A-552-2753-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2753/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00355-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 5;15.2.3.1.;15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei ,

dalyvaujant pareiškėjui V. S., atsakovo atstovei Vilmai Srogei,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės ligonių kasos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) 2012 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 3S-555 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus TLK suteikti pareiškėjo prašomą materialinę pagalbą – 2638 Lt arba 90 proc. nuo šios sumos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus TLK 500 Lt turtinei ir 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus TLK prašydamas kompensuoti jam, kaip valstybės socialiai remtinam asmeniui, dantų gydymui ir protezavimui išleistą 2638 Lt sumą. Prie prašymo pridėjo visus dokumentus, patvirtinančius nurodytus faktus. Tačiau Vilniaus TLK Sprendimu nurodė, kad už dantų protezavimą pareiškėjas mokėjo pagrįstai, kadangi nepriklauso asmenų grupei, kuriems protezavimo išlaidos yra kompensuojamos. Be to, Vilniaus TLK informavo, jog nors dantų gydymo poliklinikoje metu pareiškėjas buvo socialiai remtinas asmuo ir už plombines, odontologines medžiagas ir vienkartines priemones jam mokėti nereikėjo, tačiau poliklinikai laiku nepateikus pažymos, lengvata nebuvo suteikta ir pasiūlė dėl minėtų išlaidų galimo kompensavimo kreiptis į poliklinikos administraciją.

Pasak pareiškėjo, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo nuomone, Vilniaus TLK pažeidė reikalavimą laiškus, kuriuose yra asmeniniai žmonių duomenys, siųsti registruotu paštu, be to, pareiškėjo manymu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, t. y. sprendimas nepagristas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, dokumentas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Pareiškėjas taip pat rėmėsi VAĮ 19, 6 straipsniais ir nurodė, kad Sprendimas šiurkščiai pažeidžia jo teisėtą lūkestį gauti kompensaciją už dantų protezavimą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dantų protezavimas pagal ligonių kasos garantiją galimas tik sulaukus pensinio amžiaus. Pažymėjo, kad jis šiuo metu neatitinka minėtos sąlygos, tačiau dantų protezavimas jam buvo būtinas, nes neteko daugiau nei 50 procentų dantų, t. y. viso viršutinio žandikaulio. Dantų neturėjimas kliudė normaliai maitintis, o tai pažeidė organizmo funkcijas ir galėjo sukelti sunkių sveikatos problemų. Skubus protezavimas buvo nurodytas gydytojų kaip būtina sąlyga normaliam gyvenimui. Pasak pareiškėjo, tokia padėtis visiškai atitinka Europos socialinės chartijos garantijas, dalyje dėl garantijų sveikatos apsaugai ir sveikam gyvenimo būdui, kurių Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis. Pareiškėjo teigimu, analogiškas garantijas numato ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos piniginės ir socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 7, 18 straipsniai. Anot pareiškėjo, šios teisės normos įpareigoja valstybės tarnautojus maksimaliai patenkinti teisėtus nepasiturinčių asmenų prašymus. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas jį diskriminuoja bei pažeidžia jo teisę į sveiką gyvenimą, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, naikintinas, o Vilniaus TLK įpareigotina priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus TLK savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu sukėlė jam turtinę ir neturtinę žalą. Paaiškino, jog dantų protezavimui turėjo skolintis 3000 Lt ir kas mėnesį mokėti 8 proc. palūkanas, todėl bendra suma sudaro 3779,13 Lt. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei Vilniaus TLK kompensuos 3000 Lt, tiksli turtinės žalos suma bus 779,13 Lt. Nurodė, kad kitos išlaidos, susijusios su dantų protezavimu, sudaro daugiau nei 200 Lt, todėl turtinė žala šiuo metu yra 1000 Lt.

Dėl neturtinės žalos pareiškėjas paaiškino, kad 500 Lt yra minimali suma dėl patirto šoko, gavus tokį pasityčiojantį atsakymą iš Vilniaus TLK. Nurodė, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, jo psichinė būsena pablogėjo dar ir todėl, jog jo kaimynai buvo informuoti apie šią problemą ir pareiškėjo sunkią materialinę padėtį, nes Vilniaus TLK laiškus siunčia neregistruotu paštu ir informacija tapo pasiekiama tretiesiems asmenims. Pasak pareiškėjo, moralinę žalą jis patiria iki šios dienos. Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi , teisingumo principu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250, 6.271 straipsniais.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti.

Vilniaus TLK nurodė, kad 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas jai pateikė prašymą kompensuoti dantų gydymo ir protezavimo išlaidas, nes yra socialiai remtinas asmuo, t. y. 2009 m. sausio 27 d. įgijęs bedarbio statusą. Vilniaus TLK, įvertinusi pareiškėjo prašymą bei VšĮ Antakalnio poliklinikos pateiktą medicininę dokumentaciją, informavo V. S. apie jo teisę į plombinių, odontologinių medžiagų ir vienkartinių priemonių kompensavimą. Paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos ( toliau – Tvarka) 9.1 punktu, socialiai remtiniems asmenims, kai jie pateikia gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyriaus atitinkamą pažymą, dantų gydymo paslaugos (plombinės medžiagos, kitos odontologinės medžiagos ir vienkartinės priemonės) kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis, taigi viena būtinų sąlygų valstybės laiduojamoms nemokamoms dantų gydymo paslaugoms gauti yra dokumentų, patvirtinančių socialiai remtino asmens statusą, pateikimas gydymo įstaigai. Pažymėjo, kad pareiškėjas minėtų dokumentų dantų gydymo metu VšĮ Antakalnio poliklinikoje nebuvo pristatęs, todėl valstybės garantuojama lengvata negalėjo pasinaudoti ir už dantų gydymo paslaugas privalėjo sumokėti. Paaiškino, jog Vilniaus TLK, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymą ir deklaruojamą sunkią materialinę padėtį, nusiuntė VšĮ Antakalnio poliklinikos administracijai atsakymo pareiškėjui kopiją, kurioje nurodyta, kad dantų gydymo poliklinikoje metu asmuo buvo įgijęs socialiai remtino asmens statusą, taip pat susitarė dėl tikslios datos ir laiko, kada pareiškėjas galėtų atvykti susigrąžinti dantų gydymo išlaidas, tačiau gydymo įstaiga informavo, kad pareiškėjas nurodytu laiku neatvyko į VšĮ Antakalnio polikliniką, kurioje galėjo susigrąžinti dantų gydymo išlaidas, apie neatvykimo priežastis nepranešė. Pažymėjo, kad skundžiamu raštu taip pat informavo apie dantų protezavimo išlaidų kompensavimą.

Vilniaus TLK teigimu, ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio 11 punktu informavo pareiškėją apie suteiktų dantų gydymo paslaugų ir protezavimo išlaidų kompensavimą. Viešojo administravimo institucija, atsakanti į asmens kreipimąsi, privalo pateikti argumentuotą išvadą (atsakymą), t. y. išaiškinti asmeniui, kokiu būdu ir tvarka jis gali įgyvendinti subjektinę teisę ar ginti galimai pažeistą asmens teisę. Vilniaus TLK nuomone, 2012 m. sausio 23 d. atsakyme Nr. 3S-555 ji pateikė teisės aktais paremtą pareiškėjui neprivalomą ir jo teisėms ar pareigoms neturinčią įtakos išvadą (nuomonę), kuri informuoja asmenį apie suteiktų paslaugų išlaidų kompensavimo galimybes. Vilniaus TLK teigimu, pareiškėjo 2011 m. gruodžio 21 d. prašymas vertintinas kaip kreipimasis, kuriame pateikiamas klausimas, nesusijęs su asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, todėl į tokį kreipimąsi buvo ir yra atsakoma laisvos formos raštu. Toks laisvos formos raštas nėra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nereikalavo priimti administracinių sprendimų ar atlikti veiksmų, susijusių su jo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, o tik iškėlė klausimą apie suteiktų dantų gydymo ir protezavimo išlaidų kompensavimą.

Vilniaus TLK teigimu, turtine žala gali būti pripažintinos tik realiai patirtos, pagrįstos, objektyviai būtinos išlaidos. Pareiškėjo nurodytos išlaidos negali būti laikomos žala CK 6.271 straipsnio prasme, nes tokio pobūdžio nuostoliai visiškai nesusiję priežastiniu ryšiu su Vilniaus TLK veiksmais atsakant į 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Kadangi Sprendime Nr. 3S-555 yra suformuluotas tik informatyvaus pobūdžio atsakymas, todėl, Vilniaus TLK nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Tarp valstybės institucijos veiksmų ir pareiškėjo manomos patirtos turtinės ir neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio, dėl to nėra ir visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų valstybės atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. S. yra bedarbis nuo 2009 m. sausio 27 d., nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. jam skirta socialinė pašalpa. 2011 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus TLK prašydamas kompensuoti jam, kaip valstybės remiamam asmeniui, gaunančiam socialinę pašalpą, dantų gydymo ir protezavimo išlaidas – 5688,22 Lt. Pažymėjo, kad turėjo skubiai protezuoti dantis, tačiau, kadangi nėra pensinio amžiaus, poliklinika negalėjo užtikrinti dantų protezavimo. Vilniaus TLK direktorius 2012 m. sausio 16 d.

įsakymu Nr. 1V-26 pavedė įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei patikrinti pareiškėjui VšĮ Antakalnio poliklinikoje suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, tinkamumą, medicininių dokumentų pildymo kokybę bei sutikimus dėl paslaugų teikimo. Vilniaus TLK 2012 m. sausio 23 d. Sprendimu Nr. 3S-555 informavo pareiškėją, kad Vilniaus TLK nekompensuoja pacientams patirtų gydymo išlaidų, o pagal sutartį apmoka gydymo įstaigai suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Paaiškino, jog siekiant įvertinti suteiktų mokamų paslaugų pagrįstumą, poliklinikoje patikrinta pareiškėjo medicininė dokumentacija.

Nurodė, kad vadovaujantis Tvarkos 9.1 punktu, gyventojai (išskyrus vaikus ir vyresnius, besimokančius dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau iki jiems sukanka 24 metai, ir socialiai remtinus asmenis, kai jie pateikia gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyriaus atitinkamą pažymą) moka už plombines medžiagas, kitas odontologines medžiagas ir vienkartines priemones, atsižvelgiant į šių medžiagų ir priemonių kiekį ir tuo metu galiojančias kainas. Pažymėjo, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus išduotos pažymos matyti, kad dantų gydymo poliklinikoje metu pareiškėjas buvo socialiai remtinas asmuo ir už plombines, odontologines medžiagas ir vienkartines priemones jam mokėti nereikėjo, tačiau pareiškėjas pažymos poliklinikai laiku nepristatė, todėl ši lengvata jam nebuvo suteikta.

Pasiūlė dėl minėtų išlaidų galimo kompensavimo su rašytiniu prašymu ir asmenybę bei lengvatas patvirtinančiais dokumentais kreiptis į poliklinikos administraciją. Sprendime taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-743 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-890 „Dėl Dantų protezavimo paslaugų teikimo ir išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, pareiškėjas nepriklauso nė vienai išvardytai socialinei arba amžiaus grupei, kuriai protezavimas yra kompensuojamas, todėl už dantų protezavimą pareiškėjas mokėjo pagrįstai.

Sprendime taip pat pažymėta, kad tuo atveju, jei pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakymu, pareiškėjas jį gali apskųsti teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjo 2011 m. gruodžio 21 d. prašymu buvo prašoma priimti administracinius sprendimus dėl dantų gydymo ir protezavimo kompensavimo, todėl, teismo vertinimu, šis prašymas vertintinas kaip kreipimasis, atitinkantis VAĮ 2 straipsnio 14 dalį, t. y. kaip prašymas priimti administracinius sprendimus. Taisyklių 41 punktas papildomai išskiria skirtingas prašymų grupes ir išaiškina, kokį sprendimą dėl prašymo reikia priimti, priklausomai nuo prašymo turinio. Pagal šio teisės akto 41.3. punktą į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Taigi kiekvienu atveju administravimo subjektas, spręsdamas VAĮ 2 straipsnio 14 dalį atitinkantį prašymą, gali pateikti arba prašomo priimti dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą, arba dokumentą, kuriame nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas Vilniaus TLK poziciją, kad jos Sprendimas yra informacinio pobūdžio raštas, vertino kritiškai. Pažymėjo, kad pagal VAĮ bei Taisyklių nuostatas administravimo subjektui nėra suteikiama teisė į VAĮ 2 straipsnio 14 dalies pagrindu paduotą prašymą atsakyti laisvos formos informaciniu raštu. Laisvos formos raštu galima atsakyti tik į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, (Taisyklių 41.4. punktas), tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jame išdėstomas konkretus prašymas, todėl šis prašymas nelaikytinas kreipimusi Taisyklių 41.4. punkto prasme.

Teismas, įvertinęs pasekmes, kurias sukėlė Sprendimas, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas – pareiškėjui nebuvo kompensuotos išlaidos už dantų gydymą ir protezavimą, todėl, teismo vertinimu, Sprendimas laikytinas sukėlusiu akivaizdžias teisines pasekmes ir gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 33 straipsnį teritorinės ligonių kasos, be kita ko, sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones taip pat šio įstatymo 10, 11, 12 straipsniuose nustatyta tvarka kompensuoja draudžiamiesiems vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo bei galūnių, sąnarių ir organų protezų įsigijimo ir protezavimo išlaidas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus TLK kompensuoja gydymo įstaigų išlaidas, patirtas draudžiamiesiems asmenims suteikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduodant vaistus bei medicinos pagalbos priemones.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gydydamas dantis VšĮ Antakalnio poliklinikoje, mokėjo už jam suteiktas paslaugas, nors ir buvo socialiai remtinas asmuo, tačiau pažymėjo, kad pagal Tvarkos 9.1 punktą reikalavimus už odontologijos paslaugas nereikia mokėti tiems asmenims, kurie pateikia gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyriaus atitinkamą pažymą. Pareiškėjas tokios pažymos gydymo įstaigai nebuvo pateikęs, todėl teismo vertinimu, Vilniaus TLK pagrįstai nurodė, kad dėl minėtų išlaidų galimo kompensavimo pareiškėjas gali kreiptis į poliklinikos administraciją.

Asmenų, turinčių teisę gauti dantų protezavimo paslaugas, įrašymą į sąrašus, šių paslaugų teikimo tvarką, sutarčių dėl dantų protezavimo paslaugų išlaidų kompensavimo apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu sudarymo, taip pat lėšų šioms išlaidoms kompensuoti skyrimo, apskaitos bei atskaitomybės tvarką reglamentuoja Aprašas. Teismo vertinimu , nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka nei į vieną Aprašo 2 punkte nurodytų asmenų kategoriją, todėl jam dantų protezavimo paslaugos negali būti kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas sutinka, kad nepatenka į asmenų, kuriems dantų protezavimo išlaidos yra kompensuojamos, kategoriją, tačiau, jo nuomone, tokios išlaidos turėtų būti kompensuojamos remiantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo 7, 18 straipsniais. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kritiškai, kadangi šis įstatymas reglamentuoja piniginės socialinės paramos teikimą, kuris neapima pareiškėjo nurodomų gydymo ir protezavimo išlaidų kompensavimo. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog kompensacijos nesuteikimas pažeidžia Konstituciją ar Europos socialinės chartijos nuostatas. Tesimas pažymėjo, jog teisės aktais griežtai apibrėžtas asmenų, galinčių pasinaudoti atitinkamomis lengvatomis sveikatos apsaugos srityje, ratas, ir tai, kad pareiškėjas nepatenka į šių asmenų ratą, nelaikytina jo teisių pažeidimu ar diskriminavimu kitų atžvilgiu.

Teismas pripažino, kad Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (Tvarkos ir Aprašo nuostatomis). Teismo vertinimu, Sprendimo nepatvirtinimas antspaudu nelaikytinas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti įsakymą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus TLK, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, įvertino visas svarbias ir reikšmingas sprendimo pagrįstumą užtikrinančias faktines aplinkybes bei tinkamai taikė teisės normas, todėl naikinti Sprendimą nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2012 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 3S-555 yra pagrįstas ir teisėtas.

Nustačius, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde, be argumentų ir aplinkybių, pateiktų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo:

1. Mano, kad teismas sprendime pats papildė atsakovo veiksmų motyvavimą, sprendimu pademonstravo visišką paprasto žmogaus, iš kurio atimama teisė į sveikatą, beteisiškumą.

2. Skundžiamame sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis sprendimas neturi apskųstino dokumento statuso.

3. Teismas turėjo kelti Tvarkos 9.1 punkto teisėtumo klausimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar minėta teisės norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio, 7 straipsnio, 110 straipsnio nuostatoms.

4. Atkreipia teismo dėmesį, kad patys atsakovo tarnautojai provokuoja konfliktus, pastoviai pažeidžia pareiškėjo ir kitų asmenų teises, elgiasi chamiškai, visaip žemina žmogišką orumą, pažeidžia tarnybinės etikos, įstatymų ir bendros moralės normas.

5. Teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010).

Atsakovas Vilniaus TLK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Be argumentų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, Vilniaus TLK nurodo:

1. Vilniaus TLK yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis viešąjį administravimą privalomojo sveikatos draudimo srityje. Įstatymo 33, 34 straipsniuose įtvirtintos teritorinių ligonių kasų funkcijos ir teisės. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, todėl priimti kitokį, t. y. priešingą galiojančiam teisiniam reglamentavimui, sprendimą dėl dantų protezavimo išlaidų kompensavimo, Vilniaus TLK neturi jokių teisės aktais suteiktų įgaliojimų. Priešingu atveju atsakovas pažeistų teisės aktų reikalavimus, jo išvada būtų nepagrįsta, turinys neatitiktų teisės normų reikalavimų. Vilniaus TLK Sprendime, kurį pirmosios instancijos teismas vertino kaip administracinį sprendimą, pateikė aiškią, argumentuotą, motyvuotą, teisės normomis pagrįstą ir pareiškėjui suprantamą atsakymą ir išvadą apie pareiškėjo teisę į dantų protezavimo išlaidų kompensavimą.

2. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas klaidina teismą dėl rašto įteikimo būdo. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu teismui ir proceso šalims buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys kad dokumentas įteiktas registruotu paštu.

3. Vilniaus TLK, kaip viešojo administravimo (valstybės) institucija, tinkamai vykdydama jai pavestas funkcijas, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalos pareiškėjui nekilo ir negalėjo kilti ir atsakovui nėra jokio teisinio pagrindo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teritorinės ligonių kasos atsisakymo kompensuoti pareiškėjui dantų gydymo ir protezavimo išlaidas bei iš šio atsisakymo kildinamos žalos atlyginimo.

Proceso šalys neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas 2011 metais patyrė 5688,22 Lt išlaidų už dantų gydymą ir protezavimą ir kreipėsi į atsakovą su prašymu kompensuoti šias išlaidas, o atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė tai padaryti, motyvuodamas savo poziciją Aprašo ir Taisyklių nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo poziciją teisėta ir pagrįsta, o Sprendimą atitinkančiu teisės aktų nuostatas, todėl atmetė visus pareiškėjo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus TLK yra viešojo administravimo subjektas,veikiantis privalomojo sveikatos draudimo srityje, kuris savo veikloje turi vadovautis tiek Sveikatos draudimo įstatymo bei šios srities poįstatyminių aktų nuostatomis, tiek ir Viešojo administravimo įstatymo normomis.

Vertindama skundžiamą Sprendimą Viešojo administravimo įstatymo taikymo aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad jis iš esmės atitinka VAĮ 8 ir 14 straipsnių reikalavimus, Taisyklių 41 punkto nuostatas, nes atsakovas Sprendime išdėstė savo valią nekompensuoti dantų gydymo ir protezavimo paslaugų pareiškėjui ir ją pagrindė objektyviais faktiniais duomenimis apie pareiškėjo socialinį statusą, amžių bei aktualių konkrečiai situacijai teisės aktų normomis. Sprendime pateikta pakankamai informacijos, kokia išlaidų dalis ir kokia tvarka gali būti kompensuojama pareiškėjui, nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Tai, kad skundžiamas sprendimas nėra patvirtintas įstaigos antspaudu, yra itin formalus pažeidimas ir nesudaro pakankamo pagrindo laikyti jį neteisėtu.

Įvertinusi skundžiamą Sprendimą Sveikatos draudimo įstatymo taikymo prasme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nurodytas teisingas Aprašo ir Tvarkos taikymas, atsakovas nėra teisės aktų įpareigotas tiesiogiai pareiškėjui apmokėti jo patirtas dantų gydymo ir protezavimo išlaidas, galimi teisėti dalies patirtų išlaidų susigrąžinimo būdai Sprendime buvo nurodyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė skundžiamą sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas reglamentuoja socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos skyrimą, kuris nepatenka į atsakovo veiklos sferą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui kompensaciją šio teisės akto pagrindu.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai taip pat nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas Sprendimą pareiškėjui išsiuntė registruotu laišku; pirmosios instancijos teismas nėra savo sprendime konstatavęs, kad Sprendimas neturi apskųstino dokumento statuso; Konstitucinis teismas netiria ministerijos lygio teisės aktų atitikimo Konstitucijai; administracinių teismų praktika pripažįsta, kad ištyrus atsakovo veiksmus ir nenustačius jų neteisėtumo, nėra galimas ir žalos atlyginimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, esminių procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius