2016-08-05 Nr. AB-15533-3-61-3-02225-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1805-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02225-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. (T. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. (T. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. V. pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 10 d., pažeidžiant nustatytus reikalavimus, periodiškai buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas už numatytą teisės aktuose minimalią 3,6 kv. m normą, t. y. vienam asmeniui dažnai tekdavo tik po 1.1 kv. m gyvenamojo ploto. Dėl kameros perpildymo pareiškėjas negalėjo tinkamai pajudėti ir pasimankštinti, buvo priverstas nuolat gulėti, dėl ko atsirado pragulos. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo sutriko pareiškėjo sveikata. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Kamerose būdavo kalinami daugiau nei 2 asmenys, o kėdžių buvo tik 2, be to, kameroje buvo mažas stalas, todėl tarp nuteistųjų (suimtųjų) kildavo barniai dėl galimybės pavalgyti ir užsiimti kita veikla atsisėdus prie stalo. Dėl kamerų perpildymo oras patalpoje tapdavo tvankus, troškus, tekdavo nuolat laikyti pravirą langą, todėl susidarydavo skersvėjai, patalpoje būdavo šalta. Dėl to pareiškėjas nuolat sirgdavo peršalimo ir kitomis ligomis. Kvalifikuotos medicininės pagalbos nesulaukdavo. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirose patalpose, todėl tualetu tekdavo naudotis viešai, net ir prižiūrėtojų (moterų) akivaizdoje. Nei vienoje iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sienų dažai buvo apsilupę, byrėjo tinkas, elektros instaliacija buvo netvarkinga, kameros buvo avarinės būklės, jose buvo purvina, laikomiems asmenims nebuvo suteikiamas valymo inventorius. Tokios gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą pareiškėjo laikymo laikotarpį buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios, o tai akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė tiek fizinį, tiek psichologinį diskomfortą, nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius baime, irzlumu, dirglumu, emocine depresija, sumažėjo pareiškėjo pasitikėjimas savimi, pablogėjo sveikata, išsivystė sąnarių, stuburo, širdies, virškinimo sistemos sutrikimai. Pareiškėjas jo reikalavimui nagrinėjamoje byloje prašė netaikyti senaties termino.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 10 d. Lukiškių TI-K pripažino, kad tam tikru metu nuteistieji ir suimtieji laikomi per mažo ploto sąlygomis, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam reikalingas inventorius yra visuomet išduodamas į kameras. Akcentavo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2013 m. birželio 13 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 14 d., svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, jog 2012 metais pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K tik rugpjūčio 9 dieną, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo minėtos datos, t. y. 2012 m. rugpjūčio 9 d.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. birželio 13 d., t. y. iš viso 114 dienų, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Nurodomus nepatogumus (baldų trūkumą, judėjimo galimybių suvaržymą, kubinės oro talpos trūkumą) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu, todėl minėtų aplinkybių teismas nevertino kaip atskirų žalos padarymo pagrindų, o laikė kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalimi.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 8 d. pažymos Nr. 24-3736 matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tai atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nekonstatavo. Tuo tarpu tualetinių reikmenų lentynėlės, veidrodžio įrengimas sanitariniuose mazguose, teismo vertinimu, nėra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nagrinėjamu atveju turi būti taikomas. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimu buvo apsunkinta pareiškėjo galimybė palaikyti asmeninę higieną, tai blogino pareiškėjo kalinimo sąlygas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 24-3736 nurodyta, kad kamerose elektros įrenginių instaliacija tvarkinga ir nekelia pavojaus gyvybei bei sveikatai, jei nuteistieji (suimtieji) patys jos nesugadina. Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl Lukiškių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Reikiamas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda) yra nuolat išduodami kamerose laikomiems asmenims. Įrodymų, jog yra priešingai, pareiškėjas nepateikė, todėl netikėti Lukiškių TI-K teiginiais teismas neturėjo pagrindo.

Skunde pareiškėjas nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas nedetalizavo, nepateikė ją patvirtinančių įrodymų, todėl teismas ją vertino kaip nepakankamą pažeidimui konstatuoti.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl avarinės kamerų būklės, nešvaros ir medicininės pagalbos nesuteikimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai teismo nevertinti kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Atsižvelgęs į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę ir į tai, kad pareiškėjui tam tikru metu teko ypač mažai ploto, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, aplinkybę, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų nei karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, nesant duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė jam kalint Lukiškių TI-K būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinęs šiuo metu Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Teismas nepagrįstai taikė senaties terminą jo reikalavimo daliai, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino. Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir nukrypo nuo formuojamos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, dėl to priteisė neadekvatų neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjas pažymi, kad jo kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei tų asmenų, kuriems EŽTT priteisė žymiai didesnes sumas nei pareiškėjui pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nurodo tas pačias aplinkybes apie kalinimo sąlygas kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad tualetinio popieriaus jam išduodama tik po vieną ritinėlį per mėnesį, o jo užtenka tik trims dienoms. Paaiškina, kad kameroje stipriai dvokė, nes tualetas nebuvo uždaras ir kalinamieji rūkė. Visos kamerų sienos buvo padengtos pelėsiu. Sienų dažai ir tinkas vietomis suyręs. Skalbti rūbus reikėjo su šaltu vandeniu kriauklėje, o prausimosi kriauklė skalbimui buvo nepritaikyta. Naudotis dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę 10 minučių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K pateikia netikslius duomenis apie jam tekusį plotą. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes ir pažymėdamas, kad dvasinius išgyvenimus dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jaučia iki šiol, pareiškėjas prašo priteisti 30 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Lukiškių TI-K iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Lukiškių TI-K pabrėžia, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo įstaigą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui T. V. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2013 m. birželio 13 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl tyrė pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. birželio 13 d.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su teismo sprendimu nesutinka ir mano, jog jam turi būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos suma, be to, pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis jokio senaties termino nenustato. Įvertinusi apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad kitų konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu ir jame nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo motyvais, argumentų apeliantas nenurodė, kadangi apeliacinis skundas pateiktas panaudojant spausdintą apeliacinio skundo pavyzdį, kuriame į praleistas vietas apeliantas ranka įrašė savo duomenis, įstaigos, kurios neteisėtais veiksmais skundžiasi, pavadinimą ir prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti, taip pat prie spausdinto teksto ranka įrašė kalinimo sąlygas, kuriomis skundžiasi (dalį šių sąlygų pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde; dalis sąlygų nurodytos kaip nauji reikalavimai, kurie pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nebuvo keliami).

Pasisakydama dėl apeliaciniu skundu skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija patikrino bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (t. y. 114 parų nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. birželio 13 d.) buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje, taip pat kad pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidė tualetinių reikmenų spintelės neįrengimas Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šioje administracinėje byloje taikytu ieškinio senaties terminu bei išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai susiję su baldų trūkumu kamerose, pareiškėjo kalinimu netvarkingose (purvinose) bei avarinės būklės kamerose, taip pat tuo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Kadangi teisėjų kolegija sutinka su teismo šiais aspektais išdėstytais argumentais, iš naujo dėl jų nepasisako.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, kolegija papildomai pažymi tik tai, jog EŽTT yra išaiškinęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su Kauno apygardos administracinio teismo išvada, kad pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidė veidrodžio neįrengimas Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į LVAT 2016 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016, kurioje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog neatlikus kapitalinio remonto nebuvo galima įrengti veidrodžių kamerose, nes areštinėje (taip pat ir kalėjimo kamerose) esantiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai negu įprastai esantiems prekyboje. Taigi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 24-376 (b. l. 37) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa pareiškėjo gyvenamosiose kamerose buvo atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, tačiau kokio būtent aukščio, nenurodyta. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.

Patikrinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1136 (b. l. 51–54) nurodyta, kad kameroje Nr. 274 dirbtinis dieninis apšvietimas neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, taip pat minėtoje kameroje aptikta vietomis atšokusių ir atsilupusių dažų ir tinko plotų, todėl nustatytas ir Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas. 2013 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-213 (b. l. 55–60) pažymėta, kad kameroje Nr. 398 dirbtinis apšvietimas neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. 2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1055 (b. l. 71–74) ir 2013 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)13.16-1073 (b. l. 75–78) nurodyta, kad kamera Nr. 398 neatitinka Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimo, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. 2013 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1638 (b. l. 79–80) nurodyta, kad kameros sąlygos neatitinka minėtuose Higienos normos HN 76:2010 22 ir 62 punktuose nustatytų reikalavimų. 2013 m. kovo 6 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-152 (b. l. 81–84) pažymėta, kad kameroje Nr. 112 yra vėdinimui nepritaikytas langas, todėl buvo pažeistas Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimas, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos atidarius langus, taip pat kameroje Nr. 112 nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas. 2013 m. sausio 31 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-55 (b. l. 91–92) nurodyta, kad kameroje Nr. 113 oro temperatūra siekia 12,5 laipsnius šilumos, todėl kameros sąlygos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų. 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-533 (b. l. 107–109) pažymėta, kad kameroje Nr. 117 nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas. 2013 m.gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-1678 (b. l. 121–122) nurodyta, kad kameros sąlygos neatitinka Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų.

Byloje duomenų apie kitose pareiškėjo gyvenamosiose kamerose nustatytus pažeidimus nėra. Tačiau įvertinus minėtas aplinkybes apie pareiškėjo gyvenamosiose kamerose jo laikymo laikotarpiu nustatytus Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus ir tai, kad iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 39–60, 65–96, 101–117, 121–124) matyti, kad dalyje ir kitų Lukiškių TI-K įkurtų kamerų pareiškėjo laikymo laikotarpiu konstatuoti pasikartojantys analogiški pažeidimai, darytina išvada, jog pareiškėjas tam tikru jo buvimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22, 24, 26, 28, 62 punktuose nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (t. y. kad neturtinę žalą jam, be kita ko, sukėlė ir tai, jog tualetinis popierius buvo išduodamas tik po vieną ritinėlį per mėnesį, o jo užtekdavo tik trims dienoms, kamerose stipriai dvokė, nes tualetas nebuvo uždaras ir laikomi asmenys rūkė, visos kamerų sienos buvo padengtos pelėsiu, skalbti rūbus reikėjo su šaltu vandeniu kriauklėje, o prausimosi kriauklė skalbimui buvo nepritaikyta, naudotis dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę 10 minučių) nevertintini, kadangi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, laikant pareiškėją kamerose, kurios tam tikrą laikotarpį neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22, 24, 26, 28, 62 punktuose nustatytų reikalavimų, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, kuriame neįrengtos lentynėlės higienos priemonėms susidėti, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT (adm. bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), EŽTT praktikoje (žr., pvz., šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų (b. l. 33), be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 1 000 Eur. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjui priteistą 700 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. V. (T. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui T. V. (T. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą 700 Eur (septynių šimtų eurų) sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė