2013-02-26 Nr. BB-207-1-57-2-00047-2011-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–130/2013

Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00047-2011-0 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.26.2.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam V. A.,

gynėjui advokatui Gintarui Algirdui Peredniui,

nukentėjusiajai L. S.,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Rauličkio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti bendrauti su nukentėjusiąja L. S. ir per keturis mėnesius atlyginti jai padarytą 300 Lt turtinę žalą. V. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš V. A. priteista L. S. 300 Lt turtinės ir 700 Lt neturtinės žalos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi nuteistojo V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

V. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 3 d., apie 16 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nukentėjusiosios L. S., tyčia sugrėbė abejomis rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl to L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė šiai nukentėjusiajai į galvą, o po to šlepete tris smūgius į galvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

V. A. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2011 m. gegužės 3 d., apie 16 val., viešoje vietoje, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), T. B. ir J. T. akivaizdoje įžūliu elgesiu dėl mažareikšmių priežasčių L. S. sugriebė abiem rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl to L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė L. S. į galvą, o po to šlepete tris smūgius į galvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą; tokiais savo veiksmais V. A. demonstravo nepagarbą aplinkiniams – T. B. ir J. T., sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pirmosios instancijos teismas V. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu kasatorius prašo teismą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, o būtent – BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl V. A. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo išteisino nepagrįstai, neteisingai įvertino, jog vieta, kurioje V. A. atliko veiksmus, nėra viešoji, nes sklypas priklauso V. A. uošvei S. M., yra atitvertas tvora ir į jį neturi teisės patekti bet kurie kiti asmenys. Kasatorius pabrėžia, kad pagal suformuotą teismų praktiką viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ir kiti asmenys (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2008), privati namų valda, privataus namo kiemas, jeigu jame tuo metu yra kitų asmenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-820/2005). V. A. uošvės S. M. namo kieme tuo metu, kai V. A. smurtavo prieš L. S., buvo kiti asmenys, t. y. Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai T. B. ir J. T., kurie vykdė savo darbo funkcijas. Todėl esant S. M. sklype šiems asmenims, neatsižvelgiant į tai, ar sklypas aptvertas tvora, ar ne, sklypas pripažintinas viešąja vieta.

Taip pat pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo realumas sietinas su nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, būtinu sudėties požymiu – padariniais, o ne vieta, todėl tuo negali būti argumentuojama siekiant patvirtinti ar paneigti nusikalstamos veikos sudėties požymio – vietos, kuri numatyta kaip viešoji, buvimą padarytoje veikoje. Realumas reiškia, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2006).

Nukentėjusieji T. B. ir J. T. parodė, kad jų rimtis buvo sutrikdyta, jie buvo šokiruoti V. A. amoralaus elgesio, pasireiškusio L. S. užpuolimu ir sumušimu. Be to, V. A. ėmus smurtauti prieš L. S., J. T. buvo įtrauktas į šį konfliktą – jis atsistojo tarp V. A. ir L. S. veidu į V. A. ir jį nuo mušamos L. S. delnais atstūmė. Dėl V. A. veiksmų T. B. ir J. T. negalėjo atlikti savo darbo funkcijų, todėl po incidento išvažiavo, be to, jiems padaryta moralinė žala. Pats V. A. parodė, kad J. T. ir T. B. galėjo būti nemalonu stebėti jo atliekamus veiksmus. Taigi bylos medžiaga patvirtina, kad visuomenės rimtis ir tvarka dėl V. A. veiksmų sutriko.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį apeliacinio skundo argumentą, t. y. kad V. A. uošvės S. M. namo kieme tuo metu, kai V. A. smurtavo prieš L. S., buvo kitų asmenų, kurie vykdė savo darbo funkcijas, todėl neatsižvelgiant į tai, ar sklypas aptvertas tvora, ar ne, jis pripažintinas viešąja vieta. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nepadarė ir dėl to skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalį.

Be to, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atkreipė dėmesį į tai, kad V. A. neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o jo veiksmai buvo nukreipti į L. S. pašalinimą iš S. M. žemės sklypo, nes tikslas nėra būtinas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad tyčia būtų išankstinė. Pakanka, kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokia šios nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti (netiesioginė tyčia). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. A. suvokė, jog, suduodamas smūgius L. S., jis demonstruoja nepagarbą J. T. ir T. B., numatė, kad tokiu jo elgesiu bus sutrikdyta šių asmenų rimtis, tačiau savo veiksmų nenutraukė, o J. T. netgi buvo įtrauktas į šį konfliktą – atsistojo tarp L. S. ir V. A. ir jį nuo mušamos L. S. delnais atstūmė.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl V. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, V. A. išteisindamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad, sklypas, kuriame vyko konfliktas, buvo atitvertas tvora ir į jį neturėjo teisės patekti bet kurie kiti asmenys, todėl tokia vieta nėra viešoji. Be to, teisės pažeidimas truko tik keletą minučių, V. A. neturėjo tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, o jo veiksmai buvo nukreipti, kad iš teritorijos būtų išvaryta nukentėjusioji L. S., todėl jo veikoje nėra visų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neanalizuodamas ir nevertindamas įrodymų visumos, o apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo V. A. veiksmuose, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir paliko galioti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl V. A. išteisinimo.

Teismai, spręsdami, ar įvykio vieta yra viešoji, neįvertino tos aplinkybės, kad, kaip parodė nukentėjusieji, į kaimynės S. M. sklypą jie pateko per atidarytus vartelius. Be to, nukentėjusieji J. T. ir T. B. buvo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos specialistai ir 2011 m. gegužės 3 d. į įvykio vietą vyko pagal L. S. pareiškimą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Taigi priėjimas prie įvykio vietos buvo laisvas, joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, juo labiau – vykdantys savo tarnybines funkcijas.

Greta to, teismai neįvertino nukentėjusiųjų L. T. ir T. B. parodymų apie tai, kad juos šokiravo agresyvus ir amoralus V. A. elgesys, pasireiškęs smurtavimu prieš nukentėjusiąją L. S., jie net bandė apginti L. S., todėl jų rimtis buvo sutrikdyta. Be to, pats V. A. parodė, kad J. T. ir T. B. galėjo būti nemalonu stebėti jo atliekamus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo V. A. veiksmuose, nepagrįstai pažymėjo, kad jis neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, o jo veiksmai buvo nukreipti į L. S. pašalinimą iš S. M. žemės sklypo. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtina viešosios tarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio. Be to, tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties. Nors V. A. veika ir buvo nukreipta į L. S. pašalinimą iš S. M. žemės sklypo, tačiau teismai neįvertino to, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lemia padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį, neteisėtas asmens laisvės ribojimas ir kt. Fizinis smurtas prieš asmenį viešoje vietoje, jei dėl tokio smurto sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažeidžiama viešoji tvarka, tokie veiksmai atskirai nekvalifikuojami, juos apima BK 284 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį ar 2 dalies 8 punktą arba 138 straipsnio 1 dalį ar 2 dalies 8 punktą. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad V. A. veikoje yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, turėtų būti iš naujo svarstomas V. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Šis pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl laikytinas esminiu. Dėl esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Tomas Šeškauskas

Vytautas Greičius