2017-11-08 Nr. AB-20782-3-61-3-03038-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2217-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03038-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 25 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2015-2016 m. periodiškai gydėsi Ligoninėje, tačiau palatose neužteko ploto, apšvietimo, vėdinimo. Tualetas įrengtas ant maždaug 1 m paaukštinimo, laiptelių nebuvo, jis neatitvertas nuo patalpos, iš jo sklido nemalonus kvapas. Kamerų grindys medinės, išpuvusios, buvo pelėsis, drėgna, ne visose kamerose buvo elektros lizdai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, jog Ligoninė neturėjo duomenų, kiek asmenų buvo laikyta palatose kartu su pareiškėju. Palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas. Palatose sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m aukščio sienele, Visuomenės sveikatos centras nepateikė pastabų dėl sienelės. Teisės aktai neįpareigojo įrengti pisuarus. Remontas Ligoninės palatose atliekamas eilės tvarka, pagal poreikį. Ligoninė turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodė, jog Ligoninės patalpos atitiko higienos normų reikalavimus. Vasaros metu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrintas vėdinimas ir nebūtų karšta. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui, buvo ventiliacinė vėdinimo šachta. Visose kamerose ir kamerų tipo palatose įrengti elektros lizdai, išskyrus Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 440 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.4 punkte įtvirtinta, kad Ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nesant objektyvių duomenų apie palatose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, jam tekęs palatos plotas apskaičiuotas pagal jose buvusių lovų skaičių. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo gydytas 55 dienas ir visą šį laiką jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma.

7. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo teismas rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad, kaip tai numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 14.5 punkte, sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta nuo likusio palatos ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Tai patvirtino ir nuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 6 ir Nr. 24, kuriose gydytas pareiškėjas, tualetas atitvertas pertvara, užtraukiama užuolaida. Ligoninės veiksmuose neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-630 konstatuota, kad tualeto įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), reikalavimus.

8. Dėl kitų higienos sąlygų palatose teismas pastebėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 13 d. atliko patikrinimą Psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 8, kurioje gydytas pareiškėjas, ir nustatė, kad oro judėjimo greitis ir dirbtinė apšvieta atitiko Higienos normos HN 47:2011 7 ir 41 punktų reikalavimus. Praustuvė buvo švari ir atitiko Higienos normos HN 47:2011 38 punkto reikalavimus, tualetas (unitazas) atskirtas nuo kitos patalpos dalies betonine sienele (Higienos norma HN 47:2011 nenustatė reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigose įrengtų santechninių įrenginių tipui). Elektros lazdai neįrengti, atsižvelgiant į Psichiatrijos skyriaus specifiką ir siekiant užtikrinti pacientų saugumą, todėl pripažinta, kad Ligoninė šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 11 d. atliko grįžtamąją kontrolę kameroje Nr. 24 ir nustatė, kad Higienos normos HN 47:2011 114 punkto neatitikimai (nuo sienelės prie praustuvės nukritusios keramikinės plytelės, nuo sienų ir lubų vietomis nubyrėję dažai) pašalinti. Be to, Ligoninėje 2015 m. buvo atlikti remonto darbai.

9. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (55 dienos), nusprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, įvertintina 440 Eur suma.

III. 10. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo teiginiai, jog Ligoninė neturėjo informacijos, kiek asmenų palatose buvo laikyta kartu su pareiškėju, yra klaidinantys, nes bet kokiu atveju daromi įrašai apie priimamus asmenis. Pareiškėjui turėjo būti užtikrinta minimali ploto norma – 5,1 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto. Pareiškėjo laikymo Ligoninės palatoje sąlygos buvo nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, o jo patirta neturtinė žala buvo didesnė nei nustatė teismas.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualių Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 5,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

17. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2016 m. sausio 28 d.) pareiškėjas 55 dienas buvo laikytas Ligoninės palatose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 8-11), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 61 dieną. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5,1 kv. m palatos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Ligoninėje, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 61 dieną teko nuo 2,20 kv. m iki 4,78 kv. m ploto (beveik visais atvejais mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), ilgiausias nepertraukiamas pažeidimo laikotarpis truko 31 dieną, pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 1-7 asmenimis. Teismui nepateikti duomenys apie sanitarinio mazgo plotą palatose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjas teigė dėl laikymo perpildytose kamerose patyręs pažeminimą, psichinius sukrėtimus ir kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

23. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

24. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs pažeminimą, didelį diskomfortą ir kitus nepatogumus, jautęsis sugniuždytas kaip asmenybė. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 440 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus minėtų įstaigų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, tinkamų laikymo sąlygų svarbą dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis nelaikytinas pakankamu. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. galiojo 1 035 Lt (300 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), nuo 2015 m. liepos 1 d. – 325 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina visa jo prašyta suma – 1 000 Eur.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius