7df1e296-27ee-4ecc-9225-a38fbc8c6335 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2-1389/2013 (Proceso Nr. 2-55-3-00203-2013-6) Procesinio sprendimo kategorija  122.3; 122.4; 126.2; 126.3 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS  N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2013 m. gegužės 2 d.   Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas GailiÅ«nas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės UAB „Aktrija“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3308-661/2013 pagal ieÅ¡kovės UAB „Aktrija“ pareiÅ¡kimÄ atsakovei UAB „Atus“ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kuria buvo iÅ¡kelta bankroto byla.

Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ , n u s t a t ė :                                                                I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama atsakovei iÅ¡kelti bankroto bylÄ bei administratoriumi paskirti UAB „Nemokumo sprendimai“, nes atsakovė yra skolinga ieÅ¡kovei, apmokėjimo terminus yra praleidusi. Atsakovės teigimu, įmonės situacija yra sudėtinga, tačiau pavykus iÅ¡siieÅ¡koti skolas iÅ¡ įmonės debitorių, bÅ«tų galima atkurti įmonės mokumÄ bei pratęsti jos veiklÄ .

           II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs ieÅ¡kovės UAB „Aktrija“ pareiÅ¡kimÄ atsakovei UAB „Atus“ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir įvertinęs byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , t. y. kad pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balansÄ , UAB „Atus“ turtas įvertintas 377 042 Lt, iÅ¡ Å¡ios sumos net 342 345 Lt sudaro per vienerius metus gautinos sumos;  atsakovės nurodymu dalis įmonės debitorių yra užsienyje, todėl skolų atgavimas yra sudėtingas; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 589 249 Lt; kreditorių sÄ raÅ¡as patvirtina, jog pradelsti įsipareigojimai įmonės kreditoriams virÅ¡ija pusę įraÅ¡yto į balanso turto vertės, padarė iÅ¡vadÄ , kad UAB „Atus“ yra nemoki, o jos pradelsti įsipareigojimai (skolos) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Taigi skundžiama nutartimi teismas atsakovei iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir paskyrė administratorių (Ä®BÄ® 9 str. 7 d., 10 str. 4 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai Atsakovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirÄ jį skundÄ , kuriame praÅ¡o jÄ panaikinti. AtskirÄ jį skundÄ pagrindė Å¡iais argumentais:

1.   Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės nemokumÄ , todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad įmonė nemoki ir jai keltina bankroto byla.

2.    Atsakovė yra skolinga ieškovei ir kitiems kreditoriams, tačiau vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu buvo sutarta dėl skolos termino atidėjimo. Taigi atsiradus naujoms aplinkybėms, teismo argumentas, kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, o taip pat negali būti taikomas ir ĮBĮ nuostata, jog įmonė nemoki.

3.    Įmonės situacija yra sunki, tačiau po pokalbių su debitoriais buvo patikinta, kad artimiausiu metu bus gautos lėšos, kurių užteks iÅ¡ dalies padengti kreditoriniams reikalavimus pagal sudarytus grafikus, todėl sumažės įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonė toliau tęs veiklÄ .

4.    Bankroto byla keliama tik kraÅ¡tutiniu atveju ir tik tada kai nėra jokių galimybių atkurti įmonės veiklÄ . Ginčo atveju, įmonėje yra turto, galima bÅ«tų vykdyti veiklÄ gavus apyvartinių lėšų, todėl Å¡iai dienai nėra pagrindo kelti įmonei bankroto bylÄ . Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ byloje nepateiktas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.). Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iÅ¡kelta bankroto byla atsakovei – UAB „Atus“, teisėtumo ir pagrįstumo. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 str. 1 d.).

Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Ä®monių bankroto įstatymas (toliau – ir Ä®BÄ®), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja Ä®BÄ® nuostatoms (Ä®BÄ® 1 str. 1 d.). Sisteminė Å¡iuose įstatymuose įtvirtintų teisės normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų prieÅ¡ingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumÄ , iÅ¡laisvinti jÄ nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslÄ toliau arba iÅ¡ naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas).

Greitas verslo subjekto paÅ¡alinimas iÅ¡ rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedÅ«ros turėtų bÅ«ti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant Ä®BÄ® įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiÅ¡kia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimÄ dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi bÅ«ti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi bÅ«ti keliama tik tuomet, kai teismui iÅ¡analizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1031/2008, Nr. 2-185/2010, Nr. 2-2377/2011 ir Nr. 2-2561/2011).

Ä®BÄ® 9 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama, kad bankroto byla iÅ¡keliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų:

1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas;

2) įmonė vieÅ¡ai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Per definitionem, pateiktÄ Å¡io įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, įmonės nemokumas yra įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimÄ , teisinę reikÅ¡mę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję.

Tam, kad iÅ¡siaiÅ¡kintų įmonės realiÄ turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimÄ pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius duomenis, turinčius reikÅ¡mės įvertinant realiÄ Ä¯monės finansinę bÅ«klę. Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiÅ¡kia, kad tik Å¡alys nustato įrodinėjimo dalykÄ bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikÅ¡tus reikalavimus (CPK 13 str.).

Tačiau įmonių nemokumo klausimai turi reikÅ¡mės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei. Todėl teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pagrįstumo klausimÄ , turi bÅ«ti aktyvus, gali ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės santykį, iÅ¡ kurio galima spręsti apie įmonės (ne)mokumÄ . Teismas, siekdamas teisingai iÅ¡spręsti klausimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, turi ne tik formaliai įvertinti įmonės finansiniuose dokumentuose nurodytus duomenis, bet ir įsitikinti Å¡ių duomenų pagrįstumu.

Tik nustačius pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansÄ pagrįstai įraÅ¡ytus turto dydžius galima iÅ¡spręsti nagrinėjamo ieÅ¡kinio dėl pripažinimo pagrįstumÄ Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyręs atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitus duomenis, neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai virÅ¡ija pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikti duomenys yra nepagrįsti.

Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės nemokumÄ , todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad įmonė nemoki ir jai keltina bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi anksčiau nurodytos pareigos, buvo aktyvus ir nutartį iÅ¡kelti bendrovei bankroto bylÄ priėmė iÅ¡analizavęs naujausius jos finansinius duomenis, įmonės atstovo paaiÅ¡kinimus, jos pradelstus įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė. Skundžiama nutartis yra motyvuota, atitinkanti suformuotÄ teismų praktikÄ . Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v.

Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Tiek atsiliepime į pareiÅ¡kimÄ , tiek atskirtajame skunde atsakovė pati pripažįsta, kad įmonės padėtis yra sunki, jog dauguma įmonės teikiamų paslaugų gavėjai yra užsienyje, todėl skolų atgavimas sudėtingas.

Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantės argumentus, kad Å¡iuo metu vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu buvo sutarta dėl skolos termino atidėjimo, jog atsiradus naujoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, jog po pokalbių su debitoriais buvo patikinta, kad artimiausiu metu bus gautos lėšos, kurių užteks iÅ¡ dalies padengti kreditoriniams reikalavimus pagal sudarytus grafikus, todėl sumažės įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonė toliau tęs veiklÄ .

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, kaip minėta, civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė, pagal kuriÄ kiekviena Å¡alis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Å i įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė iÅ¡ esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieÅ¡kinio dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei pagrįstumo klausimÄ .

Tai, kad bankroto bylos turi vieÅ¡Ä jį interesÄ , nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ne proceso Å¡alys, o teismas turi įrodinėjimo naÅ¡tÄ . Pagal įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę su įmonės (ne)mokumu susijusias aplinkybes pateikia ieÅ¡kovas ieÅ¡kinyje bei atsakovas atsikirtimuose, taip pat tretieji asmenys savo procesiniuose dokumentuose. Remdamasis Å¡ių asmenų pateiktais duomenimis, teismas sprendžia ieÅ¡kinio dėl įmonės pripažinimo nemokia pagrįstumo klausimÄ . VieÅ¡Ä jį interesÄ turinčioje bankroto byloje spręsdamas klausimÄ dėl įmonės pripažinimo bankrutuojančia, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso Å¡alis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kinta, ar yra pagrindas ieÅ¡kinį tenkinti (atmesti).

Tačiau, kaip minėta, teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo naÅ¡tos už proceso Å¡alis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1746/2011, Nr. 2-1042/2010, 2-1162/2010, 2-1133/2010). Taigi proceso Å¡alys, o ne teismas, turi įrodinėjimo pareigÄ . Nors atsakovė teigia, kad vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu yra sutarta dėl skolos termino atidėjimo, jog susitarė su debitoriais, kad jie grÄ Å¾ins įmonei skolas pagal sudarytus grafikus, tačiau Å¡ias aplinkybes patvirtinančių raÅ¡ytinių įrodymų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 12 str., 178 str. ir 314 str.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė neįrodė, kad jos finansinės atskaitomybės duomenys, pagal kuriuos įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, o, kaip minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Å¡ie duomenys yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad bankroto byla keliama tik kraÅ¡tutiniu atveju ir tik tada kai nėra jokių galimybių atkurti įmonės veiklÄ . Tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pagal kuriÄ bankroto byla įmonei turi bÅ«ti keliama tik tuomet, kai teismui iÅ¡analizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki.

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai suponuoja pagrindÄ atsirasti pagrįstoms abejonėms dėl atsakovės mokumo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieÅ¡kovė įrodė atsakovės nemokumÄ , o atsakovė savo teiginių apie įmonės galimÄ mokumÄ neįrodė (CPK 12 str.). Nurodytais motyvais pripažinus, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie laikytini teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais nagrinėjamos bylos kontekste.

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jÄ keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                Algirdas GailiÅ«nas                                     Â