2018-10-03 Nr. AB-17613-3-62-3-02176-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1790-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02176-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–5, 11, 139–140) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. vasario 4 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos PN-AK netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad yra neįgalus, tačiau Pravieniškių PN-AK nėra pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, dėl to patyrė nepatogumus. Nurodė, kad tualete nebuvo sėdimo klozeto, dušo patalpoje nebuvo atramų, o į valgyklą vedantis takelis žiemą buvo nenuvalytas, dėl to negalėdavo nueiti į valgyklą, teigė kad buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų (duomenys neskelbtini), dėl ko 2012 m. rugsėjo 9 d. buvo paguldytas į Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą (toliau – ir stacionaras). Stacionare sąlygos taip pat neatitiko nustatytų reikalavimų. Tiek Pravieniškių PN-AK kamerose, tiek ir stacionare pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldų užimamas plotas. Gyvenamoji patalpa nebuvo aprūpinta baldais, taip pat nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį sukrėtimą, depresiją, tapo irzlus, pablogėjo bendravimas su kitais nuteistaisiais, sutriko visavertis gyvenimas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. l. 16–21, 35–40) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai tenka daugiau. Atsakovo nuomone, vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pažeista nebuvo. Pravieniškių PN-AK švarai ir tvarkai palaikyti nuteistiesiems išduodamos priemonės, valymo inventorius. Visos patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pravieniškių PN-AK užtikrinamas tinkamas apšvietimas, 3 sektoriaus kamerų tipo patalpose sumontuoti dienos šviesos šviestuvai. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs pranešimą apie perdegusias lemputes ar sugedusius šviestuvus, nedelsiant lemputes keičia naujomis arba tvarko šviestuvus. Atsakovo nuomone, pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų žalos faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymų, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

5. Atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (stacionare) paliko nenagrinėtą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas dėl jo netenkinančių sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 20 d. (b. l. 7) ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. spalio 19 d. taikyta ieškinio senatis ir ši pareiškėjo reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepašalino 2017 m. vasario 9 d. nutartimi nustatytų skundo trūkumų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl ši pareiškėjo skundo dalis palikta nenagrinėta.

9. Teismas 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. vasario 9 d. nutartimis įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis, paneigiančius skundo aplinkybes apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, pritaikymą neįgaliam asmeniui. Atsakovo atstovas šių duomenų nepateikė, nenurodė, ar tualetas / sanitarinis mazgas buvo pritaikytas neįgaliajam, nepaneigė skundo aplinkybių dėl nenuvalyto tako į valgyklą. Pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Teismas darė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 837 paras, neskaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išvykęs) jo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, valgykla buvo apribotos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, turėdamas realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo darbingumo lygį, ribotas galimybes judėti, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas. Neužtikrinęs pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kamerų tipo patalpose 33 paras nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 1,16 kv. m ploto.

11. Teismo vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai buvo deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

12. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, atsižvelgęs į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 163–166), kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir išnagrinėjo bylą skirtingai, nei analogišką bylą išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016, kurioje teismas konstatavo, kad pažeidimo pripažinimas buvo pakankama satisfakcija ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 2015 m. gruodžio 9 d. skunde Nr. 5-3436 išdėstyti argumentai, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti, kadangi pareiškėjas savo skunde buvo nurodęs, kad jis gyveno stacionare (sveikatos priežiūros tarnybos laikino stebėjimo patalpose), kuris yra pritaikytas neįgaliesiems (nuolat yra tiekiamas karštas vanduo, maistas, sanitariniame mazge įrengtas unitazas). Esant poreikiui, papildomą pagalbą suteikia sanitaras, kuris yra atsakingas už slaugą ir priežiūrą. Todėl sukeltų nepatogumų mastas nebuvo toks didelis, kad galima būtų pripažinti, jog pareiškėjas buvo laikomas neįgaliam asmeniui nepritaikytuose patalpose. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, jog visą ginčo laikotarpį (iš viso 837 paras) buvo apribotos pareiškėjo galimybės naudotis dušu, tualetu ar valgykla, yra netinkamai nustatytos bei ištirtos.

16. Atsakovas pažymi, kad nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis pareiškėjui nebuvo nustatytas, kadangi pareiškėjo darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2016 m. vasario 4 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) nevertintas, kadangi jis neatvyko į komisijos posėdį. Akivaizdu, kad pats pareiškėjas nerodė iniciatyvos, kad būtų nustatytas nedarbingumo lygis, kadangi NDNT pranešimas buvo išsiųstas jam asmeniškai, o pagal registravimo kortelės duomenis jis tuo metu buvo įkalinimo įstaigoje, todėl turėjo kreiptis į pataisos namų administraciją dėl konvojavimo į NDNT, tačiau to nepadarė.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. lapkričio 1 d. Pravieniškių PN-AK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje 2015 m. lapkričio 2 d. įtariamuoju pripažintas pareiškėjas. 2016 m. lapkričio 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu. Akivaizdu, kad pareiškėjo įvardinta fizinė negalia nėra tokia didelė, nes jis padarė kitą nusikaltimą Pravieniškių PN-AK. Atsakovas nurodo, kad šio aspekto pirmosios instancijos teismas nevertino.

18. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 179) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo argumentu, jog jam neturėjo būti nustatytas nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra NDNT pažymos kopija dėl pareiškėjo sveikatos būklės nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 18 d., kurią pareiškėjas prideda prie bylos medžiagos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. vasario 4 d. atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo I. P. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (stacionare) paliko nenagrinėtą. Pritaikius ieškinio senatį, vertintas laikotarpis nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2016 m. vasario 4 d.

22. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui pakankama satisfakcija būtų pažeidimo pripažinimas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį (837 paras, neskaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išvykęs) pareiškėjo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, valgykla buvo apribotos. Be to, 33 paras nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu būnant kamerų tipo patalpose trūko 1,16 kv. m ploto.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuolatinės slaugos ir priežiūros poreikis pareiškėjui nebuvo nustatytas, nes pareiškėjo darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2016 m. vasario 4 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) nevertintas, kadangi pareiškėjas neatvyko į komisijos posėdį.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė nėra reikšminga nagrinėjamo ginčo kontekste ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios padarytos įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 18 d. buvo nustatytas 55 proc. darbingumas (b. l. 59). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė blogėjo (b. l. 106, 107, 108, 109). Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 18 d. jam buvo nustatytas 55 proc. darbingumas. Be to, nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. pareiškėjui vėl nustatytas 55 proc. darbingumas (b. l. 105). Taigi vien faktas, kad pareiškėjo darbingumo lygis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2016 m. vasario 4 d. NDNT nevertintas, negali paneigti kitų byloje surinktų duomenų, kurie leidžia daryti vienareikšmišką išvadą dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir fizinės negalios ginčo laikotarpiu.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog visą ginčo laikotarpį (837 paras) buvo apribotos pareiškėjo galimybės naudotis dušu, tualetu ar valgykla, nes dalį šio laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (stacionare), kur sąlygos buvo pritaikytos neįgaliesiems.

28. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais nesutinka ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė, jog 837 paras pareiškėjui buvo apribotos galimybės naudotis dušu, tualetu ar valgykla. Teismo sprendime nurodyta, kad minėtos teisės pareiškėjui buvo apribotos 837 paras, neskaitant laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išvykęs. Taigi nors teismas apskaičiavo bendrą terminą, su kuriuo pareiškėjas siejo savo skundo reikalavimus, tačiau į pažeidimo terminą nebuvo įskaičiuoti laikotarpiai, kai pareiškėjas už režimo pažeidimus atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose, ir laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ar Kauno tardymo izoliatorių. Tai patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 143–144), kuriuos atsakovas pateikė būtent Kauno apygardos administracinio teismo įpareigojimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas stacionare.

29. Atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo fizinė negalia nebuvo tokia didelė, nes pareiškėjas sugebėjo padaryti kitą nusikaltimą jau būdamas Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas būdamas Pravieniškių PN-AK, buvo pripažintas įtariamuoju ir vėliau pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nėra reikšminga nagrinėjamos bylos kontekste, nes nepatvirtina jokios aplinkybės, kuri būtų reikšminga vertinant valstybės deliktinės atsakomybės klausimą.

30. Pasisakant dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

32. Nors atsakovas apeliaciniame skunde prašo teismo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtoje nutartyje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės netaikytinos, kadangi šios bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu nustatytas pažeidimas dėl pareiškėjo galimybės savarankiškai naudotis dušu, tualetu, valgykla apribojimo, minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo kamerų tipo patalpose ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, pažeidimo mastą, pobūdį ir trukmę, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir pan. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016 pateiktais išaiškinimais.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys