2K-267/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–267/2012

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00354-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.5.1.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, D. B.,

asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjui advokatui Sergejui Korznikovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. nuosprendžiu D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo. Iš D. B. nukentėjusiajam G. K. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai, Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 4206,56 Lt už nukentėjusio gydymą, valstybei – 64,60 Lt proceso išlaidų.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi panaikintas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 22 d. nuosprendis ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, D. B. baudžiamoji byla nutraukta. Nukentėjusiojo G. K. ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. B. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d., apie 24.00 val., D. V. sodybos, esančios Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), kieme, suduodamas metaliniu strypu G. K. ne mažiau kaip tris smūgius į dešinę koją ir kitas kūno vietas, padarė jam atvirus skeveldrinius dešinių blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžius, muštines žaizdas dešinėje blauzdoje, dešiniame antakyje, kaires akies apatiniame voke ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartimi, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamoji byla D. B. nutraukta pripažinus, kad jis nusikalstamą veiką padarė esant būtinajai ginčiai.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Valdemaras Mociškis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo padarymo bei netinkamo BK 28 straipsnio taikymo.

Prokuroras teigia, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; ar teisingai nustatytas kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentas; kiek suduota smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, jų sudavimo momentas, vieta, trukmė bei tai, ar smūgių sudavimas atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl ištirtų įrodymų visumos. Anot jo, teismo išvadų dėl būtinosios ginties situacijos buvimo nepatvirtina bylos įrodymai.

Abiejų instancijų teismai nustatė, jog nukentėjusysis su kitais asmenimis, būdami girti, nakties metu niekieno nekviesti automobiliu atvyko į sodybą, kurioje gyveno ir D. B. Visi į sodybą vykę asmenys nurodė, kad būtent E. Š. pasiūlė jiems važiuoti į sodybą pas jo pažįstamą merginą. Byloje ištirti įrodymai neleido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvados, kad E. Š. įvykio naktį atvykdamas su kitais asmenimis į sodybą turėjo tikslą atkeršyti D. B. už dieną prieš tai įvykusį jų konfliktą. Abiejų instancijų teismai vienodai nustatė ir tą aplinkybę, kad A. J., gyvenusio sodyboje, bei atvykusio A. M. konfliktas sodybos kieme įvyko jau po to, kai automobiliu atvykę asmenys ėjo nuo namo automobilio link. Pirmosios instancijos teisme A. J. parodė, kad atvykėliai į namo vidų nesibrovė, o tuo metu D. B. miegojo kitame kambaryje, jis (A. J.) atvykusiųjų asmenų pro duris neįleido ir juos lydėjo iki vartelių, bet netoli šulinio buvo pargriautas ir mušamas. Byloje taip pat nustatyta, kad į sodybą atvykę asmenys jokių daiktų ar įrankių žmogui žaloti su savimi pasiėmę nebuvo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai nenustatė atvykusių asmenų pavojingo veržimosi į gyvenamąjį būstą, kėsinimosi į jame gyvenančių asmenų, tarp jų moterų ir vaikų, gyvybę bei sveikatą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog D. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes turėjo teisę gintis ir ginti kitus asmenis nuo pavojingų įsibrovėlių į privataus namo kiemą, užpuolusių A. J., rankose turėjusių žmogų sužaloti galėjusius įrankius, veiksmų, t. y. nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nepagrįsta.

Taip pat prokuroras pažymi, jog net iš paties D. B. parodymų matyti, kad jam pačiam jokio akivaizdaus pavojaus iš atvykusiųjų asmenų nebuvo. D. B. su metaliniu vamzdžiu artinantis prie atvykusių vyrų, trys iš jų pabėgo, kitas pasakė esąs vairuotojas ir į konfliktą nesikišo, todėl A. J. parvertęs ant žemės buvo tik G. K., kuris buvo pasilenkęs prie jo ir net nepastebėjo besiartinančio su strypu D. B., todėl akivaizdaus pavojaus jam nekėlė. Taigi, prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamajam nebuvo jokio pagrindo smūgiuoti nukentėjusiajam ir jo veiksmuose nėra būtinosios ginties, yra pagrįsta bylos įrodymais.

Taip pat, prokuroro teigimu, vertinant įvykio situaciją, labai svarbus tas momentas, kad D. B. ir liudytojo A. J. parodymai akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadoje ant nukentėjusiojo kūno objektyviai užfiksuotų sužalojimų kiekiui. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl būtinosios ginties buvimo nepatvirtina kaltinamojo D. B. parodymai apie incidento trukmę ir eigą: pagal kaltinamojo parodymus, jis tik vieną kartą smūgiavo strypu ir nuvertęs G. K. nuo A. J. iš karto nuėjo į namus, taigi nepasirūpino jam artimo žmogaus tolesniu saugumu ir, neįžvelgdamas akivaizdžios grėsmės jo sveikatai bei gyvybei iš atvykusiųjų pusės, jį paliko kieme su svetimais žmonėmis.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvadą, kad D. B. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius, patvirtina bylos įrodymai. Nukentėjusysis G. K. nurodė, kad po to, kai D. B. strypu smūgiavo jam į koją, jis parkrito ant žemės ir buvo mušamas suduodant apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas, jis prašė nemušti, bet buvo mušamas tol, kol ėmė šaukti, kad jam sulaužė koją. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojai A. M. ir E. Š., kurie nurodė girdėję smūgius ir nukentėjusiojo prašymą nemušti. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras mano, kad pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog kilus žodiniam kivirčui A. J., atsinešęs strypą, pirmasis puolė A. M., po to nukentėjusįjį G. K., tačiau nukentėjusysis iš jo atėmė strypą, parvertė ir laikė jį prispaudęs prie žemės, bet buvo sumuštas atbėgusio A. J. į pagalbą D. B. atsineštu kitu metaliniu strypu suduodant jam ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas ir taip sunkiai sutrikdant jam sveikatą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atvykę asmenys konfliktinės situacijos sodybos kieme nesukėlė, nuo namo grįžinėjo automobilio link, pamatę, kad žodinis A. J. ir A. M. konfliktas perauga į muštynes, A. J. nubėgus ir atsinešus strypą, stengėsi iš sodybos kiemo pabėgti, tačiau nukentėjusysis to padaryti greitai nesuspėjo dėl protezuotos kojos, todėl ne nukentėjusysis sumušė A. J., o jis pats buvo sumuštas sodyboje gyvenančio D. B. Ir priešingai, visiškai nepagrįsta įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. J. buvo užpultas nukentėjusiojo, kuris, panaudodamas kūnui sužaloti pritaikytą daiktą – strypą, smurtavo, kol atbėgęs D. B. smūgiuodamas vieną kartą metaliniu strypu sulaužė jam koją ir taip apgynė A. J. bei kitus sodybos gyventojus nuo įsibrovėlio nukentėjusiojo ir kartu su juo atvykusių asmenų. Net ir sodyboje gyvenantys asmenys – D. B., A. J., A. P., D. J. – nenurodė, kad nukentėjusysis smūgiavo A. J. strypu. Liudytojai nurodė tik tai, kad nukentėjusysis smūgiavo A. J. vieną kartą į veidą, bet nesmarkiai, nes neliko jokių žymių. Šią aplinkybę visiškai pripažino ir nukentėjusysis, nurodydamas, kad sudavė į veidą, o po to A. J. į pagalbą ėmė šaukti D. B.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir padarydamas priešingas išvadas negu pirmosios instancijos teismas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 28 straipsnio taikymo

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Dar viena sąlyga – gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Spręsdami klausimus, ar buvo būtinosios ginties situacija ar tik muštynės (kai abi pusės yra puolančiosios, tokiu atveju būtinoji gintis negalima), o jeigu buvo būtinoji gintis, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismai turi itin kruopščiai ištirti bei nustatyti visą įvykio situaciją, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria, nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja, nes tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį, yra nepagrįsti. Šis teismas išsamiai ir nešališkai, atlikęs dar ir papildomą įrodymų tyrimą, teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėjo bei patikrino bylos įrodymus ir priimtoje nutartyje pateikė motyvuotą jų visumos vertinimą, o byloje nustatytos aplinkybės sudarė teisinį pagrindą konstatuoti būtinosios ginties situaciją.

Byloje nustatyta, kad penkių neblaivių asmenų kompanija nakties metu automobiliu atvyko į privačią sodybą, kurioje, be kitų asmenų, gyveno ir D. B. Atvykę asmenys jokių daiktų ar įrankių, galinčių sužaloti žmogų, su savimi neturėjo, nebuvo agresyviai nusiteikę ir sodybos gyventojams nebuvo nepažįstami (vieną jų gerai žinojo). Po tam tikro laiko sodyboje gyvenusiam A. J. atvykusius asmenis lydint automobilio link, tarp jo ir vieno iš atvykusių asmenų kilo konfliktas, į kurį įsivėlė ir nukentėjusysis G. K. Šis sudavė A. J. į veidą, po to parvertė jį, prispaudė ir laikė paguldytą ant žemės. Beje, pagal G. K. parodymus, jis tuo metu dar turėjo ir iš A. J. atimtą strypą. Pamačiusios tokią situaciją, t. y. kad G. K. smurtauja prieš ant žemės gulėjusį A. J., liudytojos D. J. (jo motina) bei A. P. (draugė) pažadino D. B. ir prašė jo padėti A. J. D. B., išbėgęs į kiemą ir pamatęs penkių asmenų kompaniją, mėgindamas apginti A. J., stvėrė šalia namo stovėjusį metalinį strypą ir nubėgo A. J. bei G. K. link. Trys iš atvykusių asmenų iš karto pabėgo, liko tik du – vairuotojas ir G. K., kuris buvo užgulęs A. J. Būtent tada D. B. sudavė jam strypu per kojas, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina ir tai, kad D. B. buvo žinoma, jog A. J. buvo silpnos sveikatos, nes prieš keletą metų avarijos metu buvo patyręs sunkią galvos traumą, todėl net ir neintensyvus smurtas jam buvo pavojingas.

Taigi byloje nustatyta faktinė situacija patvirtina, kad D. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Išbėgęs į kiemą jis matė, kad jo artimajam asmeniui, kuris buvo silpnos sveikatos (po ankstesnės galvos traumos buvo nustatyta potrauminė epilepsija, neįgalumas), ir tai jam buvo žinoma, grėsė realus ir akivaizdus pavojus sveikatai bei gyvybei, todėl gindamas jį panaudojo fizinį smurtą prieš G. K. Negalima daryti ir išvados, kad, smurtaudamas prieš G. K. ir metaliniu strypu padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, D. B. peržengė būtinosios ginties ribas. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. kėsinosi į A. J. sveikatą ar net gyvybę, todėl D. B. pasirinkta gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Kasaciniame skunde prokuroras, bandydamas paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo G. K. kėsinimosi į A. J. sveikatą bei gyvybę pavojingumo, realumo ir akivaizdumo, nurodo tam tikras bylos aplinkybes, kurios, jo nuomone, paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo įvykio metu. Tačiau tokios aplinkybės kaip, pavyzdžiui, tai, jog atvykę į sodybą asmenys su savimi neturėjo jokių žmogų sužaloti galinčių daiktų ar įrankių, o konfliktas įvyko po to, kai šie asmenys ėjo automobilio link ketindami išvykti, apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl būtinosios ginties situacijos buvimo nepaneigia. Kasaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nukentėjusysis nesikėsino į D. B. gyvenamąjį būstą, jame buvusių moterų ir vaikų ar paties D. B. gyvybę ir sveikatą, todėl jis neturėjo pagrindo gintis ar ginti kitų asmenų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių ir nevertino kaip vertybių, į kurias kėsinosi G. K. Iš teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pripažino, jog įvykio metu G. K. kėsinosi būtent į A. J. sveikatą ir gyvybę. Taip pat negalima sutikti ir su skundo teiginiu, kad D. B. parodymai, jog jis tik vieną kartą strypu smūgiavo G. K., jį nuvertė ir iš karto nuėjo į namus, reiškia, kad jis neįžvelgė akivaizdžios grėsmės A. J. sveikatai bei gyvybei iš atvykusiųjų pusės ir jį paliko. Pažymėtina, kad po to, kai D. B. pašalino A. J. grėsusį pavojų ir šis nubėgo, tolesni jo veiksmai, pasišalinant iš įvykio vietos, kai būtinosios ginties situacija buvo pasibaigusi, buvo adekvatūs ir pakankamai logiški. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. B. parodymai apie vieno smūgio nukentėjusiajam sudavimą prieštarauja specialisto išvadoje nustatytoms aplinkybėms, jog smūgių buvo suduota ne mažiau kaip trys, taip pat nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Nustatydamas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis įvertino, jais rėmėsi bei konstatavo, kad smūgių buvo suduota ne mažiau kaip trys.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus kaip patvirtinančius būtinosios ginties situaciją, t. y. priešingai nei pirmosios instancijos teismas, įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintinų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepažeidė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio nuostatas. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas jame nurodytais motyvais negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Vytautas Greičius