2023-02-01 Nr. AB-2677-3-63-3-00053-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-67-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00053-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija, Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2020 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (8.6)D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) ir atsakovą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra 0,2317 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), įgyto 2012 m. sausio 18 d. dovanojimo sandorio pagrindu, savininkė. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos. Pagal 2020 m. lapkričio 27 d. duomenis Žemės sklype yra įregistruotas miškas. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T2-183 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) teritorijos, Palangos miesto bendrajame plane pažymėtos indeksu P4, kvartalo, architektūrinės-urbanistinės ir inžinerinės plėtros specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), kuriame teritorija, į kurią patenka Žemės sklypas, pažymėtas geltona spalva, indeksu G/G1, reiškiančiu gyvenamosios teritorijos žemės naudojimo būdą bei vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės naudojimo pobūdį. 2020 m. lapkričio 20 d. pareiškėja kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu organizuoti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 32 1 punktu patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendinių koregavimą Žemės sklype. Planavimo tikslai – optimalios urbanistinės struktūros nustatymas, suplanuojant inžinerinių komunikacijų tinklus, inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribas, žemės sklypo naudojimo būdų, teritorijos naudojimo reglamentų nustatymas. Ginčijamu sprendimu prašymui nepritarta. Su tokiu atsakymu pareiškėja nesutiko, vertino, jog atsakovas nepagrįstai kelia miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimą. Pareiškėja citavo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalį ir teigė, jog miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis Žemės sklype klausimas yra išspręstas Specialiuoju planu. Pareiškėja pažymėjo, kad Miškų įstatymo pakeitimai, nustatę galimybę keisti miško naudmenas į kitas, jei miškingumas toje savivaldybėje viršija 50 proc., įsigaliojo tik 2013 m. rugsėjo 1 d. Teigė, jog negalėdama įgyvendinti statytojos teisių, ji negali atlikti statybos darbų, dėl ko Žemės sklypas nuvertėtų, dėl ko ji patirtų didelius nuostolius.

3. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, nes naudojimo būdo Žemės sklype pakeitimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintai valstybinės reikšmės miško plotų schemai bei į Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemai, patvirtintai Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“ kaip II grupės specialios paskirties rekreaciniai miesto miškai; specialiajam teritorijų planavimo dokumentui – Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889, sprendiniams. Pažymėjo, kad pagal Valstybinės reikšmės miško plotų schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, ginčo teritorija taip pat yra valstybinis miškas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. Nr. 1046 redakcija). Specialiojo plano aiškinamojo rašto 67 psl. nurodyta, kad tikslas yra miško išteklių gausinimas, prioritetas – miškų ploto didinimas. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, miško žemę paversti kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, yra draudžiama. Žemės sklypas yra iki 840 m. atstumu nuo Baltijos jūros. Dėl Ginčijamo sprendimo priėmimo Žemės sklypo vertė nepasikeitė.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (toliau – ir VĮ Valstybinių miškų urėdija) sprendimą paliko teismo nuožiūrai.

5. VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepime į skundą nurodė, kad į Žemės sklypą patenkantys miško žemės plotai buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 2003-2004 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Ginčo teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirta valstybinės reikšmės miškams. Teigė, kad Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai valstybinės reikšmės miškais yra traktuojami kaip miestų miškai ir kaip esantys 7 km. pločio juostoje nuo Baltijos jūros. Ginčo, kad miškas, patenkantis į Žemės sklypo teritoriją, yra Palangos mieste, nėra. Į Žemės sklypą patenkantis miškas nėra valstybinis, nes patikėjimo teise nėra perduotas VĮ Valstybinių miškų urėdijai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad sprendimą palieka teismo nuožiūrai.

7. Valstybinė miškų tarnyba teigė, kad į Žemės sklypą patenkantys miško plotai buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal 2003-2004 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis bei atnaujinti pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (šiuo metu VĮ Valstybinių miškų urėdija) perduotus 2015 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Į žemės sklypą patenkantys miško žemės plotai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai valstybinės reikšmės miškams priskiriami kaip miestų miškai ir kaip esantys 7 km. pločio juostoje nuo Baltijos jūros. Nesant bent vienos iš aplinkybių, nurodytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūra negalima.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (8.6)D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos, kaip planavimo iniciatorės, pasiūlymą dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 32 1 punktu patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių koregavimo Žemės sklype. Planavimo tikslai – optimalios urbanistinės struktūros nustatymas, suplanuojant inžinerinių komunikacijų tinklus, inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribas, žemės sklypo naudojimo būdų, teritorijos naudojimo reglamentų nustatymas.

10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2020 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu organizuoti Detaliojo plano sprendinių Žemės sklype koregavimą, nurodydama planavimo tikslus – optimalios urbanistinės struktūros nustatymą, suplanuojant inžinerinių komunikacijų tinklus, inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribas, žemės sklypo naudojimo būdų, teritorijos reglamentų nustatymas, Detaliojo plano sprendinių Žemės sklype koregavimas. Ginčijamu sprendimu pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas, įvertinus tai, jog planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintai Valstybinės reikšmės miškų schemai bei Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemai, patvirtintai Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“, pagal kurias teritorija, kurioje yra Žemės sklypas, patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

11. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias teisės normas (Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1265 „Dėl pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 9 punktas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 6 d.)) nustatė, kad savivaldybės administracijos direktoriui yra suteikta teisė atmesti planavimo iniciatoriaus pasiūlymą, tačiau šia teise jis gali naudotis tik tuo atveju, kai pasiūlymas prieštarauja įstatymų ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams ir (ar) kitiems to paties ar aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintiems ir galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams arba patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams. Be to, savivaldybės administracijos direktorius yra įpareigojamas savo sprendimą, kuriuo atmeta pasiūlymą, motyvuoti. Šiuo atveju motyvuoti, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio taikymo aspektu, reikia suprasti kaip reikalavimą nurodyti faktines aplinkybes (teisės aktų normas ar kitus to paties ar aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintus ir galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriems prieštarauja pasiūlymas) ir teisės normą, kuria, remdamasis jis atmeta pasiūlymą.

12. Teismas, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 nuostatomis padarė išvadą, kad Ginčo žemės sklypas yra teritorijoje, kuriai galioja Detalusis planas, todėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdas turi būti keičiamas, keičiant / koreguojant Detaliojo plano sprendinius.

13. Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius Žemės sklypas patenka į degraduoto gamtinio karkaso teritoriją.

14. Į Žemės sklypą patenkantys miško žemės plotai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 ( su vėlesniais pakeitimais) patvirtintą Valstybinės reikšmės miškų schemą yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

15. Pagal Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889, sprendinius Žemės sklypas patenka į II grupės specialiosios paskirties miškų, rekreacinių miškų plotus.

16. Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas draudžia miško žemę paversti kitomis naudmenomis, miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Tokių teritorijų planavimo dokumentų Palangos mieste nėra patvirtinta. Taigi, miškas yra visos visuomenės vertybė, todėl privati asmens veikla negali nulemti poreikio mažinti miško, miško žemės plotus.

17. Teismo vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19, 26 ir 28 punktus, planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimas, kraštovaizdžio, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų apsauga bei aplinkos kokybės apsauga yra savarankiškosios savivaldybės funkcijos. Vykdydama šias funkcijas, Palangos miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai nepritarė pareiškėjos pasiūlymui.

18. Teismo įsitikimu, nors Ginčijamame sprendime nenurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjos pasiūlymas yra atmestas, jame yra nurodytos aktualiam teisiniam santykiui teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad Žemės sklypas yra teritorijoje, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) bei į Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“ kaip II grupės specialios paskirties rekreaciniai miesto miškai. Konstatavus, jog Ginčijamas sprendimas yra teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išvestiniu laikytinas reikalavimas atsakovę įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymą netenkintinas.

19. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, pareiškėja neįgijo teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

III. 20. Pareiškėja L. S. apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-3467-609/2021 panaikinti ir priimti naują sprendimą: Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. Nr. (8.6.) D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ panaikinti ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėja nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima spręsti, jog pagrindinis teismo argumentas yra tas, jog pareiškėjos planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ bei Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemai, patvirtintai Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“, o tai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai negali prieštarauti aukštesnio lygmens dokumentams. Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 4 straipsnio 4 dalį, nes paminėti teisės aktai dėl miškų plotų ir miškų schemos nepatenka į TPĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardintų aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sąrašą.

22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nėra specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nepatenka į TPĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardintų aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sąrašą, todėl teismas pareiškėjos planavimo tikslų neatitikimą šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintai Palangos miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schemai nepagrįstai vertino kaip TPĮ 4 straipsnio 4 dalies pažeidimą.

23. Nėra ginčo, kad Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schema yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas (TPĮ 5 str. 4 d. 2 p., Miškų įstatymo 14 str. 2 d. 1 p.), tačiau toks dokumentas nėra įvardintas TPĮ 4 straipsnio 4 dalyje aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sąraše. Šiame sąraše specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kaip aukštesnės galios, yra įvardijami tik Vyriausybės, o ne aplinkos ministerijos patvirtinti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Vadinasi TPĮ 4 straipsnio 4 dalies prasme vadovautis aplinkos ministro įsakymu patvirtinta Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schema, kaip aukštesnės galios planavimo dokumentu, nėra pagrindo.

24. Skundžiamu atsakovo sprendimu pareiškėjos prašymas buvo atmestas ir dėl to, kad ginčo sklype esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Jokių argumentų dėl gamtinio karkaso apsaugos savivaldybės atsakyme pateikta nebuvo. Nepaisant to, teismas skundžiamą sprendimą motyvavo gamtinio karkaso apsaugos reikalavimais. Teismas nurodė, kad pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 patvirtinto bendrojo plano sprendinius žemės sklypas patenka į degraduoto gamtinio karkaso teritoriją.

25. Saugomų teritorijų įstatymo bei Gamtinio karkaso nuostatų teismas niekaip nesusiejo su nagrinėjama byla. Kitaip tariant, išvardinus gamtinio karkaso apsaugos teisinio reguliavimo nuostatas nebuvo padaryta jokia išvada, kad pareiškėjos sklype planavimo tikslai neatitinka gamtinio karkaso apsaugos reikalavimų. Apskritai gamtinio karkaso apsaugos klausimai pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo nagrinėti, todėl teismo pateikti motyvai pareiškėjai yra siurpriziniai. Pareiškėja nesutinka su teismo motyvais dėl gamtinio karkaso, kadangi visiškai neaišku ar gamtinio karkaso apsaugos nuostatos taikytinos šiuo atveju, ar yra visos sąlygos, kurioms esant gali būti taikomi papildomi apsaugos reikalavimai, ar planavimo tikslai prieštarauja tokiai apsaugai, jei taip, tai kaip.

26. Iš teismo cituotų Saugomų teritorijų įstatymo bei Gamtinio karkaso nuostatų matyti, kad veiklos apribojimai taikomi rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose, tačiau teismas niekaip nemotyvavo ar pareiškėjos žemės sklypas yra priskiriamas saugomai teritorijai, jeigu taip, tai kokiai. Teismas taip pat nurodė, kad gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus. Tačiau toks draudimas pareiškėjai negali būti taikomas, kadangi ji neketina statyti nei pramonės įmonę, nei gyvenamąjį kvartalą.

27. Teismas paviršutiniškai apžvelgė gamtinio karkaso apsaugos reikalavimus ir neįsigilinus į konkrečią šios bylos situaciją nepagrįstai savo sprendimą motyvavo draudimu naikinti pavienius medžius ar jų grupes.

28. Teismo minimas gamtinio karkaso planas yra sudedamoji 2008 m. gruodžio 30 d. patvirtinto Palangos miesto bendrojo plano dalis. Pagal Palangos miesto bendrąjį planą ginčo sklypas ir aplink jį esanti teritorija, pažymėta indeksu „P4“, yra priskirta kurorto paslaugų ir kompleksų teritorijoms su galima gyvenamąja statyba. Tokiu būdu bendrajame plane numačius teritorijos priskyrimą gamtiniam karkasui ir tuo pačiu toje pačioje teritorijoje numatant gyvenamosios statybos galimybę buvo tarpusavyje suderinti šie du sprendiniai ir nėra pagrindo teigti, kad vienas kitam prieštarauja, nes bendrasis planas yra išdiskutuotas, suderintas ir vientisas teritorijų planavimo dokumentas. Todėl tai taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjos planavimo tikslai neprieštarauja bendrojo plano sprendiniams, o teismo argumentai dėl gamtinio karkaso nėra konkrečiai susieti su pareiškėjos planavimo tikslais ir niekaip nepagrindžia šių tikslų neatitikimo gamtinio karkaso apsaugos reikalavimams.

29. Teismas cituoja Konstitucinio Teismo nutarimus dėl miško reikšmės aplinkai, viešiesiems interesams bei tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis ir valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn. Pareiškėjos vertinimu, šioje byloje vadovautis minėta doktrina nebuvo pagrindo, kadangi žemės sklypas su jame esančiu mišku jau yra perėjęs privataus asmens nuosavybėn.

30. Administracinėje byloje Nr. eI-427-162/2016 (apeliacinės instancijos teismo bylos numeris eAS-662-146/2016) buvo iškeltas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracinių aktų bei vėlesnių sandorių panaikinimo siekiant pareiškėjai priklausantį žemės sklypą su mišku grąžinti valstybei ir toje byloje būtent ir buvo vadovaujamasi minėtais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, tačiau net minėtoje byloje šie išaiškinimai nebuvo įgyvendinti, nes ginčyti administraciniai aktai ir sandoriai buvo palikti galioti, pareiškėjos sklypas liko jai asmeninės nuosavybės teise. Todėl iš naujo teikti tuos pačius Konstitucinio Teismo išaiškinimus nurodant, kad valstybinės reikšmės miškai gali priklausyti tik valstybei ir pareigūnai negali priimti jokių sprendimų dėl jų perleidimo privačion nuosavybėn, kai teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais ši pozicija jau yra atmesta, nėra jokio teisinio pagrindo.

31. Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje išvardina, kurie miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Tos pačios dalies 5 punktas numato, kad valstybinės reikšmės miškams priskiriami valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Ši nuostata reiškia, kad 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių turėtų būti tik valstybinės reikšmės miškai ir, jeigu nebūtų atkurtos nuosavybės teisės, tai šioje juostoje esantis bet koks miškas būtų tik valstybinės reikšmės. Tačiau pats įstatymas numato išimtį, kad ten, kur turėtų būti valstybinės reikšmės miškas, gali būti ir privatus miškas, jeigu toks turtas įgytas nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Kadangi į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą su mišku buvo atkurtos nuosavybės teisės, vadinasi turtas 7 km juostoje, kur įprastai turėtų būti valstybinės reikšmės miškas, teisėtai priklauso subjektui privačios nuosavybės teise ir todėl pirmosios instancijos teismo cituoti Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl miško priklausymo valstybei išimtine teise šiuo atveju netaikytini.

32. Valstybinė miškų tarnyba pareiškėjos žemės sklype esantį mišką priskiria valstybinės reikšmės miškams pagal du Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje numatytus pagrindus, t. y. pagal 2 punktą, kad valstybinės reikšmės miškai yra miesto miškai ir pagal 5 punktą, kad tokie yra valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių. Pareiškėja nesutinka su tokiu vertinimu, nes taikyti abu pagrindus pripažįstant mišką valstybinės reikšmės mišku galima ne visada, šių dviejų pagrindų teisinio reguliavimo turinys yra visiškai skirtingas. Cituoti du savarankiški teisiniai pagrindai dėl miško pripažinimo valstybinės reikšmės mišku reiškia, kad susiduriama su teisės normų konkurencija.

33. Pareiškėja mano, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punkte įtvirtinta teisės norma yra specialioji, o 2 punkte – bendroji. Ši pozicija grindžiama tuo, kad 2 punkte kalbama apie miestų miškus, kas reiškia kad taisyklė taikytina miškams bet kuriame Lietuvos mieste, nepriklausomai nuo to ar jis yra pajūrio juostoje, ar kurortinis miestas ir t.t. Tuo tarpu 5 punkte numatyta taisyklė taikytina išimtinai 7 km. pločio juostai nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, vadinasi ne bet kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos vietoje. Todėl, kai klausimas keliamas dėl miško, esančio 7 km. juostoje, taikytinas Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punkte numatytas teisinis reguliavimas, kaip specialus reguliavimas šiai teritorijai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punkte numatant, kad 7 km. pločio juostoje esantys miškai yra valstybinės reikšmės miškai su išimtimi dėl sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjos atveju būtent ir taikytina ši teisės norma, nes žemės sklypas yra 7 km. juostoje ir į jį yra atkurtos nuosavybės teisės. Kita vertus, taikant abu Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 2 ir 5 punktuose numatytus teisinius pagrindus susidaro neišvengiamas loginis prieštaravimas, kai vienas teisinis reguliavimas paneigia kitą. Jeigu Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 5 punktas ten kur turėtų būti valstybinės reikšmės miškai numato ir privačių miškų turėjimo galimybę, tai tos pačios dalies 2 punkte numatyta nuostata šią galimybę panaikina. Todėl negalima situacija, kad tam tikroje vietoje to paties įstatymo viena teisės norma leidžia turėti privatų mišką, o kita draudžia. Į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio.

34. Kadangi pareiškėjos žemės sklypas su jame esančiu mišku priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, todėl šis turtas negali būti vertinamas kaip išimtinė valstybės nuosavybė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas bei pateikė nepagrįstus motyvus, kad valstybinės reikšmės miškas (kaip galima suprasti ir tame tarpe priklausantis pareiškėjai) priklauso valstybei.

35. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis išimtinių atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, sąrašas. Kadangi pareiškėjos tikslai į minėtą sąrašą nepatenka, tai reiškia, jog žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinis miškas, negali būti paverčiama kita naudmena. Teismas taip pat rėmėsi Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kuris draudžia miško žemę paversti kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Pacitavęs teisinį reguliavimą teismas nurodė, kad tokių teritorijų planavimo dokumentų Palangos mieste nėra patvirtinta.

36. Su šiais teismo argumentais pareiškėja nesutinka, nes, jos vertinimu, teismas netinkamai taikė miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis reglamentuojančias teisės normas bei nesivadovavo galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais.

37. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

38. Atsakovas nurodo, kad teritorija (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. 1 nutarimą Nr. 1154 ir Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą yra valstybinis miškas.

39. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paversti miško žemę kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, yra draudžiama. Pareiškėjos sklypas yra iki 840 m. atstumu nuo jūros.

40. Skundžiamas atsakovo 2020 m. gruodžio 11 d. raštas D3-4026 yra išsamus, juo buvo pritaikyti teisės aktai, kurie yra galiojantys ir nėra nuginčyti, grąžinti pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo nėra pagrindo, nes nei teisinė, nei faktinė situacija nepasikeitė.

41. Situacija susidarė išskirtinė vien dėl to, kad prokuratūrai dėl senaties nepavyko nuginčyti, kaip nurodyta prokuratūros procesiniuose dokumentuose, neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo.

42. Pareiškėja nepaneigė ginčo teritorijos teisinės būklės, tačiau apeliacijoje nurodo esą pirmosios instancijos teismas taikė siurprizinius motyvus – Palangos miesto bendrojo plano dalį - gamtinio karkaso brėžinį. Gamtinio karkaso brėžinys, kurį citavo ir teisingai taikė teismas, yra Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos m. savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr.T2-317, sudedamoji dalis. Palangos miesto bendrasis planas teisės aktų nustatyta tvarka yra registruotas (išviešintas) Teritorijų planavimo dokumentų registre, kuriame paskelbtas tiek visas bendrojo plano aiškinamasis raštas, tiek absoliučiai visi brėžiniai. Registro duomenys yra vieši. Bendrasis planas yra norminis teisės aktas. Pareiškėja teigia, jog jai buvo siurprizas, kad teismas taikė viešas paskelbtą norminį teisės aktą, t. y. Palangos miesto bendrąjį planą. Su tokia pareiškėjos pozicija negalima sutikti. Norminio teisės akto taikymas negali būti siurprizas.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44. Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad nors pareiškėja teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima spręsti, kad pagrindinis teismo argumentas yra tas, jog pareiškėjos planavimo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimui Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais) „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, o tai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai negali prieštarauti aukštesnio lygmens dokumentams, Tarnyba su tokiu teiginiu nesutinka, nes teismo sprendime toks motyvas nėra nurodytas. Teismo sprendime tik Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889, buvo vertinama Teritorijų planavimo įstatymo kontekste.

45. Tarnyba visiškai nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies įtvirtintų teisės normų turinio vertinimu. Tarnybos nuomone, Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies 1-6 punktuose įtvirtintos teisės normos nekonkuruoja tarpusavyje ir reguliuoja visiškai skirtingus teisinius santykius, t. y. Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalies kiekviename punkte yra nustatyti savarankiški atvejai, kuriems esant miškai yra laikomi valstybinės reikšmės miškais.

46. Tarnyba visiškai nesutinka su apeliaciniame skunde teikiama nuomone, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimo motyvai iš esmės prieštarauja to paties teismo įsiteisėjusiai nutarčiai administracinėje byloje Nr. eI-427-162/2016.

47. Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai valstybinės reikšmės miškams priskiriami kaip miestų miškai ir kaip esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros. Ginčo, kad miškas, patenkantis į teritoriją (duomenys neskelbtini), yra miesto teritorijoje, nėra.

48. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnyje nustatyti išimtiniai atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Miškų įstatymą įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais numatytais Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

50. VĮ Valstybinių miškų urėdija nurodo, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, nėra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas ir nėra rengiamos Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Rengiant valstybinės reikšmės miškų plotų schemas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos netaikomos. Miškų tvarkymo schema – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, rengiami valstybinių miškų valdytojų bei regionų teritorijoms ir skiriami bendrajai miško žemių naudojimo politikai nustatyti, jų tvarkymo koncepcijai parengti. Miškų tvarkymo schemas tvirtina aplinkos ministras, o jos rengiamos pagal aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 „Dėl Miškų tvarkymo schemų ir vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Miškų tvarkymo schemų ir vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisykles. Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schema, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889, yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vertino Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889, Teritorijų planavimo įstatymo kontekste.

51. VĮ Valstybinių miškų urėdija nesutinka ir su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytu Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje įtvirtintų teisės normų turinio vertinimu.

52. Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esantys miškai valstybinės reikšmės miškams priskiriami kaip miestų miškai ir kaip esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros. Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik po to, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose ir Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Miškų įstatymo 11 straipsnyje nustatyti išimtiniai atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Miškų įstatymą įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais numatytais Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

53. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus ir prašymą dėl bylų sujungimo, kuriuo prašo administracinę bylą Nr. eA-776-525/2022 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00053-2021-8) dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (8.6)D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ ir administracinę bylą Nr. eA-1104-556/2022 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00960-2021-5) dėl Valstybinės miškų tarnybos 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (39.6)-R2-1441 sujungti; panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (8.6.) D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ panaikinti ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo; panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: Valstybinės miškų tarnybos 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (39.6)-R2-1441 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimo inicijavimo“ panaikinti bei įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą Pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo. Priteisti pareiškėjai iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 54. Byloje ginčas kilęs dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (8.6)D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymą organizuoti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 32 1 punktu patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių koregavimą pareiškėjos turimame žemės sklype, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymą.

55. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti.

56. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

57. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

58. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56–57 str.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

61. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (ginčui aktuali redakcija nuo 2020m. sausio 1d. iki 2021m. sausio 1d.), LR Vyriausybės 2013m. gruodžio 18d. nutarimu Nr. 1265 patvirtintas Pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos aprašas (ginčui aktuali redakcija nuo 2018m. lapkričio 1d. iki 2021m. rugpjūčio 6d.).

62. Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis suteikia fiziniams asmenims planavimo iniciatyvos planavimo iniciatyvos teisę, todėl šie asmenys gali Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis tik savo valia ir sprendimu teikti savivaldybei ar kitų įstatymų nustatytiems specialiojo teritorijų planavimo organizatoriams pasiūlymus dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo. Detaliau ši teisė reglamentuota Pasiūlymų teikimo dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo tvarkos apraše, kurio 6 punktas numato, kad planavimo iniciatorius pasiūlymą dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo raštu teikia savivaldybės administracijos direktoriui pagal siūlomos planuoti teritorijos buvimo vietą arba tiesiogiai įstatymų nustatytiems specialiojo teritorijų planavimo organizatoriams, jeigu teritorijų planavimo proceso inicijavimo objektas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas.

63. Aprašo 2 punktas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius ar kitų įstatymų nustatyti specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir Aprašu, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį su fiziniais asmenimis, kai jų pasiūlymuose dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo ir inicijavimo sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams ir (ar) aukštesnio ar to paties teritorijų planavimo lygmens galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Aprašo 9 punktas nustato, kad planavimo organizatorius per 10 darbo dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo priimti sprendimą tenkinti pasiūlymą dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo arba motyvuotai atmesti pasiūlymą. Planavimo iniciatoriaus pasiūlymas gali būti atmetamas tik tuo atveju, kai jis prieštarauja įstatymų ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams ir (ar) kitiems to paties ar aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintiems ir galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams arba patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams.

64. Apibendrinant pateiktą norminį reglamentavimą konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas organizuoti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 32 1 punktu patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių koregavimą pareiškėjos turimame žemės sklype galėjo būtų netenkinamas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjos pasiūlymas prieštarauja įstatymų ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams ir (ar) kitiems to paties ar aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintiems ir galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams arba patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams.

65. Pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymas dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo patvirtina, kad kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu organizuoti Detaliojo plano sprendinių Žemės sklype koregavimą, nurodydama planavimo tikslus – optimalios urbanistinės struktūros nustatymą, suplanuojant inžinerinių komunikacijų tinklus, inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribas, žemės sklypo naudojimo būdų, teritorijos reglamentų nustatymas, Detaliojo plano sprendinių Žemės sklype koregavimas.

66. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja nuosavybės teise turi 0,2317 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo duomenis žemės sklypui registruota kita pagrindinė naudojimo paskirtis, registruotas bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos žemės sklypo naudojimo būdas, žemės sklype yra 0,1946 ha miško plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre.

67. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo žemės sklypas pagal Palangos miesto savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą LR Vyriausybės 2013m. lapkričio 13d. nutarimu Nr. 1046, patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, o pagal Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2018m. spalio 16d. įsakymu Nr. D1-889, ginčo žemės sklypas patenka į II grupės, specialios paskirties miškų, rekreacinių miškų plotus.

68. Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama II grupės rekreaciniuose miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 7, 8, 9 punktuose nurodytus atvejus ir šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą atvejį (yra papildomų sąlygų), nustatyti draudimai ir apribojimai taip pat netaikomi miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju. Pažymėtina, kad įstatymas draudimą paversti miško žemę kitomis naudmenomis niekaip nesieja su miško žemės nuosavybės forma, t. y. draudimai taikomi tiek valstybiniam miškui, tiek privačioje nuosavybėje esančiam miškui.

69. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9 punktuose numatyti atvejai, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, nagrinėjamu ginčo atveju nėra aktualūs. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, administracijos direktorius, išskyrus Neringos savivaldybę.

70. Nagrinėjamu atveju Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinių koregavimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), inicijuoja ne savivaldybės administracijos direktorius, o pareiškėja, be to, pagal atsakovo pateiktą informaciją, kurios pareiškėja nepaneigė, Palangos miesto savivaldybės miškingumas sudaro 39,2 procento, todėl konstatuotina ginčo atveju Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta norma taip pat negali būti taikoma. Pažymėtina ir tai, kad net tuo atveju, jei pareiškėjos turimas miškas nebūtų priskiriamas II grupės, specialios paskirties miškų, rekreacinių miškų plotams, t. y. jei būtų priskiriamas kitų miškų grupei, jo pavertimas kitomis naudmenomis nebūtų galimas dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto draudimo paversti miško žemę kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, nes pagal atsakovo pateiktą informaciją pareiškėjos turimas žemės sklypas yra 840 metrų atstumu nuo Baltijos jūros.

71. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pareiškėjos 2020 m. gruodžio 1 d. prašyme dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo nurodytas detaliojo plano korekcijos pasiūlymas prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam draudimui paversti miško žemę kitomis naudmenomis ir vien dėl to negali būti tenkinamas.

72. Kiti atsakovo argumentai, kuriais remiantis pareiškėjos prašymas nebuvo tenkinamas, t.y. dėl pareiškėjos išreikšto planavimo tikslo prieštaravimo aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams, vertinti kaip pertekliniai, todėl teisėjų kolegiją dėl jų plačiau nepasisakys.

73. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

74. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja yra pateikusi prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, kad pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas netenkinamas.

75. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja yra pateikusi prašymą sujungti administracinę bylą Nr. eA-776-525/2022 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00053-2021-8) dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (8.6)D3-S-216r-4026 „Dėl teritorijų planavimo proceso inicijavimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ ir administracinę bylą Nr. eA-1104-556/2022 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00960-2021-5) dėl Valstybinės miškų tarnybos 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (39.6)-R2-1441.

76. Administracinių bylų sujungimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 1 dalis. Ši teisės norma numato galimybę sujungti administracines bylas esančias tik pirmosios instancijos teismuose. Nagrinėjamu atveju abi pareiškėjos prašyme nurodytos bylos yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo žinioje, t.y. apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teisme administracinių bylų sujungimas nėra numatytas, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylų sujungimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas