2022-04-13 Nr. AB-8809-3-61-3-05188-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2056-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05188-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21M47615 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 6K-2482 (toliau – ir Komisijos sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl grupuotės (duomenys neskelbtini) ir klano persekiojimo. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) matė, kaip buvo nužudytas jo kaimynas, apie tai pranešė policijai, nurodė žudikų automobilio numerius. Automobilis priklausė (duomenys neskelbtini) grupuotei, todėl ši grupuotė ėmė persekioti pareiškėją, kad jis pakeistų parodymus. Pareiškėjui atsisakius tai padaryti, jis buvo išvarytas ir iš savo klano. Pareiškėjas, bijodamas susidorojimo, su šeima išvyko iš šalies.

3. Atsakovas Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 30 d. nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus pareiškėją (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjų skundą 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 6K-2482 atmetė, laikė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o ginčytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

5. Nesutikdami su atsakovo sprendimais, pareiškėjai nurodė, kad atsakovas neužtikrino tiesioginio ir betarpiško jų išklausymo, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Pareiškėjų teigimu, jų išdėstytus argumentus patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) būna grasinimų ir nužudymų, todėl gali kilti grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek jie susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

7. Pareiškėjai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Buvo nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimas, kuriuo buvo grindžiamas jų prieglobsčio prašymas, nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Tyrimo metu neidentifikuotos aplinkybės, sudarančios prielaidą spręsti, kad pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų). Pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, o atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas taip pat nustatė, kad beatodairiškas smurtas nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Anot atsakovo, pareiškėjų teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, kad jų prieglobsčio prašymas nebuvo nagrinėjamas individualiai. Priešingai, atsakovas objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjų pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą dėl pareiškėjams jų kilmės valstybėje kylančios realios ir individualios grėsmės patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai, neturėdami pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Todėl atsakovas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė UTPĮ 83, 86 ir 87 straipsnius, su šiomis išvadomis sutiko ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą dėl ginčijamo Sprendimo. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiu dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, nes prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Todėl, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

14. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

16. Teismas nurodė, kad 2021 m. spalio 11 d. ir 2021 m. lapkričio 24 d. pareiškėjų apklausų metu grėsmė jų gyvybei buvo siejama su aplinkybėmis, susijusiomis su kaimyno nužudymu.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, sprendė, kad pareiškėjų teiginiai apie grasinimus dėl aplinkybių, susijusių su kaimyno nužudymu, pareiškėjų liudijimai policijai ir teismui nesąlygoja pabėgėlių statuso jiems suteikimo, nes tariami persekiotojai nėra valstybinis subjektas, be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjai, be to informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, pateiktus įrodymus pažymėjo, kad tarp jų yra nemažai neatitikimų, nes pareiškėjai apklausų metu teikė skirtingą informaciją (pavyzdžiui, pareiškėjas aiškino, kad laišką su grasinimais tiesiog kažkas įmetė į jų namo kiemą, kuris buvo surašytas lape su grupuotės logotipais, tačiau jo sutuoktinė teigė, kad laišką įteikė grupuotės tarpininkas bei minėjo, kad buvo padėta kulka; pareiškėjui uždavus patikslinantį klausimą, ar prie grasinamojo laiško buvo pridėta kulka, atsakė, kad niekada nebuvo) bei įvykių chronologiją ir istoriją. Todėl pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, kad tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, todėl nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų paaiškinimai nepagrindžia jų baimės patirti persekiojimą.

18. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys, jie yra darbingo amžiaus, vyras dirbo (duomenys neskelbtini), gali saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje yra likę jų giminaičiai, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Tarptautinė Migracijos organizacija (duomenys neskelbtini) įgyvendina savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, kuria 2018 m. pasinaudojo daugiau nei 5 600 (duomenys neskelbtini) piliečių. Realią pagalbą grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna iš Europos valstybių, pavyzdžiui, Norvegijos pabėgėlių tarnybos ir kitų organizacijų, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba. Grįžtantys į (duomenys neskelbtini) gali pasinaudoti valstybės finansuojamomis grąžinimo programomis.

19. Įvertinęs EPPB informaciją apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad(duomenys neskelbtini) gubernijoje egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas atkreipia dėmesį, kad(duomenys neskelbtini) nėra gubernijų, kuriose beatodairiško smurto lygis pasiektų tokį aukštą lygį, kad būtų įrodyta, jog civilį sugrąžinus į atitinkamą regioną, tik dėl jo buvimo to regiono teritorijoje jam egzistuotų reali grėsmė patirti rimtą žalą. Todėl, teismas, remdamasis surinkta Departamento informacija, sprendė, kad turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas. Tačiau remiantis EPPB pateiktu vertinimu, (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o(duomenys neskelbtini) (išskyrus(duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

20. Apskųstame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjų pasakojimas neišsamus, keliantis abejonių dėl jo tikrumo. Pareiškėjai apklausų metu nenurodė konkrečių juos persekiojančių asmenų, tik abstrakčiai įvardijo (duomenys neskelbtini) grupuotę. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Įvertinus pareiškėjų apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teismo vertinimu, pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Įvertinęs pareiškėjų nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad prieglobsčio pareiškėjai prašė ne norėdami apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne dėl individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), o siekdami saugesnio ir geresnio gyvenimo.

21. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi persekiojimo veiksmų, o jų baimė dėl saugumo ar gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Tokiu būdu atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė visiškai nėra pagrįsta, o nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl jie neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, sudarančių pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.

22. Pasisakydamas apie pareiškėjų Departamentui pateiktą nužudyto kaimyno mirties liudijimą, kuriame nurodyta išdavimo data 2020 m. liepos 27 d., teismas akcentavo, kad liudijime yra pažymėta „Reglamento data 2020 m. spalio 20 d.“, kas logiškai nepaaiškinama ir nesuprantama. Nužudyto kaimyno mirties data dokumente nurodyta 2020 m. liepos 17 d., t. y. 10 dienų ankstesnė nei nurodė pareiškėjas (apklausų metu pareiškėjas aiškino, kad kaimynas buvo nužudytas 2020 m. liepos 27 d.). Todėl, šios aplinkybės pagrįstai verčia abejoti šiuo dokumentu, jo tikrumu. Be to, 2021 m. lapkričio 24 d. apklausos metu nurodžius visus nesutapimus ir paprašius juos paaiškinti, pareiškėjas to padaryti negalėjo, tvirtino, kad jis mato tik dvi datas t. y. 2020 m. liepos 27 d. (nužudymo data) ir 1983 m. gegužės 13 d. (gimimo data).

23. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Pareiškėjų pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Kaip matyti, Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus. Nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjai neįvardijo kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams gresia UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, teismo įsitikinimu, pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

24. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu sprendė, kad pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjai skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjai buvo apklausti, savo paaiškinimus galėjo teikti apklausos metu, taip pat teismo posėdyje, todėl jų argumentai dėl teisės būti išklausytam principo pažeidimo buvo atmesti.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti. Todėl, šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Prieglobsčio prašytojai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai, neturėdami pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d.) 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Todėl, vadovaujantis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

26. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Todėl, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo argumentai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, nes prašyme suteikti prieglobstį pateikia tik tokią informaciją, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Taip pat svarbu, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

27. Reziumavęs anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Departamento 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 6K-2482 atmesti pareiškėjų skundą paliekamas nepakeistas, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas Departamento 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 21M47615 nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

III. 28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jų paaiškinimų, neišklausius pareiškėjų, nedalyvaujant pareiškėjams nagrinėjimo procese, dėl ko buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

30. Teismo išvada, kad pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, yra nepagrįsta.

31. Pareiškėjai negalėjo ilgiau pasilikti savo kilmės šalyje ir sugrįžti į savo kilmės šalį, nes pareiškėją persekioja teroristinė grupuotė(duomenys neskelbtini). Pareiškėjo persekiojimas ir baimė būti nužudytam yra grindžiama nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei įsitikinimais, kad grasinantys asmenys įgyvendins ketinimus su juo fiziškai susidoroti dėl jo atsisakymo bendradarbiauti.

32. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jie nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjų pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama. Taigi, pareiškėjų deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jie atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjai, pajutę realią grėsmę savo gyvybei, nusprendė išvykti iš šalies. Pareiškėjų persekiojimas dėl UTPĮ 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma.

33. Pareiškėjai ginčija ir sprendimo dalį, kuria nuspręsta juos išsiųsti į savo kilmės valstybę. Anot pareiškėjų, jiems nepagrįstai nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti. Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Šiuo atveju nenustatytos būtinos užsieniečio išsiuntimo sąlygos. Todėl sprendimo dalis yra nepagrįsta, o grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali slėptis.

34. Vien tai, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas yra atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjų paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Taigi, Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, galimai pažeidė Tvarkos aprašą ir dar ir dėl šios priežasties ginčijamame sprendime padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjai nenurodo.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

38. Apeliaciniame skunde apeliuojama į pareiškėjų teisę būti tiesiogiai išklausytiems. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

41. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

42. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

43. UTPĮ 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

44. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

45. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

47. Atsižvelgiant į E. Ž. Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš J. K. (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

48. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

49. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad pareiškėjas buvo nusikaltimo, įvykdyto teroristinės grupuotės(duomenys neskelbtini), liudytojas; jis buvo verčiamas atisakyti savo parodymų, o to nepadaręs, bijo būti persekiojamas ir negali sugrįžti į kilmės šalį.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjų paaiškinimus, teiktus apklausiant (duomenys neskelbtini), kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstų išvadų, jog nei pareiškėjų paaiškinimai, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl pareiškėjo liudytojo statuso. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjai, turėdami pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, argumentų, galinčių paaiškinti Migracijos departamentui duotų parodymų prieštaringumą, nepateikė. Pareiškėjų individuali situacija nepatvirtina galimo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjai prieglobsčio procedūros metu objektyviais duomenimis neįrodė jų atžvilgiu vykdomo individualaus persekiojimo, tokio pobūdžio duomenų nėra ir apeliaciniame skunde. Byloje nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog jų baimė patirti persekiojimą yra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas su šeima turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

52. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas su šeima neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjų kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

53. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir jo šeimos narių baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomą apsaugą (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).

54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė

Jūratė Varanauskaitė