2021-05-26 Nr. AB-11572-3-61-3-03720-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-29-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03720-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Investmira“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos architektų rūmų prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos architektų rūmai (toliau – ir pareiškėjas, Rūmai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. (toliau – ir Bendrasis planas) pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 10 straipsniui, 28 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalims, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 6 straipsnio 19 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte ir 4 punkte įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams; jeigu nebūtų nustatytas nurodytas prieštaravimas, pareiškėjas prašė ištirti, ar Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas neprieštarauja TPĮ 20 straipsnio 1 daliai.

2. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, o netenkinus šio prašymo – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pripažino, kad Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Bendrojo plano iki 2015 metų dalis – pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas – neprieštarauja TPĮ 10 straipsniui, 28 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalims, 20 straipsnio 1 daliai, VSĮ 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 6 straipsnio 19 punktui ir VAĮ 3 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams.

4. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi TPĮ nuostatomis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintų Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių nuostatomis (toliau – ir Taisyklės).

5. Teismas pabrėžė, kad po naujos TPĮ redakcijos įsigaliojimo rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai ir iki naujos TPĮ redakcijos įsigaliojimo parengtų teritorijų planavimo dokumentų keitimas ir koregavimas turi būti atliekamas pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje TPĮ redakcijoje nustatytą tvarką ir pagal šią TPĮ redakciją įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką, išskyrus išimtis, nustatytas 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Bendrojo plano sprendinių keitimas ir koregavimas privalo būti atliekamas pagal galiojančius bendrojo plano keitimo ir koregavimo procedūrą reglamentuojančius teisės aktus, o Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas turi būti aiškinamas šių teisės aktų kontekste, todėl netgi tuo atveju, jei būtų atliekama Bendrojo plano koregavimo procedūra, pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą, tam privalėtų pritarti savivaldybės taryba, nors tokio pritarimo Taisyklės nenustato bendrojo plano koregavimo atveju.

6. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir padaręs išvadą, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte nėra nustatyta, jog savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, neatlikusi jokių teritorijų planavimo procedūrų, kurių metu būtų priimtas naujas bendrasis planas arba pakeisti ar pakoreguoti atitinkami galiojančio Bendrojo plano sprendiniai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas neprieštarauja TPĮ 10 straipsnio, 28 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms. Kitus pareiškėjo argumentus dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto atitikties TPĮ 20 straipsnio 1 daliai, VSĮ 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 6 straipsnio 19 punktui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte ir 4 punkte įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams pirmosios instancijos teismas vertino kaip susijusius su argumentais dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto atitikties TPĮ 10 straipsniui, 28 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalims, todėl sprendė, jog Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas minėtoms nuostatoms taip pat neprieštarauja.

III. 7. Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašė, nekeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo rezoliucinės dalies, pakeisti sprendimo motyvuojamąją dalį, pašalinant iš sprendimo šiuos motyvus:

7.1. „Šiame punkte, visų pirma, yra nurodytos sąlygos, kada galimas sprendinių, kuriais nustatomi teritorijos užstatymo reglamentai, koregavimas ar keitimas, t. y. esant aiškiai deklaruotam viešajam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui. Antra, šiame punkte nurodyta sąlyga, kad tokiam koregavimui ar keitimui privalo pritarti savivaldybės taryba.“;

7.2. „Šiame punkte nėra nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, neatlikus jokių teritorijų planavimo procedūrų, kurių metu būtų priimtas naujas bendrasis planas arba pakeisti ar pakoreguoti atitinkami galiojančio bendrojo plano sprendiniai.“;

7.3. „Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas turi būti aiškinamas šių teisės aktų kontekste <...>“;

7.4. „Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte nėra nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, neatlikusi jokių teritorijų planavimo procedūrų, kurių metu būtų priimtas naujas bendrasis planas arba pakeisti ar pakoreguoti atitinkami galiojančio bendrojo plano sprendiniai“.

8. Pareiškėjas Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte numatytos teisės normos neteisėtumą siejo su joje įtvirtinta procedūra, kuri, pareiškėjo nuomone, neatitinka aukštesnės galios teisės aktų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-297-822/2018 aiškiai konkretizavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo ištirti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumą, kuriame įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė be papildomų procedūrų priimti sprendimus dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, t. y. minėtame punkte reglamentuota tam tikra teritorijų užstatymo tvarka. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendime ginčo dalyko nustatymas ir interpretavimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotiems teiginiams. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai išėjo už pareiškėjo skundo ribų, jame analizuotų aplinkybių, netikslingai ir nepagrįstai plačiai analizavo Bendrojo plano, kaip kompleksinio teritorijų planavimo dokumento, rengimo, keitimo ir koregavimo aspektus pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą, nors iš esmės buvo keliamas klausimas dėl jau patvirtintos ir galiojančios nuostatos teisėtumo, t. y. be papildomų procedūrų priimti sprendimus dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo (tam tikros jau įtvirtintos norminiu aktu teritorijų užstatymo tvarkos).

9. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nekėlė klausimų, kaip ginčijama nuostata turi būti įgyvendinama, o ginčijo Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos turinį. Rūmai sutiko ir laikėsi pozicijos, kad procedūros yra įtvirtintos, tik kėlė klausimą, ar jos yra tinkamos ir atitinka pareiškėjo nurodomas konkrečias teisės aktų nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad, pirmosios instancijos teismui išėjus už pareiškimo ribų ir sprendime nurodžius skundžiamus motyvus, sudaromos prielaidos sukurti teisinius padarinius ateityje, neįvertinus konkrečių aplinkybių ir faktinės situacijos, neužtikrinant jau galbūt susiklosčiusių teisinių santykių tęstinumo ir stabilumo, neapsaugant trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių, neužtikrinant teisinio tikrumo, teisinio saugumo.

10. Atsakovas akcentavo, kad, įtraukiant ginčijamą nuostatą į Bendrąjį planą, negalėjo būti numatoma, kad ginčyto pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto įgyvendinimas, t. y. sprendimas dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, galimas tik atlikus bendrąsias teritorijų planavimo procedūras, kurių metu būtų priimtas naujas bendrasis planas arba pakeisti ar pakoreguoti atitinkami galiojančio bendrojo plano sprendiniai. Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į tai, kad sąlyga dėl papildomo savivaldybės tarybos pritarimo, siekiant įgyvendinti vieną iš Bendrojo plano, taip pat patvirtinto Tarybos sprendimu, nuostatą, yra tikslinga ir negali būti laikoma nereikšminga, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nurodė, kad „jei būtų atliekama Bendrojo plano koregavimo procedūra pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą, tam privalėtų pritarti savivaldybės taryba, nors tokio pritarimo Taisyklės nenustato bendrojo plano koregavimo atveju“.

11. Taryba pakartotinai pažymėjo, jog tvirtinamu teritorijų planavimo dokumentu yra išreiškiama ne tik valstybės (vietos savivaldos institucijų) politika dėl konkrečios teritorijos, bet ir kompromisas tarp valstybės (savivaldybės), jai atstovaujančių institucijų, nekilnojamojo turto savininkų ir suinteresuotos visuomenės bei atskirų jos narių. Bendrasis planas buvo patvirtintas Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 ir įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, buvo viešai apsvarstytas, suderintas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis ir kompleksiškai savivaldybės teritorijų planavimo komisijoje bei pateiktas patikrinti valstybinei teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, kuri patikrinimo aktu pritarė Bendrojo plano sprendiniams (įskaitant Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą). Atsakovas nurodė, kad, reguliuojant kaip, kokia apimtimi įgyvendinti Bendrojo plano sprendinius, būtų sudarytos kliūtys savivaldybės funkcijoms tinkamai atlikti, būtų apribojamos galimybės derinti visuomenės ir vietos bendruomenės interesus. Be to, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų tvirtinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.

12. Taryba akcentavo, jog Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostata taikytina tik numatant visuomenei svarbių statinių ir statinių dalių projektavimą bei statybą, kurie laikytini aiškiai deklaruotu viešuoju interesu, o tai lemia ir privalomą visuomenės informavimą bei dalyvavimą procese. Be to, ginčijamas Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas Vilniaus mieste jau buvo taikytas praktiškai ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nenustatė, kad ši nuostata ar ja remiantis priimtas Tarybos sprendimas prieštarautų teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams.

13. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas ginčijamas išvadas, nepateikė nuorodų į konkrečias normas, kurios neginčijamai jas pagrįstų, o tik citavo šiuo metu galiojančias bendras bendrojo plano, kaip kompleksinio teritorijų planavimo dokumento, rengimo, keitimo ir koregavimo nuostatas. Tačiau nesvarbu, kokį teritorijų planavimo dokumentų rengimo reglamentavimą numato šiuo metu galiojantys teisės aktai, nes tai nepanaikina nei aukštesnio, nei žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių galiojimo. Rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Vien teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimai neįpareigoja teritorijų planavimo dokumentus patvirtinusių valstybės ar vietos savivaldos institucijų parengti ir patvirtinti naujus (ar pakeisti galiojančius) planus, atitinkančius pasikeitusį teisinį reguliavimą.

14. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose Taryba nurodė, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostata yra teritorijų planavimo dokumento sprendinys. Tai nėra procedūrinė nuostata, lemianti būtinybę atlikti bendrojo plano keitimą ar koregavimą. Ši nuostata įgyvendinama bendrąja tvarka, kaip ir visi kiti sprendiniai. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostata yra specifiška tuo, kad ji sudaro galimybę viršyti nustatytus reglamentus, neatliekant paties Bendrojo plano keitimo ar koregavimo procedūrų.

Jei tokių procedūrų atlikimas būtų numatytas kaip būtinas, siekiant realizuoti atitinkamą sprendinį, būtų paneigta paties minėto sprendinio prigimtis. Tačiau tai, kad šio sprendinio realizavimas nėra susijęs su Bendrojo plano keitimo ar koregavimo formaliąją procedūra, nereiškia, kad teritorijų planavimo procesas ir atitinkamos tokio proceso procedūros apskritai neturi būti atliktos. Atitinkamas planavimo procesas pagal TPĮ yra atliekamas vietovės lygmeniu – nustatant jau konkrečius reglamentus detaliuoju planu, vadovaujantis Bendrojo plano reglamentais ir sprendiniais, tarp jų 5 punkto nuostata, kaip specialiuoju sprendiniu, kuriuo suteikia teisę vadovautis Taryba.

Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto sprendinio taikymui yra reikalinga atlikti žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūras, kurių metu yra užtikrinamas visuomenės dalyvavimas bei viešųjų interesų balansas. Taikant Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatą, pati Taryba neatlieka jokių teritorijų planavimo veiksmų ir procesų. Todėl negali būti laikoma, kad pagal minėtą punktą yra atliekamas Bendrojo plano sprendinių keitimas ar koregavimas TPĮ 28 straipsnio prasme.

Taigi, įgyvendinant Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto tekstinį sprendinį, nėra tiesiogiai nustatomi (keičiami ar koreguojami) Bendrojo plano sprendiniai (reglamentai). Iš esmės minėtu sprendiniu yra tik suteikiama teisė vykdyti žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų (detaliųjų planų) rengimo procedūras, kurių metu ir yra detalizuojami bendrojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentai. Įgyvendinant Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą, visuomenei svarbių sprendimų priėmimas yra įgyvendinamas tik atliekant privalomas teritorijų planavimo procedūras, įtraukiant kompetentingus specialistus ir užtikrinant visuomenės dalyvavimą.

Be to, atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Tarybos apeliacinio skundo reikalavimą, šios bylos apeliaciniame procese teismas neturėtų vertinti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos teisėtumo, o turėtų apsiriboti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies peržiūra. Tačiau teismui nusprendus peržengti apeliacinio skundo ribas ir vertinti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumą ar netenkinus Tarybos prašymo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nuostatų pakeitimo, atsakovas prašė aiškiai nurodyti, kad teismo sprendimas bus taikomas tik į ateitį nuo sprendimo priėmimo momento.

15. Pareiškėjas Rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

16. Pareiškėjas nurodė, kad norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimas teisme negali būti prilyginamas įprastam administracinių ar civilinių bylų nagrinėjimo procesui. Atsakovo tikslas šioje byloje turėtų būti toks pats kaip pareiškėjo – siekti, kad išimties tvarka nebūtų priiminėjami visuomenei svarbūs sprendimai, neužtikrinant kvalifikuotų specialistų ir atsakingų institucijų dalyvavimo, negarantuojant priimamų sprendimų viešumo, neįgyvendinant kitų TPĮ nustatytų tikslų, skirtų skaidriam visuomenės interesų suderinimui.

17. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas klausimą dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumo ir įvardydamas sąlygas šiai nuostatai teisėtai taikyti, užkirto kelią netinkamam nuostatos taikymui ir klaidingam jos interpretavimui bei ginčų kilimui ateityje. Tuo tarpu atsakovas tik abstrakčiai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai neatitinka pareiškėjo prašymo dalyko, ir prašo iš teismo sprendimo pašalinti beveik visus motyvus. Tačiau, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka jo pateikto abstraktaus pareiškimo dalyką. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pareiškėjo užduotą klausimą apie Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto teisėtumą, teismo sprendimas yra orientyras atsakovui, siekiant tinkamai taikyti ginčijamą nuostatą ir užtikrinant priimamų sprendimų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ginčijama nuostata nenumato savivaldybės tarybos teisės priimti sprendimą dėl Bendrojo plano teritorijų užstatymo reglamentų viršijimo, neatlikus jokių teritorijų planavimo procedūrų, kurių metu būtų priimtas naujas bendrasis planas arba pakeisti ar pakoreguoti atitinkamai galiojančio bendrojo plano sprendiniai. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į savivaldybės tarybos pritarimo reikšmę, pažymėdamas, jog ginčijama nuostata pakeičia įprastą bendrojo plano koregavimo procedūrą. Tai, kad Bendrasis planas buvo apsvarstytas ir patvirtintas, neužkerta kelio kvestionuoti jo ar atitinkamų jo nuostatų teisėtumą. Aplinkybė, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos buvo pritaikytos praktikoje, taip pat neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo, kadangi atsakovo nurodytas atvejis nebuvo nagrinėtas teisme.

18. 2020 m. lapkričio 27 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti Tarybos papildomi paaiškinimai, kuriuose iš esmės pakartoti kituose Tarybos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai. Taryba papildomai pažymėjo, kad Bendrojo plano sprendiniai parengti masteliu 1:25 000, todėl detalesnės funkcinių zonų ribos bei reglamentai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos architektūros įstatymo 11 straipsnyje nustatytais architektūros kokybės kriterijais (urbanistinis integralumas (1 p.), atitiktis darnaus vystymosi principui (2 p.) ir kt.) bei įvertinant teritorijoje vyraujantį užstatymo charakterį ir jo parametrus, taip pat pagal kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovas teigė, kad Bendrajame plane įtvirtinta teritorijos užstatymo viršijimo galimybė nėra ydinga. Be to, ginčijamos Bendrojo plano nuostatos teisėtumo nei viena iš bylos šalių iš esmės neginčija, o klausimas yra iškilęs tik dėl šios nuostatos realizavimo tvarkos. Taryba taip pat pabrėžė, kad Bendrojo plano ginčijamo sprendinio priėmimo metu pareiškėjas neturėjo įgaliojimų kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kadangi Architektūros įstatymas įsigaliojo tik 2017 m. sausio 1 d., t. y. po to, kai buvo priimta ginčijama Bendrojo plano norma. Rengiant Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą (teritorijų planavimo dokumento Nr. K-RJ-13-16-209) nenumatoma palikti šiuo metu galiojančio Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos. Keičiamame Bendrajame plane nustatyta, kad sprendinių reglamentus galima keisti, koreguoti atliekant teritorijų planavimo procedūras (keičiamo Bendrojo plano aiškinamajame rašte išdėstyti pagrindiniai reikalavimai ir principai). Vilniaus miesto bendrojo plano keitimo procedūra yra baigiamojo etapo teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimo stadijoje, šiuo metu baigiami rengti motyvuoti atsakymai raštu į visuomenės pasiūlymus dėl keičiamo Bendrojo plano sprendinių, gautus per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešo susirinkimo, kuris įvyko 2020 m. kovo 6 d., pabaigos.

19. 2020 m. lapkričio 27 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme taip pat buvo gauti pareiškėjo Rūmų papildomi paaiškinimai. Pareiškėjas nurodė, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Bendrasis planas, įskaitant pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą, yra galiojantys, be to, Bendrasis planas yra neterminuoto galiojimo ir nėra garantijų, jog naujai rengiamas Bendrasis planas bus patvirtintas artimiausiu metu.

IV. 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu (toliau – ir LVAT Sprendimas) atsakovo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 1-2317 pavadinimas pakeistas į Vilniaus miesto bendrąjį planą) pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą.

21. Vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus byloje tiriamos Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos turinio kontekste, priėjo prie išvados, kad būtina peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas ir iš esmės nagrinėti Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos teisėtumo klausimą, kadangi to reikalauja viešasis interesas.

22. Pasisakydamas dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto nuostatos teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas įvertino aktualų teisinį reguliavimą (Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 p., TPĮ 2 str. 1 d., 36 d., 37 d. (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), TPĮ (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 2 str. 1 d. ir konstatavo, kad, sistemiškai įvertinus minėtas nuostatas, darytina išvada, jog teritorijų užstatymo reglamentų (taip pat ir jų išimčių) nustatymas yra sudėtinė teritorijų planavimo dalis.

23. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš Bendrojo plano aiškinamojo rašto matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose, be kita ko, įgyvendinti šie bendrojo plano kompetencijai priskirti uždaviniai – nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio ir intensyvumo parametrai, o aiškinamajame rašte nurodyta, kad Bendrojo plano sprendiniai pagal vyraujančius požymius nurodo miesto funkcines zonas ir nustato tose zonose galimas žemės naudojimo paskirtis ir būdus bei užstatymo intensyvumo ir aukštingumo reglamentus.

24. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal savo pobūdį ginčijama Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto norma iš esmės yra procedūrinio pobūdžio, t. y. ji įtvirtina prielaidas, kurioms esant galimos Bendrajame plane nustatytų teritorijos užstatymo reglamentų taikymo išimtys, ir sprendimus dėl šių išimčių įgaliotą priimti subjektą. Tačiau ją įgyvendinant nauji Bendrojo plano sprendiniai nenustatomi ir Bendrajame plane nustatyti teritorijų užstatymo reglamentai nėra keičiami ir (ar) koreguojami – šiuo atveju priimant atskirus individualius sprendimus dėl Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo konkrečiuose sklypuose (teritorijose) tik sudaromos prielaidos vieno ar kelių iš jų (sprendinių) nesilaikyti (juos viršyti).

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip paaiškino pats atsakovas, Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto norma sietina su visuma veiksmų, reikalingų atlikti norint įgyvendinti Bendrojo plano sprendinius. Šiuo aspektu aktualios šios norminės administracinės bylos pagal abstraktų pareiškimą nagrinėjimo metu galiojančios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), konkrečiai – 16 straipsnio 1 dalies, nuostatos, pagal kurias savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendiniai įgyvendinami: 1) detalizuojant sprendinius žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, detaliuosiuose planuose ar žemėtvarkos planavimo dokumentuose – žemės valdos projektuose, kurių rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas; 2) išduodant statybą leidžiančius dokumentus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka, kai detalieji planai ar žemės valdos projektai nerengiami; 3) rengiant sprendinių įgyvendinimo programas, kurios, atsižvelgiant į sprendinių įgyvendinimo lygmenį (valstybės, savivaldybės), derinamos su atitinkamo lygmens strateginio planavimo dokumentais, numatančiais valstybės ir savivaldybės investicijų panaudojimo galimybes planuojamose teritorijose.

26. Įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl teisinio tikrumo ir aiškumo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto norma aiškumo reikalavimų neatitinka. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas nustato išimtį iš bendrosios taisyklės (dėl Bendrajame plane nustatytų teritorijos užstatymo reglamentų taikymo), todėl jis turi būti taikomas griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamasis tokios išimties aiškinimas yra negalimas. Ši išimtis galima tik esant aiškiai deklaruotam viešam interesui, ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui, tačiau šios kategorijos nėra atskleistos ir jų turinys kiekvienu atveju galėtų kelti diskusijų. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėta norma suformuluota nepakankamai tiksliai ir nėra numatyta jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių – nei iš tiriamos nuostatos, nei iš kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų šio teisinio santykio subjektams, o nagrinėjamu atveju – ir teismui, nėra visiškai aišku, kaip tiksliai taikomi tiriamoje normoje įtvirtinti viešojo intereso, ypatingos urbanistinės situacijos ir išskirtinio pagrindimo kriterijai, leidžiantys viršyti teritorijos užstatymo reglamentus, ir kokie juos pagrindžiantys dokumentai turi būti pateikti, kuriame teritorijų planavimo etape ir kaip tiksliai turi būti įgyvendinama ši nuostata, kokiu būdu taikant minėtą normą turi būti įgyvendinami Bendrojo plano sprendiniai, pagal kokius kriterijus nustatomas leidžiamas teritorijos užstatymo reglamentų viršijimo mastas, kaip šiame procese užtikrinamas suinteresuotos visuomenės dalyvavimas ir pan., t. y. šios normos teisinis turinys ir jos įgyvendinimo tvarka nėra pakankamai aiškūs, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokio tiksliai elgesio iš jų yra reikalaujama.

27. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodytą išvadą be kita ko, patvirtina ir atsakovo, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį, kuria Taryba buvo įpareigota pateikti išsamius ir detalius paaiškinimus apie Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto įgyvendinimo tvarką ir eigą, nurodyti praktiniai minėtos normos taikymo pavyzdžiai – vienu atveju dėl Tarybos pritarimo buvo kreiptasi jau pradėjus teritorijos detalųjį planavimą ir Tarybos sprendime, kuriuo pritarta Bendrajame plane nustatyto teritorijos užstatymo aukščio viršijimui, kartu nustatyti konkretūs užstatymo aukščio parametrai. Tačiau kitu atveju dėl Tarybos pritarimo buvo kreiptasi iki teritorijos detaliojo planavimo pradžios, o Tarybos sprendime, kuriuo pritarta Bendrajame plane nustatytų aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentų viršijimui, papildomai suformuluoti įpareigojimai koreguoti (duomenys neskelbtini) dešiniojo (duomenys neskelbtini) kranto detalųjį planą, tikslius aukščio ir užstatymo intensyvumo reglamentus nurodant specialiuosiuose architektūriniuose reikalavimuose, bei prieš tvirtinant pateikti jį Tarybai pritarti. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi dar kartą pasiūlė atsakovui pateikti papildomus paaiškinimus dėl savo pozicijos šioje byloje, Taryba konkrečių paaiškinimų dėl tikslios Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto taikymo tvarkos, kurie pašalintų šiame sprendime nurodytus neaiškumus dėl tiriamos normos, nepateikė, t. y. pačiam atsakovui tiksli tiriamos normos įgyvendinimo tvarka nėra visiškai aiški.

28. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto norma, nesant jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių, negali būti laikoma aiškia ir tiksliai suformuluota, todėl teisėjų kolegija, peržengusi apeliacinio skundo ribas, padarė išvadą, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą.

29. Pasisakydamas dėl norminio administracinio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu pasekmių, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumas buvo tikrinamas pagal abstraktų pareiškimą, esamoje teisinėje situacijoje kyla LVAT sprendimo 56 punkte nurodytos ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatytos norminio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės, t. y. nuo oficialaus teismo sprendimo paskelbimo dienos minėta norma bus pašalinta iš teisės sistemos ir nebegalės būti taikoma. Tačiau tai nepaneigia pareigos, esant konkrečiai individualiai situacijai, laikytis LVAT sprendimo 57–59 punktuose nurodytų išaiškinimų.

V. 30. Nesanti proceso šalimi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Investmira“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020. UAB „Investmira“ taip pat prašo: 1) atnaujinus procesą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes UAB „Investmira“ nebuvo suteikta teisė išreikšti savo poziciją ir pateikti savo argumentus; 2) panaikinti LVAT Sprendimą ir priimti nutartį (sprendimą) – atsakovo Tarybos apeliacinį skundą tenkinti; 3) priteisti iš Rūmų UAB „Investmira“ naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Po LVAT Sprendimo priėmimo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išėjus už apeliacinio skundo ribų, apie ką iki LVAT Sprendimo paskelbimo nebuvo niekam žinoma, kilo klausimas, ar Sprendimas taikytinas civilinėje byloje Nr. e2-220-862/2021, inicijuotoje pagal ieškovo UAB „Liuks NT“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Investmira“ dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo (toliau – ir Byla dėl SLD) ir gali turėti įtaką nurodytos bylos baigčiai, o tuo pačiu ir UAB „Investmira“ teisėms bei pareigoms. UAB „Investmira“ Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkte įtvirtinta išimtis buvo pritaikyta dar 2017 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu, kuris šiuo metu galioja ir dėl kurio jau nebegali būti reiškiami skundai administraciniam teismui. Teisiniai administraciniai santykiai dėl UAB „Investmira“ pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą pritaikytos išimties laikytini galutinai susiklosčiusiais, tačiau liko neaišku, ar ginčas dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, kuris iki šiol nagrinėjamas Byloje dėl SLD, laikytinas tuo galutinai nesusiklosčiusiu teisiniu santykiu, kuriam taikytinos Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto negaliojimo pasekmės.

32. UAB „Investmira“ nuomone, Byloje dėl SLD gali būti teigiama ir taip, kad nepaisant 2017 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo, kuriuo UAB „Investmira“ pritaikyta išimtis, santykis dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto taikymo nėra galutinai susiklostęs, nes tebevyksta ginčas dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo. Dėl šios priežasties UAB „Investmira“ laiko, kad LVAT Sprendimas gali turėti lemiamą įtaką Bylos dėl SLD baigčiai, o tuo pačiu neabejotinai ir UAB „Investmira“ teisėms bei pareigoms. Tuo tarpu UAB „Investmira“ į bylą nebuvo įtrauktas ir jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam dėl Lietuvos architektų rūmų skundo. Įstoti į bylą apeliaciniame procese UAB „Investmira“ nebuvo poreikio iki to momento, kol paaiškėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išėjo už skundo ribų ir, nesant Rūmų apeliacinio skundo, priėmė apeliantui (Tarybai), o tuo pačiu ir UAB „Investmira“, nepalankesnį LVAT Sprendimą.

33. UAB „Investmira“ prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir nurodo, kad civilinėje byloje Nr. e2-220-862/2021, inicijuotoje pagal ieškovo UAB „Liuks NT“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Investmira“ dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo (toliau – ir byla dėl SLD) ieškovas prašo panaikinti Pareiškėjui išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kuriuo UAB „Investmira“ (duomenys neskelbtini) leista statyti pagal 2016 metais vykdyto tarptautinio architektūrinio-urbanistinio konkurso pirmosios vietos laimėtojo, pasaulinio garso projektuotojo D. L., parengtą architektūrinę koncepciją suprojektuotą aukštybinį multifunkcinį kompleksą (toliau – L. pastatas). Savo ieškinį ieškovas grindžia aplinkybe, kad siekiant gauti statybos leidimą, UAB „Investmira“ turėjo gauti gretimo sklypo bendraturčio, t. y. UAB „Liuks NT“, sutikimą. Toks sutikimas pritaikius Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 p. išimtį (tai buvo padaryta 2017 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu) nėra reikalingas, nes aukštybinių pastatų zonose tokie sutikimai nėra privalomi. Taigi, tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad teisinis santykis dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 p. išimties UAB „Investmira“ taikymo nėra galutinai susiklostęs, nepaisant šiuo metu galiojančio 2017 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo dėl tokios išimties pritaikymo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020 gali turėti lemiamą įtaką bylos dėl SLD baigčiai.

34. Byloje dėl SLD sprendžiasi UAB „Investmira“, kaip pastato statytojo, teisėms ir pareigoms esminę reikšmę turintis ginčas. Todėl tuo atveju, jeigu bus konstatuota, kad LVAT Sprendimas taikytinas sprendžiant Bylą dėl SLD, akivaizdu, kad LVAT Sprendimas darys lemiamą įtaką ir UAB „Investmira“ teisėms bei pareigoms. Byloje dėl SLD atmetus ieškinį, UAB „Investmira“ galės sėkmingai tęsti savo investicinį nekilnojamojo turto projektą, tačiau ieškinį tenkinus, UAB „Investmira“ bus priverstas stabdyti savo projekto įgyvendinimą, dėl ko patirs didžiulius nuostolius tiek dėl jau šiuo metu investuotų sumų, tiek dėl negautos grąžos išvysčius šį investicinį projektą. Taigi, LVAT Sprendimas UAB „Investmira“ gali sukelti didžiulio masto neigiamas pasekmes, todėl LVAT Sprendimo priėmimas, prieš tai nesuteikus galimybės UAB „Investmira“ būti išklausytai, yra neteisėtas, nes iš esmės pažeidžia vieną pamatinių visuotinai pripažintų teisinės valstybės principų – teisę būti išklausytam.

35. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo žinoma, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto negaliojimo pasekmių retrospektyvinis taikymas gali turėti įtakos ne neapibrėžtam ratui subjektų, tačiau vos dviem tiksliai paties teismo identifikuotoms situacijoms ir tose situacijose dalyvaujančių asmenų teisėms bei pareigoms. UAB „Investmira“ žiniomis, ginčas dėl Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos nevyksta, todėl Sprendimas, kiek tai susiję su retrospektyviniu Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto negaliojimo pasekmių taikymu, gali turėti įtaką vieninteliam atvejui – Bylai dėl SLD. Esant tokiai situacijai, UAB „Investmira“ įsitikinimu, UAB „Investmira“ neįtraukimas į administracinę bylą, kurioje buvo priimtas LVAT Sprendimas, negali būti racionaliai pateisinamas.

36. Pareiškėjas Rūmai atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

37. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad UAB „Investmira“ nėra traktuotina kaip be pakankamo pagrindo į byla neįtraukta šalis, dėl kurios teisių ar pareigų buvo nuspręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime. UAB „Investmira“ nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, todėl vien jau tokia aplinkybė reiškia, kad dėl UAB „Investmira“ subjekto teisių ar pareigų nebuvo pasisakyta.

38. Pareiškėjas teigia, kad LVAT Sprendimas nedaro jokios įtakos UAB „Investmira“ teisėms ir pareigoms, kadangi prašyme nurodoma nagrinėjama Byla dėl SLD ir toje byloje pateiktas ieškinys grindžiami aplinkybe, kad, siekiant gauti statybos leidimą, UAB „Investmira“ turėjo gauti gretimo sklypo bendraturčio, t. y. UAB „Liuks NT“, sutikimą (tačiau pritaikius išimtį (kas menamai buvo padaryta 2017 m. birželio 28 d. tarybos sprendimu, anot UAB „Investmira“ subjektyvaus vertinimo, pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą toks sutikimas nebuvo reikalingas), nesudaro jokio pagrįsto pagrindo atnaujinti procesą. Bylos dėl SLD dalykas skiriasi nuo nagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-806-822/2020, taip pat skiriasi materialinių teisinių santykių turinys tarp skirtingų šių bylų šalių. Nors UAB „Investmira“ nurodo, kad Byloje dėl SLD nagrinėjamas klausimas, ar turėjo būti gautas gretimo sklypo bendraturčio UAB „Liuks NT“ sutikimas, pritaikius bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto išimtį, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT Sprendimu pripažinta, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, kas sukėlė aiškias teisines pasekmes pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 dalį, t. y., minėta norma yra pašalinta iš teisės sistemos ir negali būti taikoma.

39. Pareiškėjo nuomone, LVAT Sprendime nesuformuota jokių teisių ar pareigų UAB „Investmira“, be to, minėtame teismo sprendime (59 p.) minima išimtis taikoma administracinio ginčo šalims, kai tarp jų vyksta ginčas, tačiau nagrinėjamu atveju UAB „Investmira“ nėra administracinio ginčo šalimi, ji nurodo nesusijusią civilinę bylą, nagrinėjamą kitame teisme tarp skirtingų proceso šalių, kas nesudaro pagrindo atnaujinti procesą ir nepagrindžia jo taikymo sąlygų. Be to, šiuo metu jokių teisinių santykių tarp UAB „Investmira“, Rūmų ir Tarybos nėra. Negana to, Byloje dėl SLD atsakovu yra įtraukta ne Taryba, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, taigi akivaizdu, jog administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020 ir civilinėje byloje visos šalys yra skirtingos. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto, kuris įsiteisėjusiu ir privalomą galią turinčiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu yra pripažintas kaip prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui, turinys neapima UAB „Investmira“ minimo hipotetinio išimties taikymo atvejo, kai 2017 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimu pritaikius išimtį, gretimo sklypo bendraturčio sutikimas nėra privalomas aukštybinių pastatų zonose.

40. Pareiškėjas pažymi, kad, priešingai nei teigia UAB „Investmira“, Bylos dėl SLD dalykas skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime suformuotų taisyklių bei praktikos, atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas neturi jokios sąsajos ar prejudicinės galios Bylai dėl SLD, kadangi jose nagrinėjami skirtingų teisinių santykių turinys tarp skirtingų proceso šalių, taigi UAB „Investmira“ atitinkamai nebuvo jokio teisinio ar faktinio pagrindo būti įtrauktai į administracinę bylą Nr. eA-806-822/2020, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priėmė sprendimą.

41. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui negalėjo būti žinoma, kad jo priimamas sprendimas gali turėti įtaką UAB „Investmira“, nes LVAT Sprendimo 50 punkte iš esmės tik cituojami administracinėje byloje atsakovu įtrauktos šalies papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose buvo paminėti keli Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto (kuris kaip minėta įsiteisėjusiu ir privalomą galią turinčiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu šiuo metu yra pripažintas kaip prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui) normos taikymo atvejai, tačiau juose nebuvo nurodyta nei konkrečiai UAB „Investmira“, nei jos atžvilgiu suformuotos kokios nors teisės ar pareigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime tik pažymėta, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto norma, nesant jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių, negali būti laikoma aiškia ir tiksliai suformuluota.

42. Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį tenkinti.

43. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoji abi sąlygos atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktą: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

44. Taryba, jau nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-806-822/2020, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui akcentavo aplinkybes, sietinas su ginčytos Bendrojo plano nuostatos taikymu ir galinčias daryti įtaką ir kitiems asmenims, kurie nebuvo įtraukti į procesą, bei į tai atkreipė dėmesį analizuodama, pabrėžtina, konkrečias nurodytas situacijas.

45. Taryba apeliaciniame skunde informavo dėl ginčijamų pirmosios instancijos teismo motyvų kaip prejudicinių, turinčių res judicata galią trečiųjų asmenų atžvilgiu, atkreipdama dėmesį į konkretų atvejį, kai Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktas Vilniaus mieste taikytas ir praktiškai – Tarybos 2017 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 1-1032 „Dėl bendrojo plano reglamento teritorijoje (duomenys neskelbtini)“

46. Tarybos 2020 m. birželio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodyta, kad Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto sprendinys buvo įgyvendintas (taikytas) vos kelis kartus, pavyzdžius detaliai aptariant minėtame procesiniame dokumente.

47. Atsakovo nuomone, tik atnaujinus procesą ir išklausius neįtrauktus į bylos nagrinėjimą asmenis, kurių konkrečios teisės ir teisėti interesai liečiami, galima būtų aiškiai ir pagrįstai identifikuoti, ar tokie teisiniai administraciniai santykiai dėl UAB „Investmira“ pagal Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punktą pritaikytos išimties laikytini galutinai susiklosčiusiais, o visos procedūros dėl ginčyto Bendrojo plano punkto konkrečiu atveju įgyvendintos.

48. Įvertinus galimo LVAT sprendimo, jei nebūtų tenkintas Tarybos apeliacinis skundas, įtaką kitiems asmenims, kurie tiesiogiai galėtų būti susiję su konkrečiai įvardintais atvejais, aplinkybės dėl tikslios Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto taikymo tvarkos buvo tikslingai akcentuotos Tarybos procesiniuose dokumentuose, ypatingai detaliai jas išdėstant apeliacinėje instancijoje. Teismas žinojo bei turėjo galimybę išsamiai su jomis susipažinti, įvertinti ginčytos Bendrojo plano nuostatos praktinį taikymą visų šalių teiktų argumentų ir prašymų kontekste. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepagrįstai neatsižvelgus į nurodytą, tačiau LVAT Sprendime abstrakčiai pacitavus teismų praktikoje konstatuotas išvadas dėl ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimčių taikymo, pagrįstai kyla abejonių, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas vis dėl to neliečia ir kitų asmenų, teisėtų interesų, teisių bei pareigų.

49. Atsakovas pabrėžia, kad UAB „Investmira“ įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti įtaką teismo sprendime nurodomų teisės normų aiškinimui ir taikymui, ypatingai praktiniu aspektu, o prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą yra pagrįstas, nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai turi būti analizuojami visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai leidžia protingai abejoti priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 50. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

51. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012).

52. UAB „Investmira“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaudamasi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

53. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu, šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Taigi procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

54. Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P272-556/2009). Šiuo pagrindu atnaujintino proceso įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-31-756/2020).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT Sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Akcentuotina, kad, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

56. Norminę bylą nagrinėjantis teismas atlieka norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės funkciją ir nieko nesprendžia dėl suinteresuotųjų asmenų subjektinių teisių gynimo. Norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso ypatybė yra tai, kad jo rezultatas turi poveikį teisėms ir pareigoms neribotam subjektų ratui – t. y. visiems, kuriems kvestionuojamas norminis administracinis aktas gali būti pritaikytas. Tokia situacija nėra tapati teismo sprendimo individualaus pobūdžio ginče priėmimui, kai daromas poveikis konkretaus teisinio santykio dalyvių teisėms ir pareigoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje A-699-492/2016, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 31, 2017 m., 3.8.4 p.).

57. UAB „Investmira“ prašymą atnaujinti procesą grindžia iš esmės aplinkybe, kad po LVAT Sprendimo lieka neaišku, ar LVAT Sprendimas taikytinas sprendžiant Bylą dėl SLD. Taigi, UAB „Investmira“ siekia išsiaiškinti, ar LVAT Sprendimas taikomas Byloje dėl SLD. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 54–55 punktuose nurodytą teismų praktiką, pažymi, kad LVAT Sprendime (55–59 p.) yra išaiškinta dėl norminio administracinio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu pasekmių, t. y. konkrečiai nurodyta, jog ABTĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas. Tačiau kartu pažymėta, jog tai nepaneigia pareigos, esant konkrečiai individualiai situacijai, laikytis sprendimo 57–59 punktuose nurodytų išaiškinimų. Taigi, atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus LVAT Sprendime, darytina išvada, kad dėl kiekvienos situacijos turėtų būti sprendžiama individualiai, t. y., Bylą dėl SLD nagrinėjantis teismas turėtų įvertinti UAB „Investmira“ nurodytas faktines aplinkybes dėl Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių reglamentų 5 punkto taikymo, tačiau tai nėra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjama šiuo atveju, kadangi, kaip minėta, norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso ypatybė yra tai, kad jo rezultatas turi poveikį teisėms ir pareigoms neribotam subjektų ratui – t. y. visiems, kuriems kvestionuojamas norminis administracinis aktas gali būti pritaikytas.

58. Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgusi į išnagrinėto administracinio ginčo pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Investmira“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.

59. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Investmira“ prašymas atnaujinti procesą atmetamas, netekinami ir UAB „Investmira“ pateikti prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Investmira“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė