metu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pasivaikščiojimo kiemų įrengimas (pasivaikščiojimo kiemai yra lauke, atviro tipo, užtikrinant didelę oro cirkuliaciją) užtikrina, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Teismas vertino, kad nors pareiškėjas nurodė, jog 2 būrio 2 aukštas neturėjo galimybės išeiti parūkyti, nors kiti būriai galėjo bet kuriuo metu išeiti parūkyti, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu jam kilo neturtinė žala, kadangi kaip pats pareiškėjas skunde nurodė jis yra nerūkantis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų, kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas, kad jis turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru, nors Vilniaus PN įrengtos rūkymui skirtos vietos, negalėjo būti vertinti kaip netinkamas Vilniaus PN pareigų atlikimas.

17. Pareiškėjas skunde teigė, kad naudojantis taksofonu nebuvo užtikrintas privatumas. Teismas nurodė, kad teisės aktuose (BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 nuostatose), reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtino, jog taksofonai Vilniaus PN yra įrengti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

18. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtino, kad Vilniaus PN įrengtas vienas taksofonas kiekviename I-o korpuso aukšte. Teismas sutiko su atsakovo atstovu, jog teisės aktuose nenustatytas skaičius, kiek taksofonų turi būti įrengta. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamai įrengtų taksofonų vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog taksofonų jam nepakako. Šiuo atveju nebuvo pagrindo abejoti, jog kiekvienas nuteistasis turi galimybę pasinaudoti taksofonu. Nors byloje esantys duomenys patvirtino, kad taksofonų vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl kiti asmenys gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir jį atmetė.

19. Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią įvardijo fiziniais skausmais, psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, dvasiniais sukrėtimais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis

20. Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, teismo vertinimu, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. priteisti iš atsakovo atstovo neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas pirmiausiai atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė neteisingą nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje datą, kadangi šis grafikas yra 2017 m. liepos 25 d., o ne kaip nurodyta – 2020 m. liepos 25 d. Be to, pataisos namuose pasikeitė situacija, kai 2019 m. rugpjūčio 26 d. buvo atvežti ir apgyvendinti nuteistieji iš Previeniškių pataisos namų ir Kybartų pataisos namų. Pareiškėjas tvirtina, kad net išeiginėmis ir švenčių dienomis negali pasivaikščioti kieme ir pasideginti. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN administracijos požiūris dėl nuteistųjų pasivaikščiojimų tik vakare, ne tik pareiškėjo atveju, bet ir kitų 2-o aukšto nuteistųjų atžvilgiu yra diskriminuojantis. Pareiškėjas dėl privatumo telefoninio pokalbio metu nurodo, kad vienas nuteistasis telefonu gali naudotis 15 minučių, tačiau koridoriuje nuolat šūkauja, garsiai kalba žmonės ir nėra jokio privatumo.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

21. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

22. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Vilniaus PN atsiliepimą, kuriame teigia, kad atsakovo atstovui teigiant apie neteisėtų veiksmų buvimą turi tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti, pateikti įrodymai privalo būti tiesioginiai. Pareiškėjas atsikirtime cituoja teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką susijusią su neturtinės žalos priteisimu, žalos atlyginimu, neturtinės žalos dydžio nustatymu bei įrodymų pateikimu / nepateikimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, nepriteisė pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus byloje dėl pasivaikščiojimo laiko bei privatumo naudojantis telefonu.

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ribas.

27. Šioje byloje ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo kylą ir tuo aspektu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti kitu paros metu, o ne tik vakare.

28. BVK 103 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, pagal BVK 74 straipsnio 5 punktą lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas, pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

29. Vadovaujantis minėtomis BVK normomis, darytina išvada, kad teisė pasivaikščioti gryname ore, yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais BVK ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra vienas iš tų nustatytų pagrindų, kuriuo būtų galima riboti nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kuris gyveno I korpuso 2 aukšte 2-ame nuteistųjų būryje ir priklausė paprastosios grupės nuteistiesiems, kasdien pasivaikščioti buvo skirta 4 valandos (b. l. 13–16), bei ginčo byloje dėl pasivaikščiojimui skirto laiko nėra. Pareiškėjui skirtą pasivaikščiojimo laiką patvirtina šie byloje pateikti atsakovo atstovo dokumentai:

1) Vilniaus PN 2018 m. liepos 25 d. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas, kuriame nurodyta, kad nuteistieji gyvenantys I-o gyvenamojo korpuso 2 aukšte mėnesio porinėmis dienomis eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. ir tik dirbantys nuteistieji (tik darbo dienomis) eidavo pasivaikščioti nuo 18.00 val. iki 21.00 val. (b. l. 28);

2) Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 4 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikas Nr. 81-979(1), kuriame nurodyta, kad porinėmis dienomis 2 aukšto 2 būrys eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 27);

3) Vilniaus PN 2020 m. vasario 14 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafikas Nr. 81-262 (1), kuriame nurodyta, kad 2 aukšto 2 būrys eina pasivaikščioti mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis nuo 18.00 val. iki 22.00 val. (b. l. 26). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėti duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikai yra nuolat keičiami ir asmenims pasivaikščiojimui skirtas laikas taip pat yra keičiamas atsižvelgiant į mėnesio porines bei neporines dienas. Taigi, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad tik nuo 2020 m. vasario 14 d. pareiškėjui pasivaikščiojimas suteikiamas vakare, t. y. nuo 18.00 val. iki 22.00 val., o didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti tiek ryte, tiek vakare.

Be to, atsakovo atstovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN dirbo tvarkiniu, t. y. jo darbo funkcijos buvo sutvarkyti aukšto bendrąsias patalpas ir kaip sudėlioti savo darbo grafiką sprendė pats nuteistasis (b. l. 14). Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo darbas netrukdė jam pasivaikščioti gryname ore Vilniaus PN nustatytu laiku. Įvertinus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė ir privatumo pažeidimu telefoninio pokalbio metu, t. y. tuo, kad telefono aparatai yra įrengti koridoriuje, kuriame nuolat kelia triukšmą kiti asmenys.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021).

33. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

34. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d., nenustatė pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomo kitų asmenų keliamo triukšmo neįgyvendino savo teisės skambinti, kad būtent jo pokalbių metu buvo toks triukšmas, kad jis negalėjo susikalbėti, ar kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti asmenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjui naudojantis taksofonu.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų.

37. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

38. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė