2019-07-24 Nr. AB-14697-3-61-3-04072-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1391-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04072-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) ir iš šios įstaigos buvo etapuojamas į Pravieniškių laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) per Lukiškių TI-K. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 15 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. 2017 metų birželio mėnesį buvo laikomas kamerose Nr. 299A ir 112A, kuriose nebuvo įrengta mechaninė oro vėdinimo sistema – langai atsidarydavo 5 cm, kadangi daugiau lango atidaryti neleido ant langų esančios grotos. Po naudojimosi tualetu tvyrojo nemalonus kvapas, kameroje Nr. 299A buvo drėgna. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio mėnesį buvo uždarytas į kamerą 112A, kurioje sienomis teka vanduo, kadangi virš šios kameros yra įrengtas dušas. Būnant kameroje 112A, dėl drėgmės ir šalčio buvo neįmanoma užmigti, be to, nebuvo galima atidaryti langų. Lukiškių TI-K pareiškėjas yra stebimas kas 30 minučių, o kamerų Nr. 112A ir 299A duryse yra stebėjimo langelis, todėl naudojantis tualetu buvo pastebėtas prižiūrėtojų moterų. Tai pareiškėjui sukėlė gėdos jausmą ir nepatogumus. Pareiškėjo manymu, teismas turi konstatuoti, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus.

3. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse turi būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis, užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos.

Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektroniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Minėtose taisyklėse nėra numatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė, nei 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkto reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, atsakovo nuomone, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš teismui pateiktų patikrinimo aktų matyti, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas patikrinimų metu nenustatė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-8336 duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių dėl laikymo sąlygų jo buvimo įstaigoje laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. nesikreipė. Kitų duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinto vėdinimo, drėgmės ir temperatūros, byloje nėra, jų nepateikė nei pareiškėjas, nei atsakovas, todėl teismas sprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus.

7. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nuo 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. lapkričio 24 d., t. y. iš viso 2 dienas. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis.

8. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas taip pat nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinti pareiškėjo nurodoma 1 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 20 Eur sumos priteisimas.

III. 9. Pareiškėjas R. K. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

10. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista daugiau nei dvi dienas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti Lukiškių TI-K apeliacinį skundą.

12. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo atstovas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas turėjo teismui pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

15. Atsakovo atstovas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. birželio 24 d. nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, ir priteisė pareiškėjui 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat mano, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui daugiau svarbesnių ir reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjo skundo argumentus nurodytais klausimais, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. birželio 24 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais

21. Atsakydama į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

22. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, todėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

25. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti prašoma 1 000 Eur suma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais dvi dienas, priteisė pareiškėjui 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (truko trumpą laikotarpį), atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (20 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė